Paulina Nalivaikaitė. Žvilgsnis į moteris: šeši kūrybiniai charakteriai

03 Lap Paulina Nalivaikaitė. Žvilgsnis į moteris: šeši kūrybiniai charakteriai

Šiemet aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ koncertus mėgina konceptualizuoti, pavadindamas juos „žvilgsniais“ – į mušamuosius, balsus, praeitį, ateitį, vyrus, moteris ir kt. Tai gana aptaku ir abstraktu, kita vertus, toks įvardinimas natūraliai siūlo koncerto klausyti tam tikru kampu. Spalio 30 d. Vilniaus Kongresų rūmuose skambėjo rubrikos „Žvilgsnis į moteris“ koncertas, kuriame dalyvavo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir trys viešnios iš užsienio: estų dirigentė Anu Tali, serbų kilmės pianistė Tamara Stefanovič ir airių kompozitorė-vokalistė Jennifer Walshe. Tai trys skirtingos moterys, kurias labiausiai vienija meilė muzikai ir, jei galima pajuokauti, ilgi šviesūs plaukai.

Koncerte skambėjo keturių moterų muzika – lietuvės Justinos Repečkaitės (girdėjome jos kūrinio premjerą), korėjietės Unsuk Chin, suomės Kaijos Saariaho ir airės J. Walshe. Kaip ir vakaro atlikėjos, taip ir kompozitorės – kiekviena savita: koncerto eigoje teko patirti keturis išraiškingus charakterius, nuo svajingo iki ugningo. Tad, jei jau koncertas kviečia, pažvelkime iš arčiau į tą vakarą dėmesio centre atsidūrusias moteris.

Koncertą pradėjo J. Repečkaitės kūrinio „Vellum“ premjera. Tai buvo tarsi aštrūs adatų dūriai į nerimo kamuojamo žmogaus odą. J. Repečkaitė – racionalią kūrybinę prieigą praktikuojanti kompozitorė, savo kūrinius dėliojanti pagal pasirinktą konceptualų modelį. Šį kartą idėjiniame centre atsidūrė būgno membrana, kūrinio pavadinime metaforiškai tapatinama su vellum – odiniu pergamentu rašymui. Kompozicijos garsų aukštį kūrėja reguliavo remdamasi harmoniniais mušamųjų instrumentų virpesiais – matematinė / fizinė kompozicijos konceptualizacija yra būdinga J. Repečkaitei. Šį polinkį nemenkai turėjo sustiprinti ir po magistro studijų baigti IRCAM kursai Paryžiuje. Nuskambėjęs rezultatas – tarsi nuolatinės įtampos zona, kurioje žemų tonų styginių ir mušamųjų tęsiami garsai kūrė pagrindą stabilumui (pergamentas), o aštrūs aukštyn kylantys styginių impulsai bei perkusijos kirčiai šį pergamentą raižė nerimo įkrautais žodžiais, taškais, šauktukais ir kitais ženklais. Jei „Vellum“ įsivaizduotume kaip moterį, tai būtų aštria ir šalta elegancija dvelkianti, tačiau trapi asmenybė, kamuojama nuolatinio nerimo ir vidinių įtampų, prasiveržiančių suvaržytos ekspresijos pavidalais.

Toliau skambėjo du U. Chin kūriniai – „Spira“ (2019) orkestrui ir Koncertas fortepijonui ir orkestrui (1996–1997). U. Chin muzika neretai priminė hiperaktyvią ir kažkiek ribinio charakterio moterį, kompleksiško vidinio gyvenimo ir turtingą įvairiausių emocijų. Šioje muzikoje pinasi skirtingi orkestriniai sluoksniai, spalvos, emocijų gniutulai – tikras iššūkis savyje suvaldyti tokią visumą. Su šia užduotimi vadovaudama orkestrui puikiai tvarkėsi dirigentė A. Tali. Scenoje ji demonstravo labai tvirtą, užtikrintą bei racionalų charakterį. Dirigentė pasitikinčiais ir tiksliais gestais suvaldė kompleksišką, daugybės detalių ir niuansų gausią orkestro muziką. Atrodė, susidūrus dviem moterims – U. Chin muzikos nerimastingai, nenuspėjamai, hiperaktyviai asmenybei ir A. Tali įkūnijamai tvirtai, inteligentiškai – susikūrė balansas, kai muzikos charakteris yra atskleidžiamas, bet tinkamai suvaldytas, nepaleidžiamas vitališkai savieigai.

Prieš koncertą klausant pokalbio su A. Tali ir T. Stefanovič, teko pastebėti šių moterų skirtumus. Dirigentė atrodė labai savimi pasitikinti, užtikrinta, „šiaurietiškai“ santūri, nors prieinama. O pianistė – „pietietė“, šilta, pozityvi, nors taip pat nestokojanti pasitikėjimo. Subjektyviai kalbant, tai moteris, kuriai nesunku prilipdyti standartines „moteriškas“ savybes („šilta, žavi, ekstravertė“). Tačiau kartu tai – moteris, vertinanti iššūkius ir nesirenkanti lengvų kelių. „Nemėgstu žodžio sunkus, kalbėdama apie kūrinius. Veikiau juos vadinu keliančiais iššūkį, kompleksiškais. Ir taip, menas turėtų būti kompleksiškas“, prieš koncertą kalbėjo T. Stefanovič. U. Chin Koncertas fortepijonui ir orkestrui – neabejotinai tokio meno pavyzdys. Beje, galėtume šią muziką pavadinti savo esme „moteriška“: joje tiek dinamikos, prieštaravimų, kunkuliuojančių „jausmų“ – išraiškos priemonių, ir visa tai perteikiama eksplicitiškai ekspresyviai. U. Chin kūrinys skambėjo kaip gaivališka, nesustabdoma, impulsų kupina ir kartu iš chaoso tvarką kurianti jėga. A. Tali vadovaujamas orkestras ir T. Stefanovič įgarsino būtent tokios moters charakterį – vitališkos, viduje kunkuliuojančios ir truputį laukinės, bet valdančios savo gyvenimą. Buvo įdomu stebėti, kaip „minkšta“ ir „šilta“ atrodanti pianistė bekompromisiškai įsigyvena į kompleksišką kūrinio visatą ir tai atlieka su pasigėrėtina technika, muzikos tėkmės pajautimu ir energija.

Antrąją koncerto dalį pradėjęs K. Saariaho opusas „Ciel d‘hiver“ (liet. „Žiemos dangus“) atspindėjo visai kitokią moterį. Ši muzika labai atmosferiška, pasteliniais atspalviais ir subtiliais gestais primenanti impresionistų paveikslus. Prislopinto ryškumo, bet išieškoti tembrai, plazdančios spalvų ir atmosferų zonos – „Ciel d‘hiver“ moteris yra melancholiška romantikė ir estetė, pastebinti grožį.

Išraiškingai santūriai ramybei kontrastavo paskutinis koncerto kūrinys – airių kompozitorės J. Walshe „The Site of an Investigation“ orkestrui ir vokalui (jo partiją atliko pati J. Walshe). Anot autorės, tai „kelionė ir aplinkinio pasaulio tyrinėjimas.“ Muzikinį teatrą ypač mėgstanti kompozitorė ir čia skleidė savo išmonę. „The Site of an Investigation“ – labai teatrališka kompozicija, nors teatrališkumo dėmuo iš esmės yra tik vokalo lygmenyje. Šioje muzikoje atskleidžiama moteris – neabejotinai dramatiška, net šiek tiek histrioninė (ypač siekianti dėmesio ir mėgstanti kelti dramas) asmenybė, labai charizmatiška ir laiku atsidurianti dėmesio centre. Ji reiškia susirūpinimą aktualiomis socialinėmis problemomis (rasizmas, mizoginija, socialinių tinklų tamsiosios pusės, ekologiniai iššūkiai) ir garsiai reiškia susirūpinimą pasauliu. J. Walshe muzika, lyginant su kitomis koncerto kompozicijomis, buvo paprasčiausia, netrūko nuspėjamų sąskambių, muzikinė medžiaga nepasirodė labai turtinga, tačiau nepaneigsi, kad tai menas, kalbantis apie šiandienos aktualijas. Galėtume šį kūrinį pavadinti socialine muzika, klausytojams nešančia aiškiai išreiškiamą žinutę.

Koncerte „pamatėme“ (ar, teisingiau, išgirdome) šešis žvilgsnius į moterį – šešias skirtingų charakterių asmenybes. Jas atstovavusių kompozitorių ir atlikėjų kūrybiniai balsai individualūs, kiekvienas savaip unikalus ir charizmatiškas. Žinoma, rašant šį tekstą, galima buvo neišskirti lyties, tačiau nutariau įsitraukti į rengėjų sumanytą koncepciją ir pažvelgti į koncerto muziką bei atlikėjas kaip šešių moterų reprezentacijas – jų charakterius, asmenybės bruožus. Ir dar kartą įsitikinau kiekvieno asmens unikalumu, išgirsdama nerimo kamuojamą ir trapią moterį, gaivališką, (hiper)aktyvią ir įvairiausius išgyvenimus išreiškiančią moterį, melancholiškai romantišką ir subtilią moterį, teatrališką ir dramatišką moterį, užtikrintą, tvirtą ir racionalią moterį, priešingybes talpinančią moterį ir dar daugybę šių charakterių atspalvių.

Lietuvos muzikos antena