Silvija Miliūnaitė-Bliūdžiuvienė: kai kuriu muziką, prieš akis matau šokančius žmones

18 Lap Silvija Miliūnaitė-Bliūdžiuvienė: kai kuriu muziką, prieš akis matau šokančius žmones

Šokio menas žavi ne vieną. Visai nesvarbu, ar žmogus menininkas, ar politikas, mokslininkas ar kitos srities žinovas. Turbūt šokis didele dalimi žavi ir dėl glaudaus santykio su muzika – ši paralelė ypatingai domina kompozitorius. Atrodo, baletas muzikos ir šokio santykiui išreikšti tinka bene labiausiai, nes jame susitinka tradicija, naujovės, estetika ir grožis, apimantis daugybę faktorių. Šiuolaikinis baletas ar šokis nėra reti reiškiniai, tačiau baletas vaikams dar išlieka mažiau patikrinta ir išbandyta sfera. Apie kūrybinį procesą rašant muziką baletui, bendradarbiavimą su Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademija ir kompozitorių lydinčius iššūkius kalbamės su kompozitore Silvija Miliūnaite-Bliūdžiuviene.

2021 metų vasario 28-ąją „Šokio teatre“ planuojama baleto „Kai atbunda žaislai“ premjera. Jame – Tavo kurta muzika. Galbūt rašyti muziką baletui buvo viena Tavo svajonių?

Jau kurį laiką svarsčiau apie galimybę išbandyti save kaip muzikos teatrui autorę, visada jaučiau, kad tai turėtų būti man artima. Iki šiol nesu parašiusi nei vieno neprograminio kūrinio, visi mano kūriniai turi programą, todėl istorijų pasakojimas muzikos kalba man yra priimtinas ir labai artimas. Rašydama muziką baletui jaučiausi savo vietoje. Baletas buvo vienas iš ketinimų, kurį norėjau kažkada įgyvendinti. Tikiuosi, kad ateityje dar ne kartą pasitaikys panašių galimybių.

Tai pirmas baletas Tavo kūryboje? Ar esi turėjusi patirčių dirbant su šokiu?

Esu turėjusi kūrybinės veiklos su šokiu, bet tai būdavo trumpos šokio miniatiūros. Pavyzdžiui, teko dirbti su choreografu iš Vengrijos. Viskas vyko labai kūrybiškai; aš jam papasakojau istoriją, o jis pagal ją pastatė šokį mano muzikai. Tačiau tokios patirtys yra tik nedidelė dalis mano kūrybos, o baletas tai taip, pirmas.

Dirbti didelėje komandoje Tau nėra svetima?

Tikrai nesvetima. Čia nėra pirmas projektas, kuriame tenka bendradarbiauti su didele komanda. Man toks darbas yra gana natūralus, galbūt todėl, kad turiu tokio darbo patirties. Man labai patinka dirbti su didele komanda, patinka, kai yra daug žmonių, kai susitinka daug skirtingų idėjų, nuomonių. Man atrodo, tada bet kurio darbo rezultatas būna įvairiapusiškesnis ir visada įdomu, koks jis bus.

Įsivaizduoju, kad kuriant baletą teko itin daug bendradarbiauti su baleto režisiere-choreografe Agne Steponkevičiūtė, o gal ir su jaunaisiais šokėjais?

Sakyčiau, kad svarbiausias bendradarbiavimas balete ir buvo būtent su režisiere-choreografe. Yra dvi bendradarbiavimo paralelės: pirmoji – režisierės nupasakota istorija ir tai, kaip ji ją nori pateikti vaizdine forma; ir tada antroji – mano muzikinė istorija garsine forma. Išties tai dviejų istorijų sąveika – viena dalis režisierės, kita – mano. Buvo labai daug pokalbių su Agne dar iki pradedant rašyti muziką. Kalbėjomės, keldamos klausimus, kaip ir ką reikėtų padaryti, kad jos istorija veiktų, kad veiktų mano muzika, o kad veiktų jos istorija turi veikti mano muzika…

Labai įdomus baleto kūrybinis procesas. Kompozitorius Mindaugas Urbaitis, kurdamas muziką savo baletui „Procesas“, yra prasitaręs, kad susidūrė su gausybe iššūkių, kurie kyla bendradarbiaujant. Gal papasakotum, kas Tau buvo įdomiausia viso proceso metu? Galbūt ir Tu susidūrei su netikėtumais, iššūkiais?

Mūsų komandoje viskas vyko labai sklandžiai. Galima sakyti – dviem etapais. Pirmiausia – daugybė pokalbių. Režisierė papasakojo istoriją ir tai, ką ji norėtų matyti scenoje. Nupasakojo ne tik choreografinius sprendimus, bet ir koks būtų scenos apšvietimas. Tada aš nupasakodavau, kaip konkrečią šokio vietą galiu išspręsti muzikaliai. Darbas buvo produktyvus ir struktūruotas. Todėl, dar nepradėjus kurti muzikos, aš jau žinojau, kaip viskas daugiau ar mažiau atrodys. Tada vyko antrasis kūrybinio proceso etapas – galėjau koncentruotis į muzikos kūrybą be nerimo, kad kažkas neaptarta, todėl toliau dirbome savarankiškiau. Man labai svarbu, kad šokis nebūtų sau, o muzika sau, norėjosi kuo artimesnio tarpusavio ryšio. Žinoma, iššūkiai visada yra, o didžiausias iššūkis tai, kad kūrinys yra vaikams. Bendradarbiavimas buvo savotiškas varikliukas, kuris ir padėjo susidoroti su visais išbandymais.

Taip ir maniau! Kai kalbama apie muziką vaikams ir muziką suaugusiems, nugirstame frazę, kad vaikams rašyti yra nepaprastai sudėtinga. Vaikai nemėgsta netikrumo ir tiki nuoširdumu. Kompozitorė Raminta Šerkšnytė, besidalindama mintimis apie jos operos vaikams „Penki Merės stebuklai“ kūrybinį procesą, ne kartą pabrėžė, kad vaikams rašyti – tikrai ne kiekvienam…

Nesakyčiau, kad man buvo sudėtinga kurti muziką, žinant faktą, kad tai baletas vaikams. Žinojau, kad mano užduotis yra muzika sužadinti jų vaizduotę. Vaikams gali atsibosti ilgos scenos, reikia padaryti, kad jiems būtų maksimaliai įdomu klausytis, įdomu žiūrėti. Todėl balete scenos yra gana trumpos, greitai keičiasi veiksmas. Bet judrioje baleto tėkmėje reikėjo sutalpinti visą didelę istoriją, ją papasakoti… Kita vertus, manau, kad ne tik vaikai mėgsta nuoširdumą, suaugusieji taip pat labai gerai jaučia, kada nuoširdumas yra, o kada jis dirbtinas, kada nei muzika, nei šokis neturi gelmės.

Paprastai kompozitorių ar kompozitorę norisi įsivaizduoti kaip susikaupusį, mąstantį ir individualiai dirbantį. O kaip kurti patinka Tau? Individualiai, ar bendradarbiaujant? O gal Tau tai neturi didelės reikšmės?

Aš manau, kad yra dvi skirtingos sritys. Viena, kai rašai sceninę muziką ar muziką teatrui, kur atsiranda vaizdas, ir kita, kai rašai, sakykim, grynąją muziką. Pirmuoju atveju privalai bendradarbiauti su komanda ir man tai išties labai artimas ir smagus tokio pobūdžio darbas. Bet man taip pat svarbi ir mano pačios asmeninė, individuali erdvė, kur esu viena, su savo mintimis, idėjomis. Žinoma, tokiu atveju taip pat atsiranda bendradarbiavimas su atlikėjais. Aš tikrai nesu ta kompozitorė, kuri padeda partitūrą ant stalo atlikėjui ir sako „ne, aš nieko nebekeisiu“. Man atrodo, kad atlikėjams reikia suteikti galimybę kartu su kompozitoriumi (jei yra poreikis) aptarti kūrinį kad ir dėl praktinės pusės, pavyzdžiui, pasitarti, kaip kūrinį atlikti patogiau, kaip geriau skambėtų.

Ar galima sakyti, kad baletas „Kai atbunda žaislai“ yra pirmas svarus žingsnis Tavo kaip, vadinkim, taikomosios kompozitorės karjeroje? Galbūt ateityje save matytum kaip teatro ar kino muzikos kūrėją?

Aš save matau ir kaip individualistę, kuri rašo koncertinę muziką, ir kaip teatro muzikos kūrėją. Labai norėčiau išbandyti save ir rašant muziką kino filmams. Man apskritai viskas, kas siejasi su vaizdu, įdomu. Tas toks storytelingas – labai artimas. Kaip jau minėjau, programiškumas būdingas visai mano kūrybai. Kurdama visada minty turiu istoriją, kurią pasakoju per muziką. Kuriant muziką teatrui ar kinui, kur karaliauja vaizdas, vaizdas ir laimi, net jei muzika suteikia labai daug spalvų, tačiau koncertinėje muzikoje kompozitorius su savo muzika yra kitame amplua.

Pastebima tendencija, kad šiais laikais neretai spektakliams kuriama muzika yra elektroninė ar elektroakustinė. Kaip manai, ar spektaklis dėl to laimi, o gal netenka kažko ypatingo?

Taip, tokią tendenciją pastebiu. Manau, kad, vieną vertus, pasitelkti elektroninę muziką yra tiesiog pigiau, nes nereikia samdyti muzikantų. Antra vertus, galbūt kompozitoriai nori būti laisvi nuo atlikėjo interpretacijos, tuomet esi garantuotas tavo sumanytos idėjos įgyvendinimu. Ko gero, šiuolaikinėje visuomenėje elektroninė muzika yra neatsiejama kūrybinio darbo dalis. Aš ir pati balete naudoju šiek tiek elektronikos, kuri, manau, suteikia tam tikrą spalvą muzikai. Tačiau elektroniką naudoju labai saikingai.

Tavo muzika daugiausia akustinė…

Balete naudojama elektronika – vienas iš nedaugelio atvejų, kuomet ją pasitelkiu. Šiuo metu akustinė muzika ir darbas su akustiniais instrumentais man yra priimtinesnis. Juolab, kad pati daug metų grojau smuiku, todėl, kaip buvusi atlikėja, akustinėje muzikoje tiesiog jaučiuosi patogiau.

Žinau, kad muzika baletui skambės iš įrašo

Taip. Neseniai studijoje baigėme įrašinėti viso baleto muziką, todėl pirmieji baleto rodymai įvyks su įrašyta muzika. Beje, gruodžio mėnesį muzika baletui pasirodys skaitmeniniu CD formatu ir bus prieinama įvairiose interneto platformose, tad bus galimybė paklausyti bei įsigyti. Viliuosi, kad ilgainiui galėsime išvysti baletą ir su gyvu orkestru.

Tavo muziką baletui diriguoja Egidijus Kaveckas. Kompozitoriaus ir dirigento bendradarbiavimas taip pat ypatingai svarbus, kartais gal net nulemiantis visą muzikinį vyksmą. Ar sulaukei dirigento pastebėjimų, patarimų?

Su E. Kavecku esam bendradarbiavę ir anksčiau – tai nėra pirmasis mūsų projektas kartu. Galima sakyti, kad sutampantys mūsų abiejų požiūriai į vienodus dalykus juos įgyvendinant labai palengvino darbą. Džiaugiuosi, jog vienas kitą labai gerai suprantame, todėl buvo įdomu ir paprasta įgyvendinti idėjas viso kūrybinio proceso metu.

Baleto pavadinimas tarsi jaukiai nukelia į vaikystę. Aš tikėdavau, kad žaislai atbunda nakties metu… Ar balete taip pat įvyks kažkas panašaus? Kas inspiravo baleto istoriją?

Baleto pasakojimas vyksta stebukliniame pasaulyje, Kalėdiniame, šventiniame laike. Tačiau istorijos prasmės gilios ir aktualios. Pagrindinė problema, kurią bandome iškelti – šiuolaikinės visuomenės vertybės ir materializmo kultas. Norime švelnia forma atkreipti žiūrovų dėmesį į vertybes ir jų susvyravimą.

Tema visai nevaikiška?

Taip, bet, manau, kad jas pateikėme vaikams priimtina forma. Išties būtų smagu, kad vaikas įžvelgtų tai, apie ką norime kalbėti, o galbūt įžvalgos bus įdomios ir vaikų tėveliams. Bet kūrinys šventinis, bus labai daug šventinės, pakilios nuotaikos. Nepaisant rimtos temos, tai yra kalėdinis kūrinys, kai atbunda žaislai…

Tau pačiai baletas ir jo estetika yra artima? Galbūt pati esi šokusi?

Buvo tokia istorija mano gyvenime, labai įdomiai vedusi mane prie baleto. Vaikystėje mama į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją mane atvedė tikėdamasi, kad įstosiu į baleto klasę. Bet, atėjus į stojamuosius, paaiškėjo, kad tokia klasė panaikinta ir nebeegzistuoja, kad yra tik muzikos klasės. Su mama pagalvojom, jeigu atėjom, tai vis tiek reikia į kažkurią klasę stoti… Per stojamuosius komisija apžiūrėjo mano rankas ir pasiūlė mokytis groti smuiku. Tačiau mokyklos laikais teko palankyti baleto pamokas Kauno muzikiniame teatre – šokau porą metų. Manau, kad man tai buvo labai gera patirtis, nes šiek tiek susipažinau su šokiu, su teatru, jo užkulisiais. Kiek pažinus baletą, man buvo lengviau jį suprasti, pajusti.

Pajusti judesį?

Išties, kai kuriu muziką, prieš akis visada matau šokančius žmones… Kad ir ką kurčiau. Galbūt atrodytų keistas dalykas, tačiau, manau, kad toks natūraliai egzistuojantis mano kūryboje reiškinys ne kartą man padėjo.

Baletas vaikams gana retas reiškinys…

Taip. Galvoju, kodėl? Vartant Lietuvos teatrų repertuarus šiuolaikinį baletą vaikams atrasti sudėtinga, nors operų ir spektaklių yra. Nesinori galvoti, kad tokių reiškinių mažoka dėl požiūrio, kad vaikams kurti tarsi nėra rimta. Todėl labai visus norėčiau pakviesti apsilankyti balete „Kai atbunda žaislai“, pajusti šventinę nuotaiką ir pasidžiaugti jaunaisiais šokėjais bei visa kūrybine komanda!

Ačiū Tau už pokalbį!

Baleto „Kai atbunda žaislai“ pastatymą ruošia Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademija, iš dalies finansuoja Asociacija LATGA ir Lietuvos kultūros taryba.

Kalbėjosi Viltė Žakevičiūtė