Faustina Dedūraitė. Festivalis „Druskomanija“: iš LMTA Didžiosios salės į šabakštynus

04 Bir Faustina Dedūraitė. Festivalis „Druskomanija“: iš LMTA Didžiosios salės į šabakštynus

Kaip jau iš pavadinimo buvo galima suprasti, gegužės 30 d. vykę festivalio „Druskomanija“ koncertai buvo visiškai skirtingi. Juose atsiskleidė du poliai ‒ tvarkingas, akademinis, organizuotas darbas bei nenusakomas kūrybinis procesas, kuriame galima išvysti keistą eiseną, išgirsti klyksmus ar pamatyti vietoje natų ant pultų padėtus paveikslėlius. Tačiau apie viską iš eilės.

Pradėkime nuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiosios salės, kurioje Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojant Donatui Katkui, atliko bakalauro absolventų baigiamuosius darbus. Skambėjo trys studentų kompozicijos bei Osvaldo Balakausko „Adagio cantabile“.

Kūriniai buvo nuoširdūs, kiekvienas jų atspindėjo savitą kūrėjo braižą bei įvairias įtakas asmeninei kūrybai. Liepa Užusenytė (dėstytojas prof. dr. Ričardas Kabelis) kompozicijoje „Laiko pabaigai“ siekė atskleisti įtaigą, ekspresiją. Tam išreikšti buvo pasirinkta efektyvi pradžia bei pabaiga, greitas tempas, kūrinį lydintis ritmo modelis, kaip nesibaigiančio laiko simbolis. Tačiau kūrinys nepaliko itin ryškaus įspūdžio, galbūt įtaigai perteikti reikėjo dar paieškoti kitokių išraiškos priemonių.

Jurgio Kubiliaus (dėstytojas prof. dr. Mārtiņš Viļums) kompozicijoje „Le rappel des oiseaux“ („Paukščių atspindžiai“) atsiskleidė prancūziška tradicija ‒ kompozitorius skoningai žaidė spalvomis, tembrais, bandė perteikti gamtos vaizdinius. Kūrinyje persipynė romantinė tradicija bei šiuolaikinės technikos, efektingumas, iliustratyvumas (paukščių pamėgdžiojimai, miško atgarsiai).

Julijos Kostinos (dėstytojas prof. Rytis Mažulis) kompozicija „Dream within a dream“ priminė filmų garso takelius. Programiškumas pasireiškė labiau abstrakčiai, nusakė tam tikras atmosferas, vystė abstrakčią siužetinę liniją: pristatytos dvi skirtingos būsenos-sapnai, kurie kulminacijoje susiduria su veidrodžio simboliu, tampančiu tiek pačių būsenų, tiek žiūrinčiojo į jį (t.y. paties klausytojo) atspindžiu. Kompozicija buvo įdomi tiek savo idėja, tiek muzikine išraiška.

Visai kitoks buvo grupės „Artizans“ (Liepa Vozgirdaitė ‒ smuikas, Gintarė Valionytė ‒ fleita, Matas Beržinskas ‒ el. gitara, Nedas Latovinas ‒ saksofonas, Lukas Butkus ‒ fortepijonas, Matas Linkauskas ‒ elektronika, Dominykas Snarskis ‒ perkusija) pasirodymas, kurį pradėjo Ričardo Kabelio „Opus servus“. Garsinis audinys buvo itin apribotas, kito minimaliai, tad dėmesys labiausiai krypo į tempo ir dinaminius pokyčius, kuriuos ir suformavo betarpiškas garsų kartojimas. Tačiau tik spėjus paskęsti meditacinėje būsenoje, kūrinio kulminacijoje pasirodė procesija ‒ trys atlikėjai atnešė didžiulį būgną bei sustingę stebėjo prie jo puolusį ir pradėjusį daužyti pianistą.

Šis savotiškas apeigų vaizdinys susisiejo su Rūtos Vitkauskaitės „Kragraga“. Improvizacinio pobūdžio kompozicija buvo grįsta piešiniais, kurie itin abstrakčiai sufleravo muzikinę medžiagą. Nors tam tikros dalys ir turėjo pavadinimus (pavyzdžiui, „Sūkurys“, „Kova“ arba „Gražiosios melodijos“), muzikinė medžiaga absoliučiai priklausė nuo ansamblio interpretacijos. Tad atlikimo metu buvo galima išgirsti visko ‒ nuo saksofono bei elektrinės gitaros melodijų iki epizodiško choro ar net staiga išsižiojusių ir pradėjusių klykti atlikėjų.

Tarp šių performatyvių kompozicijų įsiterpė kiek nuosaikesnis Luco Ferrari „Et tournent les sons dans la garrigue“. Jame atsispindėjo garsinės intencijos, kilusios kompozitoriaus apsilankymų šabakštynuose metu: „Tyloje įsikūniję neapibrėžti garsai, levandų ir čiobrelių aromatas, akmenų ir erškėtrožių tvirtumas, pušų spyglius ir kūno linkius dirginantis oras <…> įžemino painų šabakštyno sensualumą, <…>, meilės mostų pavidalus“. Koncerto pavadinimas „Artizanai sprogdina šabakštynus“ puikiai atitiko koncerto turinį ‒ šabakštynai, kuriuos lankė Lucas Ferrari tikrai buvo išsprogdinti klyksmais, o kažkur tarp krūmų buvo galima pamatyti keistą aukojimui pasiruošusią procesiją. Ansamblis pasirinko itin įtaigius kūrinius, tačiau atrodė, kad performansas neišsitenka kompozitorių namuose, norėjosi kitokios, nevaržančios erdvės tokiam efektingam pasirodymui.

Taigi, du išties skirtingi koncertai priminė, kokia muzika daugiaveidė. Ji gali būti ir akademiška, rimta, tvarkinga, ir visiškai chaotiška ar net sprogdinanti.

Lietuvos muzikos antena