02 Bir Gaja Klišytė. Festivalis „Druskomanija“: jaunųjų debiutai sapnų labirintuose
„Sapnai yra neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis“ – tokiais žodžiais pradėtas šių metų gegužės 29 d. festivalio „Druskomanija“ koncertas pakvietė pasiklausyti vos praeitais metais susibūrusio šiuolaikinės muzikos ansamblio „Fluorescence“ atliekamų premjerinių kūrinių, panardinančių į visiems pažįstamą, bet nevienareikšmiškų interpretacijų susilaukiantį sapnų pasaulį. Septyni ansamblio nariai (Evald Masalski – saksofonas, Irina Bukina – fleita, Augustina Vizbaraitė – smuikas, Povilas Lukaševičius – violončelė, Aidas Tamulevičius – el. gitara, Saulė Augustina Žostautaitė – fortepijonas; ansamblio vadovė – Beata Juchnevič) įgyvendino septynių jaunų kompozitorių muzikos garsais perteiktas sapnų pasaulio vizijas, iš kurių ne viena leido panirti į apmąstymus ir fantazijas.
Festivalio organizatorių suteikta galimybė daugelio koncertų transliacijas stebėti internetinėje erdvėje, leido ansamblio pasirodymą patirti dviem būdais – išklausyti gyvai ir dar kartą pasinerti į koncerto įrašą, koncentruojantis vien į garsą. Kad ir kaip būtų keista, įspūdžiai skyrėsi gana svariai, bet galutinio, ramaus ir pakankamai nuosaikaus koncerto vaizdinio nepakeitė.
Pasirodymas pradėtas lyrišku Aleksejaus Kalinino kūriniu „Fall in Peace“. Dėl subtilaus ansamblio grojimo, muzika „tapė“ plačius horizontus, įrėmintus tiksinčiuose elektrinės gitaros ir styginių pizzicato rėmuose, anot kompozitoriaus, primenančiuose einantį laiką, egzistavimą pasaulyje ir tai, kad jis nėra amžinas. Minimalistinės fortepijono partijos su elektrinės gitaros pasažais sudarė itin ryškią aliuziją į animė filmų muzikinį koloritą, kas išryškino savitą kūrinio estetiką. Iškart po to atliktas Mildos Venckutės kūrinys „REM“, kontrastavo su pirmuoju, mėgindamas atskleisti siurrealistiškesnę sapno prigimtį. Nuolatos besikeičiantys muzikinių frazių fragmentai kaip nepastovūs vaizdai sapne išsibarstė erdvėje ir sunkiai susijungė į vientisą muzikinio kūrinio paveikslą, klausytojui sukėlusį dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, tai tikslingai atvaizduotas įspūdis nakties, po kurios nebeprisimeni sapno, o tik padrikus fragmentus, kita vertus, nepaleido jausmas, kad kažkurioje proceso dalyje (kūrybos arba atlikimo) nebuvo iki galo suvaldyta medžiaga.
Liepos Vozgirdaitės kūrinys „Waiting room“ nagrinėjo košmarų specifiką po nepakeliamų psichologinių traumų, apie kurias, anot pačios kompozitorės, akivaizdžiai prabilta pasibaigus Vietnamo karui. Styginių čežėjimu, šnibždesiais, aukštomis fleitos frazėmis ir fortepijono stygų gremžimu prasidėjęs kūrinys laipsniškai kilo košmaro klaikybės link. Iliustratyvus košmaro vaizdinys, neleidžiantis pailsėti neramiai sielai, nukreipė į kitą, panašios tematikos Neringos Banytės kūrinį „Meet me at the Elm Street“. Kurdama vaizdinį, ištrinantį ribas tarp košmaro ir realybės, kompozitorė suderino to paties motyvo atsikartojimą vis kito instrumento partijoje, kurį apipynė kaskart išnyrančiais košmarinių garsų debesimis, kas kūrinį, tarsi uždarė į pulsuojantį klaikybės ciklą.
Paskutinieji trys vakaro kūriniai grąžino į lengvumo būseną, sukurtą koncerto pradžioje. Jūros Elenos Šedytės ketvirtoji ciklo „SAPN4“ dalis „The Slippings“ išsiskyrė judėjimu. Kūrinyje išryškintos dvi dalys tarsi vedžiojo po naujas sapnų „triušio olas“. Skirtingi atlikėjų vaidmenys niuansuotai kūrė įvairias sapno būsenas, o nepaleidžiantis, bet neįkyrus ritminis muzikos judėjimas sukūrė kaitą, kurią patiriame sapnuojant. Pagirtinas ansamblio susigrojimas leido kūriniui tekėti kompozitorės nupieštais keliais ir panardinti klausytoją kiek nerealistiškoje sapno erdvėje.
Ievos Parnarauskaitės kūrinys „A little below your chest“ palietė egzistencines temas. Kompozitorė, pasitelkdama Karlheinzo Stockhauseno kompozicijos „Aus den sieben Tagen“ tekstų ištraukas, savitai jas perleido per muzikinę prizmę. Ritminės teksto frazių kombinacijos, skirtingomis dalimis įsirėmino atlikėjų polifoniškai tariamose frazėse, taip įvedant mintį („begin with yourself“, „keep listening to the others“, „try again and again“, „don‘t give up“) į muzikinį tekstą. Galbūt, kartais šiek tiek atlikėjų pamestas sinchroniškumas (ypač dalyje su tekstu) nesutrikdė kūrinio tėkmės ir ansamblio koncentracijos, nuvedusios į paskutinįjį vakaro kūrinį.
Koncerto pabaigai pasilikti ansamblio dirigentės, kompozitorės Beatos Juchnevič kūrinį „Lily“ buvo itin geras sprendimas. Savo forma ir muzikiniu vystymu šio vakaro kontekste kūrinys itin jautriai pabaigė sapnų kelionę. Graudus, lyrinis, bet kartu giluminio siaubo, susijusio su liūdesiu, pripildytas vaizdas lėtai traukė į pažįstamas būsenas. Elektrinės gitaros panaudojimas, kuriantis visa perskverbiančios sirenos įspūdį, apipintas romantizuotos fortepijono temos, negalėjo palikti klausytojų abejingų šiai muzikai.
Taigi, tiek stebint koncertą gyvai, tiek klausant namuose, džiugino, kad jaunam šiuolaikinės muzikos ansambliui itin taikliai pavyko sukurti sapnų nežinomybės ir stebuklingumo būseną. Nors, retkarčiais buvo galima pasigesti drąsos ir užtikrintumo atliekant kūrinius, vakaro muzikantai parodė turintys potencialą naujiems debiutams šiuolaikinės muzikos scenoje, kurioje ansamblis ir vakaro kompozitoriai turės galimybę būti vertinami dar platesniuose kontekstuose.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra