07 Bir Patricija Jaskelevičiūtė. „Ambulance on Fire“: šviežumo ir netikėtumo gūsis gyvos muzikos išsiilgusiai publikai
Birželio 2 d. festivalyje „Druskomanija“ Kompozitorių namų sceną dalinosi duetas „Ambulance on Fire“. Iškart patraukiantis grupės pavadinimas sudomino ir sau iškeltu iššūkiu muzikoje – subtiliai apjungti įvairių muzikos stilių mišinį.
Kaip tikėtasi, koncertas prasidėjo elektroninių garsų, ištęstų akordų ir monotoniško boso kompozicija, kurioje girdimos iškraipytos ir disonansinės palaipsniui garsėjančios ir tylančios sirenos. Merginos vis kartojo – ambulance on fire, calling the police!, – taip pristatydamos grupę. Žiūrovus pasodinusios į nepatogią poziciją, nuteikė IDM muzikos potyriui, pasižyminčiam keistais elektronika manipuliuojamais garsais. Vėliau merginos staigiai nutraukė provokuojančią kompoziciją ir tęsė koncertą malonesniu tonu.
Jūra Elena Šedytė stebino tikrai stipriais vokaliniais sugebėjimais. Jos ir kolegės balsų darna praskaidrino tamsią pasirodymo atmosferą. Jūros vokalas kartais skambėjo kaip desperacija, pripildyta šūksnių, gilių atodūsių, o kartais atvirkščiai – saldžiai ir švelniai. Visgi, minimalistiniai tekstai dainose leido prie jų permąstymo ilgai neapsistoti, o labiau pasinerti į muzikos gilumą, kupiną dramatiško turinio, tamsos.
Labiausiai jų melodines dermes apjungė bosas. Monotoniškas tačiau pakankamai ryškias Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės bosinės gitaros partijas galima būtų lyginti su alternatyviąja, post-rock muzika. Tai galėtų tapti grupės vizitine kortele, nes bosas buvo kaip gyvoji jungiamoji grandis tarp nepaliaujamai persipinančių elektroninių ritmų ir dermių srovės. Tą patį akcentą suteikė ir kito gyvo instrumento – fleitos – įkomponavimas kūrinyje „Floot in da Hood“. Stakatiško pučiamojo akcentai suteikė daug egzotiško atspalvio visam elektronikos srautui, kuris puikiai susiliejo su minimalistine elektronika.
Smagiausiai susiklausė „I will never“, spinduliavęs 8-ojo dešimtmečio elektronikos žavesį su skoninga bosinės gitaros partija. Kūrinys, mano manymu, labai draugiškas radijo eteriui ir išsiskiriantis iš bendro koncerto tono. Prasidedantis vien perkusijos semplu ir labai įsimenančiu bosu, jis ir vėl pakerėjo Jūros balso švarumu bei elektroniniais priedais, kuriuose manipuliuojama ir balsu.
Minimalistinė elektroninė baladė „Ballad“ – pati ilgiausia, ištęsta ir, turbūt, labiausiai į gilumą panardinanti kompozicija, kur, vėlgi, buvo galima girti nepaprastą Jūros vokalą.
Jūra ir Mėta, kaip dvi kūrėjos, tarpusavyje susigrojusios ir atrodo patraukliai. Nors jų tekstai ir muzikos garsai, atspindintys vidines būsenas, nėra labai darnūs ir kartais atrodo desperatiški, tačiau bendrai nuotaikai tai duoda daug netikėtų prieskonių. Koncertas buvo puikus šviežumo ir netikėtumo gūsis gyvos muzikos išsiilgusiai publikai.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra