Nailia Galiamova: kuriu kiekvieną akimirką

26 Kov Nailia Galiamova: kuriu kiekvieną akimirką

Žinoma pedagogė Nailia Galiamova kovo pabaigoje mini 60-ąjį jubiliejų. Dar žinoma kaip kūrinių vaikams autorė, ji savęs kompozitore, visgi, nelaiko. „Savo įsipareigojimo būti „didžiąja“ kompozitore, visą gyvenimą padėti ant meno altoriaus, neįvykdžiau“ – savo požiūrį atskleidžia N. Galiamova ir sako, kad pedagogika – gerokai svarbesnė jos gyvenimo dalis. Tačiau kūryba plačiąja prasme užima labai didelę dalį moters gyvenimo.

Muzikologė Paulina Sofija Nalivaikaitė su N. Galiamova kalbėjosi apie įvairias kūrybos formas, gyvenimą paveikusias patirtis, pedagogikos teikiamą prasmę, mėgstamą muziką ir parfumeriją.

Esate žinoma pedagogė, taip pat vadovaujate Čiurlionio menų mokyklos fonotekai. O kokią dalį Jūsų gyvenime užima kūryba?

Turbūt reiktų pasitikslinti – kokią dalį užima kūryba ar muzikos kūryba? Kūryba plačiąja prasme yra mano gyvenimas, o jeigu klausiate apie muzikos kūrybą… Kalbėdama šia tema, visada prisimenu savo profesoriaus Alberto Lemano aforizmą „jei galite nekurti – nekurkite.“ Šių žodžių prasmė man atsivėrė daug vėliau, po Maskvos konservatorijos ir asistentūros stažuotės baigimo. Kartodamas juos, mano didžiai gerbiamas, mylimas Mokytojas, kompozitorius, Michailo Gnesino ir Dmitrijaus Šostakovičiaus mokinys, visada mums, savo studentams minintis, kad mūsų profesinėje DNR yra ir Nikolajaus Rimskio-Korsakovo genas (Gnesinas buvo jo mokinys), norėjo mus perspėti, kad kompozitoriaus kelias yra itin sudėtingas, reikalauja daugybės aukų ir beveik niekada nebūna laimingas. Kitaip tariant, jis sakydavo – jei galite be kompozicijos gyventi, gyvenkite. Aš galiu. Taip, aš moku komponuoti, aranžuoti ir darau tai profesionaliai, su įkvėpimu ir meile. Bet ne tai yra mano gyvenimas.

Prieš dešimtmetį jubiliejiniame renginyje prisipažinau, kad mano darbų sąraše kūryba yra paskutinėje vietoje. Tiesiog mano gyvenimas susiklostė taip, kad negalėjau atsiduoti muzikos kūrybai.

Bet kuriu kiekvieną akimirką. Čiurlionio menų mokyklos fonoteka – mano kūrinys. Moksleiviai – iš dalies mano kūriniai: bent kiek prie jų prisiliečiau ir pakeičiau jų matymą, mąstymą. Galiu labai pragmatiškai pasakyti – neturėjau sąlygų būti kūrėja. Kompozitorius turi turėti norą ir tinkamas aplinkybes. O man buvo svarbu mano šeima ir vaikai, atvažiavus į Lietuvą reikėjo integruotis, čia įaugti. Man padėjo daugybė žmonių – gauti darbus, įsitvirtinti, išbūti. Tai, kaip žmonės mane čia priėmė, leido realizuoti mano svajones ir norus – vargu, ar tai būtų buvę įmanoma kitur. Lietuva, mano vyro ir mano vaikų šalis, tapo ir mano namais. Aš labai myliu šią šalį, esu dėkinga už tai, ką turiu ir, kiek sugebu, stengiuosi prisidėti prie jos ateities kūrimo.

Jūsų kūryboje dominuoja pedagoginis repertuaras. Kodėl būtent tokią kryptį pasirinkote? Kuo Jums patinka rašyti muziką vaikams?

Ne kartą esu sakiusi, kad mes renkamės vieną kelią, o kitas kelias pasirenka mus. Ruošiausi kitokiam gyvenimui, studijos mane ugdė kaip visai kitokią kompozitorę. Laimėjimai dviejuose, sovietmečiu rimčiausiuose, sąjunginiuose kompozicijos konkursuose simfoninio (1 vieta – 1985 m.) ir kamerinio (2 vieta – 1987 m.) kūrinių kategorijose buvo patvirtinimas, kad klausytojas mano muziką priima, kad galiu kurti.

Atvykau į Lietuvą 1987 m., po dvejų metų pradėjau dirbti pedagoginį darbą Klaipėdoje, o nuo 1994 m. – Vilniuje, Čiurlionio menų mokykloje. Nuo to laiko nuolat dirbu su vaikais. Be to, pati užauginau du vaikus, mačiau, kaip jie auga, kaip reaguoja į muzikinius įvykius savo gyvenime. Natūraliai ėmiau labiau atsižvelgti į tai, su kuo susiduriu kasdien: tai vaikų reakcija, žaidimai, girdėjimas, žmogaus kaip meno dalyvio formavimas – nebūtinai muzikanto, gal tiesiog klausytojo.

Bendravimas su vaikais ir jų mokytojais mane ir motyvuoja kurti muziką vaikams. Kaskart, kai per pertrauką nusileidžiu į valgyklą (bent jau taip būdavo įprastais laikais) ir prisėdu prie kolegų, patenku į tam tikrą „virtuvę“ – girdžiu pedagogines problemas, pavyzdžiui, kaip mokiniui pagerinti garsų sujungimą ar staccato. Ir tuomet galvoje jau pati „konfigūruoju“ kūrybinį užsakymą. Būna, kad užklausa ateina ir iš išorės – pavyzdžiui, pedagogai ar leidykla prašo sukurti kūrinį, kuris padėtų geriau praplėsti plaštaką, „dainuoti“ fortepijonu. Idėjos iš karto gimsta galvoje. Ir man tai labai patinka – kaip ir bet koks kūrybos procesas: sausainių kepimas, šokis, grafika. Tiesiog esu kūrėja.

Kaip gimsta Jūsų muzika? Ar kūrybą planuojate, ar rašote impulsyviai, aplankius įkvėpimui?

Kūrybos planai dažnai ateina skambučio pavidalu: „Mums labai reikia Jūsų kūrinio.“ Ir kai žmonės kreipiasi, manyje atsibunda kompozitorėlis, „prasiskolinęs“ Šostakovičiui, Rimskiui-Korsakovui, Gnesinui, visai Maskvos konservatorijai ir visiems, kurie apie mane galvoja kaip apie kompozitorę.

Stimulą kurti visada gaunu iš išorės. Todėl ir sakau, kad nesu kompozitorė, nes pačiai niekada nekyla siaubas, kad jei kažko nesukursiu, bus pasaulio pabaiga. Kūryba man – mylimo žmogaus, kuris manimi pasitiki, apkabinimas.

Tada gaunu iš kažkurio viršaus (niekada nežinai, kas ja pasidalina) idėją, ją brandinu, o tuomet sėdu ir atlieku kompozitoriaus darbą – apipavidalinu mintį, suteikiu jai oro, kad ši pradėtų kvėpuoti. Kai kūrinėlis užbaigtas, jeigu tai pedagoginio repertuaro pjesė, nusiunčiu savo sūnui – puikiam pianistui ir pedagogui Gintarui Januševičiui, didžiausiam mano muzikos palaikytojui ir kritikui. Jis pasako, kas konkretaus amžiaus mokiniui gali būti per sunku ar per lengva.

Minėjote, kad svarbus Jūsų kūrinys – Čiurlionio menų mokyklos fonoteka. Papasakokite plačiau apie šią savo veiklą.

Kai 1994 metais atėjau dirbti į mokyklą, fonoteka buvo tiesiog mažas skyrius su muzikos istorijos pamokų iliustravimo, įrašų kaupimo funkcijomis. Per pirmąjį dešimtmetį fonoteka užaugo į didelį, visai mokyklai svarbų skyrių. Sukaupėme didelius fondus, sukūrėme garso transliavimo į auditorijas sistemą, kompiuterizavome transliaciją ir įrašų paiešką, sukūrėme skaitmenines metodinių medžiagų bazes, mokyklos meninės veiklos įrašų fondus, atidarėme kompiuterinę skaityklą, erdves vaizdo įrašų peržiūrai, inicijavome kompiuterinio raštingumo muzikantams diegimą mokykloje. Kurį laiką buvome ir pirmi, ir vieninteliai. Turbūt dėl to buvau kviečiama su seminarais po visą Lietuvą ir net Mažvydo bibliotekos deleguota atstovauti Lietuvą tarptautinėje muzikos bibliotekų konferencijoje „Music, Politics, Libraries“ Helsinkyje 2007 m.

Dabar kiekvienas moksleivis, turėdamas mobilųjį, gali patekti į bet kokią pasaulio fonoteką ir išgirsti pasirinkto kūrinio norimą versiją. Ir ne 8–17 val., o bet kada ir bet kur. Dėl to jau kurį laiką atrodė, kad esame nekonkurencingi. Tačiau karantinas viską sudėliojo į savo vietas. Fonotekos komanda – aš su penkiais jaunais žmonėmis, kurie dirba kaip kumštis – suradome terpę, kurioje įmanomas nuotolinis transliavimas. Naudodamiesi mūsų fondais (iš kurių ypač aktuali lietuvių muzika, kurios YouTube mažai tėra, ar patikrai būtini temų diktantai), galime transliuoti muziką į virtualias muzikos teorijos ir istorijos klases. Sukūrėme virtualią aplinką, kurioje gali nuotoliu dirbti su vaizdu iki 50, o su garsu iki 200 žmonių, kas ypač aktualu baleto skyriaus moksleiviams, kurie mokosi iš mokyklos fondų įrašų. Taigi fonoteka yra reikalinga ir dabar. Ir viskas, kas yra fonoteka – mano darbas. Džiaugiuosi, kad beveik kiekviena mano idėja sulaukė palaikymo ir įgyvendinimo.

Prieš atvykdama į Lietuvą, dar esate dirbusi natografe, bibliotekininke. Jums patinka darbas su muzikos „žaliavomis“ – partitūromis, įrašais, natomis?

Kaip žinia, esu kilusi iš Uzbekijos, Taškento. Į Maskvos konservatoriją įstoti buvo mano svajonė. Iš daugybės stojančiųjų buvo priimti penki žmonės, tarp jų ir aš. Grįžus į Taškentą po studijų su „raudonu“ diplomu ir konservatorijos tarybos kvietimu studijuoti asistentūroje, kreipiausi į ministeriją Respublikos siuntimo, be kurio stojimas į aspirantūrą ar asistentūrą tada buvo neįmanomas. Ir jo negavau. Visgi, profesorius Tichonas Chrennikovas, kuris tuo metu vadovavo TSRS Kompozitorių sąjungai, parūpino man ir dar vienam mano kursiokui vietas asistentūroje. Mes gavome galimybę mokytis, tačiau neakivaizdiniame skyriuje, tad reikėjo įsidarbinti. Taip pradėjau dirbti Muzikos fondo natografe – dieną sėdėjau paskaitose, naktį perrašinėjau natas. Iki pat sūnaus gimimo. O po dekreto pradėjau dirbti muzikos mokyklos bibliotekoje, ten atsiradus laisvai vietai.

Tie darbai nebuvo mano pasirinkimas. Bet viskas išėjo labai į naudą. Bibliotekoje turėjau prieigą prie puikių natų, o perrašydama rankraščius jaučiausi Bachu, – pirmoji matydavau partitūras, galėjau jas analizuoti, mokytis. Visgi, netrukus gyvenimas apsisuko 180 laipsnių, su vyru išvykome gyventi į Lietuvą.

Kas Jus atvedė į pedagogiką? Kaip atsitiko, kad ši veikla Jums tapo bene svarbiausia?

Mano abu tėvai pedagogai – tėvas dėstydavo psichologiją ir pedagogiką universitete, o mama dirbo su vaikais jaunimo laisvalaikio centre, buvo režisierė, renginių organizatorė. Mokykloje turėjau fantastiškus mokytojus – Markas Rusakas, Sovietas Varelasas, Irina Kirėjeva, Eda Dobroveckaja, Sabina Zakrževskaja, plejada legendinių pedagogų, kurie mokėsi iš Antrojo pasaulinio karo metu iš blokadinio Leningrado į Taškentą išvežtų Konservatorijos profesorių. Šalia jų negalėjau nesiformuoti kaip pedagogė. Be jau minėto kompozicijos profesoriaus A. Lemano, mano dėstytojai Maskvos konservatorijoje – Vsevolodas Zaderackis, Nikolajus Rakovas, Jurijus Cholopovas – buvo kompozicijos, muzikologijos mokslų ir pedagogikos grandai, nepriekaištingi autoritetai.

Man atrodo, kad visą gyvenimą atiduodu skolas. Paėmiau visa, ką gavau, kad trumpai palaikyčiau ir perduočiau – tam, kad kažkas kitas galėtų atsiskleisti.

Esate gerai žinoma pedagogė. Kaip manote, kuo esate išskirtinė? Kas Jums pačiai svarbiausia šiame darbe? Kas teikia didžiausią prasmę, pasitenkinimą?

Nesu išskirtinė pedagogė – esu eilinė. Tokių kaip aš yra labai daug, be to, yra pedagogų ir mokinių, iš kurių kasdien mokausi. Esu skirtinga mokytoja: kartais esu griežta, kartais – nuosekliai mylinti ir padedanti, kartais – bukai užsispyrusi, kad tam tikra užduotis turi būti atlikta. Labiausiai mano elgesį sąlygoja žmogutis, kuris pas mane ateina.

Pernai vyko moksleivių kūrybos konkursas „Mano nata“, kur dalyvavo ir mano mokiniai. Po konkurso manęs paklausė, kaip nutiko, kad visi penki mano mokiniai buvo apdovanoti – keturi tapo laureatais, penktos kūrinį į savo programą įtraukė ansamblis „Musica Humana“ – kaip juos ugdau. Ir aš tuomet netyčia ištariau žodžius, kurie yra mano pedagoginis credo: „Kiekvienas, ateinantis pas mane, nori būti savimi, o ne manimi.“ Ne tam, kad aš jį išmokyčiau rašyti kaip aš – moksleiviai ateina surasti save. Mano kaip pedagogės užduotis – jiems padėti. Jei būčiau žiuri narė ir matyčiau vienodą mokinių braižą, niekada neskirčiau apdovanojimo vienos mokytojos keliems moksleiviams. Per konkursą pamačiau, kad teisingai dirbu. Kiekvienas mano mokinys buvo savimi ir tai man – brangiausias dalykas. Kartu tai ir duoklė mano pedagogams, kurių liniją esu įsipareigojusi tęsti. Džiaugiuosi ir didžiuosiuosi savo mokinių sėkme. Nesvarbu, kokioje srityje jie save realizuoja. Man labai brangu ir svarbu, kai jie gyvena įdomiai ir kūrybingai. Ir kai jie yra laimingi savo pasirinktoje profesijoje.

Kaip aš. Esu laiminga mokytoja. Mano tėvas yra pasakęs: „nesvarbu, ką laikai savo mokiniu – svarbu, kas tave laiko savo mokytoju“. O tokių tikrai yra. Turbūt esu sentimentali, todėl man kaskart atrodo kaip stebuklas, kai iš pirmų ar antrų lūpų ateina labai gražūs per beveik 30 pedagoginio darbo metų išleistų mano moksleivių prisiminimai, prisipažinimai, dėmesys. Tuomet žinau, kad ne veltui gyvenau. Man tai daug brangiau nei garsiose salėse galėję skambėti mano kūriniai. Taip išeina, kad pedagogika – daug svarbesnė mano kūrybos dalis.

Ar pati laisvalaikiu mėgstate klausyti muzikos? Kokia muzika Jums artimiausia?

Man sudėtinga turėti laisvalaikį. Pamokos ir ruošimasis joms, nuotolinis mokymas, vadovavimas fonotekai, dar buitis namie, įvairūs kiti įsipareigojimai, pvz., kūryba – tai atima visą mano laiką. Kai esu labai pavargusi, aš muzikos nemyliu – mieliau pro langą spoksau į dangų. Tyla man labai brangi. Bet kai galiu, labai mėgstu įsijungti televizorių ar internetą ir paieškoti muzikos. Beveik visada tai būna simfoninė ir fortepijoninė muzika – mano mylimiausios sritys, lyg atgaiva. Kartais jose ir stebuklą „pagaunu“.

Neseniai fone grojo Berliozo „Fantastinė“ simfonija ir ketvirtoje dalyje pirmą kartą išgirdau fantastišką tūbą – piktą, kone agresyvų si bemolį. Paskui gal dvidešimt kartų perklausiau šią simfoniją ir tiek stebuklų atradau! Sužinojau, kad dirigentas Gatti dirba teatre, su vaizdu. Iš orkestro „ištrauktą“ vaizdą pagavau kiekviename takte ir tai mane tiesiog vežė. Iš tokių dalykų aš semiuosi įkvėpimo.

Esu labai dėkinga klausytoja, nes daug suprantu. Jei skamba kažkas ypatingo – nepraeinu pro šalį, mėgaujuosi. Šiaip patinka visokia muzika. Pastaruoju metu ypač ėmiau branginti renesansinį gatvės žanrą. Bachas – absoliučiai mano. Kiekviena epocha turi kalną mano mylimų kompozitorių, kuriais žaviuosi. Taip pat patinka džiazas, džiazo avangardas. Man viskas tinka, jei tai skoninga, kūrybiška, ryšku, įkvepia – jei tai tikras menas. Tuo tarpu iki „Eurovizijos“, kurią žiūri visa mano šeima, vis dar „nepriaugau“.

Jus artimiau pažįstantys žmonės žino Jūsų aistrą parfumerijai. Papasakokite plačiau apie šį savo pomėgį. Kaip atradote kvapų pasaulį, ką Jums reiškia kvapai?

Nuo vaikystės labai jaučiu ir skiriu kvapus. Uzbekijoje, kur gimiau ir augau, kvapų tikrai labai daug. Šašlykų dūmai, šviežia naan duona, ant jos užbarstyti juodieji sezamai, galybė prieskonių, gėlės. Saulė ir karštas vėjas gali išskleisti kvapus. Tuo tarpu Lietuvoje yra labai šalta, kvapas negali atsiskleisti, o oda – kvėpuoti.

Dievinu Serge‘o Lutenso kvapų namus – jų parfumeris Christopheris Sheldrake sukūrė kone visus mano mylimiausius kvepalus. Kiekvieną kartą juos uosdama įeinu į tam tikrą nuotaiką – protingai ir emociškai spalvingą. Parfumeris iš asociacijų sukuria visą lauką, kuriame apsupa garsai, vaizdai. Kadangi esu taškentietė, mano atmintyje likę sausuma ir karštis, rytietiški turgūs, saulė, dulkės, kvapai žmonių ir gatvių, kuriose auga gėlės. Sheldrake‘o kvapai yra apie mano vaikystę: kaskart aplanko déjà vu jausmas, kad esu namie. Kaip to galiu nemylėti?

Iš tiesų parfumerijoje esu tiesiog prapuolusi. Kelias nuo tiesiog „klausytojos“ (lyginu, nes sritys turi daug paralelių) į pažinimą buvo pakankamai ilgas. Galima tiesiog kvėpintis, o galima kvapus „perskaityti“, suvokti jų akordus, linijas, visą konceptą. Pasidaviau, kai supratau, kad kvapų kūryboje yra unikalios terpės, kuriose kūrėjai sukuria tobulas partitūras: jos skamba, kinta, kulminuoja – ant kiekvieno žmogaus vis skirtingai. Yra kūrėjų, kurių kvepalai yra meno kūriniai. Pavyzdžiui, mano mylima Mona di Orio. Ogi ji savo kvepaluose ir „pasirašydavo“, kaip tai darydavo ir Bachas – kvapo bazėje (kūrinio pabaigoje) visada išlenda kreminis debesėlis. Parfumerijos Mozartu vadinu prancūzų kūrėją Francį Kurkdjianą. Regis, jis iš lazdos sugebėtų sukurti naują kvapą – šedevrą, kurį įvertintų bei pripažintų ir žinovai, ir milijoninės gatvės minios.

Domėtis kvapais turiu dvi priežastis. Pirma – pradėjau prasčiau matyti ir negaliu skaityti tiek, kiek anksčiau (šypsosi), ir pagrindinė – parfumerijos kūryba yra tikras menas, tik perteikiamas ne garsais, vaizdais, judesiais, o per kvapą. Kvepalus galima perskaityti, išgirsti, mėgautis, jų pagalba gali atsidurti bet kuriame pasaulio krašte ar prieš tūkstančius metų, vėl tapti mažu vaiku ar vėl įžengti į akimirką, kurioje buvai laimingas. Kaip bet koks menas, kvepalai keičia ar sąlygoja mūsų emocijas. Tai yra taip nuostabu!

Pabaigai grįžkime prie kūrybos. Minėjote, kad esate kūrėja plačiąja prasme, tačiau nelaikote savęs kompozitore. O galbūt plačiąja prasme esate ir kompozitorė?

Istorija sudėlios taškus, kas yra, o kas nėra kompozitorius (juokiasi). Nelaikau savęs kompozitore profesijos prasme. Ir iš savo kompozicijų gyventi negalėčiau, ir savo įsipareigojimo būti „didžiąja“ kompozitore, kurti muzikos pasaulius, operas, simfonijas, visą gyvenimą padėti ant meno altoriaus neįvykdžiau. Aišku, yra kompozitoriai, kurie kuria vaikams, kinui ir dirba talentingai ir profesionaliai. Yra žmonės su kompozicijos išsilavinimu, kurie gali labai sąžiningai ir kūrybiškai atlikti ir menkesnes užduotis. Ne pasaulį nustebinti ir pakeisti, o tiesiog suteikti džiaugsmą vienam žmogui, paverkti su kitu. Tai irgi kompozicija. Štai čia aš truputėlį prisidėjau.

Dėkoju už nuoširdų pokalbį!

Paulina Sofija Nalivaikaitė
Lietuvos muzikos antena