Beata Juchnevič. Audiovizualinė atminties analizė

06 Lap Beata Juchnevič. Audiovizualinė atminties analizė

Lapkričio 4-osios vakarą Šiuolaikinio meno centre aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ pristatė dar vieną naują žvilgsnį, šį kartą – į atmintį. Buvo pristatytas jau gan ilgą laiką brandintas projektas „Why does this appear“, kurį bendromis jėgomis sukūrė kompozitorius Dominykas Digimas, režisierius Kristijonas Dirsė, Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ bei daugelis kitų Lietuvos šiuolaikinio meno pasaulyje veikiančių jaunų kūrėjų.

Prisipažinsiu, gavusi užsakymą rašyti recenziją apie šį koncertą, šiek tiek išsigandau. Kaip kompozitorė, bendradarbiauju ir bendrauju su ansamblio „Synaesthesis“ nariais, todėl bijojau, jog galiu būti apkaltinta šališkumu, bet visgi galiu patikinti, jog sėdėdama koncerte stengiausi atsiriboti nuo savo asmeninių patirčių ir susidaryti išskirtinai nešališką nuomonę.

Kūrinys prasidėjo nuo įrašytų balsų, kėlusių prisiminimų būties klausimus. Verta pažymėti, jog tai vienintelis fiksuotos elektronikos panaudojimas, o visa kita buvo kuriama tik akustiniais instrumentais (šis kalbėjimas, kaip formos įrėminimas, panaudotas ir pabaigoje). Kalbėjimą nutraukė svajingi, kone impresionistiški fortepijono sąskambiai, kuriuos, tarytum garso spektrą, laipsniškai atvėrė kiti instrumentai, nuolat keitę tembrų spalvas. Susidarė įspūdis, jog muzika tarsi mikroskopu priartina filmo veikėjų pasąmonės vaizdinius. Pradžia tapo centriniu kūrinio dariniu, tolimesnė filmo ir muzikos dramaturgija atrodė kaip pradinės medžiagos variacija – skirtingi devynių žmonių atsiminimai, nuspalvinti vis kitomis muzikinėmis priemonėmis, motyvais, tembrais.

Šio nebylaus muzikinio filmo kūrėjai pasakoja, jog jiems buvo svarbu atrasti balansą tarp muzikos ir vaizdo. Jie nenorėjo, kad kuris nors vienas užgožtų kitą. Mano nuomone, ši užduotis buvo įgyvendinta neįtikėtinai puikiai. Pasijutau lyg užhipnotizuota, tarytum muzika padėjo įlįsti į giliausius filmo veikėjų ir mano pačios pasąmonės užkaborius, o vaizdiniai atvėrė naujas muzikinių garsų prasmes.

Kadangi nesu labai susijusi su kinematografija, nesijaučiu galinti tvirtai komentuoti režisieriaus ir kitų su vaizdu dirbusios komandos narių darbo, bet, kaip paprasta žiūrovė, negaliu susilaikyti nuo pagyrų. Kiekvienas vaizdinys, scenų dramaturgija, kadro padėtis, šviesų pasirinkimas buvo subtiliai išreikšti iki palei odą nubėgančių šiurpuliukų ir rezonavo su muzika. Visas pasaulio perteikimas vaiko žvilgsniu, kai kiekvienas menkiausias įvykis, reginys ar garsas yra be proto svarbus ir įsimintinas, pasirodė be galo artimas širdžiai ir įdomus šiuolaikinio meno kontekste.

Filmas yra juodai baltas – režisierius K. Dirsė viename interviu minėjo, kad toks buvo jo sprendimas nuo pat pradžių ir apie spalvotą vaizdą niekada nebuvo net svarstoma. Juodai baltas scenų pateikimas ne tik atkūrė nebyliojo filmo autentiką, bet ir perteikė kasdienybės, visiškai paprastų ir, rodos, nereikšmingų atsiminimų grožį, pagyvino siurrealizmo pojūtį, o muzika apipavidalino vaizdus įvairiausiomis spalvomis. Greičiausiai, spalvotas filmo pateikimas būtų sumenkinęs pasiektą efektą. Taip pat, filme pasirinktas įdomus būdas perteikti svyravimą tarp dabarties ir praeities: vaikystės prisiminimai palikti ryškūs, o suaugusiųjų vaizdai visaip iškraipyti, lyg pabloginant kokybę. Taip sukuriamas efektas, tarytum vaiko žvilgsnis į pasaulį yra tyras, kupinas smalsumo, matantis grožį ir empirinio patyrimo objektą, o suaugusiojo žvilgsnis iškreiptas patirčių ir atminties. Verta paminėti, jog sužavėjo idėja nuasmenintais filmo veikėjais paversti ansamblio narius, tai suteikė dar didesnį siurrealizmo pojūtį – scenoje stebimus atlikėjus staiga pamatėme ekrane visai kitame amplua.

Kompozitorių D. Digimą žinome kaip menininką, komponuojantį ištisines muzikines keliones į pasąmonę. Jo kūriniai visuomet persmelkti ypatingos vidinės melancholijos, susieti su savianalize, grožio estetika persipina su filosofine muzikos psichologija. Tą rodo net pavadinimai, visuomet nusakantys iš kūrinio medžiagos iškylančią emociją (pavyzdžiui, „I daydreamed the dripping sand“ ir kt.). Muzika filmui „Why does this appear“ kompozitoriaus kūrinių kontekste neišsiskyrė niekuo nauju, bet visgi suteikė naujus pojūčius, sužadino visai kitus nervinius impulsus, kūno refleksus, paskatino apmąstyti pasaulio, žmonijos būseną, o keliose, ypač gražiai supintose kūrinio vietose, panirti į ekstazę. Visa muzikinė medžiaga buvo apgalvota iki smulkmenų, kiekvienas garsas savo vietoje, kiekvienas formos dramaturgijos elementas išieškotas ir apmąstytas, visos priemonės naudojamos taupiai, subtiliai išreikštas postmodernistinis komponavimas – sonorinės priemonės sugretintos su toniniais garsais, triadiniais ir septakordiniais sąskambiais.

Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ dar kartą įrodė, jog yra aukšto meistriškumo lygio kolektyvas. Kūrinio atlikimas, susikaupimas ir meistriškumas nepaliko abejingų, o ansamblio narių tiesioginis dalyvavimas filmo sukūrime parodė, kad „Synaesthesis“ yra ne tik muzikos atlikėjai, bet ir plataus akiračio menininkai.

Nebylusis filmas „Why does this appear“ įvedė į savotiško transo būseną, muzika ir vaizdai pasiekė pasąmonę bei nagrinėjo atmintį. Šis meistriškai sukomponuotas projektas bei puikus atlikimas buvo vienas geriausių iki šiol matytų pasirodymų. Jeigu bus kartojamas būtent gyvas atlikimas, rekomenduoju būtinai užsukti ir kartu su muzikos garsais bei filmo vaizdais išanalizuoti ne tik ekrane matomų veikėjų, bet ir savo pačių atmintį.

Lietuvos muzikos antena