Kotryna Lukšytė. Jaunųjų „Druskomanijos“ kūrėjų kelionė muzikine dimensija

21 Bir Kotryna Lukšytė. Jaunųjų „Druskomanijos“ kūrėjų kelionė muzikine dimensija

Prieš dvi savaites nuskambėjo „Druskomanijos“ uždarymo koncertas. Kokią kelionę šiuo laikotarpiu turėjome! Man, ko gero, kaip ir nemažai daliai klausytojų, tai buvo pirmieji gyvi pasirodymai po bene pusmečio. Nemeluosiu – džiaugiausi ir virtualia koncertų galimybe bei į YouTube archyvus nugulusiais koncertais. Paskutinis festivalio koncertas – tai styginių kvarteto „Chordos“ parengtos jaunųjų kompozitorių kūrinių premjeros.

Koncertą pradėjo Gintarės Valionytės „On the Suns“. Pasakos apie Saules veikėjos (taip pat – Saulės) čia atskleidžia dvi savo charakterio puses. Pirmoji pusė rimta – jos atlieka savo pareigą, lėtai teka, ramiais, neskubiais, faktūriškais žingsniais kopia aukštyn, vis sustodamos, patrypčiodamos vietoje. Antroje dalyje atsiskleidžia valiūkiškesnė Saulių pusė – tarpusavyje pinasi žaismingi, polifoniški pizzicato žingsneliai. Nors jų kelionė vystoma pakankamai tradicinėmis muzikinėmis priemonėmis, tačiau jaunoji kompozitorė sugebėjo atskleisti du ryškius, skirtingus charakterius.

Kompozitorius Linas Rupšlaukis sau iškėlė labai įdomią užduotį – iš naujo pažvelgti į vieną ilgiausiai gyvuojančių (anti)herojų, Don Žuaną. Įkvėptas to paties pavadinimo Wolfgango Amadeuso Mozarto operos naujojo pastatymo, kūrinyje „Chi son’io tu non saprai“ („Kas aš esu, tu nežinai“) jis kuria daugiaplanės asmenybės portretą, kurio charakterio savybės atsiskleidžia per trumpus, tačiau vientisus muzikinius epizodus. Šio veikėjo paveikslui tapyti skirta muzikinių garsų paletė apsiriboja styginių kvarteto tembrais, tačiau, koncentruojantis į kiekvieno jų specifiką, išgaunama plati išraiškų amplitudė. Galima sakyti, kad tai yra ne tik veikėjo, bet ir kompozitoriaus asmeninis instrumentų specifikos tyrimas. Čia galime išgirsti ir pačios operos atgarsių, taip pat – subtilių pizzicato ir įnirtingų glissando priešpriešų. Iš tradicinės muzikos kūrinys atsineša tematizmo plėtojimą – pamažu formuojamos solo smuiko ir violončelės partijų temos.

Nežinau, ar mano gimto krašto kūrėjų palaikymas, ar ansamblio „Artisans“ koncerto paliktas puikus įspūdis, bet labai laukiau galimybės pirmą kartą gyvai išgirsti Luko Butkaus kūrybą. Visiškai nenusivyliau. Kompozitorius kūrinyje „Monsieur Egosomatique“ ironiškai pažvelgiama į akademinę muziką – kompozitorius gausiai naudoja garsias muzikines citatas, norėdamas parodyti pono Egosomatiko krinkančią psichiką ir, matyt, pašiepdamas klasikinės muzikos elitizmą. Pirmoji kūrinio dalis, skirta „protui“ (Ego), yra aštresnė, byranti ir yranti, gausi aštresnių sąskambių. Antroji, skirta „kūnui“ (Somatique) – ramesnė, meditatyvi, tačiau į neskubų vystymą netikėtai „įšoka“ ryškūs disonansiniai sąskambiai ir staigūs griausmai. Naudojamos citatos čia pinamos kaip koliažas ir sugretinamos su disonansiniais skambesiais. Krinkančio proto dėlionėje išgirstame Franzo Schuberto „Ave Maria“, kuris skamba nebe lamentiškai, o niūriai, „pajaciškai“. O tarpusavyje persipinančios iki gyvo kaulo pažįstamos Richardo Strausso, Johano Sebastiano Bacho, Antonio Vivaldi ar liaudies melodijos dėliojasi į chaotišką skiautinį. Antrosios dalies ramybė taip pat pasirodo apgaulinga – į šviesius sąskambius vis įsipina violončelės girgždesiai, o gražios melodijos ir darnios harmonijos pamažu išyra. Pasirodo, kad kūnas ir protas, nepaisant pirmojo įspūdžio, beprotybės link eina išvien.

Manuelio Velázquezo „Life Molecules“ – labai šviesus, optimistiškas kūrinys, grįstas viena tema. Kažkuriuo metu susimąsčiau, kad šiame kūrinyje daugiau šviesos nei pas besiridenančias Saules. „Gyvybės molekulės“ skatina pažvelgti į pasaulio kaitos ir virsmo procesus. Iš pradžių autorius duoda sau užduotį – ištirti, kiek muzikinė tema turi nutolti nuo pradinio varianto, kad taptų nepriklausoma. Nežinau, ar tai pavyko – sudėtinga būtų jai per daug pasikeisti, kuomet kūrinys visąlaik sukasi viename tonaciniame lauke. Visas kūrinio vystymas – neskubus, meditatyvus, skaidrus, kvėpuojantis. Pagrindinė tema, keliavusi per visą kūrinį, puikiai nugulė violončelės partijoje – šio instrumento tembras čia skambėjo dusliau, buvo tarsi „prigesintas“ ir tai suteikė kūriniui savotiško žavesio.

Nato Kuno „Organismos/Contemplation“ man prigijo klausantis kūrinio antrą kartą, per įrašą. Ar tuometinė nuotaika, ar dėmesio nukreipimas į netradicinius instrumentų panaudojimo būdus lėmė tai, kad pati muzika man išryškėjo tik nematant vaizdo. O netradicinių technikų kūrinyje naudojama daug, jos – itin vizualios. Pavyzdžiui, smuikai ir altas pastatyti vertikaliai arba visi instrumentai (įskaitant ir violončelę) pridedami prie lūpų, o atlikėjai garsus išgauna pūsdami į rezonansinę išpjovą. Visa laimė, kad kompozitorius tokio kūrinio nesiūlė SOLO kontraboso premjerai – būtų sudėtinga įgyvendinti tokią užgaidą. Antrą kartą klausant šių technikų naudojimas įgavo aiškesnę prasmę. Dažnai jaunesnių kūrėjų muzikoje išplėstinės technikos būna skirtos tarsi jas išmėginti, o čia buvo susikoncentruota į patį garsą. Besipinančios vibracijos, skirtingos tekstūros, ištempti garsų pluoštai laike suformuoja tai, ką mes erdvėje laikytume dydžiais, formomis ir medžiagomis.

Kūrinio „C E Ž U V I S“ autoriaus Mato Šablauskio pirmoji užduotis klausytojui – išspręsti pavadinimo rebusą ir iššifruoti akordo, iš kurio bus formuojama muzikinė medžiaga, garsus. Šis keturgarsis akordas (C, E, Fis, H, jei dar neišsiaiškinote) skirtingu intensyvumu kartu su elektronika kuria atmosferinę, ambientinę nuotaiką. Lėtas, neapibrėžtas kūrinio vystymasis priklauso nuo tų elektronikos virpesių, primenančių NASA užfiksuotus planetų skleidžiamus garsus. Jiems pažymėti autorius pasitelkia grafinę partitūrą. Klausytojus įtraukęs į meditatyvią būseną, kūrinys pamažu įklampiną į tamsius ir šaižius skambesius.

Aleksejus Kalininas šių metų festivalyje pasirodė kaip tikras sinefilas. Pirmoji jo premjera buvo susijusi su japonų animacija. O šio koncerto kūrinys įkvėptas dviejų anihiliacijos reikšmių. Pirmoji – fizikinė, kuomet materija, susijungusi su antimaterija, pavirsta nauja materija. Antroji – tai 2018 m. kino filmas „Annihilation“. Pastarojo inspiracijos, ko gero, buvo daug reikšmingesnės pačiam autoriui. Pirmasis įspūdis, galintis kilti klausantis – muzika skamba tarsi fonas, iliustracija vaizdui, kaip įvairių įtampų tapymas garsais. Materijos ir antimaterijos – gyvo garso ir elektronikos – susijungimas į naują darinį pavyko labai organiškai, kartu ir labai dramaturgiškai. Pasikartojantys motyvai, papildomi tekstūros kaitos ir sintetinio garso virpesių, kuria dramatišką atmosferą.

Kalbant apie šį koncertą, tikra nuodėmė būtų nenusilenkti „Chordos“ kvartetui, kuris kiekvienais metais įdeda daug pastangų ir širdies ruošiant pradedančių kompozitorių programas. Ne išimtis ir šis koncertas. Jų ištobulintas garsas ir atidumas kiekvienai kūrinio detalei lėmė puikią koncerto kokybę.

Klausantis šio koncerto (ir, apskritai, visos „Druskomanijos“ programos), galima išskirti tokį reiškinį – jaunieji kompozitoriai dažnai savo muzikai išreikšti, pavaizduoti, įkūnyti klausytojo sąmonėje renkasi kokius nors sugalvotus veikėjus ar/ir objektus. Šį vakarą turėjome Saules, Don Žuaną, Poną Egosomatiką, nematomą hiperorganišką objektą. Galų gale, kuriant muziką pagal kino filmą taip pat įsivaizduojame ekrane matomus vaizdus, veikėjus. Ko gero, tai būdinga kiekvienam kūrybinį kelią pradedančiam menininkui – pasirinkti kokį nors už muzikos ribų (ne)egzistuojantį objektą ir leisti jam naratyviškai keliauti laiko dimensija, kitas tris paliekant muzikai. Šių veikėjų nuotykiai ir jų virsmai puikiai vainikavo festivalio maratoną, palikdami mus laukti kitų metų „Druskomanijos“.

Lietuvos muzikos antena