Gaja Klišytė. Festivalis „Druskomanija“: nuo meditacijos iki psichodelikos

10 Bir Gaja Klišytė. Festivalis „Druskomanija“: nuo meditacijos iki psichodelikos

Festivaliui „Druskomanija“ šiais metais neįtikėtinai spalvingai artėjant prie pabaigos, birželio 4 d. klausytojai turėjo galimybę išgirsti net trijų kolektyvų pasirodymus, kurie vienareikšmiškai panardino klausytojus į savitai kuriamas garsines erdves, privertė viską pamiršti, o svarbiausia – dar labiau praplėtė festivalio muzikines ribas.

Pirmieji pasirodė laisvosios improvizacinės muzikos atstovai – penkių atlikėjų (Dominykas Norkūnas – el. gitara, Domantas Razmus – perkusija, Kazimieras Jušinskas – saksofonas, Mėta Gabrielė Pelegrimaitė – fleita, Simonas Kaupinis – tūba) ansamblis „Laivo Troupe“. Specialiai „Druskomanijai“ sukurta jų programa – kompleksinės muzikos kompozicija, paremta skirtingų muzikinių kultūrų motyvais, vakarėjančios saulės apšviestą Kompozitorių namų salę užpildė keturiasdešimtį minučių trukusia meditacija. Penki atlikėjai sėdėdami puslankiu, vedami elektrinės gitaros mirguliavimo ir mušamųjų improvizuotų ritmų, pamažu muzika pildė salės erdves. Itin ramus, tonalus ir lėtai augantis muzikinis tinklas, pradėjo „tirpdyti“ galūnes, mintis įsukdamas į garsų mantrą.

Susipažinau su „Laivo Troupe“ kolektyvo kūryba 2020 m. festivalyje „Jauna muzika“ (tada jie atliko latvių kompozitoriaus Edgaro Rubenio kūrinį „Durations of Objects“), tačiau šį kartą jie sukėlė kiek kitokį įspūdį. Tuomet, mano pačios įvardinta kolektyvo kuriama meditacinė nuotaika buvo visai kitokia, skyrėsi nuo tos, kurią klausytojas patyrė penktadienio vakarą. Kartu dar kartą įrodė, kokie skirtingi gali būti šios grupės atliekami kūriniai. Šį kartą atlikėjai tarsi grojo ir buvo „patys sau“, mėgindami pasiekti savotišką Zen būseną, taip suteikdami neimperatyvią galimybę prisijungti prie jiems patiems itin svarbaus minties judėjimo. Esminis įsiklausymas vienas į kitą, jutimas šalia esančių ansamblio narių, improvizacinę kompoziciją pavertė organišku procesu, kurio nesutrikdė net sporadiškai išryškėjantys vaikų šnabždesiai.

Antroji vakaro dalis persikėlė į Menų fabriką „Loftas“. Veikiausiai ne mano vienos džiaugsmui, „Druskomanija“ pasirinko šią erdvę koncertui, sutalpinusiam dvi „sprogstančias“ grupes „VR Quartet Trio“ ir „Motina“. „VR Quartet trio“ nariai (Deimantas Balys – el. gitara, Martynas Stoškus – mušamieji ir Vilhelmas Rudys – saksofonas) turbūt daugeliui žinomi iš džiazo muzikos pasaulio, šį kartą „Druskomanijos“ festivalio scenoje pasirodė su programa, kupina ironijos ir satyros. Ekspresyvios džiazo kompozicijos, momentais peraugančios į sunkiojo metalo ritmikas ir garsovaizdžius itin tikslingai kontrastavo (arba bravūriškai derėjo) su už atlikėjų esančiame ekrane rodomomis ištraukomis iš visiems gerai žinomų televizijos laidų („Kitas“, „Kelias į žvaigždes“, „Farai“ ar liūdnai pagarsėjusios rusų televizijos laidos „Langai“). Sarkastiškas pareiškimas arba neišvengiama dviejų pasaulių akistata – linksma užuomina apie dalykus, apie kuriuos kartais neturime jėgų kalbėti dėl brukamo jų absurdiškumo jausmo. O šiuo atveju „VR Quartet Trio“ ir nekalbėjo, jie tiesiog puikiai ir preciziškai grojo, atgaivindami visus profesionalios kultūros ir muzikos ištroškusius klausytojus.

Po pertraukėlės į sceną įsiveržė grupės „Motina“ nariai (Deividas Pakulnis – elektronika, balsas, Karolis Jonas Eimontas – bosinė gitara, Algirdas Janonis – saksofonas, Tomas Baranauskas – būgnai), „Druskomanijos“ klausytojus „užpylę“ sunkiosios muzikos lavina. Ne vieną muzikos stilių tarpusavyje derinanti grupė pateikė niūrumo ir savotiškos agresijos perpintą muzikinį paveikslą. Elektronika „permiežta“ reivo muzikos ritmikos, psichodelikos sąmyšio ir punk muzikos laisvės užhipnotizavo publiką savotiškoje transo būsenoje. Kai kada, pasigendant muzikos garso aiškumo, norėjosi kiek pakoreguoto įgarsinimo arba kitos erdvės, galbūt net lauko, nes susilieję garsios ir trankios muzikos debesys neleido iki galo įsiklausyti į atskiresnes muzikos sąrangos dalis. Nors dažnai pirmose gretose dominavo grupės atlikėjas Deividas Pakulnis, suteikdamas grupei dar daugiau varomosios jėgos, tačiau itin nustebino saksofonininko Algirdo Janonio solo partijos, kurios bendrame muzikos kontekste įnešė įdomių spalvų ir sukūrė asociacijų.

Taigi, birželio 4 d. įvykęs festivalio „Druskomanija“ koncertų vakaras, apėmęs skirtingus muzikos žanrus ir atlikėjus, šiais metais dar kartą parodė, kokia muzika yra įvairi ir įdomi, tik reikia nepabūgti su ja susipažinti. Kiekvienais metais džiuginantis festivalio organizatorių paieškų kelias, šį kartą savo žvilgsnį nukreipė dar toliau, turtindamas klausytojų patirtis, o, kartu, ir atlikėjams suteikdamas naujus kontekstus savirealizacijai.

Lietuvos muzikos antena