Kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė: matau prasmę mene, kuris padeda žmogui gyventi

23 Lap Kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė: matau prasmę mene, kuris padeda žmogui gyventi

Kompozitorė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos meninių-socialinių ir muzikos sveikatai projektų vadovė, Tarptautinio ypatingų teatrų festivalio „Begasas“ įkūrėja Snieguolė Dikčiūtė Paluknio aerodrome šiemet pristatė savo geoOperą „Vitruvijaus žmogus“. Apie naujausią kūrinį, neverbalinę komunikaciją, toleranciją skirtingoms pasaulėžiūroms ir ribines patirtis su kompozitore kalbėjosi muzikologė Vita Gruodyte.

V. G. Dešimtajame dešimtmetyje buvai viena iš „Muzikinio veiksmo“ festivalio iniciatorių, aktyvi „Šiuolaikinių menų“ festivalio dalyvė. Esi sakiusi, kad ši veikla tau atrodė kaip „kolektyvinė terapija“. Ar ir dabar manai, kad tuo metu, būdami akademinės muzikos atstovais, užsiėmėte terapija?

S. D. Mums, postsovietikams, nepriklausomi festivaliai tikrai buvo tokia bendruomeninė terapija. Gal ir visuomenei jie buvo svarbūs būtent dėl to. Pirmi Nepriklausomybės metai, suirutė, pasimetimas, viskas juk sugriuvo. „Muzikinio veiksmo“ festivalis sutraukdavo labai daug žiūrovų į Nacionalinį dramos teatrą, salė būdavo pilna, apie jį rašydavo spauda. Tai buvo tikrai labai svarbus įvykis. Nes, palyginimui, kai vykdavo šiuolaikinės muzikos festivaliai, ateidavo tik patys kūrėjai ir labai siauras klausytojų ratas. O čia – ir visų sričių menininkai, ir nemenininkai, ir tiesiog smalsūs žiūrovai. Tai buvo reiškinys, kuris traukė žmones.

V. G. Antrame kurse Raminta Lampsatytė tau paskyrė pirmąją savo „Tylos“ premiją. Buvai viena ryškiausių jauniausios kartos kompozitorių. Kas nutiko, kad pasitraukei iš „grynosios“ kūrybos ir pasukai link tuo metu visiškai nežinomos ir absoliučiai nepopuliarios srities – muzikos terapijos?

S. D. Kai stojau į kompoziciją, maniau, kad ėjau į komercinę specialybę. Chorinės muzikos puslapis kainavo 80 rublių. Kompozitoriai namus pasistatydavo. Reikia stogo – parašai operą. O po to jau reikėjo surasti nišą, atsirado išgyvenimo klausimas, kai pasijauti lyg būtum be specialybės. Reikėjo prisitaikyti, taip atsiradau terapijoje.

V. G. Akademinis menas buvo praradęs aurą?

S. D. Taip, visi menininkai masiškai išėjo į Gariūnus, į statybas, mene išliko vienetai. O aš savęs niekur kitur neįsivaizdavau.

V. G. Ar suklysiu sakydama, kad studijų metu įgyti kūrybos įrankiai ir festivalių metu įgyta kolektyvinės realizacijos patirtis tau tapo terapinės kūrybos pagrindu?

S. D. Taip, žinoma. Man, kaip kompozitorei, buvo įdomu ir prasminga perkelti savo festivalinių eksperimentų patirtį ir įtraukti modernų meną į socialinį sektorių, nes jame tuo metu vyko paprasčiausia kultūrinė agitbrigada. Po Muzikos akademijos baigimo pradėjau dirbti Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje, vėliau ėmiau kuruoti LŽNS kultūrines veiklas visoje Lietuvoje, o nuo 2004 metų ėmiau rengti ir įgyvendinti įvairius kūrybinius projektus.

V. G. Manai, kad autentiškiausia kūrybinė forma yra ta, kurioje išvengiama individualumo?

S. D. Pradėjau dirbti su neįgaliaisiais norėdama atsisakyti egocentrizmo. Man labai nepatiko tas lipimas per kitų galvas, kitų neigimas. Dėl to aš atsiradau tame judėjime. Čia menas tampa įrankiu, padedančiu žmogui gyventi. Jis tampa socialinės gerovės įrankiu. Man tai suteikė prasmę, kurios tuo metu trūko akademinėje terpėje.

V. G. Tavo meninėms ambicijoms to užteko?

S. D. Grįžtamasis ryšys yra labai svarbus. Menas be grįžtamojo ryšio man neįdomus. Meno terapija suteikia galimybę didelei grupei žmonių jaustis geriau. Šia prasme esu už kolektyvinę kūrybą.

V. G. „Muzikinio veiksmo“ festivaliuose buvo labai daug destrukcinio elemento. Griuvo santvarka, ir menininkai tą griuvimą įprasmino savomis priemonėmis…

S. D. … būtent dėl šios priežasties perkėliau savo kūrybinę energiją į socialinio meno sritį. Ji suteikia daug erdvės emocijai ir individualybės raiškai. Man visada tai atrodė prasmingiau. Žmonės su negalia sugeba save išreikšti unikaliai, laisvai, nevaržomai.

V. G. O tau neatrodo, kad tam tikra prasme tai yra sugrįžimas į „primityvią“ emocinę raišką, tiksliau, į raišką „be jokio kultūrinio filtro“?

S. D. Nemanau, kad tai primityvu. Asmenybės raiška, individualumas čia yra svarbiau. Norėjosi tiesiog sąžiningai kurti, nežiūrint į visuomenės reakciją, nebijant, kad kas nors ką nors pasakys, nekreipiant dėmesio į vertinimus. Norėjosi išsaugoti kūrybinę sąžinę, ir manau, kad šioje srityje ji buvo išlaikyta. Visi mano eksperimentai buvo labai skirtingi ir kontrastingi. Čia atradau tą kūrybinę erdvę, kurioje niekas netrukdė daryti tai, ką noriu. Tai visiška akademinės kūrybos priešingybė.

V. G. Tu nuosekliausiai iš lietuvių kompozitorių tęsei performatyvumo praktiką. Ar kolektyvinis performansas tau atrodo prasmingesnis už individualų?

S. D. Perkeldama šiuolaikinės tarpdisciplininės kūrybos patirtį į socialinę sritį, ėmiau remtis į kolektyvinės kūrybos praktiką – bendruomeninę kūrybą, kūrybinio akto procesualumą, skirtingų patirčių ir gebėjimų jungimą kūrinio genezėje. Mačiau išskirtinę kolektyvinės kūrybos praktikos reikšmę, kuri ypač svarbi neįgalių asmenų bendradarbiavime su meno profesionalais.

V. G. Neįgaliųjų meną ir akademinį meną tu traktuoji absoliučiai lygiavertiškai, jungi juos labai specifiškai, per tam tikrus sąlyčio taškus. Esi sakiusi, kad net nežinai, kuriai iš šių sričių labiau reikalinga „integracija“.

S. D. Individualioje kūryboje dažnai susiduriame su perdėtu egocentrizmu, nesveika konkurencija, todėl dalyvavimas meniniuose-socialiniuose projektuose keičia menininko vertybinę skalę, o neįgaliajam tokia patirtis suteikia saviraiškos ir savivertės dovaną. Šiame ryšyje tarsi atradau kitą meninės kūrybos prasminį lauką, įgalinantį per muziką bei kitas meno sritis paveikti asmens psichosocialinės gerovės ir sveikatos lauką. Šiandien man įdomu pažvelgti, kaip istorijos eigoje formavosi santykis tarp modernaus meno ir neįgalaus asmens. Viena vertus, šios meno formos suteikia galimybę neįgaliam menininkui reikštis atsižvelgiant į jo asmeninius gebėjimus, kita vertus, tokią kūrybą mes galime traktuoti kaip unikalią asmens saviraišką, tokius meno kūrinius vertinti kaip spontanišką, unikalią vertybę, o patį menininką, kaip asmenį, kuris save realizuoja modernaus meno priemonėmis kolektyvinės kūrybos procese, dalyvaujant profesionaliems menininkams. Terapijos prasme tai veiksminga ir naudinga abiem pusėms – tiek meno profesionalams, tiek ypatingų poreikių asmenims.

V. G. Įkūrei festivalį „Begasas“, kuriam jau 12 metų. Jis tarytum galutinai įprasmino neįgaliųjų meno kokybę ir pripažinimą.

S. D. Tarptautinis ypatingų teatrų festivalis „Begasas“ yra mano kūdikis. Tai vienintelis tokio plano festivalis Lietuvoje, kurio dėka su režisieriumi iš Kijevo, Vitalijum Liubota įkūrėme tarptautinį bendradarbiavimo tinklą. Šiemetinis festivalis (jau dešimtas!) dėl pandemijos apribojimų vyko skaitmeninėje erdvėje, dalyvaujant informaciniam aktualaus meno tinklui „VOX ART“ ir „Integratyvaus meno platformai“. Festivaliuose pristatome novatoriškus spektaklius, kuriuose įvairių šalių menininkai, dirbdami su ypatingais žmonėmis, siūlo meninių priemonių įvairovę ir kuria netikėtas teatrines formas.

V. G. Ar šioje daugialypėje terpėje randi laiko individualiems projektams?

S. D. Taip, žinoma. Pastaraisiais metais esu sukūrusi misteriją „Prabudimai“ Gasparo Aleksos tekstais, interOperą „Meilė be mirties smėlynuose“, nuo 2015 metų įgyvendinu autorinį tęstinį tarpsektorinį projektą „Skambantys kūnai“, kuris apima kultūros, sveikatos, švietimo ir socialines sritis. Jame, šalia kitų žinomų Lietuvos ir užsienio kūrėjų, atliekamas ir mano kūrinys „Homonautika“, elektriniam smuikui, venų/arterijų garso takeliui ir styginių orkestrui.

V. G. Ar galėtum įvardinti savo kūrybos metamorfozes? Kas tau išlieka svarbu kūryboje?

S. D. Pasikeitė interesų laukas ir sau keliami tikslai. Mano kūryba prasidėjo nuo žaidimo formalistinėmis ir moderniomis komponavimo technikos priemonėmis (styginių kvartetas „Amalgama“, „Kryžiaus sonata“ fortepijonui solo), ir evoliucionavo link filosofinių ir humanistinių temų. Dabar man svarbūs neverbalinės komunikacijos, darnos, susikalbėjimo, tolerancijos skirtingoms pasaulėžiūroms aspektai. Juos bandžiau atskleisti interOperoje „Meilė be mirties smėlynuose“ (režisierė Saulė Degutytė), performansuose „Pasaulio sukūrimas“, „Tiltai“, „Grožio ontologija“, „Portretai“, „Dialogai“, „Veidrodžiai“ (dailininkė Audronė Brazauskaitė).

V. G. Pastaraisiais metais užsiimi taip pat ir moksline veikla, savo atradimus praktikoje perkeli į tiriamąją plotmę.

S. D. Padarėme ne vieną kokybinį tyrimą apie kolektyvinės kūrybos reikšmę asmenybės augimui – tiek menininkui profesionalui, tiek neįgaliajam. Su dr. Audrone Brazauskaite išleidome leidinį „Modernaus meno reikšmė: meniniai-socialiniai performansai“, kuriame parodėme, kad tarpdisciplininio meno formos, kurioms būdingas konceptualumas ir improvizacija (pavyzdžiui, performansai, interakcijos, garso objektai) gali būti labai sėkmingai derinamos su šiuolaikinės muzikos komponavimo technikomis, tokiomis, kaip sonorika, aleatorika, grafinė muzika ir kt.

V. G. Ar jau turi sekėjų, mokinių, kuriems perteiki savo žinias?

S. D. Jau penktus metus LMTA dėstau įvadinį „Muzikos sveikatai“ kursą bei kompoziciją ir klinikinę muzikos improvizaciją muzikos terapijos magistrų programoje. Akademinis jaunimas iš kitų meno sričių taip pat dalyvauja šiuose meniniuose-socialiniuose projektuose, ir man džiugu stebėti, kaip ši patirtis atsispindi jų profesionalioje kūryboje.

V. G. Savo performansams dažniausiai renkiesi universalias temas, archetipines, tarytum bandydama meno kalba pirmiausia pati sau atsakyti, kas yra grožis, kas esi tu pati, kas yra tavo atvaizdas veidrodyje, kaip užmezgamas dialogas su kitais. Naująją operą pavadinai „Vitruvijaus žmogus arba Fi“. Remiesi Leonardo da Vinči tobulo žmogaus kūno išmatavimais?

S. D. Leonardo da Vinči „Vitruvijų“ pasirinkau kaip tobulo grožio vardiklį. Kūrinio atlikimo metu kviečiame žiūrovą atrasti naują, kiekvienam individualią grožio sampratą. Grožis šiuolaikinėje visuomenėje siejamas su materialiomis vertybėmis, po kuriomis vartotojiška visuomenė slepia savo dvasinį neįgalumą. Tačiau pasaulinė kultūros ir meno istorija mums pateikia daugelį pavyzdžių, įrodančių dvasinį žmogaus grožį. Kūrybinė meninė raiška atskleidžia dvasinį įgalumą. Taigi, geoOperoje analizuoju kūniško ir dvasinio grožio sampratas, bandau atrasti tokią grožio formulę, kurioje atsirastų vietos ir kitokiam, ypatingam kūnui.

V. G. Ar geoOpera dalyvauja dabartiniame visuomenės, o kartu, neišvengiamai, ir meninių vertybių kaitoje?

S. D. Šios operos tematika nėra atsitiktinė. Tai – amžina žmogaus buvimo žemėje tema. 2014 metais atsidūriau ligoninėje, nes labai daug dirbau ir buvau visiškai išsėmusi savo kūno resursus. Pradėjau mąstyti apie tai, kad žmogaus kūnas yra tarytum nedidelė planeta. Elgiamės analogiškai ir su savo kūnais, ir su žeme – nuodijame cheminiais preparatais, neproporcingai eikvojame išteklius. Išėjusi iš ligoninės, po metų pradėjau tęstinį projektą „Skambantys kūnai“, į kurį pakviečiau menininkus ir medikus. Tyrinėjau kūno sandarą ir organizmo funkcionavimą per meninę prizmę. Pasirinkau kraujotakos temą, nes ligoninėje atsidūriau būtent dėl šių sutrikimų. Supratau, kad tekėjimas mumyse yra toks pat amžinas, kaip upės ir vandenynai. Rėmiausi rašytojo, chirurgo Gasparo Aleksos romanu „Ėriukas stiklo ragais“, kuriame pagrindinis personažas keliauja žmogaus kūnu, sutinka virusus, gerąsias, blogąsias bakterijas… Dabar tai skamba itin aktualiai, ar ne? Mane šis tekstas labai stipriai įkvėpė, suvokiau, kokie esame trapūs, kaip svarbu išsaugoti ne tik švarų kūną, bet ir švarią žemę, kaip svarbu sustabdyti cheminę invaziją, miškų naikinimą, ekosistemos griovimą.

V. G. Ar kūno tema atsirado kaip ribinių patirčių rezultatas?

S. D. Nuo pat žmogaus gimimo akimirkos iki mirties jo kūnas jam yra tai, kas yra artimiausia, kas atrodo įprasta, suprantama, kasdieniška. Daugumai žmonių net mintis nekyla apie tai, kad kūniškumas galėtų būti apmąstomas kaip problema, tiriamas kaip ir kiti pasaulio objektai. Kasdieniam protui gyvenant nesudrumstą kasdienį gyvenimą, bet koks išorinio pasaulio reiškinys yra nepalyginamai įdomesnis, paslaptingesnis, vertesnis dėmesio nei nuosavas ar šalia esančio žmogaus kūnas. Neišvengiamai susiduriame su tokiomis gyvenimo patirtimis, kurias vadiname ribinėmis. Tai gali būti sunki, kankinanti liga, kūno dalies praradimas, senėjimas ar, pagaliau, artimo mirtis, kai susiduriame su mus gąsdinančiu, nesuprantamu fenomenu, kai ką tik buvęs toks įprastas, gyvas kūnas staiga pavirsta į negyvą „daiktą“. Tokia patirtis baugina ir priverčia susimąstyti, priverčia kitaip pajausti save, permąstyti savo egzistenciją ir kūno buvimo pasaulyje prasmę. Ribinės patirtys perskrodžia kasdienybės ramybę nebuitiniais klausimais: kas yra gyvybė, kas yra žmogaus kūnas, ką reiškia turėti kūną, koks mano santykis su savo kūnu?

V. G. Vitruvijų pavadinai geoOpera. Tai žemės ir kūrinio jungtis?

S. D. Geo – reiškia sąsaja su žeme. Opera – tai muzikos žanras, kūrinys, o kartu ir žodžio operacija sutrumpinimas. Visa tai jungiu į bendrą „ecosistemą“, kurios pagrindą sudaro „tobulų“ proporcijų aktoriai ir žmonės su skirtingomis negaliomis (be kojų, cerebrinio paralyžiaus paženklintais kūnais ir kt.). Taigi, geoOperos terpė yra tam tikra sistema, kuri apima visus tam tikroje teritorijoje (scenoje) funkcionuojančius organizmus. Jie sąveikauja su aplinka, su dirbtiniais objektais, yra „valdomi“ apibrėžtu veiksmo ir garso energijos srautu, formuoja tam tikras struktūras. Tokia ekosistema parodoma kaip dinamiška visuma, veikianti kaip tam tikras ekologinis vienetas. Taikau muzikos, dailės ir judesio terapijos metodus. Gasparo Aleksos tekste – geometrinės bei matematinės kūno proporcijų išmatavimo formulės, medicininiai terminai. Trylikoje scenų-eilėraščių atsikartoja cheminių formulių, iš kurių susideda žmogaus organizmas, refrenai. Grafinė muzikos partitūra kuriama remiantis kūno dalių ir organizmo sistemų (kraujotakos) eskizais bei Aleksos tekstų inspiruota vizualizacija (autorius Kęstutis Urbonas). Neįgaliųjų vežimėliais bei žmonių kūnais – veiksmo tapybos priemonėmis – ištapomos geometrinės ir abstrakčios figūros, cheminės formulės (dailininkė A. Brazauskaitė).

V. G. Operos premjerai pasirinkai Paluknio aerodromą. Kodėl toks pasirinkimas?

S. D. Premjera vyko Paluknio aerodromo uždarame angare ir lėktuvų nusileidimo take. Angaras buvo pasirinktas tarsi izoliacijos erdvė, kurioje mes esame uždaryti, ir iš kurios stengiamės išsiveržti virtualių medijų priemonėmis ir realiu skrydžiu. Gyvai tapomos ir ant angaro sienos transliuojamos formos tampa žemėlapiu ir grafine partitūra muzikantams („Brave Noises“). „Pradėtas“ ant žemės, „Vitruvijaus žmogus“ perkeliamas į sklandytuvą, pilotuojamą režisieriaus Sakalo Uždavinio. Kylantis sklandytuvas ir yra išsilaisvinimo judesys…

V. G. Šiais metais šis judesys suskamba tikrai simboliškai.

S. D. Būtent. Vienas neįgalus asmuo apie pirmąjį karantiną pasakė: „pagaliau sveikieji pasijaus kaip mes jaučiamės nuolatos – izoliuoti ir atskirti“.

V. G. „Vitruvijaus“ premjera įvyko rugpjūčio 28 d., kokie tolimesni operos pastatymų planai?

S. D. GeoOpera tik ką parodyta Sopoto festivalyje „Maska“, vėliau keliaus į Liublino ypatingų teatrų festivalį. Vasario-kovo mėnesiais planuojame pastatymą „Menų spaustuvėje“, o 2021 metų rugsėjo 16 dieną norime ją parodyti Valstybiniame Kauno dramos teatre, pantomimos legendos režisieriaus Modrio Tenisono atminimui. Jis konsultavo ir kūrybiškai prisidėjo prie geoOperos pastatymo šią vasarą Paluknio aerodrome rugpjūčio mėnesį, o rugsėjo 16 d. mus paliko…

Premjeros įrašą galima rasti čia (autorius Kęstutis Urbonas): https://youtu.be/OusCA5Ek9z8

V. G. Linkiu sėkmės ir ačiū už pokalbį.

Lietuvos muzikos antena