26 Geg Visu rimtumu žaidžiantys Motiejus ir Mykolas Bazarai
Motiejaus ir Mykolo Bazarų albumo „[ne]ŽAIDIMAI“ knygutėje rašoma apie detektyvus, paslėptas partitūras, nevaikiškus žaidimus, daugybę pirštų, stiprius plaučius, mistinę impresiją. Prieš pokalbį su jais, muzikologei Aušrai Strazdaitei-Ziberkienei galvoje sukosi dar per pirmą (ar tikėjomės, kad juos skaičiuosim?) karantiną internete klajojęs memas apie per kitokį – maro – karantiną atradimus dariusį mokslininką ir klausimą – „o ką tu nuveikei per karantiną?“.
Broliai Bazarai nuveikė daug.
Pokalbis vyko vienoje populiariausių dabarties vietų – „Zoom“ platformoje. Jis buvo smagus, apie daugybę dalykų – muziką, grojimą, įrašus, dėstymą, o kai kas liko už šio interviu rėmų, kaip ir gyvenime.
Aušra Strazdaitė-Ziberkienė: Muziką iš CD „[ne]ŽAIDIMAI“ galima išgirsti puslapyje broliaibazarai.bandcamp.com ir daugelyje internetinių muzikos platformų – „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Apple Music“, „Google Play“, „Pakartot“. O „apčiuopiamai“ išleidot kompaktinę plokštelę, kurią parėmė Lietuvos kultūros taryba ir AGATA. Tad pradžiai – apie formą. Ar nesvarstėt apie dabar vėl madingą vinilą? Ir nuo ko prasidėjo šio albumo idėja?
Motiejus Bazaras: Mes visiškai negalvojom apie į laikmeną, nes visi dabar daugiau ar mažiau panirę į skaitmeninę erdvę. Kompaktinis diskas yra labiau apčiuopiamas suvenyras. Be to, nemanau, kad visa programa tilptų į vinilą, tad turėtume sunkų pasirinkimą – ko gi mes atsisakom? Arba – jeigu vinilas būtų buvusi pirminė idėja, tuomet repertuarą, matyt, būtume formavę kitaip, reikėtų atsižvelgti į trukmę, o vienas iš mūsų tikslų buvo parengti ne mažiau valandos muzikos.
Mykolas Bazaras: Taip, esminė idėja buvo įrašyti albumą. Interviu Lietuvos radijui, laidai „Muzikos ekspedicija“ minėjome, kada viskas prasidėjo – garsiai apie tai prakalbom su Arūnu Zujumi įrašinėdami Egidijos Medekšaitės „Textile Nr. 1“. O dar anksčiau Algimanto Kubiliūno autoriniame albume įgrojom Tokatą dviem fortepijonams. Tačiau idėja įrašyti savo fortepijoninių duetų albumą akumuliavosi kurį laiką – ne vienerius metus. Ji brendo kaip vaisius. Grodami dviese sugalvojame visokiausių planų, bet galimybė įrašyti būtent lietuvių kompozitorių kūrinius, kurie prieš tai nebuvo publikuoti, pasirodė ypač reikalinga. Mes norėjom pateikti klausytojams lietuvių kompozitorių kūrinius, kurių dar nėra, įgarsinti tai, kas yra tik natose. Mums atrodė labai reikšminga leisti kitiems tai išgirsti, – tai juk yra galutinis žingsnis ir link pačių kompozitorių minties įgyvendinimo. Koks gi dar tikslas yra įrašyti albumą? Įamžinti ir skleisti kūrybą. Norėjosi, kad kuo daugiau žmonių tą kūrybą išgirstų.
Motiejus: Tikrai reikėtų pasakyti ačiū Arūnui Zujui, nes jis buvo vienas iš tų, kurio „vyrai, darom!“ stūmė į priekį. Ypač kai mes sudalyvavom įrašinėdami Egidijos Medekšaitės „Textile Nr. 1“. Jis daug rūpinosi ir nuolat mums primindavo, kad reikia daryti. Taip kažkaip tas darbas įsibėgėjo.
Mykolas: Ne paslaptis, jog mes turime įvairių muzikinių veiklų, tad sau ir kitiems pasakytas įsipareigojimas, kad reikėtų, jog norim įrašyti tokio pobūdžio albumą daug reiškė. O Arūnas Zujus neleido mums jo pamiršti (juokiasi) – nuolat klausdamas „kada?“, ir padėdamas, kad turėtume tam atitinkamas sąlygas.
Aušra: Atitinkamos sąlygos skamba intriguojančiai. Kur vyko įrašinėjimas?
Motiejus: Nacionalinėje filharmonijoje, Vilniuje. Tai buvo pasirinkta labai kryptingai – Nacionalinė filharmonija turi du naujus, lygiaverčius „Steinway & Sons“ firmos fortepijonus. Mums buvo labai svarbu, kad instrumentai būtų vienodi. Kiekvienas instrumentas skiriasi ne tik charakteriu, bet yra ir skirtingos garso filosofijos. Tai tikrai yra labai svarbu. Manau, kad tai netgi yra šio žanro esmė. Iš tiesų atvejų, kai vienoje scenoje yra keli fortepijonai, Lietuvoje yra, tačiau instrumentai yra labai skirtingi. Tad tikrai labai džiaugiamės, kad gavome galimybę įrašinėti Nacionalinėje filharmonijoje.
Aušra: Kiek laiko truko šio albumo įrašinėjimas?
Motiejus: Įrašėm per tris sesijas po keturias – penkias valandas.
Mykolas: Ir iš tų penkiolikos valandų padarėm valandą muzikos! (juokiasi) O jeigu rimtai – tai nebuvo lengvas, vienkartinis pagrojimas, o didelė kūryba. Mūsų nuostata buvo padaryti gerai: ne iš pirmo dublio, ne atsitiktinai, bet geriausiai. Ne tik atlikimo kokybės prasme, bet ir garsinės kokybės prasme! Tikriausiai visi suprantame, kad muzikinis albumas – tai ne tik kompozitorių kūriniai, ne tik atlikėjų kūriniai, bet taip pat ir garso įrašų technologijos kūriniai, kuriuos lygiavertiškai formuoja garso režisierius ir visų dalyvių ausys. Aš jau net nekalbu apie montažą, redagavimą, kurie taip pat yra muzikinio įrašo albumo sudėtinė dalis. Įrašų sesija reikalauja daug laiko, bandymų ir jėgų, ir mes labai džiaugiamės, kad tam pavyko susikurti sąlygas. Motiejus minėjo instrumentų vienodumą, o tai jau yra ir techninis uždavinys – instrumentus reikia vienodai suderinti. Esant skirtingiems modeliams tai būtų dar sunkiau padaryti vien dėl jų skirtingų konstrukcinių savybių, dėl menzūrų ir taip toliau. Bendrai šis įvykis rodo, jog mūsų geografinėje platumoje galimybių įgyvendinti tokius projektus daugėja ir manau, kad ateity atsiras kur kas daugiau.
Aušra: Jeigu paprašyčiau nurodyti laiką nuo idėjos atsiradimo iki fizinio kompaktinio disko atsiradimo?
Mykolas: Suprantu, kad šitas klausimas iš tiksliųjų mokslų sferos (juokiasi).
Motiejus: Galim ir tiksliai pasakyti. Literatūros tyrinėjimas, repertuaro rinkimas prasidėjo turbūt 2020 metų pradžioje.
Mykolas: Aš nesutikčiau…
Motiejus: … tu papildysi. Kai kurie kūriniai buvo žinomi iš anksčiau, kai ką planavom dėti bet kokiu atveju, bet reikėjo labai daug medžiagos pereiti, pasibandyti. Iki maždaug lapkričio pabaigos, kai jau susitikom įrašų sesijoje.
Mykolas: Taip, Motiejus iniciavo labai aktyvų darbą ir paieškas 2020 metais, ir dar gerokai prieš karantiną, jeigu ne anksčiau. Kūrinių paieškos buvo aktyvus pastarųjų dviejų metų užsiėmimas. Aš atsimenu nuo pat idėjos išreiškimo, nuo to, pavadinkime, įsipareigojimo sau – tai, berods, buvo antri mano doktorantūros metai. Mes ėjom į Kompozitorių sąjungą sužinot kas yra išleista lietuvių kompozitorių dviem fortepijonams, keturioms rankoms. Tokios „proginės“ medžioklės vyko po truputėlį, idėja formavosi. Kai Motiejus užsiėmė darbu iš esmės, viskas pradėjo vykti intensyviau. Tada prasidėjo įvairiausi detektyvai – vieni kūriniai buvo duomenų bazėse, tačiau nebuvo jų įrašų, kitų pavadinimai buvo įrašyti, tačiau nebuvo nei natų, nei įrašų. Tada net susiformavo kūrybinis akstinas surasti viską, bent jau natų pavidalu, kad būtų galima toliau daryti kažkokius sprendimus, spręsti lygtis – kas galėtų tarpusavyje gražiai suderėti.
Aušra: Ar duete jūs kaip nors pasiskirstot vaidmenis? Turiu omenyje ne grojimo, bet organizavimo prasme.
Motiejus: Mes, turbūt, apie tai nelabai susimąstom – kaip galim, taip darom. Nemanau, kad yra vieno ar kito prerogatyva, sprendimus vis vien priimam kartu – darom vienaip ar kitaip, susipažįstam su medžiaga ir priimam sprendimus dėl visko.
Mykolas: Aš vis tiek manau, kad darbui vadovauja Motiejus. Motiejus yra initio, pagrindinė tema, jis užduoda toną ir telieka labai lengvas uždavinys apsispręsti (juokiasi). Noriu akcentuoti, jog labai daug kūrybinių idėjų ateina iš Motiejaus, tada atsiranda ir kitų minčių, yra lengva papildyti. O šnekant konkrečiai apie šitą albumą – Motiejus, būdavo, tiesiog siunčia – „pažiūrėk šitą, pažiūrėk tą“. Tuomet sekė darbas, kurį reikėjo atlikti abiem – peržiūrėti, suprasti, išmokti tą medžiagą, juk mes fortepijoninis ansamblis, atskirai pažiūrėti savo partiją nepakanka, neveikia, neišeina net patikrinti.
Motiejus: Turime sėsti kartu ir daryti. Žiūrėti ar tai veikia.
Mykolas: O po to būna dar įdomesnė dalis, kai abiem iš karto atrodo – „taip, šitai suskambės“. Sudėtingiau su kūriniais, kurie niekada negroti – ar iš tikrųjų pavyks įgyvendinti tai, kas kompozitoriaus užrašyta. Darbo reikia labai daug, bet tikslai ir prioritetai būna labai aiškiai sudėlioti.
Aušra: Spėju, jog šiame albume netilpo visi lietuvių autorių kūriniai dviem fortepijonams? Nenoriu klausti kiek kūrinių buvot radę ir kiek atmetėt, nes ateityje tikėčiausi dar vieno ar dviejų albumų. Kiti kūriniai atidėti ateičiai?
Motiejus: Taip, jie yra atidėti.
Mykolas: Mes tiesiog džiaugiamės, kad kūrinių yra ir svarstėme kaip jie derės albume. Norėjosi skirtingų charakterių. Pavadinimas gimė pakeliui – pradžioje neturėjome jokio pavadinimo tam, ką darėme. Ir tik pamatę vos ne galutinę programos sudėtį, tematikas, supratom, kad gavosi įdomus leitmotyvas – yra žaidimų ir tuo pačiu visai ne žaidimų. Tai rimti dalykai suaugusiems (nors kas kaip nori, taip gali interpretuoti), bet [ne]Žaidimai tapo raktiniu žodžiu, kurį galima pritaikyti visiems kūriniams.
Motiejus: Todėl toks trumpas ir kalambūriškas pavadinimas. Netgi buvo etapas, kai reikėjo įsivardinti pavadinimą, o buvo labai sudėtinga, nes dar nebuvo jokios užuomazgos.
Mykolas: Tai kaip įsiūbuoti kažkokį didžiulį objektą! Dabar, kai darbas pradėtas, prie jo yra praleista šiek tiek laiko, mes turim pavadinimų net ir kitiems albumams. Tačiau neakcentuojame, kad kažkas nepateko. Kūrinių užteko ir yra tikrai daugiau, bet mūsų manymu (šią temą mes visą laiką plėtojom pokalbiuose), šis albumas galėtų būti netiesioginė paskata ir kitiems kompozitoriams atkreipti dėmesį į fortepijoninio dueto meną ir kurti. Jeigu bus rašoma, bus iš ko rinktis ir tikrai atsiras, kas groja. Kūriniai išliks ir tai bus didžiulė šventė. Tą mes matome iš mums brangių klausytojų ir kompozitorių reakcijų pasirodžius albumui. Tai yra kūrybinio proceso, jų ir mūsų darbo, apvainikavimas. Neafišuojame albumo kaip mūsų fortepijoninio dueto debiutinio, nes, kaip minėjau, šio albumo esmė yra neįrašyti lietuvių kompozitorių kūriniai.
Motiejus: Lietuvoje yra garsus Rūtos ir Zbignevų Ibelhauptų duetas, kuris yra įrašęs daug lietuviškos muzikos. Mes sąmoningai nesirinkom to, kas jau yra įrašyta, stengėmės padengti tai, ko nėra.
Aušra: Ar tik neturite tikslo įrašyti visko, kas Lietuvoje yra sukurta dviem fortepijonams?
Motiejus: Tai tikrai būtų ne trumpalaikis tikslas. Ir dar klausimas ar tas tikslas būtų tikslingas! (juokiasi)
Mykolas: Perfrazuosiu taip – pagrindinis albumo tikslas yra parodyti lietuviškos muzikos fortepijoniniam duetui grožį. Tikrai yra ką groti ir kuo gėrėtis!
Motiejus: Dar vienas svarbus dalykas – tikrai būtų labai smagu, kad tie kūriniai ateitų į praktinį gyvenimą, kad kiti fortepijoniniai duetai – moksleivių, studentų – įtrauktų šituos kūrinius į repertuarą. Dabar jie turės daug geresnes galimybes tai padaryti, dabar šie kūriniai yra pateikti ir grafiniu, ir girdimuoju pavidalais. Bus lengviau apsispręsti, išsirinkti ir tikrai būtų smagu, jei jie skambėtų kuo dažniau. Dauguma iš jų tikrai yra pagrojami net moksleiviams. O juk kartais matome tą repertuaro pasirinkimą iš kažkur labai toli ir dar nežinia kokį…
Mykolas: Kita vertus, aš suprantu kodėl taip yra – kai suvestinėje matomas tik kompozitorių, kūrinio pavadinimas ir daugiau nieko – labai keblu pasirinkti.
Aušra: Ar savo repertuare turite kūrinių, kurie buvo specialiai jums sukurti? Asmeniškai arba duetui?
Mykolas: A. Kubiliūno Dvi variacijos buvo sukurtos tada, kai mudu su Motiejumi sugrojome jo Tokatą dviem fortepijonams. Jis neparašė dedikacijos, tačiau tikrai labai džiaugėsi tokiu bendradarbiavimu. Nuostabu bendrauti su autoriumi apie jo muziką, pasirinkimus, suprasti, muzika gali gyventi pilnavertį gyvenimą – būti išgirsta, suprasta betarpiškiau. Tai labai nuostabus procesas. Mes neklausėm – „ar parašėt mums?“ (bet tokius sutapimus laikome asmeniškais).
Motiejus: Bet taip supratom.
Mykolas: O visi kiti kūriniai – ne, jie nėra dedikuoti. Bet jų atlikimas atsirado iš bendravimo, stengiantis kuo detaliau išsiaiškinti viską, ką kompozitoriai turėjo mintyse. Mums irgi kylą minčių skaitant jų tekstus. Ir kaip geriau tai išsiaiškinti, jei ne paklausti jų pačių?
Motiejus: Kur įmanoma išsiaiškinti. Kai kada jau nėra kaip paklausti.
Mykolas: Manau, kad šie įrašai, pirmieji atlikimai yra mūsų dedikacijos autoriams.
Aušra: Kiek aktyvus buvo kompozitorių bendradarbiavimas atlikimo, įrašų procese?
Motiejus: Mes patys klausėm kai kurių dalykų ir tikrai kai kurie kompozitoriai padėjo, tačiau tikrai nebuvo imperatyvaus kišimosi. Tiesa sakant, gavom daug laisvės patys spręsti. Kompozitoriai padėjo išspręsti kai kuriuos neaiškumus, kurie įsivėlė laikui bėgant, pavyzdžiui, techninės klaidos natų surinkime. Čia tikrai buvo svarbu gauti iš kompozitorių patvirtinimą. O atsižvelgiant į specifiką, techninius dalykus, kūrinio ruošimą leidybai – revizija iš atlikėjo pusės yra labai reikalinga. Pasaulio ir Lietuvos muzikos istorijoje yra daugybė atvejų, liudijančių sėkmingą kompozitorių ir atlikėjų bendradarbiavimą.
Mykolas: Dar noriu papildyti. Laikai, kada kompozitoriai buvo ir atlikėjai, o atlikėjai buvo ir kompozitoriai, jau praėjo. Per daugiau kaip pora amžių ši skirtis, specializacija tik gilėjo. Šiandien būtent bendradarbiavimas tarp atlikėjo ir kompozitoriaus yra vienintelis raktas ir į sėkmingą kompoziciją, ir į sėkmingą atlikimą. Todėl minėjau, kad atlikėjams yra nuostabu bendrauti su kompozitoriais, nes tuomet visi gali pasijusti kūrybinio proceso dalimi. Kūrinio, kuris rašomas dabar, šiuo metu, atlikimas ir dalyvavimas jo kūrybiniame procese duoda daug smagių akimirkų ir žaismės. Tai dar vienas iš albumo pavadinime slypinčių planų.
Yra ir kitas – atlikėjiškas žaidimo aspektas. Vienas pirmųjų iš mūsų grotų ir daug džiaugsmo suteikusių kūrinių fortepijoniniam duetui, buvo Vytauto Barkausko „Žaidimėliai“. Su juo dalyvavome fortepijoninių duetų konkurse, kurį organizavo prof. Kęstutis Grybauskas. Konkurse sekėsi puikiai, ir „Žaidimėliai“ atmintin įsirėžė kaip nepaprastai linksmas, bet tuo pačiu šį tą daugiau, nei žaidimus primenantis, techniškas, sudėtingas ir triumfą atnešęs kūrinys. Ir šiuo motyvu keliaujant per kitas kompozicijas, pavyko sudėlioti bendrą dramaturginę liniją. Ne tik Giedriaus Kuprevičiaus „Du maži žaidimai dviem“ tiesiogiai atspindėjo šią tematiką, bet ir pats procesas, laviravimas tarp žaidimo ir sudėtingų kūrybinių išieškojimų suteikė impulsą. Bendrai, fortepijoninio dueto žanras ir muzikavimas dviese ar su daugiau žmonių savaime yra žaismingas. Tas kūrybinis atsakas – tu groji ne vienas, bet su kitu. Žaidi ne su savimi, o su kitu. Muzikavimas dviese labai inspiruoja ir suteikia daug nuostabių emocijų.
Aušra: Pakalbėkim apie albumo autorius…
Motiejus: Kaip jau minėjom, su V. Barkausko kūryba mes esam susipažinę – esam groję „Žaidimėlius“, taip pat yra tekę groti jo kamerinės ir solinės muzikos kūrinius, epizodiškai bendrauti. Su G. Kuprevičiumi nuolat tenka bendrauti, tik dabar nežinau ar yra tekę ką nors rimtesnio groti. Bet jis visą laiką šalia, mes jį visą laiką girdim, matom, klausom.
Mykolas: Ir klausiam!
Motiejus: Su Zita Bružaite visada labai smagu pabendrauti. Visi trys, kartu su jaunėliu broliu Benediktu esam atlikę jos kūrinį su simfoniniu orkestru „Skydas“, festivalyje „Gaida“. Buvo labai elektrifikuotas pasirodymas. Teko groti ir kitų jos sceninių veikalų.
Mykolas: Esu grojęs A. Kubiliūno „Vytauto Mačernio sonetus“ jo autoriniame vakare. Taip pat dainą „Beržas“, Vlado Baltuškevičiaus eilėmis.
Aušra: Tai buvo labai geras koncertas!
Mykolas: Nuostabus koncertas! Man didžiausią įspūdį paliko jo Styginių kvartetas. O per karantiną jis dar vieną, berods, šeštą parašė – tiesiog laukiu, kada bus realizuota. Ir, tarp kitko, artėja kiti pristatymai. Fortepijonui yra parašyta Sonata, taip pat rašo miniatiūrų ciklą fortepijonui. Nežinau kiek galiu išduoti. Bet kokiu atveju – norisi, kad jos neatgultų į stalčių, būtų gerai, kad ta muzika išvystų dienos šviesą.
Motiejus: O su Teisučiu Makačinu susipažinome kituose renginiuose. „Kūlverstuką“ jau žinojome, šitą kūrinį man yra tekę atlikti ekskliuzyviniu būdu Gedimino Zujaus organizuojamajame projekte „Baltic Wave IV“ 2018 metais. Tai buvo serija renginių, kai jungdavosi skirtingi pasaulio miestai: tada buvo Vilnius Europoj, Torontas Šiaurės Amerikoje ir Melburnas Australijoje. „Kūlverstuką“ grojom kartu su pianiste Victoria Kogan per tinklą. Kartu, su tam tikrais, sekundėmis apskaičiuotais užvėlavimais, o kažkuriam taške grojome sinchroniškai.
Mykolas: Sutapot! (juokiasi).
Aušra: Net sunku įsivaizduoti!
Motiejus: tai buvo toks eksperimentas ir mes jį padarėm. Kūrinys įsiminė – labai žaismingas, įdomus.
Mykolas: Repetavot karantinui!
Motiejus: Pranašiškai! (juokiasi). Su Arvydu Malciu mažiau iki tol bendravom, bet paskutiniu metu labai įkvėpė jo kūryba.
Mykolas: Didžiulį įspūdį paliko Konservatorijos šimtmečio renginyje atlikti lietuvių kompozitorių kūriniai, tarp jų – A. Malcio Koncertas akordeonui ir orkestrui. Išskirtinis opusas. Tereikėjo paieškot, kas dar yra A. Malcio parašyta, o jis, pasirodo, kuria tarsi modulinius kūrinius, kuriuos gali atlikti įvairių ansamblių sudėtys. Kūriniuose „Vasaros nakties sodai“ ir „Vilties aitvaras“ glūdėjo daug paslapties ir iššūkio priversti rankas dirbti neįprastai. Klausantieji turėtų pastebėti. Tikimės (juokiasi).
Motiejus: Vidmanto Bartulio „Gražuolį garvežį“ mes esam groję viename renginyje prieš keletą metų, tad jau buvome išsibandę ką reiškia jį groti. Koks tai yra iššūkis fizinei formai.
Mykolas: Ir kaip reikia kvėpuoti! Reikia gerai valdyti kvėpavimą ir ritmo pojūtį. V. Bartulio muzika yra tokia, kad atlikėjas turi jaustis tarsi būtų du ar trys, ar visas tuzinas.
Aušra: Man jau norisi pasiklausyti dar kartą! Klausantis atrodė, kad viskas eina kaip per sviestą.
Mykolas: Mūsų tikslas ir yra padaryti, kad eitųsi kaip per sviestą. Be abejo, kad neturi jaustis atlikėjo prakaito. Bet iš tikrųjų – kiekvieno kompozitoriaus idėjos ir kūriniai buvo tikrai autentiški iššūkiai mums, kaip pianistams. Čia ir glūdi to bendradarbiavimo reikšmė. Studijuojant standartinį, džentelmeno paketą, yra labai daug tradicijų, per eilę metų nusistovėjusių konvencijų, kurios perduodamos iš kartos į kartą per tarpininkus pakeičia savo pradinę formą. O čia perduodame betarpiškas kiekvieno autoriaus individualumo fiksacijas, suvokimą, ką jis norėtų išgirsti ne tik iš atlikėjo, bet ir iš instrumento. Bet kuriuo atveju atlikėjai tampa įrankiu, kuris turi tą padaryti įtikinamai. Save įtikinti mums nereikėjo labai daug pastangų. O smagiausia, kai muzika suskamba.
Motiejus: Su V. Bartuliu pakankamai artimas santykis buvo nuo vaikystės. Įvairiais tarpsniais įvairių kūrinių grota, net teatre visą sezoną – su roko grupe, gyvai scenoje, buvo visokių įdomių patirčių. Dar atsimenu, kaip po „Garvežio“ atlikimo mes tą kūrinį aptarinėjom kartu su juo, juokaudami. Tą jis ir simbolizuoja. O tas kūrinys „Rūke“ tai buvo įdomus dalykas, nes, vėlgi, matom kompozitorių, matom pavadinimą, matom metus, o natos rankraštyje. Aštuonioms rankomis dviem fortepijonams.
Aušra: Net bijau klausti.
Motiejus: Užsiauginom dar po dvi rankas ir pagrojom. Sugrojom viską, kas ten yra (šypsosi).
Mykolas: Viską, kas užrašyta (taip pat šypsosi). Viską pavyko padaryti.
Čia įvyko trumpa pokalbio pauzė, nes kalbėjomės apie „džentelmeno paketą“. Ten buvo paminėta pianisto Roberto Bekionio pavardė, taip pat daug žymių kompozitorių, įvertinti privalumai ir trūkumai ir, žinoma, – malonumai. Nes klausytis kūrinių iš „džentelmeno paketo“, pagal Mykolą, tai, tarsi, skaityti nuostabiausią knygą, nuostabiausią poeziją. O jau groti – dar didesnis pasitenkininmas. Tačiau kadangi tai nesusiję su šio pokalbio tema, tegul lieka už publikacijos ribų.
Mykolas: Įsivaizduokit, jeigu Chopinas jūsų paprašytų tapti gražuoliu garvežiu (juokiasi). Mes jame matome nuostabų etiudą ritmikai, ritmo pojūčiui, kvėpavimui ir daug kitų dalykų. Sprendimų, kurie padeda lengviau tai padaryti ir puikų skambesį. Šią temą galima plėtoti iki begalybės. A. Malcio kūrinys sukurtas atlikti daugybe styginių instrumentų. Iššūkis yra sukompresuoti tai į dvidešimt pirštų ir padaryti, kad skambėtų panašiai į tuos instrumentus. Suformuoti tokią interpretaciją, kuri įtikintų. Akivaizdi Z. Bružaitės simpatija džiazui. Kaip padaryti, kad dviejų fortepijonų skambesys primintų džiazo ansamblio skambesį ir kaip tai išreikšti per laiko pojūtį, intonacijas? A. Kubiliūnas pabrėžia savo autonomiškumą ir nepagaulumą svetimoms idėjoms. Savo stilių formuoja labai asmenišką, jo manymu, niekaip neįtakojamą kitų autorių ar kitų kūrybinių idėjų. O tuo tarpu toje laisvėje, kurią jis užrašo, galima įžvelgti daug ir įvairios improvizacinės muzikos, kuri galėtų priminti Mileso Daviso „electric“ periodą ir daug kitų dalykų, kurie atsiskleidžia jo šiuolaikiškume. V. Barkauskas taip pat labai savitas, žaismingas ir keliantis sudėtingas filosofines mintis. Naudodamas XX amžiaus komponavimo technikas, savo kūriniuose fortepijonui suteikia sonorišką skambesį, ir, tuo pačiu, labai organišką.
Aušra: Albume apimtas laikas nuo 1974 iki 2014 metų. Tą pasirinkot sąmoningai? O laikotarpis iki 2020 metų?
Motiejus: Ne. Ir nors iš tiesų labai nustebino tie 1974-ųjų kūriniai, iš esmės kūrinių parašymo periodas neturėjo jokios įtakos. Tai nebuvo joks kriterijus. Kai kurie autoriai pateikė vėlesnę kūrinio redakciją, tačiau nurodė pirmosios redakcijos datą.
Mykolas: Pavyzdžiui, T. Makačino „Kūlverstukas“, kaip jis pats sakė, kurtas Atgimimo laikais, o dabar įgyvendinta paskutinė redakcija. Jis yra XXI amžiaus kūrinys. Tad kūrinio gimimo laikotarpis nėra toks siauras, kaip galėtų atrodyti (kaip ir mūsų albumo).
Aušra: Ar galėtumėt pakomentuoti fortepijoninių duetų ir muzikos jiems situaciją Lietuvoje?
Mykolas: Tai nėra ypatingai dažnas reiškinys. Didžiausias konkursas, kuris iš esmės populiarino šitą žanrą, meno formą Lietuvoje, jau nebevyksta.
Aušra: Tačiau juk tai yra prabangus žanras?
Motiejus: Būtent tai ir norėjau pasakyti. Pradžiai turi būti techninės sąlygos – du fortepijonai. Kita vertus, fortepijoninis ansamblis yra pianisto pedagoginės raidos dalis, privaloma disciplina, tačiau dažniausiai į tai pasižiūrima iš formaliosios pusės, retai kas užsikabina toliau šį meną vystyti. Ir taip – techniškai tai yra sudėtingas žanras. Net mes patys, planuodami koncertus, pirmiausia galvojam kuo grosim. Groti fortepijonu keturiomis rankomis – nesudėtinga, bet jeigu reikalingi du fortepijonai – jau turime problemą.
Mykolas: Mano ankstyvieji muzikiniai įspūdžiai yra labiausiai susiję su fortepijoninio dueto žanru, muzikavimu keturiomis rankomis. Muzikavimas kartu, net tuo pačiu instrumentu, atveria visai kitokią muzikinę patirtį. Tai yra tiesiog nuostabi muzikavimo forma, kuo jos daugiau, tuo geriau. Iššūkiai yra tik planuojant koncertus – ar bus koncertinėje salėje du fortepijonai? Lietuvoje jau kelias vietas suskaičiuojam, bus daugiau – pasirodysim visur, kur galėsim.
Aušra: Lietuvoje viskas visas prasidėjo nuo Liudos ir Kęstučio Grybauskų fortepijoninio dueto. O kaip vertinat save Lietuvos fortepijoninių ansamblių istorijoje?
Mykolas: Nevertinam. Džiaugiamės galėdami prisidėti.
Motiejus: Mes absoliučiai apie tai negalvojam.
Mykolas: Mums smagu muzikuoti dviese. L. ir K. Grybauskų įdirbis buvo labai didelis, K. Grybauskas yra šio žanro puoselėtojas, Kaune vyko jo įkurtas tarptautinis fortepijoninių duetų konkursas. O kalbant apie dabartinius duetus – fantastiškas yra Rūtos ir Zbignevo (K. Grybausko mokinio) Ibelhauptų duetas, jų koncertai yra nuostabios patirtys, pas juos teko ir studijuoti. Taip pat nuostabius koncertus rengia Roko ir Sonatos Zubovų duetas. Taip pat būna, vadinkim, sulėktiniai duetai, kai kartu koncertuoja atvažiavę užsienio ir mūsų šalies atlikėjai. Ši muzikos atlikimo formulė Lietuvoje tikrai egzistuoja. Ar to pakanka – na, nemanau. Todėl ir grojam (juokiasi). Kodėl visa tai daryti verta? Tai įsivaizduokit – vienas fortepijonas skamba nuostabiai, tai kaip nuostabiai gali skambėti du fortepijonai? O mes turim planų ir daugiau fortepijonų prakalbinti. Įsivaizduokit kaip tai skambės. Tikrai norėtume, kad tokios muzikos būtų rašoma daugiau.
Motiejus: Galėsim apie tai pakalbėti, kai išleisim penkis albumus.
Aušra: Tad kas Jūs, vis dėlto, esat? Duetas ar trio? Pianistai solistai ar ansamblis?
Mykolas: Šiuo atveju – ansamblis.
Motiejus: Mes turime labai skirtingų atlikėjiškų plotmių ir stengiamės išnaudoti visus įmanomus profilius.
Mykolas: Pamatai mūsų muzikiniam mąstymui buvo padėti studijuojant fortepijono atlikimo meną. Šio meno tradicijoms – jau ne vienas šimtas metų. Tai ir laiko patikrinti principai, ir jų įsisavinimas, ir nuolatinė revizija. Imdamiesi bet kokios muzikinės krypties, remiamės šia disciplina, o formų yra įvairių.
Motiejus: Kitaip tariant, solo fortepijonas yra pagrindas, daugiausia prie ko mes praleidom ir praleidžiam laiko bei puoselėjame daug planų. Aišku, tie dalykai vienas kitam netrukdo, ir, tikriausiai, niekada nebus taip, kad mes tik fortepijoninis duetas ir jokiais kitais amplua nepasirodom.
Mykolas: Be to, nėra ko izoliuoti savo veiklos ir padaryti ją tiktai vienintele. Gilios žinios yra būtinos, bet pasaulis keičiasi greitai, atsiranda įvairių muzikinių poreikių, į kuriuos visuomet verta pažvelgti. Fortepijoninis duetas – viena iš įmanomų, neišnaudotų muzikos atlikimo formų pianistams. Mes šiuo darbu tik parodom, kad galima muzikuoti ir dviese. Naujos idėjos subręsta bedirbant.
Aušra: Tad jokių trūkumų nėra?
Motiejus: Todėl ir nenorime sakyti „debiutinis albumas“ ar „fortepijoninio ansamblio debiutinis albumas“. Kartu mes grojame daug: Mykolas – bosine gitara arba kontrabosu, aš – klavišiniais, o Benediktas – mušamaisiais. Muzikuojam įvairių ansamblių sudėtyse. Tai irgi yra grojimas kartu, mokėjimas pajausti ir „susigroti“. Šitie dalykai tikrai padeda, o ne kenkia. Buvo labai daug etapų, ypač paskutiniu metu – paskutinius dešimt metų, daugiausiai kartu. Manau, kad visos šios kompetencijos viena kitą papildo.
Mykolas: Išleistas albumas yra tam tikras rodiklis apie dedikuotą laiką ir susikaupimą konkrečiam darbui. Čia nereikia labai daug išmonės, norint suprasti, jog nuveikti tokį darbą reikia jam atsidėti ir atidėti daug kitų dalykų. Tai, kad mūsų fortepijoninis ansamblis mažiau profesionalus būtent šitam darbui aš negalėčiau niekaip teigti. Netgi priešingai.
Aušra: Iš tiesų – kaip gali būti debiutinis albumas, kai judu taip seniai, tiesiog visą laiką kartu grojat?
Mykolas: Reikėtų vardinti albumus, kur yra įrašyti mūsų vardai, bet tai nėra mūsų fortepijoninio ansamblio albumai. Tad taip, šis albumas žymi intensyvesnį šios veiklos pasirinkimą šiuo metu. Iniciatyva yra asmeninių vidinių pastangų reikalas, kaip sako Juozas Rimas.
Motiejus: …ir išsikelti iššūkiai.
Aušra: Jūs abu taip pat dirbate pedagoginį darbą?
Mykolas: Aš dėstau Kauno technologijos universitete (KTU), o Motiejus KTU ir J. Gruodžio konservatorijoje.
Motiejus: J. Gruodžio konservatorijoje dirbu daugiau nei dešimt metų, tai yra viena iš mano Alma Mater. Pedagoginis darbas man patinka, tai labai įdomus procesas – žinių perdavimas, požiūrio formavimas. Labai daug dalykų įeina į lietuvišką fortepijoninę kultūrą, tarp jų ir asmeninių savybių – ištvermės, organizuotumo ugdymas, visa gyvenimo mokykla. Instrumentas yra tam tikras simbolis, kaip kovos menai. Visi kalba, kaip jie drausmina, sutvarko mąstymą, o čia lygiai tas pats. Reikalingas pasišventimas, pasiaukojimas, laiko planavimas, įgyvendinimas. Labai smagu matyti kaip mokiniai auga, pasiekia, tobulėja – tai ne tik kūrybinis, bet ir komandinis, strateginis darbas. Smagu matyti, kaip idėjos realizuojasi.
Mykolas: Studijos LMTA Kauno fakultete buvo turiningos ir įkvepiančios studijos, nes pavyko pasiimti viską, kas buvo siūloma geriausia, ką galėjo duoti dėstytojai, o dėstytojai buvo nuostabūs. Studijos užsienio valstybėse mainų programų metu davė ne tik neįkainojamų patirčių, bet ir leido susidaryti tam tikras gaires ateities veiklai. Tos gairės, mano manymu, dabar ir yra matomos mūsų darbuose – ko trūksta, ko norėtųsi, ką galima būtų tobulinti. Netgi pasirinkimas įrašyti lietuvišką muziką yra to nulemtas, kaip ir dėstymas KTU. Man teko ir tenka garbė dėstyti muzikos estetiką būsimiems garso režisieriams, elektroninės muzikos kūrėjams, audio vizualinių menų kūrėjams, šnekėti apie muzikos ir medijų menų samplaikas. Meno doktorantūroje LMTA tyrinėjau muzikos interpretaciją ir improvizaciją. KTU aš gaunu galimybę šiomis žiniomis dalintis, ir, svarbiausia, bendrauti su jaunais žmonėmis – matyti kuo gyvena, kuo serga nauja karta, su kuo jie susiduria, ką planuoja, mato. Man tai yra kaip studijų tęsinys, nes aš galiu toliau skaityti, turiu toliau domėtis, plėsti savo žinių akiratį, taip pat plačiau išbandyti ką jau sužinojau – kaip tai veikia. Šiuo kampu žiūrint darbo universitete veikla yra labai įdomi. Tikiuosi, kad ji įtrauks ir į tolimesnius mokslinius ieškojimus.
Aušra: Darbas KTU jus abu tenkina ir kaip tyrėjus, ir kaip menininkus?
Motiejus: Iš tiesų – labai. Mes galime tobulinti kompetencijas, įsigilinti daugiau ir labiau, dėstyti tai, su kuo tenka susidurti ir įdomu pasidalinti su kitais: tarkim, aranžuotės pradmenis, garso sintezės pagrindus – tuo labai domiuosi, tai yra mano hobis. Nuostabu, kad galiu pasidalinti su studentais. Be to, KTU dėstomi dalykai yra mažai kuo atlikėjiški, bet yra labai smagu, kad mes patys galime būti universalesni. Mane tai tikrai labai tenkina. Ir atmosfera. Tai labai inspiruoja daryti dar daugiau, domėtis. Su tuo susijęs tas pats G. Kuprevičius, mes netgi „paveldėjom“ iš jo paties keletą modulių. O galiausiai jis buvo tos studijų programos įkūrėjas, atvedęs tai į aukštąjį mokslą. Viskas prasidėjo nuo elektroninės muzikos kūrėjų vakarų ir išsivystė į tai, ką turime šiandien. Labai smagu būti to dalimi.
Mykolas: Studentus, kurie studijuoja su mumis, mes sutinkam ir scenoj – garso režisierius, garso technikus, scenos technikus, viskas gana glaudžiai susiję. Man smagu, kad ta bendruomenė yra tokia aktyvi ir gyva. Žmonės, kurie renkasi studijas muzikos technologijų programoje, dažnai aktyviai sieja save su studijuojama veikla. Darbą renkasi ir realizuoja save mus supančioje kultūrinėje terpėje. Kalbant apie tai, kas yra įdomu ir gerai, ateityje matau galimybių pasidalinti savo žiniomis kaip pianistas, nes matau, kaip tai yra reikalinga ir prasminga.
Motiejus: Tai ką darom čia, Kaune, KTU yra svarbu ir prasminga. Tai gal čia ir likim. Gyvenimas keičiasi, gali būti, kad teks daryti kažką, kas pačiam atrodė šalutiniu dalyku. Tad reikia džiaugtis tuo, ką darom ir mažiau skųstis.
Mykolas: Posūkiai, prisitaikymas gali būti savotiška dabarties leit-tema. Aš laukiu kiekvienos paskaitos. Tai, kas vyksta dabar, dažnai yra daug svarbiau už tai, kas nevyksta arba galėtų vykti kitaip.
Motiejus: Dėstymas yra galimybė praplėsti savo akiratį, visai kitam kontekste pamatyti ir atlikimo meną. Ar gyvenimo prasmė yra tas džentelmeno paketas, o gal prasmė yra kuo labiau prisidėti prie lietuviškos muzikos? Nes mes nežinom kokią įtaką tai turės – dešimtatūkstantoji kokio nors kūrinio pateiktis ar vis tik lietuviška muzika? Kol neišbluko ant popieriaus, nesudegė, nepaskendo, visi neišmirė, spėkim užfiksuoti kas yra mūsų. Nes mes taip žavimės, pavadinkim, svetimomis kultūromis ir niekaip nesugebam įsisąmoninti, kad tai padarė tenykščiai. O kas pas mus padarys? Ar lauksim kol kažkas padarys? Gal pasidarykim ir tada gal kas ir iš toliau susidomės, kad mes visai įdomūs, unikalūs ir ne tokie jau nišiniai.
Mykolas: Ir labai maži! Kitas dalykas, kad kūryba yra visą laiką kintantis dalykas ir domėtis svetimomis kultūromis taip pat labai reikia. Tai yra kartų bruožas. Grįžtant prie atlikimo ir interpretacijos mūsų albume – man labai patinka stebėti, kaip skirtingai žmonės, autoriai ir atlikėjai, mato tą patį kūrinį iš savo varpinės. Tarkime, A. Malcys savo kūryboje mato vienus dalykus, mes, interpretuodami, iš karto „prisisegėm“ prie kitų versijų. Jis savo kūriniuose mato visišką baroką, štrichai, artikuliacija, instrumentų pasirinkimas, ekspresijos ženklai, o mudu su Motiejumi grojam, klausom – tai kad čia „The Yellowjackets“, jazz rockas. Mūsų patirtys nei -esnės, nei -iausios, jos yra kitokios, ir, tiesa sakant, jos labai padėjo pasėdėti su tuo kūriniu daug ilgiau, perfiltruoti jį, išmokti taip, kaip mums atrodo, nes būtų labai sudėtinga imituoti tai, ko tu galbūt pradžioj net visiškai nepažįsti. Bet tai yra raktas ateiti prie kitos idėjos ir ją įsisavinti. Tad skirtingų patirčių ir kultūrinio maišymo visai nevengčiau, neeliminuočiau. Kaip veiklos, kuri yra būtina ir reikalinga, kad čia kažkas atsirastų. Kad vyktų tobulėjimas ir kūryba.
Aušra: Noriu klastingai paklausti apie albumo kūrinių pianistiškumą.
Motiejus: Pirmiausia, mūsų požiūriu, reikia gerbti kompozitoriaus idėją ir rasti kaip atlikti tai, kas parašyta. Požiūris „aš čia persidarysiu“ būtų ydingas, tada mes labai daug kūrinių neturėtume, nes kai kurie jų iš atlikimo pusės yra paradoksalūs arba neįmanomi. Bet kiek tai davė visam atlikimo menui! Ir visi, kaip legendą žino, kad V. Barkauskas labai gerai išmanė fortepijoną. Tas labai jaučiasi. Kokie jo kūriniai bebūtų, jie yra patogūs pagroti. Imi ir groji. Nesakau, kad tai yra lengva, bet jauti, kad žmogus žino instrumento specifiką. Kartais būna, kad idėja, kurią norime įgyvendinti iš principo yra nepatogi. Gal kompozitorius nėra pianistas praktikas. Bet tai nėra pasaulio pabaiga.
Mykolas: A. Kubiliūno stilius yra labai geras tuo, kad jisai labai aiškiai užrašo ko nori. Nekalbu, kad kai kuriuos dalykus atlikti irgi labai sudėtinga. Bet yra ir kita pusė. Kai kas pasirodo neįmanoma nei iš pirmo, nei iš antro karto, nei, tiesa sakant, iš mėnesio kartų, bet galvoji – o kas, jeigu? Kas, jeigu išpildžius? Tai peržengimas galbūt tos normos, to patogumo, savęs įsipatoginimo. Tai kaip labai didelio litražo variklis – labai neekonomiškas, bet…
Motiejus: …smagiai traukia! Iš tikrųjų – matai iššūkį ir ieškai sprendimo. Tai irgi toks kūrybinis procesas, kurį labai smagu įveikti ir sugalvoti kaip tai įgyvendinti. Nėra taip, kad „ne, ne, niekaip“. Tiesiog mąstai, mąstai ir sumąstai – šitaip galima, taip galima.
Aušra: Keli „populiarūs klausimai“: kaip gyvenimą pakeitė, įtakojo pandeminė situacija?
Motiejus: Pandeminė situacija padarė labai gerą įtaką. Tas albumas ir buvo įgyvendintas būtent tuo laikotarpiu. Mes vis vien būtume jį įgyvendinę, bet klausimas ar tokiu laiku. Gruodžio mėnuo „taikos“ sąlygomis muzikantui yra darbymetis, ką jis begrotų. Tikrai nemanau, kad tuo metu būtume įrašinėję.
Mykolas: Tuo laikotarpiu, prieš pirmąjį karantiną, turėjome daug koncertų, kas dieną. Kovo mėnesį turėjo įvykti keli mūsų trijų brolių Bazarų koncertai. Ir atlikėjiška veikla dingo per vieną dieną (spragteli pirštais).
Motiejus: Taip, per vieną dieną reikėjo viską išsibraukti. Iš tikrųjų, jeigu kalbant apie tą karantiną, tikrai nejaučiam jokio nuobodulio, nes darbų ne tik kad nesumažėjo, bet ir padaugėjo. Visą laiką yra klausimas, kaip viską suspėti padaryti?
Aušra: Galbūt mokslininkams, menininkams, visiems, kuriems reikia tiesiog atsiriboti, susikaupti ir dirbti, karantinas yra gerai?
Motiejus: Taip! Žinoma, galima užjausti žmones, kurie gyvena tik iš atlikimo meno. Žinau kolegų, kuriems teko labai smarkiai pakeisti savo darbo pobūdį į absoliučiai nemuzikinį. Visi mes turime kažkokių finansinių įsipareigojimų ir kai atrodė, kad viskas labai gerai einasi – viskas nusikirto. Tai tikrai yra didžiulis stresas ir reikia galvoti, kaip suktis iš tos situacijos. Mūsų atveju, veiklos, kaip dabar madinga sakyti, yra labai diversifikuotos. Kaip atlikėjai, taip, kaip ir visi kiti, nukentėjom, bet mes labai greitai permetėm savo energiją į kitas veiklos rūšis ir labai džiaugiamės, kad instrumentų dirbtuvėse galime daryti daug rimtų restauracijos projektų, dabar tam galime skirti daugiau dėmesio, įvairių dalykų. Pedagogika – nei kiek nesustojo. Viskas vyksta be jokio pertrūkio, tik forma pasikeitė. Bet, vėlgi, yra tam tikrų momentų – ir sudėtingesnių, ir malonesnių. Šis periodas verčia susimąstyti apie beatodairišką greitį, visą ko sukimąsi. 2020 metų kovo mėnesį viskas buvo taip iliustratyvu ir simboliška – kovo 11-ą atlikome koncertą su „Musica Humana“ Minske, tai buvo Lietuvos ir Baltarusijos diplomatinių bendradarbiavimo trisdešimtmetis. Ir ateinančios kelios kovo savaitės mums, kaip atlikėjams, turėjo būti neįmanomai sunkios. Trise su Benediktu turėjom ir savo projektą „Zodiakas“ pagroti pirmą kartą po savaitės, dar po savaitės turėjo būti Birštono džiazo festivalis, o į tarpus – įvairių kitų koncertų su visai kitomis programomis, nekalbant, kad ir paskaitos, ir pamokos vyksta. Galvojau, kaip nenugriūti nuo to viso. Ir staiga, per vieną dieną visko nelieka. To nebus, šito nebus, išsibraukiam, nukeliam, kaip čia? Tas mūsų įsibėgėjimas buvo tiesiog perkeltas į kitas veiklas. Ir kaip tik tai ir padėjo susikaupti kitiems dalykams, išbaigti savo sumanymus, apie ką mes dabar kalbamės. Tas albumas įvyko šiuo laikotarpiu – didžiąja dalimi. Šaunu išnaudoti savo galimybes.
Mykolas: Tie nukėlinėjimai glumina. Raktas dabar nepamesti sveiko proto yra gebėjimas greitai persiorganizuoti, sustyguoti savo veiklą. Aš per tą laikotarpį pabaigiau doktorantūrą. Tai buvo fantastiškai sudėtingas laikas, buvo net planuojami nuotoliniai gynimai. Bet leido gyvai. Tik rečitalį teko įrašyti tuščioje salėje.
Motiejus: O kalbant apie atlikėjo ruošos specifiką, galiu net pajuokauti, kad aš visą laiką gyvenu karantine, nes kai reikia ruoštis, turi atsiriboti nuo visko. Ir ta pati doktorantūra – tik duok Dieve to ramaus laiko! Savanoriškas karantinas, kai atsisakai daug ko, skaudančia širdimi – dėl geresnio rezultato. Tai matyt todėl taip tas karantinas „nekirto“.
Aušra: Jau net bijau klausti – dar ką nors broliai Bazarai veikia?
Motiejus: Tikimės, kad grįšime į normalų gyvenimą. Planuojame šito albumo pristatymą – koncertinį turą per tris Lietuvos didmiesčius. Taip pat yra keletas preliminarių datų mūsų trijų brolių pasirodymo: pagrosim, tai, ko nepagrojom ar tai, kas buvo atidėta. Ir pradėsim galvoti ką čia dar įrašius.
Mykolas: Man dabar labai patinka idėja, kad reikia įsipareigoti. Tad, Motiejau, dabar laikykis (juokiasi). Brolių Bazarų ateities planuose yra išleisti savo autorinį albumą su projektu „Zodiakas“.
Motiejus: Dvylika kompozicijų, paremtų M. K. Čiurlionio muzika apie M.K. Čiurlionio paveikslus. Autoriai – visi trys. Mūsų kūrybinė dirbtuvė. Šitą dalyką reikia įalbuminti. Pirmi žingsniai buvo seniai padaryti, su kai kuriais patobulinimais buvo padaryti vasarą ir rudenį ir turime numatytas datas. O kad jau Mykolas paminėjo – tai reikės daryti. Bus gana didelis darbas, kuriam reikės irgi reikės pasišvęsti.
Aušra: Ir dar vienas „madingas“ klausimas – kas svarbu, kas gerai (ar blogai) Lietuvoje?
Mykolas: Lietuvoje viskas gerai! (juokiasi)
Motiejus: Geryn ir geryn! (šypsosi)
Aušra: O ko palinkėtumėt?
Mykolas: Grokite! Tiesiog grokite!
Motiejus: O rugsėjo 18 dieną (jeigu nebus kažkelinto karantino) kviečiame į Kauno filharmoniją. Artimiausi mūsų pasirodymai tinklapyje ausrakviecia.lt.
Aušra: Ačiū už pokalbį!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra