Kotryna Lukšytė. Nebylioji Žanos d’Ark kančia atgaivinta Simonos Smirnovos balsu

Nuotrauka albumo viršeliui. Autorius: @tomi_art. Šaltinis: facebook.com/simonasmirnovaartistpage

Kotryna Lukšytė. Nebylioji Žanos d’Ark kančia atgaivinta Simonos Smirnovos balsu

Internetines muzikos sklaidos platformose prieš paskutinę praėjusių metų dieną pasirodė naujas leidinys – „Joan of Arc, for String Quartet“ („Žana d’Ark, styginių kvartetui“). Tai antrasis Simonos Smirnovos albumas, tačiau anot autorės – jos, kaip kompozitorės, prisistatymas pasauliui.

Iki šiol Simona Smirnova garsėjo kaip džiazo dainininkė, gyvenanti už Atlanto ir dainuojanti įvairiose Niujorko džiazo scenose. Savo kūrybiniam balsui įprasminti ji pasirinko istorinės asmenybės, karvedės ir šventosios Žanos d’Ark kančios temą. Orleano mergelė tapo kovotojos, tvirtos ir nepriklausomos moters simboliu ir beveik šešis amžius vis iš naujo įkvepia įvairius menininkus kurti jei dedikuotus kūrinius. Jos atvaizdas pasirodo senoviniuose bažnytiniuose paveiksluose, operose, kino filmuose, pop kultūroje ir net kompiuteriniuose žaidimuose. Tačiau jos teismo ir kančios istorija skatina kūrėjus pažvelgti į subtilesnę, sentimentalesnę jos asmenybės pusę, jauno žmogaus trapumą ir dvasios tvirtybę.

Simona Smirnova kaip kompozitorė dar mažai kam pažįstama. Su kanklėmis rankose, literatūros ir teatro apsupta užaugusi jaunoji kūrėja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė džiazo vokalą. Įvaldžiusi balso stichiją ji nusprendė pasaulį užkariauti kaip kompozitorė, todėl Berklio muzikos koledže, Bostone, studijavo šiuolaikinę kompoziciją ir prodiusavimą. Šiuo metu ji gyvena ir kuria Niujorke, kur ją supa įvairiapusė kultūrinė aplinka. Dainavimas, džiazas, lietuvių liaudies muzika, literatūra, teatras, dailė – tai įvairovės mišinys, kuris atsispindi ir jos kūryboje. Tad ir naujausias jos albumas kupinas margumo. Jame sudėta muzika pirmiausia gyvavo kaip garso takelis vienam iš klasikinių nebyliojo kino šedevrų – 1928 m. danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio juostai „Žanos d’Ark aistra“. Garso takelis, atliekamas S. Smirnovos diriguojamo styginių kvarteto nuskambėjo Masačiusetso ir Meino valstijose, bei Niujorko istorinėje vietoje – Teodoro Ruzvelto gimimo muziejuje. Ko gero, su gyvais pasirodymais muzikantė būtų keliavusi ir dar toliau, bet praėjusių metų įvykiai tam užkirto kelią. Tačiau kartu tai tapo paskata pagaliau išleisti albumą.

C. Th. Dreyerio fimo „Žanos d’Ark aistra“ atsiradimo istorija verta ne ką mažiau dėmesio nei pats filmas. Po premjeros jis susilaukė dvejopų nuomonių: juosta buvo peikiama dėl joje vaizduojamų britų, prancūzų ir katalikų įvaizdžių, tačiau kino kritikai jį iš karto pripažino šedevru. Filmas buvo cenzūruojamas, Jungtinėje Karalystėje – uždraustas, rodomos kitų režisierių perdarytos jo versijos, o originalas dingo. 1981 metais jį netikėtai aptiko Osle, vienos psichiatrijos ligoninės valytojo spintoje. Filme vaizduojamas Žanos d’Ark teismo procesas. Visas dėmesys skiriamas pagrindinės veikėjos vidinių būsenų nagrinėjimui, aktorės Renée Jeanne Falconetti veidu meistriškai perteikiamai jos emocinei kelionei. Tai, ko gero, yra vienas genialiausių ir geriausių kada nors kino juostoje užfiksuotų vaidmenų. Per beveik šimtą šio filmo egzistavimo metų, kino teatruose buvo galima išgirsti įvairios fone skambančios muzikos – skambėjo tuometinių operečių kūriniai, baroko kompozitoriai, neišlikusios improvizacijos. Juostos originalui atsiradus bei vėl atgijus susidomėjimui Žanos d’Ark istorija, didžiajame ekrane riedant Orleano mergelės ašaroms skambėjo gitaros ir būgnai, elektronika, simfoniniai orkestrai, chorai. Lietuvoje 2009 m. „Scanoramai“ Bronius Kutavičius sukūrė savo šio filmo Žanos kančios interpretaciją.

Simonos Smirnovos albumas nėra filmo garso takelis – 82 min. filmo muzika sudėta į 51 min. išbaigtų kūrinių. Tačiau norom nenorom klausydamasis muzikos imi lyginti su filme matomais Žanos d’Ark istorijos vaizdais. Kaip žinia, C. Th. Dreyeris nebuvo parinkęs jokios muzikos savo kino juostai, o ir filme užfiksuoti vaizdiniai ypatingai aiškūs ir išraiškingi, galintys kalbėti patys už save. Kurti muziką kinui, ypatingai nebyliajam, reiškia pridėti naują dėmenį į vaizdo ir naratyvo visumą, taip išgaunant naują produktą. Šis filmas kino istorijoje pasižymi gausiu stambaus plano panaudojimu, išryškinant ne tik Žanos emocinę kelionę, bet ir jos atskirtį nuo kitų, jai priešiškų veikėjų (stambiame plane ji visuomet viena, dažniausiai baltame fone, o stambiu planu vaizduojami teisėjai dažnai groteskiški, griežtesnių bruožų). Taip pat, tokiu būdu kuriamas intymus santykis tarp žiūrovo ir herojės. Galima pamanyti, kad siekdama sustiprinti artimą veikėjos ir žiūrovo santykį, kompozitorė panaudoja atokvėpius. Kvėpavimas – natūralus garsas, paprastai labai tylus ir tik iš labai arti girdimas dalykas. Įrašuose kvėptelėjimai sustiprinami ir išgryninami, o klausantis muzikos ausinėmis jie prie mūsų priartėja ir fiziškai, taip sukurdami dar stipresnį ir intymesnį mūsų ir herojės ryšio efektą. Atodūsiai muzikoje pasirodo lemiamais momentais –„Joan’s Calling“ („Žanos šaukimas į teismą“), kuomet mes pirmą kartą susiduriame su baime jos akyse; „Judges“ („Teisėjai“) – jų groteskiški veidai tampa dar svetimesni kai juos įgarsina šnabždesys, o Žana stoja su jais akistaton ir jos nerimą palydi atodūsiai. Galiausiai „Torture Room“ („Kankinimų kambaryje“) tokiu būdu įkūnijamas skausmas, o kino kadrai įgarsinami gana tiesiogiai – plačiaakė Žana palydima drebančiu ir tankėjančiu kvėpavimu, o kankinimo įrenginiai – šaižiais disonuojančiais glissando.

Neseniai duotame interviu S. Smirnova ragino klausytojus albumo klausytis kaip spektaklio. Todėl nenuostabu, kad vienas iš pirmųjų epitetų, tinkančių šiai muzikai apibūdinti – tai „miuzikliška“. Jau po pirmojo kūrinio dėmesys nukrypsta į išraiškingas melodijas. Nepaisant visuose kūriniuose persipinančiu skirtingų stilių ir išraiškos priemonių gausos, jos yra neužgožiamos ir po keleto valandų save pagauni niūniuojant kurią nors iš temų. Šios temos tampa pagrindinėmis veikėjomis, įkūnijančiomis pasakojamą istoriją. Ko gero, dainingos temos yra natūrali kompozitorės – dainininkės kalba. Visos jos diatoninės, paprasto ritmo, dažniausiai „surandamos“ kūrinio eigoje, išgryninamos solo instrumento bei įtvirtinamos kvarteto. Pirmoji tema „Prelude“ („Įžangoje“) tarsi pateikia visą pagrindinę veikėjos būseną. Tema labai paprasta, nuosekli, melancholiška ir kupina skausmo, liūdesio ir šiek tiek primena lietuvių liaudies sakralines giesmes. Jau pirmajame kūrinyje pasirodo dar viena albumo tendencijų – tema plėtojama polifoniškai, ar bent jau naudojant stilizuotą polifoniją. Ko gero, norėdama iliustruoti sakralinį naratyvą ir vaizdą, o gal siekdama priartėti prie vaizduojamo laikmečio, sukurti senovės pojūtį, galbūt jausdama, kad tai geriausias būdas išvystyti ir eksponuoti išraiškingas lamentines temas, kompozitorė polifoniją naudoja beveik pusėje albumo kūrinių. Žinoma, tai nėra pilnai išplėtotos barokiškos fugos; trumpi motyvai greitai įsipina į faktūrinį skambėjimą, akordų linijas, homofoninius sąskambius. Bene ryškiausiai „fugiškumas“ pasireiškia kūrinio „Communion“ („Komunija“) pradžioje. Violončelė griežia niūrią, bene „bachišką“ temą į kurią greitai įsipina ir šiai temai artimas įmantresnis motyvas alto, o vėliau ir smuikų partijose. Plėtojama polifonija pamažu perauga į netikėtai šviesų homofoninį audinį. Ir čia, beveik albumo pabaigoje vėl išgirstame „Preliude“ girdėtą temą. Pradžios motyvas tarsi simbolizuoja filme matomos pagrindinės herojės arką, kuomet, patyrusi tikėjimo išbandymus ir fizines kančias, ji yra nuteisiama prieš žmones, tačiau išteisinama prieš Dievą.

Gana netikėta, kad S. Smirnovos balsas suskamba tik dviejuose albumo kūriniuose – dainose. Dainos labai teatrališkos, dramatiškos. Melodingumas, suskambėjęs pačios kompozitorės balsu, galėtų skambėti muzikinio teatro scenoje, kuomet visas spektaklio veiksmas sustoja, kad galėtume išgirsti veikėjo pasakojimą. Panašiai skamba ir „The Quote“ („Citata“), paimta iš Žanos teismo proceso nuorašų, kurioje herojė pasakoja, kaip trylikos metų buvo pašaukta Dievo balso. Toks dramatinis kūrinys yra pertraukiamas charakteringo smuiko solo partijos, tačiau sodrus S. Smirnovos balsas sugrąžina pasakotojos liudijimą. Paskutinis albumo kūrinys – daina „Empty Land“ („Tuščia žemė“), pasak autorės, skamba laužo liepsnai pasiglemžiant Orleano mergelės kūną. Šią Žanos kelionę anapus žodžiais įprasmino pati kompozitorė. Įrašas albumui reikšmingas ir tuo, kad jame pasirodė ir džiazo pianistas Chris McCarthy. Šiame kūrinyje jis ne tik fortepijono garsais papildo faktūrą, tačiau ir subtilia improvizacija įprasmina trapų mirties momentą. Negana to, dainose galime išgirsti galingą pačios kompozitorės vokalą. Taip pat į bendrą tembrų paveikslą abiejuose kūriniuose įsipina ir kanklės. Jos kaip pritarimas suskamba ir gailiai smuiko melodijai kūrinyje „Abjuration“ („Išsižadėjime“). Šis instrumentas arpeggio pritarimu kuria šviesos efektą, tačiau kartu yra „drumzlino“, ne taip tiksliai apibrėžto garso nei jo orkestrinė giminaitė arfa. Tai suteikia autentiško skambesio visiems kūriniams, kuriuose jos skambėjo.

Užuominos į filmo takelį net ir išbaigtuose albumo kūriniuose pasireiškia ir pratisu jų vystymu. Mažos apimties individualiose pjesėse plėtojimas vyksta lineariai, dinamiškai susiejant kūrinius tarpusavyje. O ir jų viduje skirtingų stilių apraiškos pasirodo pratisai. Pavyzdžiui, kūrinyje „Preliminary Inquiry“ („Preliminarus tyrimas“) naudojamos įvairios muzikos kalbos priemonės pasirodo ne kaip jų sintezė, tačiau viena po kitos: pagrindinės temos užuominos pasirodo styginių pizzicato, vėliau tai pavirsta į faktūrinį homofoninį pulsavimą; jį pakeičia polifoninis naujos temos nagrinėjimas, išaugantis į kone populiariosios muzikos epizodą su pulsuojančiu ritmu, ryškia melodija ir pritarimu, o kūrinys užbaigiamas beveik minimalistinėmis akordų fazėmis. Greitas muzikinės kalbos kismas pasirodo gali būti ir pakankamai organiškas. Ir kituose, tik kvartetui skirtuose kūriniuose, kaip „Interogation“ („Tardymas“) ar „Old Market Place“ („Senoji turgaus aikštė“), tradicinės muzikos išraiškos priemonės naudojamos panašiu principu.

Daininga ir melodinga muzikinė kalba, repetityvūs motyvai, ko gero, padėjo atsiskleisti kolektyvo muzikalumui labiau nei solo partijos. O kolektyvas parinktas tikrai labai muzikalus. Kompozitorė savo jėgomis ir lėšomis subūrė profesionalią bei įvairią muzikų komandą ir šį albumą įrašė garsiojoje Niujorko kamerinės muzikos studijoje „Oktaven Audio“. Kvarteto pirmuoju smuiku griežia įvairių stilių smuikininkas ir kompozitorius Joshas Hendersonas, žinomas tiek klasikinės, tiek džiazo, tiek populiariosios bei kino muzikos scenose. Antrasis smuikas Caroline Drexler ir violončelininkė Julia Henderson yra kolektyvo „Desdemona“ narės, atliekančios klasikinę ir senąją muziką garsiausiuose orkestruose ir didžiausiose koncertų salėse. Trevoras New, šiame įraše grojęs alto partiją, yra kompozitorius, jungiantis klasikinę muziką su elektronika bei turintis nemažai patirties kine. Na, o niujorkietiško džiazo frontą palaikė pianistas Chrisas McCarthy, su įvairiais kolektyvais įsitvirtinęs džiazo scenoje ir vis dažniau pasirodantis kaip solistas. O be muzikantų, sėdėjusių už mikrofonų, lygiavertis ir kitapus įrašo darbavęsis albumo prodiuseris ir inžinierius Josephas Branciforte’as, darbavęsis kartu su garso inžinieriumi Ryanu Streberiu.

Šis albumas apjungia skirtingas kultūras: danų režisierius C. Th. Dreyeris sukūrė filmą apie prancūzų nacionalinę didvyrę, o filmo muziką į albumą sudėjo lietuvė, gyvenanti ir kurianti Niujorke, kūryboje jungianti džiazą ir liaudies muziką. Toks kultūrinis kokteilis ko gero lėmė tokią universalią, aiškią ir vaizdingą albumo muzikinę kalbą. Kiekvienas klausytojas, nepaisant jo muzikinių pomėgių, čia gali atrasti jam kalbantį kūrinį. Kino juostoje subtiliai išreikšti dramatiniai niuansai S. Smirnovos muzikos dėka įgauna dar vieną stiprią dramatinę dimensiją. Tačiau klausantis muzikos nereikėtų per stipriai jos sieti su filmu. Albumas turi atskirą istorinę liniją, atskirą dinamiką ir ryškias, savarankiškas temas. Todėl, kol kiekvienas turime laiko, atsiribokime nuo žinomų kinematografinių vaizdų ir skirkime valandėlę naujai, grynai muzikinei pažinčiai su Žanos d’Ark istorija.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment