29 Kov O kitapus ekrano… „Kontakto“ serijos koncertas „SNAREz“
Dar 2020-ųjų pabaigoje, gruodį, prasidėjo naujosios muzikos renginių serija „Kontaktas“. Iš esmės, pagrindinė ciklo idėja nėra ypatingai nauja – organizatorių deklaruojamas glaudaus ryšio tarp kompozitoriaus ir atlikėjo skatinimas daugeliu atvejų yra mūsų laikų kūrybinių procesų kasdienybė. Visgi, atėjus pandeminiams laikams, kai gyvas susitikimas koncertų salėse kuriam laikui tapo neįmanomas, o kultūros troškulys net svaigina, „Kontakte“ išreiškiama ryšio paieškos ir intymaus, nors ir per medijas skleidžiamo kūrybinio impulso svarba, įgyja simbolinį matmenį.
Apie pirmąjį koncertą gruodį, kuriame pianistė Marta Finkelštein atliko kompozitorių Jono Jurkūno, Martyno Bialobžeskio, Gintaro Sodeikos ir Justinos Repečkaitės kūrinių premjeras, recenzijos parašyta nebuvo. Toks jausmas, lyg dabarties situacijoje ir taip snūduriuojanti kritika užmigo galutinai. Kritikos strėlę prisiima ir šio teksto autorė – dabar iš tikrųjų apėmęs keistas sąstingio laikas, kai lengva teisintis: gyvų renginių nėra, tad apie ką čia rašyti? O iš tikrųjų, menininkai ir organizatoriai sau neleidžia užsnūsti. Net nuolatinių minčių apie išlikimą fone, jie ieško galimų raiškos formų ir palaiko visuomenės kultūrinį pulsą. Tik muzikai, skirtingai nuo teatralų, kurie entuziastingai puolė diskutuoti apie pandemijos įveiksmintas naujas „ekranines“ teatro patirtis, vis dar sunkiau įsileidžia visokius „medijinius projektus“, pristatomus internetu, radijo bangomis ar per televiziją. Visgi tai, turbūt, yra neatsiejama plačiai aptarinėjamos mūsų naujos realybės dalis, kuri, tiesą sakant, turėtų tapti kritinio diskurso dalimi ir galėtų tapti impulsu į muzikos kūrybos, atlikimo ir klausymosi praktikas pažvelgti dar neišbandytais rakursais.
Grįžtant prie „Kontakto“ serijos, šiame tekste noriu apžvelgti antrąjį koncertą „SNAREz“, kuriame perkusininkas Andrius Rekašius atliko keturis naujus kūrinius mažajam būgneliui ir, trimis iš keturių atvejų – elektronikai. Šiuos kūrinius parašė kompozitoriai Andrius Maslekovas, Dominykas, Digimas, Lina Posėčnaitė ir Kristupas Bubnelis.
Turėčiau pasakyti, kad kaip transliacijos vedėja turėjau išskirtines sąlygas išgirsti šias premjeras gyvai, MAMA studijoje. Be atlikėjo, siekiant maksimaliai sumažinti procese dalyvaujančių žmonių skaičių, renginio vietoje tebuvo tik techninis personalas, ir net patys kompozitoriai pirmąjį koncertinį savo kūrinių atlikimą išgirdo tik kitapus ekrano ar radijo imtuvo. Tarp kitko, būtų nepaprastai įdomu, jeigu kažkam kiltų noras parašyti šio koncerto recenziją, peržiūrėjus vaizdo įrašą, arba, perklausius radijo transliaciją – kažkodėl neabejoju, kad įspūdis būtų bent iš dalies kitoks, negu man teko patirti, klausantis kūrinių gyvai.
Užmetus akis į partitūras, o ir po trumpų pokalbių su visais keturiais kompozitoriais, buvo akivaizdu, kad visų keturių premjerų autoriai pateiktą medžiagą – mažąjį būgnelį, interpretavo nepaprastai skirtingai. Vieniems labiau rūpėjo kūrinyje įprasminti tam tikrą būseną ar prisiminimą (kaip kad Dominyko Digimo kompozicijoje „In the Courtyard“, menančioje patirtį svečiuojantis Arvo Pärto centre). Kitiems gi kūrybiniu impulsu tapo pačių instrumentų savybės (tą būtų galima pasakyti apie Kristupo Bubnelio „Q“ šešiems perkusiniams instrumentams), arba įgyvendinti hipnotizuojančią garso ir judesio dialektiką (tas pasakytina apie Andriaus Maslekovo kompoziciją „Sons Calligrafiques“, atspindinčią autoriaus domėjimąsi kaligrafija), arba bandymą patį instrumentą perkeisti ir paversti kažkuo kitu (kaip kad Linos Posėčnaitės „Silhouettes“ atveju, kai instrumentas yra net iškonstruojamas, o partitūra neturi natų – vien tik nuorodas, ką ir kada atlikėjas turėtų daryti).
Emocinės amplitudės atžvilgiu kažkuo artimi A. Maslekovo ir D. Digimo kūriniai – dvelkią ramybe, lengva melancholija. Tik Andriaus kūrinyje pats instrumentas – mažasis būgnelis – apsvarstomas iš daugybės pusių, naudojant plačią grojimo būdų amplitudę. Elektronika šiame kūrinyje daugiau palydi perkusiją, nėra giliai integruota į bendrą audinį. O D. Digimo kūrinys – labai vientisas, tarsi vienas įkvėpimas, įprasminantis ir daugelyje kitų jo darbų paprastai jaučiamą ramybę, nutolimą nuo materialios būties. Įspūdį paliko Linos „Silhouettes“ – mistiški, magiški, lyg pakilę virš būties. Lėti perkusininko judesiai, pilant kuskusą ar ryžius ant instrumento paviršiaus, užliūliuoja ir stabdo laiką. Skvarbiai šioje kompozicijoje išnaudota elektronika. K. Bubnelio kūrinys – bene ekspresyviausias, vienintelis, kuriame nenaudota elektronika, tačiau pasitelkta daugiau instrumentų. Nuo kone ritualinio būgnijimo, įjungiančio klausytoją į transą, iki tylos. „Q“ – tarsi skirtingos žmogaus būsenos, nuo visiškos beprotybės riksmo, iki kone patologinio abejingumo. Visgi ieškant visus naujus kūrinius jungiančio elemento, reikėtų pastebėti atsidavimą eksperimentui, atsisakant tipinio žvilgsnio į instrumentą.
„Kontakto“ koncertai, paradoksalu, bet yra labai intymūs. Solistas susitinka su klausytoju kitoje ekrano pusėje. Būtina pastebėti ir aukštą išpildymo kokybės kartelę ne tik atlikimo atžvilgiu – organizatoriai daug investuoja tiek į garso, tiek į vizualinę kokybę. Galima pastebėti, kad dėmesys visiems patirties elementams išties yra būdingas jaunajai Lietuvos kompozitorių ir koncertų organizatorių kartai, o tokiu metu, kai bet koks techninis trukdis ar akį nekokybe erzinanti estetika nuo ekranų pavargusius galėtų greitai atbaidyti, tai yra labai svarbu.
Ar bus daugiau „Kontakto“ koncertų? Bus. Kada? Šis klausimas mūsų laikais darosi nepatogus. Bet kokiu atveju, neabejoju, kad vos per porą koncertų „Kontaktas“ susirado nemenką būrį gerbėjų, kurie skaičiuos dienas iki kitų koncertų, patyliukais vildamiesi, kad trečią kartą jau galės aplenkti medijas ir dalyvauti koncerte gyvai. Bet galbūt „Kontakto“ atveju tai – visai nebūtina?..
Rasa Murauskaitė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra