Kompozitorė Dalia Kairaitytė. Akvarelinėmis spalvomis nuspalvinti sielovaizdžiai

19 Lap Kompozitorė Dalia Kairaitytė. Akvarelinėmis spalvomis nuspalvinti sielovaizdžiai

Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus, kitais metais švęsiančio 50-metį, metraštininkė, muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė Lietuvos muzikos antenai šiemet parengė kelis interviu su išskirtinėmis Kaune gyvenančiomis ir kuriančiomis asmenybėmis – kompozitoriais Algimantu Kubiliūnu, Giedre Pauliukevičiūte, muzikologe Alina Ramanauskiene. Naujausiame interviu kviečiame artimiau pažinti kompozitorę, šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ pirmąją vadovę, pedagogę Dalią Kairaitytę. Jūsų dėmesiui – šviesus ir filosofiškas pasakojimas apie kūrybą, muzikos studijas anksčiau ir dabar, įkvėpimą, gamtą, laisvės pojūtį, knygas ir nepamirštamas prof. Eduardo Balsio pamokas.

Jūsų biografijos pradžioje yra net keli miestai – Tytuvėnai, Radviliškis, Šiauliai. Gal galite papasakoti apie tai? Kokie svarbiausi prisiminimai, susiję su šiais miestais ir žmonėmis?

Kai gyvenimo saulė ima leistis vakarop, mintis vis dažniau krypsta ten, iš kur tas gyvenimas atėjo. Sąmonėje iškyla akvarelinėmis spalvomis nuspalvinti vaizdai ir, tarsi čia pat, jaučiu vaikystėje buvusio gyvenimo plevenimą. Tai, ko nebėra, visam laikui užsiliko giliausiuose atminties kampeliuose.

Tytuvėnai, Radviliškis, Kelmė – tai ta geografinė Lietuvos erdvė, į kurios dangų žvelgė vaiko akys, kuri paliko neišdildomus pėdsakus sieloje per savitą gamtovaizdį, per sutiktus žmones. Praeityje liko vienišas kelias tarp mėlynuose rūkuose išnykstančių kalvų, kelias, kuris vėliau atvedė į Kauną, į Lietuvos muzikos akademiją, į profesoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasę.

Esu įsitikinusi, jog tik vaikystė „atsakinga“ už žmogaus būsimo gyvenimo sėkmes ir nesėkmes, tik vaikystėje išgyventos emocijos suformuoja žmogaus dvasinį pasaulį, polinkius ir prisirišimus. Suaugusio žmogaus sieloje lyg ekrane atsispindi vaikystėje regėti debesų peizažai, į prūdą mėtomų akmenukų sukeltų vandens ratilų mirguliavimas, aistringas vandens vabalų šokis prieš lietų… Ir jau niekada nepamiršiu to „baisaus“ nutikimo, kai kelias dešimtis žąsų nuganiau prie smalos duobės, į kurią sulipusios ėmė skęsti. Kol parbėgau namo ir situaciją apsakiau mamai, tai girgsėtojos paniro smalon iki sprando.

Daug nuostabių dalykų atsitiko mano vaikystės kieme. Aštuoneri gyvenimo metai prabėgo miškų apsuptyje Radviliškio girininkijoje, kur gyveno ir dirbo tėvai. Vertingiausi dalykai, kuriuos patyriau ankstyvoje vaikystėje – tai nevaržomas laisvės pojūtis ir betarpiškas bendravimas su gamta. Galbūt todėl ir šiandien niekur kitur negaliu išgyventi tokio svaiginančio laisvės ir amžinybės pojūčio – tik būdama miške, tik liesdamasi prie medžio kamieno. Paslaptingoji miško dvasia sužeidė gyvenimą giliai ir skaudžiai – iki kūrybos, iki suvokimo, jog tai ne privilegija – tai lemtis.

Kelias į muziką prasidėjo taip pat miške?

Man buvo gal penkeri metai, kai tėvas iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) parvežė mažą „Hohner“ firmos akordeoną. Tampiau aš tas dumples, dėliojau melodijas iš klausos, kol vieną dieną į namus atėjo tikras akordeono mokytojas. Kito pasirinkimo gyvenant miške neturėjau, o ir muzikos mokyklos Radviliškyje tuomet dar nebuvo. Todėl nuo septynerių metų teko važinėti traukiniu į Šiaulių muzikos mokyklą. Tai buvo puiki paskata savarankiškumo formavimuisi. 1961 m. žiemą tėvai persikėlė į Kauną. Aš baigiau vaikų muzikos mokyklą ir muzika mano gyvenime ilgam liko antrame plane. Paauglystėje laisvalaikį skyriau sportui: krepšinis, baidarės, šaudymas… Akordeonu pagrodavau tik mokyklos vakarėliuose ar bendraklasių susibūrimuose. Kadangi labai mėgau fiziką, tai paskutinėje klasėje nusprendžiau studijuoti radioelektroniką. Bet… viduje kilo tikra sumaištis ir čia lemiamą žodį tarė klasės auklėtojas – „turi eiti muzikos keliu“. Esu dėkinga jam už šį patarimą. Tuomet įstojau į J. Gruodžio konservatorijos akordeono klasę, o po metų perėjau į muzikos teorijos klasę. Čia ir buvo takelio link kūrybos pradžia.

J. Gruodžio konservatorija tapo svarbi Jūsų gyvenimo dalis? Ar čia ir prasidėjo pirmieji kūrybiniai bandymai? Kokie konservatorijos pedagogai padarė didžiausią įtaką?

Šiandien, galvodama apie J. Gruodžio konservatorijos vaidmenį mano gyvenime, galiu drąsiai teigti – be konservatorijos nebūčiau galėjusi realizuoti savo profesinių ambicijų. Kadangi apie muzikos studijas susimąsčiau tik baigdama vidurinę, o muzikos mokykloje įgytų žinių bagažas buvo per menkas, kad būčiau galėjusi studijuoti Vilniuje, beliko vienintelis pasirinkimas – įstoti į J. Gruodžio konservatoriją, kaip tarpinę stotelę link kompozicijos studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA). Visa laimė, kad tuometinė J. Gruodžio konservatorija buvo atvira įvairaus amžiaus jauniems žmonėms, norintiems siekti muziko profesijos. Dabar tokios galimybės nebėra – nepadarei teisingo apsisprendimo paauglystėje, tai tavo norai ir liks tik svajonėse. Dar prisiminkim, jog anais laikais konservatorija galėjo suteikti ir pedagoginę kvalifikaciją. Daugybė muzikos pedagogų, buvusių J. Gruodžio konservatorijos auklėtinių, dar ir šiandien sėkmingai darbuojasi įvairiuose Lietuvos miesteliuose. Ši sistema buvo sugriauta, o ką turime šiandien, reikėtų atskiro ir ilgo pokalbio. Išskirsiu tik vieną labai ryškiai matomą tendenciją – mokytojas vis labiau stumiamas į biurokratinius gniaužtus, jis jaučiasi kaip baudžiauninkas, nes svarbiausiu mokytojo vertinimo kriterijumi tapo tvarkingas visokių iš ministerijos nuleistų lentelių ir instrukcijų pildymas. Meninės pakraipos mokykloms nūdienos švietimo sistemos pančiai tiesiog pakerta sparnus. Viskas vienodėja, pilkėja ir tampa atgrasu savarankiškai mąstančiai kūrybingo žmogaus asmenybei. Kas turėtų atsitikti, kad švietimo sistemoje prasidėtų realūs teigiami pokyčiai? Atsakymo neturiu.

Iš mano laikmečio konservatorijos pedagogų geru žodžiu noriu paminėti muzikologės Eugenijos Ragulskienės muzikos istorijos pamokas. Jos išsiskyrė turinio konkretumu ir gebėjimu motyvuoti mokinius domėtis esamojo laiko kūrėjų darbais, lankyti koncertus filharmonijoje. Neužmiršau ir charizmatiškosios Elonos Šiugždinytės fortepijono pamokų, ir linksmų nuotykių Elenos Martinonienės solfedžio pamokose ir žavingosios grupės auklėtojos Sonatos Bielionytės. To meto J. Gruodžio konservatorijoje dirbo daug garsių, dar tarpukario Lietuvoje muzikos mokslus baigusių pedagogų. Jie ir buvo svarbiausieji kūrybingumo, tikrų dvasinių vertybių ir tradicijų puoselėtojai.

Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavot pas prof. Eduardą Balsį. Papasakokit apie jo dėstymo metodiką ir apie pačias studijas Vilniuje, įsimintiniausius dalykus, pedagogus.

Pirmas ir vienintelis mano kompozicijos mokytojas buvo prof. E. Balsys. Iš J. Gruodžio konservatorijos atsinešiau tik keletą savarankiškai, mėgėjiškai sukomponuotų kūrinėlių, nes ten kompozicijos klasės nebuvo, tad mokiausi iš svetimų partitūrų – ir formos dalykų, ir galimų technologinių sprendimų, ir net teisingo muzikinio teksto užrašymo. Taigi, įstojusi į Lietuvos konservatoriją, pažintį su kūrybos studijomis pradėjau beveik nuo nulio.

Prof. E. Balsio dėstymo metodika rėmėsi esminėmis klasikinio meno normomis: siekti formos aiškumo ir įvairių išraiškos elementų pusiausvyros, harmoningo emocinio turinio santykio su kompozicine technika. E. Balsys su kiekvienu savo mokiniu turėjo individualų santykį, jis ieškojo būdų, kaip atskleisti geriausias mokinio savybes, o žinias stengėsi perteikti kiekvienam suprantamai. Profesorius dažnai patardavo paanalizuoti kokią nors partitūrą ir labai būdavo patenkintas, kai studentas atsinešdavo į pamoką kokias nors šiuolaikinio autoriaus natas. Tuomet analizuodavome, diskutuodavome, neretai nukrypdami į tolimiausias temas.

Gerai prisimenu ramų, šiek tiek prikimusį profesoriaus balsą, kai pamokos pradžioje jis atidžiai vidine klausa „skaitydavo“ natas, tuomet ilgokai pagalvodavo ir tiksliai parinktais žodžiais paaiškindavo, kodėl, jo manymu, reikėtų pakoreguoti kurį nors kūrinio epizodą. Natų mokinio kūrinyje E. Balsys pats niekada netaisydavo. Jeigu studentas tik dalinai „užkamšydavo“ nurodytas formos ar muzikinio teksto skyles, tai profesorius primygtinai dar ir dar kartą taisyti nereikalaudavo. Dirbdavome toliau, vėl būdavo gludinamos detalės, diskutuodavome apie naujų formos sprendimų tikslingumą. Taip pamažu įsisavinome svarbiausius kūrybos principus ir studijoms įpusėjus, pastabų gaudavome vis mažiau.

Studijų meto spalvų paletėje vyrauja šviesūs atspalviai, nežiūrint, jog visas laikas būdavo „prikimštas“ įvairiausių paskaitų, įskaitant ir marksizmo-leninizmo, ateizmo bei filosofinių paistalų apie šviesų komunizmo rytojų. Dauguma studentų tokių paskaitų metu kažką skaitydavo, spręsdavo harmonijos užduotis… Žodžiu, tik prieš egzaminus būdavo šiek tiek įtampos ir rūpesčio – kur gauti konspektus? Dar vienu įsimintinu „kovos lauku“ buvo kasrytinis šeštos valandos laukimas prie konservatorijos durų ir, kai jos atsidarydavo, puldavom kuo greičiau užsiimti eilę prie klasių raktus dalinančio budėtojo, nes 15 minučių pavėlavus, likdavai be galimybės prieš paskaitas padirbėti prie instrumento.

Prisimenant įsimintiniausius to laikmečio pedagogus, noriu paminėti informatyvias ir emocionalias muzikologo Adeodato Tauragio šiuolaikinės muzikos paskaitas, savo žmogiška šiluma ir reiklumu imponavo kompozitoriaus Vaclovo Paketūro harmonijos užsiėmimai, o muzikologo Vytauto Venckaus solfedžio pamoka dažniausiai prasidėdavo klausimu – „tai kaip gyvuliuojat?“.

Daug spalvingų asmenybių tuo metu dirbo Lietuvos konservatorijoje, bet klausimų-atsakymų formate visko aprėpti neįmanoma.

Jūs – viena iš prof. E. Balsio studenčių, kurios variacija yra jam dedikuotoje „Variacijoje Eduardui Balsiui“. Ar yra ir kokie dar viešai ar slaptai dedikuoti kūriniai? Ar kūrinio dedikavimas vis dar aktualus šiandien?

Kūrinių dedikavimas visais laikais buvo gana populiarus meno kūrėjų tarpe. Padėka mecenatui, pagarba istorinei asmenybei, dėmesys mylimam žmogui – dažniausiai sutinkami dedikacijų motyvai. Dedikuotas kūrinys nusako tam tikrą asmenišką kūrėjo santykį su tuo objektu arba subjektu, kuriam kūrinys dedikuotas.

Mano kūryboje taip pat yra keletas kūrinių su dedikacijomis, tai – Monochromatinė sonata smuikui solo, Ave Maria balsui ir fortepijonui, Poetorija Tvanas simfoniniam orkestrui, Nerimo Jūra kameriniam orkestrui su EdBa garsų inkrustacijomis ir naujausias opusas fortepijoniniam trio Ricordare – in memoriam Vidmantas Bartulis. Dar reikėtų paminėti du „kolektyvinius“ kūrinius – tai keturių Kauno kompozitorių (V. Švedo, A. Kubiliūno, D. Kairaitytės ir V. Bartulio) Variacijos styginių kvartetui lietuvių liaudies tema, skirtos Jadvygos Čiurlionytės atminimui ir keturiolikos E. Balsio mokinių sukurtas variacijų formos opusas Dedikacija EDBA tema. Yra ir tokių kūrinių, kur dedikacija yra slapta, viešai neįvardinta, tačiau kūrybiniame procese man ji buvo svarbi, bet gal į tai nesigilinsiu.

O tarp Giedriaus Kuprevičiaus kūrinių radau dedikaciją Jums. Ar girdite save tame kūrinyje?

Giedriaus Kuprevičiaus dedikacija D. K. yra viena iš penkių miniatiūrų ciklo, kurį kolegos Kauno kompozitoriai „padovanojo“ jubiliejaus proga. Giedriaus pjesė yra išties šmaikšti, „pataikanti“ į tam tikrą charakterio dalį, o visos kitos miniatiūros, būdamos labai skirtingos, visumoje „sukrenta“ į vientisą garsinį portretą, kuriame tikrai atpažįstu save. Visas pjeses pagriežė Kauno styginių kvartetas, gaila tik, kad nėra gero įrašo.

Biografijoje nurodoma, jog pirmoji Jūsų darbovietė – LRT, kur dirbote muzikos redaktore, ir tik vėliau – J. Gruodžio konservatorija, kur dirbate iki šiol. Tai atsitiktinumas ar laikotarpio ypatybės?

Lietuvos TSR radijo ir televizijos komitete „priverstinai“ buvau įdarbinta 1980 m. vasaros pabaigoje. Tais laikais jaunas žmogus, baigęs studijas, gaudavo paskyrimą į konkrečią darbovietę ir jokio pasirinkimo beveik neturėjo. Už diplomą reikėjo keletą metų atidirbti, o jei dar įsirašydavai į kokią eilę valdiškam butui gauti, tai būdavai pririštas prie darbovietės, kaip šunelis prie būdos keliems dešimtmečiams.

Sovietmečiu LRT buvo stipriai ideologizuota struktūra, o muzikos redaktorius – tik menkas sraigtelis toje propagandos mašinoje. Toks darbas manęs visai netraukė. Visokie gamybiniai pasitarimai, susirinkimai ir darbų aptarimai komiteto pirmininko kabinete būdavo tikra nuobodybė, tad džiaugiausi, jog šeimos dėka, sėkmingai pabėgau iš būtinybės „atidirbti“ paskyrimą.

Aštuonerių metų tarpas, atsiradęs tarp LRT ir J. Gruodžio konservatorijos, buvo užpildytas kitais darbais. Tik atsisakydama kuriam laikui darbinės veiklos, galėjau susitelkti į du svarbesnius gyvenimo momentus: į kūrybą bei šeimą. Jeigu reikėtų pasirinkimą daryti šiandien, tikrai nieko nekeisčiau. Prioritetu laikau šeimą ir kūrybą.

J. Gruodžio konservatorijoje dėstote teorines disciplinas ir kūrybą. Ar keičiasi studentų mąstymas? Dėstymas – Jūsų „arkliukas“?

Užrašyti žodį ar natą tuščiame popieriaus lape taip, kad būtų pastebėta – nelengva užduotis, nes šiandien kalbama ir rašoma be galo daug, ir dažnai – bet kaip. Tačiau „įrašyti“ žodį ar sakinį į jauno žmogaus širdį – dar sunkiau ir labai, labai atsakinga įrašyti taip, kad jaunas žmogus augtų šviesos bei gėrio kryptimi. Tai didžioji Mokytojo užduotis, tai – šios profesijos išskirtinumo ženklas. Galbūt pedagoginio darbo patrauklumas ir slypi toje subtilioje galioje keisti.

Jau tris dešimtmečius dirbu pedagoginį darbą J. Grudžio konservatorijoje, dėstau muzikos teorines disciplinas, supažindinu su muzikinės kūrybos pagrindais. Man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis, ieškoti ir surasti kelius į jų širdis, nes tai labai svarbu, siekiant gerų mokymosi rezultatų.

Ir kūryboje, ir pedagoginiame darbe yra labai svarbus žmogaus psichologijos išmanymas. Be to nepavyks sukurti nei emociškai paveikaus kūrinio, nei užmegzti betarpiškai žmogiškų santykių su labai skirtingų charakterių mokiniais. Prisimenu, jog ir prof. E. Balsys labai skatino domėtis psichologija, stebėti aplinkinį vyksmą vertinančiu žvilgsniu. Su savo mokiniais niekuomet neturėjau jokių konfliktinių situacijų, matyt, turiu pedagoginį talentą, paveldėtą iš savo senelio, kuris tarpukario Lietuvoje buvo gerai žinomas mokytojas Kelmės krašte.

Per tris pedagoginio darbo dešimtmečius prisižiūrėjau visokiausių bandymų keisti švietimo sistemos kryptį tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau reformų „laivas“ vis dar nepasiekė kranto, vis dar plūduriuoja atviroje jūroje (o gal baloje?). Visa ši nestabili situacija daro labai neigiamą įtaką jauno žmogaus asmenybės formavimuisi.

Kuo iš esmės skiriasi J. Gruodžio konservatorijoje besimokantieji šiuo metu, nuo tų, kurie įstodavo pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį ? Visų pirma – stebiu ryškų motyvacijos mokytis mažėjimą ir iš čia kylančias kitas problemas. Žodžiu, ratai sukasi, bet vežimas stovi vietoje. Gražiomis drapanėlėmis skylių švietimo sistemoje neuždengsime. Kol mokykla neatsisuks į jauno žmogaus patriotinį auklėjimą, į tradicines kultūros vertybes bei sveikos moralės ugdymą, tol visuomenėje daugės pasimetusių, kritinio mąstymo neturinčių ir lengvai manipuliuojamų žmonių. Ugdoma ne kūrėjo, o vartotojo sąmonė. Kažkam tai labai naudinga!

Tačiau pirmiausiai Jūs esate kompozitorė. Ką Jums reiškia būti kompozitore? Ar muzikos kūryba yra tai, be ko negalėtumėt gyventi?

Sunkus klausimas ir tikslaus atsakymo neturiu, bet tikrai žinau, kas man nėra kūrybos motyvu – tai pinigai. Beveik pusė opusų gimė kaip mano pačios „užsakymai“ sau ir tik vėliau suradau jiems atlikėjus. Būtent šie, su oficialiais užsakymais nesusiję kūriniai, man yra mieliausi. Laisvas, į laiko rėmus neįspraustas kūrybos procesas teikia daug pasitenkinimo ir „kankinančio“ džiaugsmo.

Aplamai kūryba yra neapčiuopiamas, labai jutiminis procesas (bent jau man), jeigu pripažįstame, jog vertingiausia gyvenimo Dovana mums – pažinti jausmų išmintį. Kūryba – tai vientisa, nenutrūkstanti dvasios kelionė, tai ėjimas į save. Sąmonėje nuolatos budi žinojimas, kad žmogaus laikas laikinas, o iš šio žinojimo kyla pastangos laiką pratęsti, prailginti. Kai mano laikas pasibaigs, viliuosi, jog į kūrinius sudėta gyvybinga širdies bei proto energija bent trumpam išliks.

Universali Goethe’s Fausto ištartis – sustabdyti akimirką, išlikti amžinybės tėkmėje – tai kiekvieno kuriančio žmogaus slaptas, iš pasąmonės einantis bandymas „užvaldyti“ Laiko karalystę. Galbūt tai ir yra vienas iš svarbesnių kūrybos motyvų? Kūryba – kaip mažytis prasmės trupinėlis, lyg tolima švyturio liepsnelė besiblaškančiai žmogaus sielai.

Ar galėčiau gyventi be kūrybos? Tikrai ne (bet aš kalbu ne apie muzikos kūrybą, o apie bet kokį kūrybiškumo pasireiškimą žmoguje). Kai nerašau muzikos, tai dažnai pasineriu į kulinarinę veiklą: pikantiško skonio pyragėliai, įvairiausi apkepai, kepsniai ir uogienės taip pat teikia daug saldaus malonumo. O ir naujų muzikos opusų sumanymai labai dažnai gimsta virtuvėje. Taigi, jei nemokėčiau rašyti natų, savo kūrybiškumą puikiai realizuočiau kurioje nors kitoje veikloje.

Minima, kad Jus įkvepia A. A. Jonyno, J. Degutytės, S. Gedos, L. Gutausko tekstai. Jūsų kūryboje vyrauja kamerinė, vokalinė, chorinė muzika, jūsų kūriniai išsiskiria ir ypatingai poetiškais pavadinimais. Kodėl?

Kamerinė muzika yra artimiausia mąstančio-matančio žmogaus sąmonei. Ji nekelia euforinio susižavėjimo miniai, ji kalbina subtilesnių tonų spalvomis, joje tokios svarbios tylos pauzės. Rašydama kamerinę muziką galiu labiausiai būti savimi. Mane visuomet traukė žodžio galia. Poetinis žodis teikia labai daug poetinių impulsų, žadina vaizduotę. Galiu be galo ilgai mėgautis poetinėmis metaforomis ir iš jų kylančiomis asociacijomis. Žodis neretai padiktuoja tam tikrus techninius kūrinio sprendimus, įtakoja formos dalykus. Galbūt todėl ženklią kūrybos dalį sudaro chorinė bei vokalinė muzika. Dažnesnis kūrinio atlikimas taip pat ne paskutinėje vietoje, nes stambios formos opusai pakartotinai atliekami labai retai, gal per kokį jubiliejų.

Na, o ypatingi kūrinių pavadinimai kyla dėl tos pačios priežasties – meilės poetiniam žodžiui. Mano kartos kompozitorių kūrinių pavadinimai labai dažnai yra poetiškai metaforiški. Tai, matyt, susiję su užaštrintu romantišku pasaulio pajautimu, su didesniu dėmesiu emociniam žmogaus pasauliui ir individualumo paieškoms. Gražūs pavadinimai prastų kūrinių nepagerina, tačiau gali padėti suvokti jutiminį gylį.

Tarp pastarųjų metų Jūsų kūrinių atsiranda ir religinių. Koks Jūsų santykis su religija ir religine muzika?

Man nepatinka žodžiai religija, religingas, nes jie turi neigiamą atspalvį – galvojama, jog religingais būna tik neišsilavinę ir tamsūs žmonės. Man priimtinesni žodžiai tikėjimas, tikintis žmogus. Pasaulis vis labiau sekuliarėja, tačiau beveik kiekvieno žmogaus širdyje rusena didesnė ar mažesnė tikėjimo kibirkštis, nes tikėjimas yra fundamentali žmogaus psichikos savybė. Matydami savo bejėgiškumą prieš gamtos stichijas, patirdami skaudžius gyvenimo lūžius, net ir patys didžiausi skeptikai neretai susimąsto apie pasaulio Kūrėją, apie savo būties prasmę. Mūsų Sibiro tremtiniai ne kartą yra prisipažinę, jog tik tikėjimas ir malda padėjo jiems išgyventi tose nežmoniškose sąlygose. Tikėjimas suteikia žmogui dvasinę motyvaciją, todėl neatsitiktinai gražiausių vaizduojamojo meno ir muzikos kūrinių autoriai buvo nuoširdžiai tikinčiais žmonėmis. Bėda tik ta, jog niekas nedalina tikėjimo dideliais samčiais. Tas daigelis žmogaus širdyje dygsta labai pamažu ir ilgai, stiprindamas dvasines galias, skleisdamasis per emocinę ramybę ir vidinę stiprybę.

Atsakydama į antrąją klausimo dalį apie religinę muziką, tai galiu pasakyti, jog religinės muzikos aš nerašau. Visi tie kūriniai, kuriuose panaudojau liturginius tekstus – yra sąmoningas sakralumo siekimas, tai kūrybos spiritus movens. Sakralumo privalu siekti kiekviename kūrinyje, reikia „ištraukti“ jį iš kasdienybės, įsižiūrėti į jį, apmąstyti… Jeigu sakralinius dalykus interpretuosime be kančios ir tikro džiaugsmo įprasminimo, tai mes negalėsime sukurti nieko vertingesnio – tik imitacijas, kurios greitai suvartojamos ir išmetamos į šiukšlyną. Tai sunkios užduotys kūrėjams, bet kiekvienas turi to siekti pagal savo galias.

Ar Jums svarbus santykis su atlikėjais? Kokiems atlikėjams dažniausiai kuriate?

Muzikos gimimo procese atlikėjai yra labai svarbi grandis, todėl stengiuosi turėti atlikėją – idėjos draugą. Abipusis ryšys tarp kompozitoriaus ir atlikėjo yra būtinas, kad kūrinys atsiskleistų visomis prasmėmis. Kažkur skaičiau tokį Felikso Bajoro pasakymą: „niekada atlikėjas gerai nepagros kūrinio, jei nepažįsta kompozitoriaus arba bent jo aplinkos“. Daug tiesos šiuose žodžiuose, ypač turint omeny kamerinę muziką. Prastas atlikimas gerą kūrinį (ypač naują) gali tiesiog nužudyti – turiu tokios patirties, tad dažniausiai rašau tiems kolektyvams, kuriais pasitikiu, su kuriais sieja ilgametė bendrystė, kurių galimybes žinau puikiai. Nesu iš tų kompozitorių, kurie su atlikėjais elgiasi kaip diktatoriai. Kiekvienas muzikantas taip pat yra kuriantis žmogus ir jeigu interpretacija logiškai argumentuota, visuomet ją priimu. Svarbu, kad kūrinys neprarastų emocinių jungčių, kad nebūtų dekonstruotas formos vientisumas.

Labai sena kūrybinė draugystė mane sieja su Kauno styginiu kvartetu ir kameriniu ansambliu „Vilniaus arsenalas“, su moterų choru „Liepos“ ir dainininkais Sabina Martinaityte bei Mindaugu Zimkumi. Atiduodama naują kūrinį į jų rankas, esu rami – viskas bus pagrota su pagarba autoriniam tekstui. Ir jau visai nepatinka, kai patys atlikėjai daro kūrinio aranžuotes, visiškai neturėdami tam gebėjimų. Nebelieka nei kūrinio, nei autoriaus – tik „prarūgęs“ garsų kokteilis. Kol kompozitorius gyvas, bet kokias jo kūrinių transformacijas reikėtų suderinti su autoriumi. Tai – bendrosios žmogaus kultūros atspindys.

Esate Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus narė, net buvus Kauno skyriaus pirmininke. Kas Jums svarbiausia šioje veikloje? O kiek Jums svarbus dalyvavimas ir priklausimas kompozitorių sąjungai? O Kauno skyriui? O priklausimas bet kokiai organizacijai iš viso?

Kompozitorių sąjungos nare esu nuo 1987 m. Pirmasis nario bilietas buvo atsiųstas iš Maskvos su nomenklatūrinio kompozitoriaus Tichono Chrenikovo (Ти́хон Никола́евич Хре́нников, 1913–2007) parašu. Tačiau neužilgo, prasidėjus Atgimimui, Lietuvos kompozitorių sąjunga pirmoji iš kūrybinių organizacijų atsiskyrė nuo Maskvos ir tapo savarankiška. Tuomet visiems buvo įteikti lietuviški nario bilietai.

Priklausymas kokiai nors organizacijai prasmingas yra tiek, kiek ji atliepia į tavo siekius, kiek joje yra bendraminčių, pritariančių svarbiausioms organizacijos veiklos kryptims. Sovietiniais laikais kompozitorių sąjungos veikloje labai svarbi buvo tam tikra socialinės rūpybos funkcija: butai, mašinos, kelionės Šių dienų organizacija daugiau orientuota į kūrybinį procesą: festivaliai, kūrinių užsakymai, natų leidyba. Tačiau tarp šių ir anų dienų yra viena bendra tendencija, kurią galima nusakyti perfrazuotais vaikiškos dainelės žodžiais: „tam davė ir dar kartą davė, o anam nebeliko“. Matyt, visais laikais žmogui labai sunku neprarasti pusiausvyros prie „gėrybių“ aruodo, ypač, kai turi galios dalinti. Per kelis dešimtmečius esu pastebėjusi, jog kolegos vilniečiai kartais Kauno skyriaus veiklai skiria tik finansinius likučius, o tuomet natūraliai kyla ir aštresnių klausimų, ir revoliucingų minčių.

Artėja Kauno šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ jubiliejus. Jūs buvot jo sumanytoja ir pirmoji vadovė. Kaip gimė festivalio idėja, koks festivalis buvo pradžioje ir dabar? Kiek tai buvo reikalinga anuomet ir šiuo metu? Festivalis juk pirmiausiai yra naujų kūrinių motyvas, o kokia jo prasmė dar?

Festivalio idėja nebuvo kažkas naujo. Vilniuje jau nuo 1991 vyko šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“, 1996 m. su puikiomis klasikinės muzikos programomis savo skrydį pradėjo Pažaislio muzikos festivalis, tad Kaunui labai reikėjo festivalio, orientuoto į šių dienų muziką. Tuo metu buvau kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininke, tai visus paruošiamuosius ir informacinės sklaidos darbus organizuojant pirmąjį festivalį teko nudirbti vienai. Kad geri norai išsipildytų, reikėjo labai nedaug – šiek tiek pinigų, todėl esu dėkinga tuometinei Kauno kultūros skyriaus vedėjai Gražinai Zizaitei, kuri suprato tokio renginio būtinumą Kaunui ir parėmė jį finansiškai.

Savaitraštis „7 meno dienos“ 1997 lapkričio 7 d. išspausdino mano trumpą festivalio „Iš arti“ pristatymą: „Mes „nekūrėme“ ypatingos festivalio koncepcijos, neakcentuojame pretenzingo žodžio tarptautinis, nenorime apriboti būsimų festivalių pakraipos, nes nėra nieko nuostabesnio už galimybę eksperimentuoti. Šį festivalį skiriame savo miestui ir sieksime suburti negausią naujos muzikos gerbėjų auditoriją, kad supažindintume ją su naujausiais lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniais. Mūsų tikslas – nauja ir gera muzika, be fejerverkų ir šou atributikos“.

Pradžioje festivalis „Iš arti“ buvo gana kuklus – trys vakarai, trys koncertai ir koks vienas susitikimas su festivalio kompozitoriumi arba atlikėjais. Pagrindinis rėmėjas buvo Kauno kultūros skyrius, privačius rėmėjus tuomet rasti buvo nepaprastai sunku, todėl festivalio biudžetas buvo tiesiog juokingai menkas. Jau gerokai vėliau, kai festivalis įsitvirtino miesto kultūrinėje panoramoje, kai jį pradėjo remti Lietuvos kultūros ministerija, atsirado galimybė gerokai išplėsti festivalio trukmę, užsakyti programas užsienio atlikėjams bei naujus kūrinius kompozitoriams. Festivalio programose atsirado daug naujovių, eksperimentavimo, netikėtų meninių jungčių, tačiau festivalio stuburu išliko gera šių dienų muzika – visai nauja ir jau atlaikiusi laiko išbandymus. Visai čia pat ir festivalio „Iš arti“ pirmasis jubiliejus, tuomet bus galima detaliau atsigręžti ir į festivalio istoriją, ir į ateities perspektyvas.

Kokios knygos Jus supa, ką skaitote? Klausiu ne tik apie profesinę literatūrą, bet ir apie grožinę literatūrą bei poeziją. Ar turite nuolatos skaitomų knygų?

Skaitymas man yra būtinoji pakaitinė veikla, kai susidaro natūralios pauzės kūrybiniame procese. Knygos – tai sielovaizdžių žemėlapiai, leidžiantys nukeliauti į tolimiausius būties pasaulius. Skaitymas skaidrina gyvenimą, atveria, parodo jo įvairumą, kurio tiesioginės patirtys tiesiog neaprėpia.

Neskaitau romanų, autobiografinių pasakojimų, kurie susiliečia tik su pačiu gyvenimo paviršiumi, kur nėra erdvės gilesnėms įžvalgoms. Kūrybinė žmogaus sąmonė neturi atostogų, tad skaitymas garantuoja nepertraukiamą buvimą mąstymo zonoje, tai – tarsi „laisvo“ skrydžio erdvė, kurioje pasaulis tampa didelis ir neaprėpiamas.

Skaitydama vėl galiu: bėgioti basakojais vaikystės takais; girdėti baugų didžiosios pelėdos ūkavimą; išskrendančių žąsų sparnų švilpesį; debesis vyniojančių pušų ošimą. Kai skaitau, esu čia ir aname laike: su nerimastingu širdies virpuliu, su amžinu budinčios sąmonės mirguliavimu, su be paliovos prasiveržiančia gamtos galia, esančia virš visų žmogaus ambicijų ir kūrybinių galių.

Mane žavi giliai išjaustas lietuvių kalbos grožis Broniaus Radzevičiaus, Danutės Kalinauskaitės, Valdo Papievio, Romualdo Granausko prozoje. Su nenusakomu jauduliu išgyvenu prie gamtos palinkusias lietuvių poezijos metaforas Antano A. Jonyno, Jono Strielkūno, Kęstučio Navako, Marcelijaus Martinaičio, Erikos Drungytės eilėraščiuose.

Ten, kur kalba mintis, kur pakylama virš žemiškos kasdienybės, o siela susilieja su tikėjimu, tik tokia literatūra turi galios keisti žmonių gyvenimus. Per skaitymą, per kalbą pririšame save prie žemės, prie kultūros šaknų ir vėl užduodame sunkiausią klausimą – kodėl?

Visus mus ir mūsų gyvenimus palietė pandeminė situacija ir jau, deja, antrasis karantinas. Kaip Jus palietė visą pasaulį apėmusi COVID-19 epidemija. Galbūt socialinio gyvenimo apribojimas naudingas kūrybai?

Tas virusas, ta „koronė“ tikriausiai palietė visus, todėl sunku būtų rasti žmogų, juolab kūrybingos dvasios, kuris, paskelbus karantiną, būtų šokinėjęs iš džiaugsmo. Man asmeniškai kuriam laikui sustojo visi kūrybiniai darbai, o galvoje nuolat kirbėjo klausimas – ką visa tai reiškia? Tai buvo per daug staigu, per daug radikalu ir tik po gero mėnesio šiek tiek prisitaikiau prie situacijos, skausmingai suvokdama, jog mūsų civilizacijai šis „kitoks“ virusas kelia esminius egzistencinius klausimus. Anksčiau ar vėliau visi būsim priversti susimąstyti ir atsakyti sau: kur mes nueisime su savo egoizmu? Kodėl taip žiauriai atitrūkome nuo gamtos? Kodėl svarbiausia dabarties šventove tapo turgus? Kodėl ant pjedestalo vis aukščiau keliamas žmogaus kūnas, o ne dvasia? Klausimų labai, labai daug, tad turės būti ir atsakymai.

O į klausimą ar socialinio gyvenimo apribojimai naudingi kūrybai, galiu atsakyti trumpai – ne. Niekam nereikia mūsų kūrybos, kai uždaromi teatrai, koncertų salės, kai meno kūrėjai atskiriami nuo klausytojų ir žiūrovų, kai žlunga suplanuotos gastrolės, stabdomos festivalių programos. Visi tie virtualūs chorai, orkestrai ir kitokie atraktyvūs naujoviški menų pristatymo formatai (pvz. „Opera on the Truck“) niekada neprilygs betarpiškam, gyvam muzikos kūrinio ar spektaklio „gimimui“ publikos akivaizdoje tam skirtoje erdvėje. Ir nėra tokios meno šakos, kuri nesusidūrė su negatyviomis pandemijos „šėlsmo“ pasekmėmis.

Pabandykim įsivaizduoti, o kas nutiktų su žmogaus kūrybine veikla (nebūtinai menine), jei panašūs virusų puolimai ir socialinio gyvenimo suvaržymai tęstųsi dešimtmečiais? Beveik esu tikra, jog kūrybos ir kultūros poreikio kreivė lėtai leistųsi žemyn, o mes liktume tik stebėtojais, kaip žmogus miršta žmoguje. Taigi, civilizacija būtų pasmerkta, o agonija – ilga ir skausminga. Bet gal dar sustosime?

Dėkoju už pokalbį.

Lietuvos muzikos antena