Karina Firkavičiūtė. Jei esi tvirtas, jei žinai, kas esi – būsi įdomus ir kitiems (II dalis)

14 Bal Karina Firkavičiūtė. Jei esi tvirtas, jei žinai, kas esi – būsi įdomus ir kitiems (II dalis)

„Esu labai dėkinga savo tėvams už visą tą atmosferą, kurioje augau ir buvau jų pavyzdžiu visko išmokinta – karaimiškų tradicijų, karaimų kalbos, pagarbos kitam, darbštumo, atsakomybės ir kitų dalykų. Tai buvo mano „namų universitetas“ – sako karaimė ir lietuvė, kultūros veikėja ir muzikologė Karina Firkavičiūtė.

Antrojoje pokalbio su Ona Jarmalavičiūte dalyje ji tęsia pasakojimą apie karaimų kultūrą, muzikinį paveldą, Lietuvos karaimų bendruomenę ir ypatingą dvasinį traukos centrą – Trakus.

Kaip karaimų tautinė savimonė keičiasi globalizacijos laikais?

Karaimų tautinė savimonė tikrai stipriai globalėja. Jauni žmonės jau nėra tik karaimai, jie nori jaustis ir yra pasaulio žmonės, sugeriantys įvairiausias lengvai pasiekiamas kultūrines tradicijas, net nesidomėdami, iš kur jos ar kieno. Tačiau noras būti originaliu, juos visgi skatina žinoti savo šaknis, suvokti save kaip unikalios kultūros atstovus. Nežinau, ar tas supratimas ateina tik su amžiumi, gal priklauso nuo individualios brandos, bet karaimai, tikiu, ir globaliame pasaulyje sugebės išlaikyti tuos plonus siūlyčius, juos jungiančius ir pakraunančius unikalumu. Matau ryškėjančius tokios tendencijos ženklus ir tuo labai džiaugiuosi.

Kaip asmeniškai išsprendėte ar sprendžiate savo tapatybės klausimą?

Aš asmeniškai visada žinojau, kas ta mano kultūrinė (karaimiška) tapatybė yra, nesprendžiau jokių dilemų. Gimiau ir augau Lietuvoje, tad lietuviška kultūra taip pat yra integrali mano dalis. Tik su patirtimi gal atėjo ryškesnis supratimas, kad jei gyvenu kitoje kultūroje ir ji, žinoma, mane įtakoja, tai tik nuo mano pačios nuostatų ir valios priklauso, kiek aš tą savo esminę tapatybę išlaikysiu. Užsienyje esu lietuvė – normalu, nes ir ši pilietinė priklausomybė ne visiems yra žinoma, ką jau kalbėti apie dar smulkesnį karaimišką darinį. Užsienio lietuvių bendruomenėje taip pat esu lietuvė, Lietuvos patriotė ir pilietė, giedanti Lietuvos himną, švenčianti Baltijos kelią, propaguojanti lietuviškos virtuvės restoraną, pasakojanti apie išskirtines lietuviškas Šv. Kalėdų tradicijas. Tačiau niekad nepametu savo karaimiškos tapatybės, žinau, iš kokios kultūros esu kilusi, kokios jos tradicijos, nuostatos, kalba, religija, istorija. Man taip pat nepaprastai malonu būti kitų karaimų tarpe, karaimų bendruomenės būryje, kur žmonės dalinasi ta pačia kultūra ir supranta vieni kitus iš pusės žodžio. Turbūt jaučiuosi du kartus kultūriškai turtingesnė.

Ar karaimų muzika skiriasi skirtingose šalyse? Kokie jaučiasi ryškiausi panašumai ir skirtumai?

Karaimai gyvena įvairiose šalyse, bet ne visos bendruomenės yra giminingos. Tautine ir religine prasme susijusios yra bendruomenės Lietuvoje, Lenkijoje, Kryme, Ukrainoje, Rusijoje. Tačiau iš jų tik Lietuvos ir Krymo karaimai yra išlaikę savo kultūrinio savitumo, ir būtent muzikinio. Krymo karaimai yra labai „rytietiški“, jų dainose ir šokiuose daug nekvadratinių struktūrų, daug dvigubai harmoninės dermės, jų muzikinis repertuaras yra žymiai gausesnis nei Lietuvoje. Iš dalies, tai labai natūralu, nes Kryme ilgą laiką šalia viena kitos gyveno kelios giminingos tautos – totoriai, karaimai, turkai. Todėl ne visada yra aišku, kieno kuri melodija. Bet net nebūtina jų ieškoti. Beje, Krymo karaimai turi įrašę ir nemažai instrumentinės muzikos bei aranžuočių. Nei vieno iš paminėtų bruožų nesutinkame Lietuvoje (išskyrus vieną akivaizdų skolinį iš Krymo per tekstą), melodijų skambesys yra visiškai kitoks. Tiesa, daugeliui melodijų Lietuvoje tik koks 100-150 metų. Gali būti, kad tų „liaudies“ melodijų anksčiau ir nebuvo, jų tiesiog nereikėjo. O prireikė atsiradus poreikiui manifestuotis tautinei savimonei į išorę ir ją visaip stiprinti, kas anksčiau buvo natūralūs procesai, nereikalaujantys papildomų priemonių.

Kitose šalyse gyvenantys karaimai, negiminingi buvusios LDK palikuonims, yra įvairios etninės kilmės. Juos vienija tik priklausymas vienam tikėjimui. Tačiau nėra jokio kito etninio tų bendruomenių palikimo, kiekviena bendruomenė kuria naują repertuarą pagal poreikį. Net ir religinis muzikinis repertuaras yra visiškai skirtingas.

Iš ko atpažįstate karaimų muziką ir kas joje Jus labiausiai žavi? Kuo ji skiriasi ir kuo panaši į lietuvių liaudies dainas?

Karaimų muzikinis paveldas Lietuvoje yra nepaprastai mažas, tai pasaulietinės (savotiškos liaudies) dainos, paraliturginės giesmės ir liturginės giesmės, visos monodinės, be jokių instrumentų. Nėra jokių kitų žanrų. Ir daugelis šių melodijų, ypač pasaulietinių, yra pasiskolintos iš kitų kultūrų, slaviškų ir lietuviškos. Man tai yra „mano dainos“, labai gražios, išraiškingos, unikalios, labai susijusios su žodžiais, kurių turinį tėvų dėka, aš dar suprantu, aš jas visas gerai žinau, atsimenu, kaip man jas dainuodavo tėtis, mokė ir pasakojo. Žiūrint į jas iš šalies, gal ir nerastume jokių ypatingų jas charakterizuojančių bruožų. Ten nėra jokių padidintų sekundų, jokių kitų „orientalizmų“, dauguma – melancholiškos, romanso tipo melodijos.

Išraiškingumas, manau, yra susijęs būtent su garso ir žodžio santykiu, tai yra neatsiejama tokioje „knyginėje“ kultūroje, kaip karaimų. Todėl kai kur ir kvadratiškumo nebuvimas nėra koks išskirtinai pastebimas bruožas, jis toks integralus, kad net pamirštamas. Kelios melodijos labai artimos lietuviškoms dainoms, daugiau per nujaučiamą harmoniją, per ritmiką.

Žmogų, tautą geriausia pažinti per tradiciją. Ką karaimų tradicijos atskleidžia apie pačius karaimus?

Karaimai, savų tradicijų išauklėti ir jų besilaikantys, yra dori, kuklūs, labai darbštūs, dievobaimingi, atsakingi žmonės. Taip pat kūrybingi, išreiškiantys kūrybines savo galias ir mintis daugiau intravertiškai, per gylį, per poeziją ar kitas raštiškas formas. Kartu tai išsimokslinę, vertinantys ir žinantys žodžio reikšmę žmonės, dažniausiai mokantys daugiau nei vieną kalbą, gerbiantys vyresnius, veikiantys pagal tradicines (patriarchalines) vyro ir moters roles šeimoje. Dar gal ką ir praleidau… Bet pastaraisiais laikais stipriai visus mus veikia ir įvairios kitos kultūros, kiti papročiai, globalaus pasaulio pagundos, todėl iki dabar išlikęs turbūt tik pats to „tradicinio raugo“ grūdas, nepaprastai individualiai pasireiškiantis kiekviename žmoguje. Nors labai dar tikimės, kad visi turime to tradicinio atsparumo, etninio bendrumo jausmo ir „teisingo“ kolektyvinio imuniteto.

Kaip įvertintumėte karaimų reikšmę Lietuvai, jos istorijai?

Karaimai yra integrali Lietuvos istorijos ir Lietuvos kultūros dalis. Tokia jie buvo visus 625 metus, kiek ši bendruomenė šiose žemėse gyvena. Tuo metu, XIV a. pabaigoje, Lietuvos plėtimosi procesai turėjo daugelį priežasčių, bet visos jos buvo pozityvios, nebuvo tame jokio negatyvaus krūvio. Įvairių tautų sugyvenimas buvo ir tebėra Lietuvos stiprybė per visus tuos amžius. Kartu, žinoma, tai yra ir iššūkis, galima sakyti per jį ir susiformuoja ta reikšmė istorijai – išlaikyti sambūvį su kitais, gebėti iš jo mokytis, pažinti save per kitus, suvokti kultūrinius turtus, kuriuos valstybė, žmonės (kitataučiai) per tai gauna.

Manau, kad istoriškai visas šis įvairių tautų, tarp jų ir karaimų, sugyvenimas buvo gan nuoseklus ir natūralus, iki kol sovietų valdžia sugriovė labai daug dalykų. Tai viena iš priežasčių, kodėl šiandienos žmonėms yra gan sunku suvokti platesnį kontekstą, kuris leidžia būti savimi savoje kultūroje ir gebėti gerbti kitus, kitokius.

Kuo karaimų gyvavimas yra svarbus Lietuvai?

Karaimai, tarnaudami Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, atliko įvairias svarbias valstybei, šiai žemei funkcijas – buvo pilių ir valdovų sargybiniai, dirbo vertėjais, didikų dvaruose žinomi keli garsūs karaimai daktarai. Per XX a. atsivėrė naujos galimybės – nemažai karaimų tapo mokslininkais, pradėjo Vilniaus universitete orientalistikos studijas. Daugelis čia gimusių, deja, vėliau išvažiavo laimės ieškoti kitur, bet savo gimtų vietų niekad neužmiršdavo. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, prasidėjo naujas gyvenimas. Keli karaimai buvo ryškūs Lietuvos diplomatai, išaugo keli brandūs menininkai, dailininkai, aktoriai. Visa tai prisidėjo vystant, statant, auginant valstybę.

2022-ieji yra paskelbti Lietuvos karaimų metais. Ar yra jau numatyti šventiniai renginiai? Jei taip – kokie?

Džiaugiamės, kad Lietuvos Respublikos Seimas pritarė mūsų prašymui ir kitus metus paskelbė Lietuvos karaimų metais. Šiuo metu kaip tik labai aktyviai vyksta renginių planavimas. Numatome įvairaus tipo ir gan plataus spektro renginius, parodas, skirtus plačiai Lietuvos visuomenei, Lietuvos užsienio svečiams bei pačiai Lietuvos karaimų bendruomenei.

Karaimų yra išlikę labai nedaug. Ar tai kursto norą puoselėti tautos kultūrą?

Mėginu konstatuoti tai tik kaip faktą ir jo niekaip emociškai nevertinti. Norą puoselėti mano kultūrą turėjau visada, jis tebeišlieka. Be to, matau nemažą grupę bręstančio jaunimo, kuriam ši kultūra dar, tikiuosi, bus aktuali. Vienintelis rūpestis – kaip ir ką padaryti, kad jiems tie „senoviniai“, jų akimis, dalykai būtų suvokiami, priimtini, taptų savais. Nes pasaulis tikrai yra kitoks dabar nei prieš 50 metų, normalu, kad ir jų matymas yra visiškai netradicinis.

Praeitais metais gimė virtualus „Karaimų muzikinis žemėlapis“ (mapamuzyczna.karaimi.org). Kokią reikšmę turi šis projektas?

„Muzikinis žemėlapis“ yra Lenkijos karaimų bendruomenės projektas, kurio šaltinis yra mano sudaryta karaimų dainų knyga „Zycie w piesni karaimskiej“ („Gyvenimas karaimų dainose“, bendras Lenkijos karaimų bendruomenės ir LMTA leidinys), bet projekto įgyvendinime nedalyvavau. Šis projektas yra dviejų dalių – pateikiami keli senųjų, tradicinių karaimiškų dainų naujai padaryti įrašai bei lenkų kompozitorės ir dainininkės Karolinos Cichos šių ir kitų dainų kūrybinės interpretacijos balsui ir įvairiems instrumentams. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip galima prisiliesti prie tradicinio muzikinio paveldo. Aš jį interpretuočiau daugiau kaip savitą profesionalios muzikos išraišką. Kitokia yra užfiksuota minėtos mano knygos paskutiniuose puslapiuose: lenkų kompozitorės Katarzynos Dziewiątkowskos sukurti keli profesionalūs opusai balsui ir fortepijonui tradicinių karaimiškų dainų pagrindu. Kai kuriose jų pakeista dermė, naudojamos stilizuotos metrinės ir ritminės formulės, kurios dainas padaro visai neatpažįstamas. Tačiau, vėlgi, tai viena iš galimų muzikinių tų dainų interpretacijų.

Šiemet Lietuvos karaimų bendruomenė startavo su kitokiu muzikiniu ir kalbiniu projektu „Karaimų kalba dainuojant“ (www.karaim.eu). Įrašytos keturios tradicinės karaimų dainos, pirmą kartą aranžuotos instrumentų ansambliui. O kartu parengta ir tų dainų karaoke versija, kas leidžia mokytis šių dainų, o taip pat ir karaimų kalbos, pajausti ir „pačiupinėti“ šį paveldą iš arčiau. Taip galima prisiminti, ką gal pamiršai ar išmokti iš naujo.

Labai džiaugiuosi, kad Vilniaus miesto ansamblis „Nalšia“ sutiko bendradarbiauti šiame projekte, nepabūgo nežinomos kalbos tarimo, labai gražiai aranžavo ir interpretavo šias keturias dainas. Ne visi ansamblio muzikantai yra profesionalai, ir įrašų tikslas nebuvo „profesionalizuoti“ dainų ar interpretacijos. „Nalšia“ įdėjo labai daug širdies ir geros energijos į šį projektą, dainuodami ir grodami jautriai paliko erdvės klausytojų dvasiai plazdėti, tikiuosi, tai jaučiasi. Siūlyčiau pamėginti – miela, kai ir sau randi vietos… (KARAIMŲ KALBA DAINUOJANT)

Esate išleidusi karaimiškų dainų ir jų tekstų rinkinių. Kokia jų reikšmė?

Rengiant minėtą knygą, man asmeniškai buvo svarbu išleisti ir ant popieriaus užfiksuoti tradicinį karaimišką muzikinį paveldą, nes jis, kaip ir kiti jo dėmenys – kalba, tikėjimas, papročiai – pamažu nyksta… Konkrečiai turiu galvoje pasaulietines ir paraliturgines dainas bei giesmes. Pastarosios, beje, jau visai nebeatliekamos. Aš jas prisimenu tik iš tėčio dainavimų ir kelių istorinių įrašų. Per praėjusius šimtmečius yra kelis kartus atsitikę gerų dalykų, kai sumanūs žmonės ėmėsi atgaivinti vieną ar kitą karaimiškos kultūros motyvą. Šių pastangų dėka dar ir šiandien kai ką iš to turime. Jei bent knygoje bus kas nors parašyta ir paaiškinta, tai norintys visada ras tą informaciją ir gal ji dar bent kiek pagyvens ateityje. Šios veiklos prasmę matau karaimiškų pagrindų sutvirtinime. Jų formos ir atgimimo būdai gali būti įvairūs.

Veikia apie 10 žmonių jaunimo ansamblis „Birlik“. Kokia jo reikšmė jaunos karaimų bendruomenės formavimui?

Kolektyvas „Birlik“ 2020 metais šventė savo veiklos dešimtmetį. Manau, aktyvus, energingas, nuoširdus ir labai tikslingas jo vadovių, bet ypač Inos Lavrinovič darbas duoda dabar labai gerų rezultatų – šie jauni žmonės nori būti kartu, ne tik šokti ir dainuoti, bet ir keliauti, organizuoti renginius. Jie išaugo šiame kolektyve ir tokiu būdu „prisijaukino“ savąją kultūrą. Prieš „Birlik“ („Vienybė“) buvo dar ir „Sanduhač“ („Lakštingala“) ansamblis. Jo nariai taip pat tvirtai įaugo į karaimišką kultūrą, o kartu dar ir išsiugdė meninius gebėjimus. Du jo nariai tapo profesionaliais aktoriais.

Trakai yra vadinami pasaulio karaimų sostine. Atrodo, jog šis miestelis Jums yra labai brangus, užsiminėte, kad tai Jūsų vieta. Ką Jums reiškia Trakai?

Gimiau ir mokiausi Vilniuje, tačiau tiesa, kad Trakai visada buvo ir tebėra „mano“ vieta. Ir ne tik todėl, kad čia yra gimę abu mano tėvai (tėtis ir palaidotas Trakuose), seneliai ir proseneliai, kad čia gyvena daug mūsų giminių, kad mes čia nuolat atvažiuodavome ir tebeatvažiuojame, ir būname. Bet Trakai per ištisus amžius yra toks ypatingas dvasinis traukos centras, ypač karaimams. Tai konstatuoja net ir tie, kurie gyvena žymiai toliau nuo Trakų, ir nėra niekad turėję čia giminiškų saitų. Aš tai stipriau pajutau, kai po Nepriklausomybės atkūrimo atsivėrė sienos ir galėjo aktyviau megztis įvairūs aktyvūs žmonių ir organizacijų kontaktai. Atvažiuodavo svečių, juos atveždavome į Trakus. Ir, rodos, tai labai gerai pažįstama, vis ta pati vieta. Tačiau tokiu būdu kaskart naujai pažiūrėdavau į šį miestelį ir vis konstatuodavau, kad jis man pats gražiausias ir brangiausias.

Dvasine ir emocine prasme Trakai visada yra mano širdyje, net kai esu kur nors toli. Mano artimi draugai Belgijoje mėgsta mane paerzinti, kai tik kokios kelionės metu išgirsta, jog aš tą naujai matomą vietą lyginu su Trakais. Jie stebisi, ko aš tada į tą platų pasaulį važiuoju (juokiasi).

Kaip pandemija pakeitė šiais ir praeitais metais keičia Karaimų kalbos ir kultūros stovyklą?

Šia prasme, manau, nesame nė kiek unikalūs. Taip, daug kas pasikeitė, Karaimų kalbos ir kultūros stovyklos įprastu formatu nebuvo 2020 metais ir nebus 2021-aisiais. Pernai įvyko tik patiems mažiausiems skirta jos dalis, panašiai bus ir šiemet. Pernykščio projekto dalis virto jau minėtais dainų ir karaoke versijų įrašais – t. y. veikla persikėlė į virtualią erdvę. Vasarą spėjome surengti tik nedidelį karaimiškos tapybos plenerą. Džiugu pastebėti, kad keli aktyvūs bendruomenės nariai pernai pradėjo rengti internetinius karaimų kalbos kursus. Vieni buvo labiau orientuoti į Jungtinėje Karalystėje gyvenančius mūsų tautiečius, kiti – į Lietuvos žmones. Paskatų inovacijoms turime daug. Manau, savo kūrybinės fantazijos šioje srityje taip pat dar neišsėmėme, tačiau niekas negali atstoti gyvų susitikimų, visi yra jų išsiilgę.

Ačiū už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena