„Druskomanija“ kalbasi apie muziką: šiemet vėl pasirodys festivalio žurnalas

24 Geg „Druskomanija“ kalbasi apie muziką: šiemet vėl pasirodys festivalio žurnalas

Seniausio Lietuvoje šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ tradicija – visuomet ieškoti naujovių. „Lankstumas ar pasikartojimas, iššūkis ar saugumas, laisvė ar tradicija. Argi tai ne dvi to paties gyvūno dalys?“ – kalbėdama apie festivalį klausia muzikologė Ona Jarmalavičiūtė. Viena tradicija-naujovė, atsiradusi praėjusias metais – tai atgaivintas 1987–1990 m. Jaunimo kamerinės muzikos dienose (anksčiau taip vadinosi šis festivalis) leistas žurnalas. Jis ir radijo laidos skatina festivalio muziką patirti iš arčiau.

Leidinys gausus šviežių ir aktualių jaunųjų muzikologų, kompozitorių, atlikėjų, tinklaraštininkų ir apžvalgininkų požiūrio taškų į šiuolaikinę muziką. Čia rasite pokalbius apie kūrybą ir gyvenimą su kūrėjais, akademiškesnes festivalio kompozitorių ir šiuolaikinės muzikos ansamblių retrospektyvas, tekstus apie žanrų bei muzikos ir ne – muzikos ribas, eksperimentus, improvizaciją ir sunkiąją muziką, bei, žinoma, apie karantiną, pakeitusį muzikos patyrimo praktiką. Energingą leidinį ryškiomis spalvomis ir gyvybingomis iliustracijomis apipavidalino festivalio dizainerė Adelina Glebova.

„Už žodžių junginio „šiuolaikinės muzikos festivalis“ stovi visa dabarties muzika“ – sako festivalio meno vadovė Dainora Aleksaitė, žadėdama „Druskomanijos“ programoje įvairios muzikos spektrą. Jai žurnalo įžangoje antrina ir jo redaktorė muzikologė Paulina Sofija Nalivaikaitė, teigdama, kad ir žurnalas talpina akademinės ir neakademinės muzikos plotmes. Ji kviečia žurnalą skaityti „aišku, muziką mėgstančius, bet svarbiausia – smalsius ir atvirus žmones“.

Kaip tradicija virsta naujovėmis, o inovacijos – tradicija? Jųdviejų „susidūrimo taške sproginėjantis kūrybiškumas gimdo gyvojo meno pasirodymus“. O. Jarmalavičiūtės straipsnyje „Polipai“ – jaunosios kartos akademinės muzikos kompozitoriai, jungiantys tradiciją ir naujovių paieškas, karta po kartos žengiantys pirmus savarankiškus kūrybinius žingsnius „Druskomanijoje“.

„Balsas kaip savitas instrumentas“ – taip jis reiškiasi kompozitorės Jūros Elenos Šedytės kūryboje. Balsas egzistuoja žmogaus kūne ir tuo pat metu paverčia kūną balso instrumentu. Menininkei tai yra tarsi tyrimo objektas ir įrankis, padedantis kurti unikalų ryšį tarp kompozitoriaus, atlikėjo ir publikos. Apie tai su menininke ir kalbėjosi muzikologė Gaja Klišytė.

Straipsnyje „Lietuvos šiuolaikinės muzikos ansambliai: nuo tada iki dabar“ muzikologė Kotryna Lukšytė leidosi į šiuolaikinės muzikos ansamblių paieškas. Čia galima pamatyti kaip keičiasi šiuolaikinių atlikėjų scena, susipažinti su seniausiais dar gyvuojančiais ir jau išnykusiais kolektyvais, sužinoti kaip tarpusavyje susiję improvizacinės muzikos ansambliai, kokie neįprasti instrumentai dar visai neseniai kūrė kvartetus ir orkestrus.

Į žurnalą nugulė ir kompozitorės bei muzikologės Viltės Žakevičiūtės parengtas interviu apie naują kompozitoriaus Antano Jasenkos ir perkusininko Arkadijaus Gotesmano projektą „Matrix“. Pokalbio „„Druskomanijoje“ – matematiniais ryšiais grįstas mąstymas garsais“ metu išryškėja jų kūrybos faze tampantis eksperimentas, kuriame balansuoja improvizacija, intuicija ir struktūra bei derinamas elektroninis ir akustinis garsynas.

„Druskomanija“, o taip pat ir visa šiuolaikinė muzika trina ribas ne tik tarp muzikos žanrų, bet ir tarp muzikos bei garso meno. „Ribos tarp garso ir muzikos kūrinio“ autorė Raimonda Žiūkaitė kalba apie garsų kolekcionierius, kurių svarbiausias tyrimo objektas – pats garsas. Čia jie moko kaip prisijaukinti garsovaizdžius, kaip įdarbinti vaizduotę ir prakalbinti daiktus, kad mus supanti aplinka skambėtų kaip muzika.

„Siekiu kurti erdvę klausytojų vaizduotei“ – taip apie savo muziką kalba elektroniką ir neįprastą, švelnų, tarsi iš pasakos atsiliepiantį vokalą derinanti latvių eksperimentinės muzikos kūrėja Evija Vēbere. Apie inspiracijas, latvių elektroninės eksperimentinės muzikos sceną ir kitus dalykus su ja kalbėjosi P. S. Nalivaikaitė.

Ar pastebėjote tiek alternatyvioje, tiek akademinėje lietuviškos muzikos scenoje vis sunkėjantį skambesį? Ne išimtis ir „Druskomanija“ – čia jis dažnai įsisuka į improvizacijos sūkurius. Kas yra sunkioji muzika, o kas – eksperimentinė? Ar juodvi – tai žanrai? Kiek ir kokios turime sunkiosios (,) eksperimentinės muzikos Lietuvoje? Į šių klausimų analizę leidžiasi tinklaraštininkas Jonas Gustainis, straipsnyje „Sunkieji eksperimentai ir naujo žanro paieškos Lietuvoje“.

Na ir galiausiai – kaip gi be karantino aktualijų. Pandemija, ypatingai sunki antroji banga ne juokais sustabdė gyvą kultūrinį gyvenimą ir vertė visus ieškoti alternatyvių ar naujų meno patyrimo būdų. Ne veltui ir ši „Druskomanija“, net atlaisvėjus karantino sąlygomis, pasirinko laviruoti tarp gyvų koncertų ir transliacijų internetu, o ir gyvus pasirodymus šįkart rengia tik viename mieste. „Pokyčiai ir pamokos pandemijos metu“, įsitvirtinę muzikos pasaulyje ir pakeitę mūsų kasdienius muzikos įpročius, bus nagrinėjami plačiau muzikos apžvalgininko Vitalijaus Gailiaus straipsnyje.

„Druskomanijos“ žurnalo nuo gegužės 26 dienos ieškokite Vilniaus kultūros įstaigose, galerijose, kavinėse, baruose: Nacionalinė dailės galerija, „Menų spaustuvė“, „AP galerija“, „Chaika“, „16i kava“, „Coffee spells“, „Coffee Circus / Piano“, „Mint Vinetu“, „Raštinė“, „Saulės jėgainė“ – kultūros baras „Kablys“, Menų fabrikas „Loftas“, „Elektrit“, „San Diego pub“, „Bukowski“, „ŠMC kavinė“, „Peronas“, „Downtown Forest“, „Spyglys Gastrobaras“, „Vingio istorijos“, „Bar Galiorka“, „Hostel Jamaika“.

Festivalį organizuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga, įstaigos veiklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Lietuvos muzikos antena