Vadybininko dienos ir kompozitoriaus naktys. Interviu su Matu Drukteiniu

18 Kov Vadybininko dienos ir kompozitoriaus naktys. Interviu su Matu Drukteiniu

Muzikologės Onos Jarmalavičiūtės pokalbis su kompozitoriumi, renginių organizatoriumi, prodiuseriu, vadybininku, festivalio „Muzika erdvėje“ įkūrėju ir portalo VOXART.lt direktoriumi Matu Drukteiniu buvo grįstas paradoksais. Tarpusavyje besikertančios profesijos, buities ir gyvenimo principai pasirodė esantys tokie pat kontrastingi, kaip ir jo kūryba.

M. Drukteinio kompozicijos turi savyje ir intelektualaus, ir emocinio prado. Jose ieškoma ir įdomaus, ir malonaus skambesio, tačiau autorius nepataikauja klausytojui. „Menas reikalauja gyvo kontakto, abipusio menininko ir publikos apsinuoginimo“ – sako jis.

Karantininio interviu per „Zoomą“ metu M. Drukteinis samprotavo apie kūrybinį procesą, savo, kaip kompozitoriaus, vietą muzikos vandenyne, braižui artimus kūrėjus bei šiuolaikinės muzikos būseną XXI amžiaus Lietuvoje.

Kokia Jūsų komponavimo realybė 2021-aisiais?

Manau, iš visų muzikantų kompozitoriams karantinas turėjo mažiausiai įtakos ir taip stipriai darbo formų ir kūrybos metodų nepakeitė. Kadangi kaip tik prieš karantiną buvo nuspręsta atnaujinti „Voxart“ veiklą, įsisukau į kultūros politikos klausimus. Sukūriau performansą, paremtą politikų pasisakymais socialinėje erdvėje, kurį pristačiau festivalyje „Muzika erdvėje“. Man buvo įdomu, kas būtų, jei aštrius pasisakymus ir politinę retoriką grąžintume į tradicines erdves, spaudos konferencijos formatu pristatant jas ant pakylos prie vyriausybės.

Ar visa Jūsų kūryba yra paremta socialiniais tyrimais, politinėmis aktualijomis?

Manau, kad kuriu dvejomis kryptimis, po kurias pasiskirsto mano kūryba. Kaip ir sakai, viena kryptis yra aiškiai orientuota į socialinių temų nagrinėjimą. Remdamasis savotiškais socialiniais tyrimais kuriu savo instaliacijas, performansus. Taip pat mane žavi žmogaus, architektūros, miesto temos. Tačiau yra ir kita kūrybinė kryptis, į kurią pasineriu be teorinio konteksto ar konkrečios temos. Dažniausiai tai grynosios muzikos kūriniai didesnių sudėčių ansambliams. Komponuodamas remiuosi abstrakčiomis inspiracijomis, gilinuosi į muzikos skambesį, esmę, vidines būsenas. Šie kūriniai reikalauja daugiau laiko ir įgūdžių, reikia dėlioti medžiagą, orkestruoti. Dėl to labiau atsiriboju nuo pasaulio, giliau panyru į muziką ir patį save. Taip pailsiu nuo aplinkos ir reflektuoju tik man pačiam suprantama kalba. Taip visą laiką ir balansuoju nuo muzikos iki sociumo, bandau išbūti su domėjimosi sričių prieštaromis.

Kaip skiriasi skirtingų kūrinių komponavimo priemonės?

Naudoju skirtingas priemones ir priėjimą prie medžiagos. Kai bandau išpildyti tam tikrą tematiką, savo norus padedu į šalį ir ieškau tinkamiausių priemonių, net jeigu jos nėra patogiausios ar lengviausiai įvaldomos. Darau tai, ką padiktuoja tema – pagal ją renkuosi muzikinę medžiagą, meninės raiškos priemones. Noriu, kad šios tiksliai papasakotų istoriją ir atskleistų atliktą meninį tyrimą. Siekiu, jog kūrinio atmosfera ir garsinis-emocinis rezultatas kuo labiau atlieptų prieinamas išvadas, suformuotą nuomonę ar apibrėžtą bendrą vaizdą. Tai tiesiogiai siejasi su festivaliu „Muzika erdvėje“, kuriame skatiname kompozitorius remtis į stiprią temą, o muzikiniame rezultate atsispindėti bendra koncepciją.

Tačiau mano kita kūrybinė kryptis, kurią galima būtų pavadinti grynąja muzika, išsiskiria asmeninio santykio su muzika paieškomis. Taip ir laviruoju tarp dviejų pradų – novatoriškumo ir įdomaus skambesio. Bandau atsakyti į klausimą, ar noriu savo kūryba bandyti atrasti kažką naujo, ar kurti muziką, kuri būtų įdomi, kurios pats mielai klausyčiausi. Tokie kūrybiniai konfliktai mane lydi nuolatos. Ieškau balanso tarp naujoviško sąskambio ir skambesio, kurio klausantis man būtų gera, norėtųsi kūrinio klausytis dar kartą.

Ką bandote išreikšti skirtingomis priemonėmis?

Man įdomi priešprieša tarp subjektyvumo, rašant grynosios muzikos kūrinius, ir objektyvumo analizuojamos kūrybinės temos atžvilgiu, rašant koncepcinius kūrinius. Atrodo, kad tai yra gana sunkiai suderinama. Žmogaus ir visuomenės santykis, kompozitoriaus ir temos santykis yra bendras. Tuo pačiu metu kurdamas turi ir atsiriboti, ir išreikšti save. Kad ir kaip bežiūrėtume, menas negali būti absoliučiai objektyvus, tai yra vieno žmogaus pasaulėžiūros išraiška. Net ir siekiant parodyti tiesą, pavyzdžiui, kuriant dokumentinį filmą, montuojant realybę, yra priimami tam tikri režisūriniai sprendimai. Muzikoje tai dar sudėtingiau. Muzikos meną atstovaujanti emocija yra pats nestabiliausias, pats subjektyviausias ir pats nevienareikšmiškiausias mūsų biologinis ir filosofinis dėmuo. Neįmanoma kalbėti apie jokį objektyvumą. Juk net girdime muziką kiekvienas skirtingai. Klausant šimtui klausytojų skamba šimtas kūrinių. Gali siekti atkreipti dėmesį, sukelti diskusiją, kurti bendrą būseną, tačiau muzikos medija niekada neatsakys į klausimą ir juo labiau neatsakys į jį objektyviai. Menininko dalia – tik kelti klausimus.

Kūrinys kitaip skamba kiekvienam klausytojui, tačiau ir pačiam kompozitoriui. Koks dabar yra Jūsų santykis su praeities kūriniais?

Kad ir koks tu bebūtum profesionalas, vis tiek kūryba tėra tavo momentinė (kad ir mėnesio ar pusės metų) išraiška. Kitąmet tu jau būsi kitoks, turėsi kitokią patirtį ir kursi kažką nauja. Vadinasi tavo kūryba bus kitokia ir į kitų meną žvelgsi visiškai kitaip. Turiu nuojautą, kad visi didieji kompozitoriai lygiai taip pat norėtų pakeisti visus savo šedevrais laikomus kūrinius, jeigu komponuotų dabar.

Dėl to atsiriboju nuo savo anksčiau parašytų kūrinių. Geriau išnaudoju laiką naujam kūriniui rašyti, nei senam taisyti, kas gali užtrukti visą gyvenimą. Kartais, pajutęs norą pasiklausyti kūrinių, užsileidžiu juos. Tik negaliu jų klausytis neanalizuodamas, nevertindamas. Turiu net naujametinę tradiciją, šaudant fejerverkams įsijungti savo sukurtą mėgstamą kūrinį, primenantį man praėjusius metus. Tai inspiruoja mąstyti apie praeitį ir dabartį.

Ar kūriniuose yra paslėpta kažkas tokio apie Jus, ko niekur kitur nėra?

Daugelis kūrėjų į kūrybą įdeda savęs. Net ir kurdami mokslines koncepcijas, jie remiasi asmeniškai juos dominančiomis temomis. Kūryba apskritai yra susijungimas su savimi. Gali padaryti kažką paveikaus ir tikro tik atsivėręs, paliesdamas esmines būsenas, emocijas. Tik taip žmogus priims kūrinį ne kaip svetimkūnį ar sintetinį produktą. Menas reikalauja gyvo kontakto, abipusio menininko ir publikos apsinuoginimo. Dialogas tarp klausytojo ir kūrėjo gali kokybiškai vykti tik tada kai jie abu yra atviri. Tai pagrindinė sąlyga, siekiant, kad menas būtų paveikus.

O kaip tuomet matematinė, grynojo proto muzika?

Mano bakalauro specialybės dėstytojas Ričardas Kabelis sakė, kad net pati intelektualiausia struktūra turi turėti gyvybės. Kompozitorius turi įdėti pakankamai pastangų ir laiko, kad kūrinyje atsirastų metafizinė gija ir sausa, intelektualinė struktūra atgytų, paveiktų emociškai. Man kompozitoriaus Ryčio Mažulio kūriniai yra emociškai paveikūs, nors ir sukurti intelektualiam klausymui. Iš kitos pusės, mes turime mokyti klausytis šiuolaikinės muzikos ir suprasti, kad ji kartais veikia ne emocijas, o protą. Tuomet klausytojas turi intelektualiai atsiverti ir mes vis tiek kalbame apie atsivėrimą.

Kaip, Jūsų nuomone, reikia kurtį santykį tarp klausytojo ir šiuolaikinės muzikos?

Iš vienos pusės, mes turime edukuoti auditoriją. Tai nereiškia, kad turime bandyti juos įtikinti ar pateikti lengvą turinį. Reikia suteikti tam tikrus klausymosi įrankius. Net visiškai muzikos nesuprantantis žmogus žino, kas yra melodija, harmonija, nes mokykloje mokėsi klasikinio meno. Šiandieninėje muzikoje atsiranda nauja logika, su kuria dažnas klausytojas yra nesusipažinęs. Sunku suprasti, kaip reaguoti į tokią muziką, kuri nežadina stiprių emocijų. Dėl to apie šiuolaikinę muziką reikia daugiau kalbėti, aiškinti, kokia ji yra įvairi, jog galima atrasti tokį kompozitorių ir stilistiką, kuri jam bus labai artima. Juk XXI amžiuje šiuolaikinė muzika apima reiškinius, kurie balansuoja ties populiariosios muzikos riba ir absoliučiai eksperimentines išraiškas. Labai svarbu vaikams rodyti įvairias šiuolaikinės muzikos formas ir pratinti juos prie, galbūt, keisto skambesio. Sukurti daugiau progų su ta šiuolaikine muzika pabūti.

Man pačiam dalis šiuolaikinės muzikos yra ne itin priimtina ir aš jos laisvalaikiu nesiklausau. Yra gana naivu tikėtis, kad klausytojas, kuris neturi klasikinio išsilavinimo, viską pamėgs. Bet reikia žmones kviesti susipažinti su įvairiausia muzika. Klausytojas turi suprasti, kodėl kūrinys buvo sukurtas, ką kompozitorius norėjo pasakyti, kokiais būdais siūlo klausyti. Pažintis su kompozitoriumi gali padėti geriau suprasti kūrinį. Dėl to yra labai svarbu bendrauti su klausytojais.

Kaip Jūs pasirenkate ką iš šiuolaikinės muzikos klausytis?

Aš labai mažai klausausi muzikos ir susidomiu tik kai kažką atrandu. Pirmenybę teikiu patikrintai šiuolaikinei muzikai, labai domiuosi savo kolegų darbais, lietuvių menininkų kūrybos sklaida. Aišku, liūdna, kad neužtenka laiko pasaulio šiuolaikinei muzikai tyrinėti. Tačiau šiuo metu taip išsidėliojau savo prioritetus. Laisvalaikio muzika man labai įdomi savo psichologija. Kasdieniame gyvenime dažnai labai tikslingai panaudoju muziką tam tikroms vidinėms būsenoms sukelti.

Muziką naudojate siekdamas susimuliuoti vidines būsenas. Kokia tai muzika?

Man dvasinės būsenos yra susijusios su tam tikrų idėjų išgyvenimu, ateities vizijomis. Man patinka svajoti, kurti idėjas, galvoti apie savo, Lietuvos, žmonijos ateitį. Yra keletas Davido Lango, Michaelio Nymano kūrinių, kurie tą atmosferą puikiai įkūnija. M. Nymano „In memoriam“ klausau siekdamas susiaktyvinti, pasikrauti energijos. Čia vėl nauja diskusija, ką reiškia mėgstamas kūrinys, kada jis tampa artimas, malonus, veikia per asmeninę patirtį ir iššaukia prisiminimus.

Ar yra kompozitorių, su kuriais tapatinatės, turite bendrybių?

Davidas Langas yra vienas tokių. Minimalių priemonių estetika man yra artima. Tačiau ieškau savitos kalbos, kitokios nei minimalizmas. Mano įsitikinimu kūryba yra nuolatos besiformuojantis ir sunkiai apčiuopiamas organizmas, kuris keičiasi su kiekvienu kūriniu. Dėti stilistinį štampą teisę turi tik muzikologai, monografijas ruošdami (juokiasi). Jei dabar pasiklausytume mano kartos kompozitorių, suprastume, kad jie patys negali tiksliai įvardinti ką kuria ir kodėl. Kūryboje spekuliuojame minutės, pokalbio, dienos emocija. Kūrinys toliau gyvena savo gyvenimą.

Sunku atsakyti apie mėgstamus nemėgstamus kompozitorius ar klausomus kūrinius. Mes, žmonės, apskritai esame kompleksinės būtybės, kurios viena sako, o kita daro. Vieną dieną klausome kūrinį, kuris kelia melancholišką būseną, bet, žiūrėk, kitą kartą tas pats kūrinys pradeda kelti juoką. Tai yra unikalus procesas. Muzika yra tuo įdomi ir sudėtinga. Tai neapčiuopiamas organizmas, kurio nesuturėsi, nesukontroliuosi. Niekada nežinai, koks bus rezultatas, reakcija, kaip ji paveiks žmones. Net neverta bandyti jos įprasminti ar ieškoti globalių atsakymų apie muzikos esmę. Kiekvienam ji yra skirtinga.

Kaip prasideda kūrybiškumo kelionė?

Kūryba yra gyvenimo būdas ir tu jį sąmoningai pasirenki. Kūryba turi savo paros metą. Gali tekti savaitėmis kurti tik naktimis. Gali tekti tris paras nemiegoti, kai jauti, kad per tris jas padarysi trijų savaičių darbą. Dienas praleisti tiesiog sėdint ir galvojant apie kūrinį. Tai yra komplikuotas santykis su realybe. Menininkai gyvena tam tikru paralelinio pasaulio ritmu.

Tačiau gyvename industrinėje kapitalistinėje realybėje, kur romantinis kompozitoriaus įvaizdis yra atgyvena. Čia reikia produktyvumo, rezultatyvumo. Kūryba prasideda nuo to, kad žmogus turi pragyventi iš savo profesijos. Kompozitorius retai gali sau leisti skirti daug laiko apmąstymams, ieškojimams, perrašymams. Kaip kad sakydavo kompozitorius Julius Juzeliūnas, tai yra darbas – atsisėdi ir kuri.

Kaip Jūs puoselėjate savo kūrybiškumą?

Kartais paieškau, pasiklausau tam tikrų kūrinių, kad sau turėčiau viziją, link kur aš noriu su tuo kūriniu eiti, ką norėčiau pasakyti. R. Kabelis mane išmokė planuoti kūrinį – sistemingai dėlioti medžiagą, turėti kūrinio struktūrą ir nepalikti jos savieigai. Tai leidžia kryptingai judėti per kūrybinį procesą. Kai apsisprendžiu dėl kūrinio struktūros, eigoje jos nebekeičiu. Juk be plano kiekvieną dieną į savo kūrinį žvelgsim vis kitaip ir nuolatos būsim juo nepatenkinti.

Turiu vadybinių veiklų, kurios sukelia stresą ir išbalansuoja kūrybinį būvį. Dėl to kūrybai yra taip pat svarbus tinkamas laikas ir erdvė. Naktis man sukelia absoliučios ramybės ir saugumo jausmą. Žinau, kad niekas neskambins, nerašys. Net norėdamas neturėsiu kontakto su išoriniu pasauliu. Tuomet galiu lįsti į kūrybos būseną. Kita vertus, mano santykis su kūryba yra pats aštriausias, o protas veikia žvitriausiai, kai esu įstatytas į nepalankias kūrybines sąlygas – trūksta laiko, esu persidirbęs. Paradoksalu.

Kokią reikšmę Jūsų kūryboje turi grožis?

Grožio sąvoka šiuolaikiniame mene nėra aktuali. Ji svarbi marketingui, komunikacijai su auditorija. Ši sąvoka industrinė. Mene grožio nėra, tik mintis. Be to, tokios kategorijos, kaip grožis ir malonumas, kiekvienam yra labai individualios. Kai vyksta mano vidinės diskusijos tarp novatoriškumo ir malonumo klausantis, dažnai nusveria malonumas. Kurdamas ieškau ryšio su savimi, noriu kad man pačiam patiktų, būtų įdomu klausytis savo kūrinių. Natūralu, kad į kūrinius nejučiom įdedu savo grožio sampratos. Tačiau daug svarbiau savo kūryba pasiųsti tinkamą žinutę, rasti raktą, kuriuo atvertum save ir auditoriją. Klausytojas, kuris pasaulį mato panašiai, susisies su tuo aspektu.

Savyje derinate daug paradoksų, iš kurių vienas ryškiausių yra vadybininko ir menininko vaidmenų darna. Kaip viską apjungiate?

Paradoksai, apie kuriuos kalbi, nėra lengvi. Naktį kuri, o dieną dirbi. Ir nieko negaliu padaryti, tokia susiformavo mano asmenybė. Man yra labai įdomus projektų organizavimas, svarbūs to tikslai – plėsti šiuolaikinės muzikos klausytojų ratą, prisidėti prie meno sklaidos. Suorganizuojamos patirtys edukuoja, padeda žmonėms atrasti kasdienybės ir gyvenimo kitoniškumą. Matau tame prasmę. Beje, kultūros vadyba yra labai kūrybiška sritis, ji savo ruožtu iš žmogaus reikalauja meninių įgūdžių.

Jeigu Lietuvoje šiuolaikinės profesionaliosios kultūros industrija veiktų visa apimtimi, būtų kūrybos agentai ir natų leidybos kompanijos, daug daugiau atlikėjų, šiuolaikinės muzikos ansamblių, kūrėjo kasdienybė būtų paprastesnė. Tačiau gyvename tokiame pasaulyje, kur kiekvienas menininkas turi būti šiek tiek vadybininkas – mokėti gerai komunikuoti savo idėjas, koncentruotai pateikti informaciją, įtikinti jos verte. Sukurti produktą bei jį pristatyti, išplatinti. Būti verslus, imlus šiandieninio pasaulio priemonėms.

Mano didžiausia baimė yra per šiuos darbus prarasti laiką ir nutolti nuo kūrybos. Dėl to kasmet sukuriu sąlygas bent keliems kūriniams sukomponuoti. Svarbu išlaikyti balansą.

Ačiū už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena