„Mano nata“ recenzija. Upė Žukauskaitė. Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas

Konkurso „Mano nata 2020“ koncerto stop kadras

„Mano nata“ recenzija. Upė Žukauskaitė. Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas

„Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas“. Neįtikėtinai teisingi ir įkvepiantys žodžiai, ištarti puikaus lietuvių rašytojo bei filosofo Vilhelmo Storostos, daugeliui labiau žinomo Vydūno slapyvardžiu. Nuo senų laikų muzika yra savų jausmų, idėjų ir energijos išraiškos priemonė. Man muzika yra savotiška savęs realizacija, net jei tai ir nėra mano sukurta. Kai įsijauti, susilieji su skambančia muzika, tuomet iš tikrųjų suvoki tikrąjį jos ir jos kūrėjo idėjų grožį. Leidau sau remtis šiuo trapiu „grožio“ ir „jausmų“ santykiu ir XI nacionalinio moksleivių muzikos kūrinių konkurso „Mano nata“ baigiamojo koncerto vaizdo įrašo klausiausi perleisdama atlikėjų atliekamus kūrinius per visą save fiksuodama, kurių kūrinių skleidžiama aura savo vibracijomis pasieks ir mane, sėdinčią kitoje ekrano pusėje.

Jau pati koncerto pradžia nuteikė mane maloniai, suvirpinusi sielą pirmuoju kūriniu – „Traukinys kalnuose“, kurio autorius – Laurynas Beinaris. Kūrinio pradžioje traukinio švilpesiai iš karto patraukė mano dėmesį tvirtumu ir menama kompozitoriaus istorija. Koks siužetas manęs laukia? Niekaip neapleido jausmas, jog kažkur šalia, už šaižių pučiamųjų garsų, slepiasi idėja, pasakojimas, kuris trokšta būti išgirstas ir pajaustas. Deja, man nepavyko sėkmingai jo iki galo išgvildenti, saldainiu pamojavo prieš nosį, bet tik tiek. Mano nuomone, be slaptingosios istorijos šiame kūrinyje, dinamikai taip pat tenka svarbi misija. Ji buvo panaudota laiku ir vietoj, buvo sukurta intriga, sužadintas smalsumas išgirsti daugiau. Labai gražiai sužaista, šachas ir matas, belieka tik klausytis ir žavėtis.

Kitas kūrinys, kurį pasirinkau, buvo Inesos Narauskas „Švelnus ruduo“. Manau, kad jame išgirdau daugiau, nei buvo sugrota. Klausiausi įraše esančio atlikimo ir tuo pačiu metu girdėjau gyvą jo atlikimą savo galvoje (ne visai tokį, koks yra įraše): žemas registras, prisideda harmonija, užpildanti tuščias erdves ir oda pašiurpsta nuo užslėpto kūrinio įspūdingumo ir galingumo. Fortepijono tembras labai skaidrus ir šviesus, plaukiantis pačiu paviršiumi, o spalvų ieškojimai ir lengvas mirgėjimas labai mielas širdžiai ir ausiai. Klausydama jaučiu sutramdytą jėgą, kuri veržiasi ištrūkti, bet yra labai meistriškai suvaldyta ir užgniaužta. Ar tai šio trumpo, bet žavingo kūrinio trūkumas ar privalumas? Sunku pasakyti. Kaip minėjau, per muziką mes realizuojame save, šiuo atveju kiekvienas susikuriame savas šio kūrinio interpretacijas. Galbūt kitas klausydamas, net norėdamas neišgirstų to, ką girdžiu aš. Manau, tai labai individualus ir intymus dalykas, vedantis prie apmąstymų, savęs ir savo jausmų analizavimo. Teigdama, jog kūrinyje esančios jėgos ribojimas yra jo trūkumas, neigčiau pati save, tad drąsiai leidžiu sau įsivaizduoti, jog tai yra užslėptas jaunosios kompozitorės manevras, dėl kurio ši kompozicija ir užkariavo mano širdį.

Kai susipažįstame su žmogumi, mūsų simpatija jam dažniausiai gimsta dėl kažkokios vienos, ypatingos savybės, ir tik vėliau, daugiau pabendravę ir pažinę žmogų, suprantame, kokia šauni asmenybė jis yra. Man taip atsitiko su Gabrielės Zinkutės kūriniu „Dvi pjesės“. Pirmiausia, pamilau antrąją kūrinio dalį ir tik po to, turėdama galimybę jį perklausyti vėl ir vėl, išgirdau visą šio kūrinio pilnatvę ir jame slypintį grožį. Šio kūrinio antroji dalis užburia savo laisvumu, paprastumu ir jautrumu. Smuiku atliekamas įstabaus grožio solo – virpinantis iki sielos gelmių, papuoštas nostalgijos potėpiais ir neapsakomu jautrumu, kurio pritariančiam fortepijonui, mano nuomone, kiek pritrūko. Labai patiko fortepijono akompanimentas, be galo graži atsakomoji dalis, bet jautrumo ir švelnumo atliekant norėjosi daugiau. Pirmoji kūrinio dalis, mano manymu, gal kiek staigokai prasidedanti, labiau pulsuojanti ritmiškai ir tvirtesnė nei antroji, bet vis tiek išlaikanti savitą svajingumą ir lengvumą, mane sužavėjo vėliausiai. Pabaigoje abi kūrinio dalys tarsi susilieja viena su kita, spinduliuodamos savo išskirtinį žavesį, kuriuo viena kitą papildo. Ir tik tada aš supratau, kokia žavia, minimaliai kontrastinga energija spinduliuoja visas šis kūrinys.

Pauliaus Staniulionio kūrinys „Dodekafonijos siuita“ – tikras emocijų kratinys. Pradžia labai tyra, atsargi ir švelni, trunkanti labai neilgai ir persimainanti į kylančią įtampą bei švelnų kylantį grėsmingumą. Šiame kūrinyje pajutau galią ir jėgą, besislepiančias už tykaus paslaptingumo bei silpnumo iliuzijos, bet vis dėlto kartkartėmis prasiveržiančias pro ją lyg saulės spinduliai debesuotą dieną. Parado priekyje esanti fleita, mano manymu, sukuria įvaizdį, kurį pavadinčiau „mažas, bet galingas“, taip suteikdama kūriniui dar daugiau žavesio savo skleidžiamos energijos kontrastingumu ir paslaptingumu. Visos šios emocijos pirmojoje kūrinio dalyje pateikiamos klausytojui, palydint sukeliama įtampa, gal net tam tikru spaudimu ir jausmu lyg ant adatų. Visai kas kita – antrojoje dalyje. Tos pačios emocijos tarsi persimaino ir įgauna ryžto, kovingumo, gal netgi pykčio prieskonio, palydimo išlendančių šviesių ir melodingų fleitos frazių. Pabaigoje klausytojas yra tarsi nuraminamas staigiu neigiamų emocijų užglaistymų liūdnomis fleitos ir fortepijono gaidomis. Kūrinys be galo gražus ir įspūdingas, bet, mano manymu, neatitinkantis savo pavadinimo. Vyraujantis cis-moll, pasikartojantys nuostabūs motyvai, bet jų serijos nėra dodekofoninės, nes dodekafonija – sąmoninga kūrimo sistema, kurioje dvylika chromatinės gamos garsų yra lygūs ir nepasikartojantys. Kūrinyje neišgirdau to, ko perskaičius pavadinimą buvo galima tikėtis, bet tai tėra mažytis niuansas, neturintis įtakos kūrinio grožiui ir įspūdingumui.

Klaudijos Kuzaitės „Lapis Lazuli: Lazuritas“ – išskirtinai svajingas kūrinys, užburiantis savo lengvumu, paprastumu ir ypatingu skaidrumu. Tokią nepaprastai perregimą nuotaiką kūriniui suteikia ištisinė fleitos melodija, ją papildantys fortepijono lietaus lašų kapsėjimą imituojantys garsai bei pakilią harmoniją palaikantys kiti instrumentai. Man šis kūrinys asocijuojasi su lietumi, ilgesiu, galbūt netgi su trupučiu liūdesio. Mano nuomone, kūrinys yra labai jausmingas ir pasiekiantis klausytojo širdį, nes yra persismelkęs jausmų ir dvasingumo. Pasidomėjau, kad akmuo lazuritas siejamas su dvasingumu, jausmais bei magija, tad kūrinys ne atsitiktinai pavadintas „Lapis Lazuli: Lazuritas“. Šis akmuo nuo seno yra laikomas šventu, yra dangiškos, sodrios mėlynos spalvos, dažnai su aukso trupinukais, dėl to jį galima būtų sieti su žvaigždėmis, dieviškumu ar net su vandenyje atsispindinčiu dangaus ir saulės spindulių žaismu ir mirgėjimu, kuris labai taikliai ir tiksliai perteikiamas per kūrinio emocijas.

Tado Petrulio kūrinys „Prieplauka“ atliktas gal kiek neįprasto dueto – fortepijono ir violončelės. Klausydama vienu momentu lyg ir pajutau, kad padvelkė vėjelis, atnešęs vandens kvapą, paukščių klyksmus ir prieplaukoje krovimo ar dar kitais darbais užsiimančių žmonių šūkavimus. Kūrinyje taip pat galima pajusti ryžtą, tvirtumą, užtikrintumą, susikaupimą, nuolatinį judėjimą ir ėjimą tolyn. Antroje kūrinio dalyje dar prisideda skubėjimas, kurį sukuria atsiradęs smulkus ritmas. Labiausiai mane šiame kūrinyje sužavėjo fortepijono ir violončelės dialogas, aiškus kūrinio štrichas, užtikrintumas bei dinamika, naudojami klausytojui sukurtų didesnę įtaigą, ir tai iš tiesų sėkmingai veikia. Dialoge aiškiai girdimi atsakymai, kai kuriose vietose kito instrumento frazių atkartojimas. Šis „pasikalbėjimas“ padaro kūrinį patrauklesnį, gyvybingesnį bei įtraukiantį.

Justinos Dvarionaitės kūrinyje „Andalūzija“ kuriamas ganėtinai smulkaus ritmo tvirtas kūrinio ritminis pagrindas, ausyse ataidi kastanjetės dubliuodamos styginius bei pritardamos šiuo atveju obojaus solinei ištisinei ir svajingai melodijai, kuri, regis, ir pačią pikčiausią kobrą priverstų svajingai linguoti. Obojaus melodiją kūrinyje taip pat papildo smuiko ir violončelės garsai, taip ją padarydami sodresnę, pilnesnę ir įtaigesnę, o nuolatinis, nenutrūkstamas orkestro judėjimas fone, primenantis daugumai gerai žinomo kompozitoriaus Moriso Ravelio kūrinio „Bolero“ ritmiką ir štrichus, kūrinį padaro dar ryškesnį ir įspūdingesnį. Kuo šiame kūrinyje mane sužavėjo jaunoji kompozitorė, tai ispaniško folkloro akademiniu perteikimu bei neįtikėtinai puikiu visiškai kitokios nei mūsų kultūros perteikimu. Tai, ką paprastai išgirstame atliekant visai kitokiais, paprastesniais (arba nebūtinai), vadinamais liaudiškais instrumentais, taip pat išgirdau akademinės muzikos koncerte. Kūrinio emocija labai šviesi ir skaidri. Klausydama jaučiu lengvumą, perteikiamą pozityvią nuotaiką bei saulėtas dienas, kurios, matyt, Andalūzijoje nėra retas reiškinys. Likau labai maloniai nustebinta kūrinio ir drąsiai teigiu bei viliuosi, jog jaunoji kompozitorė pavergė ir dar pavergs ne vieno širdį.

Labai džiaugiuosi turėjusi galimybę išklausyti visus šiuos nuostabius kūrinius bei galėjusi juos ne tik išgirsti, bet ir pajausti. Buvau maloniai nustebinta neįtikėtinai nuostabios ir spalvingos savo bendraamžių kūrybos. Manau, jog tokie konkursai yra puiki galimybė atsikleisti jauniesiems kompozitoriams. Patyriau daugybę emocijų, atradau daugybę naujų, dar negirdėtų spalvų bei pasisėmiau daug idėjų ir geros energijos. Labiausiai džiugina, jog jaunieji kompozitoriai, kurie, labai tikiuosi, ateityje mus nustebins dar ne kartą, savo kūryba ir idėjomis mūsų širdis ir sielas virpina jau šiandien.

Upė Žukauskaitė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos 9 klasės mokinė (mokytoja Ingrida Bertulienė).
Pirmojo moksleivių muzikos recenzijų konkurso „Mano nata“ I vietos laimėtoja.

Koncerto įrašas skelbiamas čia: https://www.voxart.lt/konkurso-mano-nata-koncertas/ 

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment