Nuo DNR molekulių iki sapnų. „Twenty Fingers Duo“ festivalyje „Baltijos muzikos dienos“

04 Geg Nuo DNR molekulių iki sapnų. „Twenty Fingers Duo“ festivalyje „Baltijos muzikos dienos“

Šį pavasarį šiuolaikinės muzikos gerbėjus nudžiugino pirmą kartą organizuojamas festivalis „Baltijos muzikos dienos“. Kaip rašoma pranešime spaudai, renginys skirtas pristatyti Baltijos regiono šiuolaikinę muziką, kurti patogią platformą kompozitorių ir atlikėjų bendradarbiavimui, kūrybinių sumanymų įgyvendinimui. Festivalį rengia Latvijos, Estijos ir Lietuvos kompozitorių sąjungos. Šiemet „Baltijos muzikos dienos“ kvietė pamąstyti apie muzikos koncepcijų sąveiką su mokslo sritimis. Centrine festivalio ašimi tapo DNR tema, tad kompozitoriai buvo skatinami muzikinėmis priemonėmis išreikšti savo asmeninį ryšį su mokslu, biologija, genetika ir pan.

Gegužės 1 d. koncertinę programą pristatė ansamblis iš Lietuvos „Twenty Fingers Duo“. Jų pasirodymas turėjo vykti Arvo Pärto centre Estijoje, tačiau dėl pandemijos buvo transliuojamas iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centro. Šiuolaikinės muzikos pasaulyje jau gerai žinomas duetas atliko septynis kūrinius, iš kurių trys – premjeros.

Koncertą atidarė jau ne kartą atliktas lietuvių kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus kūrinys „rasa. rūkas“, patekęs į šiemet išleistą „Twenty Fingers Duo“ pirmąjį albumą „Performa“. Klausant šios kompozicijos norėjosi užsimerkti ir mintyse klaidžioti po rytinės miglos apgaubtą mišką: leistis vedamai lėtai besitęsiančių garsų, įsiklausyti į medžių šiurenimą, vėjo ošimą, ką tik pabudusių paukščių giesmę. Atrodė, lyg, tarsi sapne, einu link neaiškios šviesos, kviečiančios kažkur toli – braunuosi pro miglą, o ji tirštėja nuo kiekvieno mano žingsnio, vėjas supyksta, paukščiai išsigandę pasislepia lizduose, mano basos pėdos užmina ant sausos šakelės, ji sutarška perlaužta pusiau. Tuomet migla vėl pradeda skleistis, melancholiškos harmonijos sugrąžina ramybę. Užburta tokių vaizdinių negaliu daug komentuoti kūrinio iš komponavimo perspektyvos. Labiausiai mane sužavėjo ne tik pati medžiaga, kuri išdėstyta meistriškai, bet jos sąveika su elektroninėmis priemonėmis. Elektronika prailgino garsą, praplėtė tembrą, jos sukurtas siurrealistinis jausmas apsuko galvą ir privertė pamiršti apie viską pasaulyje.

Antras koncerto kūrinys nuo pat pradžių nuteikė visai kitai nuotaikai. Festivalio užsakymu sukurtas estų kompozitoriaus Aaro Pertmanno opusas „An Old Farm“ pasakoja apie keliautoją, kuris užsuka į apleistą ūkį apaugusiu sodu, sudaužytais langais, perskeltu stogu ir mato ten kadaise vykusį gyvenimą. Tiesą sakant, kūrinys skambėjo gan programiškai, neprireikė skaityti anotacijos tam, kad mintyse iškiltų kompozitoriaus užkoduoti vaizdiniai. Susidarė įspūdis, lyg kompozicija būtų sukonstruota iš koliažinių atkarpų: nuolat keitėsi nuotaikos, motyvai – vieną akimirką girdėjome nerūpestingus pizzicato, tuomet Ludwigo van Beethoveno Grosse fuge op. 133 primenantį motyvą, galiausiai viskas pavirto poetiniu, tęsiamų garsų dariniu ir sugrįžo į pradžią, kurioje girdėjome puantilistiškai išdėstytas styginių išplėstines grojimo technikas. Dar vienas A. Pertmanno kūrinys „Žiemos istorija“ smuikui solo pasirodė tik kaip trumpas intarpas, neiššaukęs gilesnių apmąstymų. Nesu anksčiau susipažinusi su A. Pertmanno kūryba, tačiau šie du kūriniai nepaliko didelio įspūdžio.

Koncertą tęsė dvi estų kompozitoriaus Aleksandro Žedeljovo kompozicijos, tiesiogiai interpretuojančios festivalio temą. Abu kūriniai – „DNA Identity“ ir „Friendly DNA Genocide“ sukurti remiantis kūrėjo pastangomis atrasti paralelę tarp garso bangos vibracijos ir DNR molekulės. Kaip anotacijoje rašo pats kūrėjas: „Čia smuikas ir violončelė yra tarytum DNR grandinė.“ Turiu pripažinti, kompozitoriui pavyko pasiekti norimą efektą. Iš pradžių klausiausi šių kūrinių neskaičiusi anotacijos ir mane apėmė keistas jausmas – instrumentų garsai nuosekliai judėjo persipindami tarpusavyje, mintyse mirgėjo iš visų pusių vartomos DNR molekulės vaizdinys. Pirmasis kūrinys „DNA Identity“ solo violončelei buvo tarsi įžanga o „Friendly DNA Genocide“, kaip sakoma, „užkūrė tikrą pirtį“. Nuolatinis instrumentų judėjimas, kuriama įtampa, sudėtinga muzikinė kalba privertė suklusti.

Latvių kompozitorius Alvilis Altmanis kūrinyje „Tryptich“ nagrinėjo ne molekules, bet žmonių bendravimą. Jo kūrinyje smuikas ir violončelė tapo dviem besikalbančiais žmonėmis. Jų pokalbis kupinas konfliktų ir nesutarimų. Klausant įdomu sekti šį dialogą – retkarčiais instrumentai sutaria, sueina į unisoną, tačiau tuomet vėl greitai susipyksta, stengiasi tarytum „perrėkti“ vienas kitą. Nuolatiniai konfliktai gali varginti, anotacijoje kūrėjas kviečia pamąstyti: „Kiek žmonės gali pyktis?“

Koncertą užbaigė ilgiausias programos kūrinys, kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės premjera „Dreamcatcher 2120“. Ši kompozicija paliko mane be žodžių. Sapnų tematika man, asmeniškai, labai artima ir šiuo atveju įdomiai perteikta, pati muzikinė medžiaga prikaustė ir nepaleido iki pat pabaigos. Pati kompozitorė anksčiau pasakojo, jog atspirties taškas buvo įvairių žmonių įsimintiniausių sapnų atsiminimai.

Kūrinys pradedamas gan satyrišku pasakotojo monologu. Pasakotojas, tarytum, sapnų sistemos sergėtojas, surenkantis sapnus ir dėliojantis juos į specialius stalčius. Kūrinyje, kaip ir kompozitorės pateiktoje anotacijoje, pasakojama apie svarbiausias sapnų kategorijas – sapnas sapne, erotiniai sapnai, sapnai – spąstai, nerišlūs sapnai ir kt. Kalbamasis tekstas čia naudojamas ne tik kaip pasakojimas, bet ir kaip muzikinė kokybė, tai pasiekta minimaliai iškarpant žodžius, kartais sudarkant sakinio struktūrą, ant svarbių žodžių uždedant trumpą aidą. Labiausiai mano atmintyje įstrigo du šio kūrinio epizodai: moters pasakojimas apie jos matytą erotinį sapną, kuriame ji susitiko su jai nepažįstamu vyru, dėl ko vėliau jautė gėdą prieš savo tikrąjį vyrą, ir artėjant link kūrinio pabaigos laipsniškai įstoję elektronikos ritmai, vedami styginių melodijų, įvedę į savotiško transo būseną. Su nekantrumu lauksiu šio kūrinio atlikimo gyvai.

Apibendrinant koncerto sukeltus įspūdžius, turiu pripažinti, jog šioje programoje labiausiai sužavėjo lietuvių kompozitorių Mykolo Natalevičiaus ir Ritos Mačiliūnaitės kūriniai, užhipnotizavę mano sąmonę ir manipuliavę joje matomais vaizdais. Savo ruožtu, ansamblis „Twenty Fingers Duo“ stebino artistiškumu, susikaupimu, nepaprastai subtiliu atlikimu. Duetas dar kartą įrodė, jog yra vertas tarptautinės scenos.

Beata Juchnevič
Lietuvos muzikos antena