Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Du Kauno valstybinio choro koncertai Tauriesiems

15 Bir Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Du Kauno valstybinio choro koncertai Tauriesiems

Širdies nepaliekant įspūdžiams, sėduosi rašyti apie du ypatingus koncertus. Galgi nebus nuodėmė parašyti apie juos kartu? Nes jie Kauno filharmonijoje skambėjo kelių dienų skirtumu, skirtingomis progomis, ir kūrė skirtingą atmosferą! Kalbu apie birželio 5 dieną skambėjusį koncertą, skirtą Petro Bingelio atminimui ir birželio 9 dienos koncertą „Iš Viktoro Kuprevičiaus dainų“. Ir natūralu, kad šie koncertai susiję – kaip susiję tarpusavyje menas, muzika ir Kaunas…

Kauno valstybinio choro ilgamečio vadovo Petro Bingelio atminimui skirtas koncertas buvo ypatingas. Kaip sakė jo vedėjas, muzikologas Viktoras Gerulaitis – ne koncertas, vakaras. Vakaras, kurio jaudulys tiesiog tvyrojo ore. O jį sudarė daugybė dedamųjų: pirmiausia – pati proga, po ilgo laiko dainuojantis Kauno valstybinis choras, naujasis choro meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas, jautriai parinkti kūriniai ir vis dar gyvas praradimo jausmas… o kartu – aiškiai jaučiamas choristų noras išdainuoti tą praradimą.

Neatsitiktinai šį ypatingą vakarą pradėjo Giedriaus Kuprevičiaus „Ak, Petrai, Petrai (Postliudas)“, kuriame su choru skambėjo Amelijos Lapinskaitės klarnetas. Šis kūrinys ir po jo sekęs M. K. Čiurlionio Sanctus buvo vieninteliai, tačiau patys tinkamiausi lietuviški vakaro opusai. Nes po jų sekė Didieji – E. Elgaras, S. Barberis, A. Bruckeris, J. Brahmsas, G. Mahleris, ir choro balsai skleidėsi filharmonijos erdvėje kaip didžiulis orkestras. E. Elgaro „Lux Aeternam“, S. Barberio „Agnus Dei“, A. Bruckerio „Os justi“, J. Bramhmso „Geistliches Lied“, G. Mahlerio „Adagietto“ iš Simfonijos Nr. 5 ir viską vainikavęs Simfonijos Nr. 2 („Prisikėlimo“) finalas. Ir taip pat simboliškai skambėjo choro atliekami simfoniniai kūriniai – tarsi pabrėždami Meistro, Petro Bingelio, rankos suformuotą tokį visapusišką chorą…

O jaudulį jautė visi – choristai, dirigentas R. Šervenikas, solistai E. Kalvaitytė-Vitkauskienė, J. Šalčiūtė, A. Lapinskaitė, B. Andriuškevičienė, P. Galinienė, vakaro vedėjas, muzikologas V. Gerulaitis, taip gražiai pateikęs kūrinių istoriją ir sąsajas. Jaudinosi ir visa publika. Visą vakarą jaudulys, gyvas suvokimas apie tokią didžiulę netektį, augo ir apogėjų pasiekė finale, suskambus varpams.

Po vakaro-koncerto daug kam nesinorėjo skirstytis – ta bendra dvasia dar laikė kartu. Jaudulys ir liūdesys, pakilumas ir džiaugsmas vėl susitikti filharmonijoje, bendrumo muzikoje jausmas neleido išsiskirstyti.

***

O po kelių dienų, koncerte „Iš Viktoro Kuprevičiaus dainų“, skirtam kompozitoriaus 120-osioms metinėms, Kauno valstybinis choras, diriguojamas R. Šerveniko, kūrė visai kitokią atmosferą. O kartu su jais koncertavo Kauno fortepijoninis trio (L. Krėpštaitė, I. Andruškevičiūtė, A. Krištaponienė), solistai I. Goleckytė ir G. Prunskus, pianistė B. Andriuškevičienė. Nors gal didžiausias tos jaukios atmosferos „kaltininkas“ buvo pats Maestro Giedrius Kuprevičius, komentavęs koncertą!

Beje, o kokios dainos Jums suskamba galvoje, pagalvojus apie Viktorą Kuprevičių? Teisingai, ko gero gražiausios ir populiariausios– „Skambėk, pavasarėli“ ir „Pajūriais, pamariais“, įrėminusios koncertą. Ir, žinoma, – Kauno karilionas. Įstabaus smagumo ir jaukumo koncerte skambėjo daugybė V. Kuprevičiaus vokalinių, kamerinių kūrinių, kurių ne vienas, kaip nurodoma programoje, buvo praturtintas sūnaus, G. Kuprevičiaus aranžuotėmis.

Retai tenka laimė kartu su puikia muzika iš arti paliesti ir Lietuvos muzikos istorijos gabalėlį… Nes G. Kuprevičius, pristatydamas kūrinius, pasakojo ir jų sukūrimo, publikavimo aplinkybes, istoriją, minėjo dainų poetus, o patys kūriniai, tarsi, pasakojo apie jaukius, svetingus Kuprevičių namus Žaliakalnyje ir smagų kompozitoriaus būdą. Koncerte vieni kitus keitė vokaliniai, instrumentiniai opusai: chorinis ciklas „Iš vaikystės dainų“, „Palaimink, Dieve“, „Andante“, „Baladė“, „Japonė Ku“ (1937, premjera!), „Atmenu, svaigo alyvos“, šmaikštūs „Vasilkėliai“, kuriuos taip valiūkiškai dainavo puikioji Ieva Goleckytė, humoristinis „Katės ir šuns duetas“, „Trys karių dainos“, chorinis ciklas „Dvi žiemos dainos“, „Žiemos valso“ versija smuikui, violončelei ir fortepijonui, „Tarantela“, simbolinė „Jau dvylika“ (1990), Giedriaus Kuprevičiaus improvizacija „Dedikacija Tėvui“ ir finalas – daina „Pajūriais, pamariais“.

Viktoras Kuprevičius buvo vienas iš pirmojo Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus, birželio mėnesį švenčiančio savo penkiasdešimtmetį, penketo narių, drauge su Jonu Dambrausku, Vladu Švedu, sūnumi Giedriumi Kuprevičiumi ir Algimantu Kubiliūnu. Mohikanai – taip G. Kuprevičių ir A. Kubiliūną pavadino skyriaus vadovė, muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė po koncerto.

Išėjus po koncerto, žvalgiausi į dangų ir svarsčiau – kaip viskas glaudžiai susiję! Kaunas, jo muzikinis paveldas ir dabartis, kompozitoriai ir atlikėjai, visus apjungianti muzika. Kaip koncerte minėjo G. Kuprevičius, vienas iš šio koncertų iniciatorių buvo Maestro Petras Bingelis, o jam skirta G. Kuprevičiaus dedikacija „Ak, Petrai, Petrai (Postliudas)“ buvo pradėtas pirmasis koncertas. Kaip gerai, kad yra muzika, kuri tiek daug pasako.

Lietuvos muzikos antena