Migravusių kūrėjų (ne) migracija

22 Spa Migravusių kūrėjų (ne) migracija

Neretai tenka išgirsti, kad Lietuva labai maža, o ir tautiečių joje smarkiai „tirpsta“. Ne vieną gąsdina, kad talentingi žmonės traukia svetur ne tik mokytis, bet ir lieka ten kurti. Tačiau pasigilinus kiek atidžiau, kyla klausimas, ar nenutinka taip, kad būtent šie jauni kūrėjai yra vieni tų, kurie plečia Lietuvos ribas, savo tapatybę įprasmindami kituose kontekstuose? O kas nutinka, kai jų muzika nuskamba Lietuvoje? Ar atpažįstame tautiškumo ženklus jų kosmopolitiškumu persmelktoje kūryboje, ar to reikia? O gal kartais, išgirdus jų kūrybą, tai galimybė praplėsti mums ribas savo viduje?

Vienas seniausių Lietuvoje šiuolaikinės muzikos festivalių „Muzikos ruduo“ šiais metais paruošė programą, kurioje atliekami pastaruoju metu gyvenančių ar kuriančių išeivijoje kompozitorių kūriniai. Neretai jų kūrybai skambant dažniau užsienyje nei Lietuvoje, festivalis „Muzikos ruduo“ padovanojo progą per penkias dienas išgirsti penkiolikos svetur kuriančių kompozitorių darbus Vilniaus Energetikos ir technikos muziejaus erdvėse. Pirmasis festivalio koncertas, įvykęs spalio 13 d., pristatė penkių kompozitorių ir vieno garso menininko darbus, kurie programoje buvo apibrėžti itin talpia veiksmažodžio bendratimi siekti. Organizatorių noras apibūdinti jaunų, šiuolaikinio pasaulio kūrėjų iniciatyvą, skirtą kaitai ir daugiaprasmiškumui, žiūrovams pateikė dviejų dalių koncertą, nestokojantį profesionalumo ir, žinoma, siurprizų.

Pirmoji koncerto dalis buvo skirta kompozitorių Andriaus Arutiuniano, Justės Janulytės, Alberto Navicko, Egidijos Medekšaitės, Rūtos Vitkauskaitės kūriniams, iš kurių net trys buvo premjeros, o juos atliko gerai žinomas lietuvių kilmės britų violončelininkas ir kompozitorius Antonas Lukoszevieze. Koncertas prasidėjo A. Arutiuniano premjera „Music for Cello“ violončelei ir elektronikai. Elektronikos traškesiai, persipinantys su gatvės šurmulio įrašo motyvais, tapo pulsuojančių garsų iš gyvenimo savotiška fonetika, į kurią inertiškai „reagavo“ violončelė. Intensyvėjant elektronikos šurmuliui, intensyvėjo ir violončelės štrichai, taip sukurdami vienas kito atliepimo dermę, sudarant įspūdį, kad tarsi žvelgia į savo atspindį, nuolatinio šurmulio įsmelktoje kelionėje. Tai buvo bene trumpiausias koncertinio vakaro kūrinys, kuris iškart po to nuskambėjus gerai žinomam Justės Janulytės kūriniui „Psalms“, išryškėjo kaip efemeriškas vaizdinys, ir, atvirkščiai nei A. Arutiuniano kompozicija, klausytojus panardino į visa apimančią būseną. Girdimos vienos muzikinės linijos „vertikalios“ variacijos sudarė įspūdį, kad esi apsuptas „dainuojančių“ balsų, kūrinyje vis dinamiškai garsėjančių. Klausant neapleido mintis, kad šiame kūrinyje labiausiai atsiskleidė violončelininko A. Lukoszevieze‘o, atlikimo profesionalumas ir muzikinės medžiagos išjautimas. Virtuoziškumas ir begalinis jautrumas garsui visapusiškai išpildė J. Janulytės sakralumu apgaubtą kūrinį.

Antroji vakaro premjera – A. Navicko „Ilgas kaip diena saulėlydis“, impresionistinio vaizdinio įkvėpta dviejų epizodų kompozicija, kuri, anot kūrinio autoriaus, gimė tą dieną, kai būnant Kalifornijoje, po šalyje siautėjančių stichinių miško gaisrų į atmosferą patekęs didelis kiekis dūmų San Franciską panardino į parą trunkančią rausvą prieblandą, primenančią nesibaigiantį saulėlydį. Ganėtinai greito tempo kūrinys, pripildytas kontrastingomis violončelės grojimo technikomis (ištąsyti glissando su greitų perėjimų pizzicato) erdvę „išpaišė“ pastelinėmis, niuansuotos dinamikos garsų spalvomis. Antrasis kūrinio epizodas kiek pakeitė atmosferą, sodrius violončelės glissandavimus keičiant į spygčiojančius „plazdenimus“, stryku vos liečiant stygas. Įvairiai varijuojami „plazdenimai“ užbaigiami ryškesniu ir sodresniu štrichu, perbraukiant stygą, epizodą pavertė tam tikru mirguliavimu, galiausiai po „ilgo saulėlydžio“, nugramzdinančio į nakties juodumą.

Egidijos Medekšaitės kūrinys „Oscillum“, sukurtas 2008 m., specialiai dedikuotas violončelininkui A. Lukoszevieze. Kompozicija, sudaigstyta iš skirtingų besiplečiančių garsinių takelių, su violončelės muzikine medžiaga sudarė tam tikras varijuotas polifonines struktūras, sukuriant mikrotoninį judėjimą, primenantį gilų, atodūsių pilną kvėpavimą, kūrinio pabaigoje, tarsi, suaugantį į vientisą medžiagą.

Paskutinė vakaro premjera – R. Vitkauskaitės kūrinys „The World is Quiet“, anot kompozitorės, buvo pradėta rašyti tik prasidėjus karantino savaitėms COVID-19 pandemijos metu. Kūriniu perteikiama žmogaus akistata su stingstančiu pasauliu, į kurį imama žvelgti kitomis akimis. A. Lukoszevieze, kūrinį pradėjęs gaivališka, trumpa pizzicato melodija, tarsi perdavė ją kaip „varomąjį variklį“ įrašui, varijuotai kartojančiam pradžioje sugrotą melodiją. Įrašui kartojant tą pačią variaciją, violončelės muzika atsiskyrė, tarsi ieškodama kitokių muzikinių vaizdinių. Kūriniui įpusėjus, elektronika perėmė dominuojantį vaidmenį, duodama toną ryškiems violončelės garsaeiliams, grojamiems ne tik tradiciniu, bet ir lenktu stryku, visiškai pakeičiančiu instrumento tembrą. Tarsi neorganizuoti, chaotiški dariniai pirmąją koncerto dalį užbaigė pozityviame registre ir aktyvia emocija, išsisklaidžiusia Energetikos ir technikos muziejau garo katilų apsuptoje erdvėje.

Antroji koncerto dalis žiūrovus perkėlė po Energetikos ir technikos muziejaus variklių vamzdžiais, kur čia prie garso pultų laukė ryškiaspalviu paukščio kostiumu apsirėdęs garso menininkas, eksperimentinės muzikos kūrėjas Arma Agharta (Armantas Gečiauskas). Ritmiškai, pagal paties generuojamų elektroninių garsų pulsą, judindamas galvą kaip balandis, menininkas pradėjo garso performansą „Atidaryto narvelio sindromas“ apie paukščių ir žmonių (ne)migraciją. Gyvai atliekama elektronikos garsų kompozicija pradžioje priminė netvarkingus paukščių skleidžiamus garsus, iliustruojant juos kapotais Armanto Gečiausko šokiniais judesiais imituojančiais paukščių judesius. Pati muzikinė medžiaga pasiekė kulminaciją su elektroninės muzikos tranzine ritmika, kas pareikalavo iš menininko energijos, atliekant tokiu tempu judesius. Kūrinys pabaigiamas iš prie pulto pastatyto narvelio ištraukiamu įrašų grotuvu, išlaisvinančiu paukščių čiulbėjimo įrašus. Neįtikėtinai spalvingas ir energingas pasirodymas menininko, kuris išmaišęs įvairius pasaulio kampelius, o koncertiniam vakarui „nutūpęs“ Vilniuje, padovanojo neįtikėtiną pasirodymą, užbaigusį pirmąjį festivalio koncertą.

Apibendrinus šių metų festivalio idėją, reikia konstatuoti, kad talentingi Lietuvos menininkai gali būti viso pasaulio dalimi, tačiau jie neabejotinai garsina gimtos šalies vardą, plėsdami klausytojų (kas jie bebūtų) suvokimo horizontus.

Gaja Klišytė
Lietuvos muzikos antena