Kotryna Lukšytė. X/Tensions – pulsuojančios įtampos ir pratęsimai „Druskomanijoje“

10 Bir Kotryna Lukšytė. X/Tensions – pulsuojančios įtampos ir pratęsimai „Druskomanijoje“

Balsas – ko gero, įdomiausias instrumentas. Jis, kaip piršto antspaudas ar DNR kodas, unikalus ir individualus kiekvienam žmogui, tūno kūne, yra nepaprastai ekspresyvus. Šiuolaikinėje muzikoje pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama būtent balsui ir jo išraiškos galimybėms, jo santykiui su aplinka.

Akademinės muzikos scenoje ilgą laiką svarbiausią vietą užėmė „klasikinis“ dainavimas, tačiau vis dažniau reikšmingais tampa įvairūs balso eksperimentai. Pavyzdžiui, turime šiuolaikinės vokalinės muzikos ansamblį „Melos“ – nors jam ir nesvetimas akademinis dainavimas, kolektyvas sparčiai ir aktyviai tobulinasi šiuolaikinės muzikos atlikime, išbando naujas vokalines technikas. Tikriausiai dėl to, kad nėra labai daug dainininkų, pasiryžusių pildyti įmantrias kompozitorių užgaidas, ir pačių tokios muzikos kūrėjų dar neturime daug. Atlikėjų trūkumas nestabdo aktyviai balsą nagrinėjančios kūrėjos Jūros Elenos Šedytės. Visus savo vokalinius kūrinius ir projektus ji atlieka pati, paverčia juos performansais, tiriančiais balso, kūno ir erdvės tarpusavio susidūrimus. Kurgi geriau tokią muziką išmėginti, jei ne festivalyje „Druskomanija“, kurio svarbiausia ir seniausia tradicija – atviras žvilgsnis į naujausias kompozitorių idėjas.

Kompozitorė kaip niekad buvo aktyvi šių metų festivalyje: negana to, kad prisidėjo prie koncertų organizavimo, ji pristatė tris forma ir turiniu labai skirtingas premjeras, kurių net dvi tapo atskirais festivalio renginiais, o balsas jose užėmė priešakinę poziciją. Apie tai J. E. Šedytė kalba ir „Druskomanijos“ žurnale publikuotame interviu.

Viena šių premjerų – naujausio jos albumo „X/Tensions“ pirmoji pristatymo dalis vaizdo formatu, parodyta „Skalvijos“ kino centre. Šis pristatymas – tai jos ir dailininkės, performanso menininkės Ievos Tarejevos bendras darbas. Čia, pasak autorių, muzika yra pratęsiama vaizdais ir įgauna kūnišką pavidalą.

Nežinia, ar per karantiną išsiilgtas platus kino ekrano vaizdas, ar nenuspėjami jame regimi vaizdai, tačiau po aštuonių mėnesių aplankyta pirmoji audiovizualinė patirtis paliko tikrai stiprų įspūdį. Performanso metu mes, žiūrovai, sekame pagrindinio „veikėjo“ – juodo padaro kelionę ir transformacijas įvairiose aplinkose. Pradžioje mes nesuprantame prieš ką esame pastatyti – ekrane regime tamsų, elastingą, tvinkčiojantį objektą, vos išsitenkantį rėme ir primenantį kokį nors dirbtinį vidinį organą. Vidinės kūno dalies įspūdį stiprina ir širdies plakimą primenantis elektronikos pulsavimas. Tačiau greitai galima suprasti, kad tas padaras – tai sveikas žmogus, įsinėręs į dirbtinę išnarą. Medžiaga raukšlėta, jos tekstūra primena odą, tačiau ji deformuota, tarsi apdegusi, nenatūrali, todėl nemaloni akiai. Tuo ši būtybė primena šiuo metu MO muziejuje eksponuojamas Lenkijos menininkės Alinos Szapocznikowos skulptūras – deformuotas holokausto aukas. Padaras su kiekvienu kūriniu atsiduria vis kitose aplinkose. Dirbtinėse, uždarose erdvėse jis pritampa, tačiau didžiąją laiko dalį praleidžia lauke, mieste, vandenyje ar kitose mums įprastose vietose, kuriose jis labai aiškiai yra prašalaitis, svetimas, tarsi negalintis pritapti prie normalių sąlygų. Matome ir kūno virsmo padaru motyvacijas – iš pradžių kūnas, tarsi, stengiasi ištrūkti iš dirbtinės odos gniaužtų, tačiau greitai išvystame, kaip noriai ją velkasi ir glamonėja. Vaizde regimas žmogaus kūno tamsusis pratęsimas (angl. extension) pastato kūną į įtampų būvį (angl. tension).

Vienas įdomesnių aspektų šio padaro būtyje yra laisva valia. Žmogus pats apsivelka dirbtinę odą, o įvairiose aplinkose atsiranda taip pat niekieno neverčiamas. Keista, kaip ši mums beveik įžūliai rodoma atgrasi būtybė ir įtampos, kuriose ji gyvena, yra paties ja pavirtusio žmogaus pasirinkimas.

Kompozitorė yra ne kartą minėjusi, kad jai svarbus fenomenologinis kūrybos aspektas. Šiuo atveju ji mums atveria nemažai tokių patirčių galimybių, ypatingai su mūsų kūno vidumi. Kalbėdama apie šį kūrinį, J. E. Šedytė teigė, kad muzika, pratęsiama vaizdais, čia įgauna fizinį pavidalą. Balsas yra unikalus patyrimine prasme, jam būdingas dvigubas jutimas – jaučiame, kaip skleisdamos garsą juda mūsų kūnu, o tuo pat metu patys patiriame – girdime savo balsą. Širdies ritmo imitacijos taip pat nuo seno sąmoningai ar nesąmoningai naudojamos muzikoje. Įdomų aspektą apie būtent per garsą pasikeitusį paciento ir gydytojo ryšį kalbėjo kanadiečių menininkas Charlesas Stankievechius. Pasak jo, išradus stetoskopą, iki tol tolimas santykis tapo labai intymus – gydytojas naujuoju įrankiu gali girdėti žmogaus kūną (net taip, kaip mes patys jo negirdime) tiesiogiai be jokių trukdžių ar filtrų – iš vieno kūno į kitą. Šiame performanse (sąmoningai ar ne) pasirodo vienas įdomus dalykas, šį stetoskopo reiškinį interpretuojantis savaip. Iš arti per lęšį matome abstrakčius, neapčiuopus pilkus-baltus vaizdus, nežymiai judančius ir tarsi pulsuojančius pavidalus, kurie sukuria echoskopu atkuriamo vaizdo iliuziją. Echoskopas, kaip ir stetoskopas, per garsą atkuria vidaus organų veiklą. Tačiau šiuo atveju garso bangos paverčia tai į vizualų paveikslą, t.y. garsas tampa katalizatoriumi, nematomus fizinius objektus paverčiantis regimais mums, tačiau pats išlieka nebylus. Garso bangos, paprastai suvokiamos kaip garsas, virsta vaizdu.

Muzikos ir vaizdo santykis čia labai tamprus ir sunku atskirti ar vaizdas pratęsia muziką, ar atvirkščiai. Jųdviejų sankirta, nors ir kalbama apie įtampas, iš esmės nėra susipriešinimas, greičiau jiedu bendradarbiauja šių įtampų kūrime. Elektronikos garsynas visa apjungia, kartais pasirodydamas kaip tamsus įžeminimas, kartais tapdamas perregimu šydu. Žinoma, čia pristatomas balso ir elektronikos albumas, tačiau neretai sintetiniai garsai ir balsas persipina su akustiniais tembrais (panašiai kaip vaizde sterili aplinka ir nenatūralus padaras atsiduria paprastai dokumentuotoje gamtoje). Jie tarsi įkūnija tai, kas natūralu, kas būdinga aplinkai, netobula. Pavyzdžiui, seno pianino garsas ar pučiamųjų kuriama traukinių imitacijos. Garso ir vaizdo dinamiką pagyvina ir muzikinė dinamika – kai salėje visiška tyla, iš ekrano plieskia ryški šviesa. Reikšmingas ir ritmo santykis tarp garso ir vaizdo. Abu jie turi savą ritmą, kuris kartais sutampa, kartais prasilenkia. Tolygi pulsacija tampa labai reikšminga dramaturgijos vystymui, ypatingai, pasirodymo pradžioje. Ritmų sintezė atsiskleidžia ir kuomet lygias ir judrias garsines ritmines klajones praplečia regimos lygiagrečios bėgių ir kelio linijos ar vandens paviršiuje banguojančios nendrių šakelės. Šie vaizdai gal ir neturi konkretaus ir apibrėžto ritmo, tačiau linijos ir jų judėjimas yra tarsi girdimo bėgančio, tekančio ritmo pratęsimas. Kita vertus, tolygus švieselės mirksėjimas susipriešina su nepastoviu, kito tempo muzikos ritmu ir kuria nerimo nuojautą. Taigi, vaizdas, sintetiniai garsai, balsas – visa tai kuria nepaprastą patirtį, kurią galima patirti tik „Druskomanijoje“.

Audiovizualinė patirtis, kurios naratyvas – lauk ištrūkęs ir realiame pasaulyje funkcionuoti bandantis padaras-žmogus, veikia kaip puikus „šaltas dušas“ po ilgų karantino mėnesių ir prailgusio kultūrinio žiemos miego. Šiuo metu tokias patirtis reikia gaudyti ir branginti. Pats projektas – labai įkvepiantis ir atgaivinantis, tad tikėkimės, kad šis duetas ne paskutinį sykį dirba kartu. O kol kas laukiame albumo.

Lietuvos muzikos antena