Įspūdžiai iš sferinės muzikos koncerto „L’Hommage in 5D“

05 Spa Įspūdžiai iš sferinės muzikos koncerto „L’Hommage in 5D“

Rugsėjo 25 d. vienos nakties kultūros ir meno festivalio metu Vilniaus mažajame teatre įvyko koncertas „L’Hommage in 5D“. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) muzikos inovacijų studijų centro specialistai Mantautas Krukauskas ir Matthianas Kronlachneris teatro foje erdvę specialiai pavertė imersinio garso sfera, kurioje klausytojai muziką girdėjo iš visų pusių – tiek horizontaliomis, tiek vertikaliomis kryptimis. Tiesiogiai išgyvenamos patirties muzikinis renginys išties pabrėžė tiesioginės patirties praktiką. Būdvardis imersinis yra gana aptakus, tačiau šiuo konkrečiu atveju koncerto atlikėjai klausytojus „panardino“ į estetišką garsinę aplinką, siekdami, anot Adamo Alstono, susieti išgyvenimą ir patirtį, kai išgyvenimas suteikia patirtį, o patirtis būna apdovanojama išgyvenimu.

Koncerto „L’Hommage in 5D“ programą sudarė pernai metais NDG skambėję Eduardo Balsio 100-osioms gimimo metinių proga skirto koncerto „Balsys in 5D“ kūriniai, jo mokinių rekompozicijos pagal E. Balsio kūrybinę medžiagą, ir net šešios premjeros. Kūriniai tarpusavyje buvo jungiami skaitymais, sudarytais iš kompozitorių minčių apie savo pačių kūrinius. Būtent tokia programos sudarymo „dramaturgija“ puikiai pasiteisino ir išryškino koncerto koncepciją.

Elektroakustinis koncertas, pradėtas šiltaspalve minimalistine Gintaro Samsono premjera „L’Hommage Steve Reich“ vibrafonui (atliko Marius Šinkūnas) su fonograma, pasižymėjo netikėtais sprendimais. Muzikinių fonogramos takelių samplaika buvo išskirstyta į garsiakalbius, išdėstytus atitinkamose salės vietose, tad skirtingos garsų sklidimo kryptys muziką išskaidė erdvėje ir tarsi sukūrė klausytoją apgaubiančią garsinę atmosferą. Kompozicija, kurios inspiracijos šaltinis – reichiškasis minimalizmas, kompozitoriaus G. Samsono buvo papildyta įvairiais, tarsi nesusijusiais „svetimkūniais“ džeržgimo, tekančio vandens, elektronikos garsais. Tai itin įdomiai papuošė minimalistinį muzikos audinį.

Neilgai trukus, tuoj pat po M. Krukausko rekompozicijos „Jūros atspindžių atspindžiai“, garsinę salės erdvę užpildė antroji G. Samsono vakaro premjera – „L’Hommage Phillip Glass“. E. Balsio „audringos“ jūros išardytus atspindžius pakeitė šiltas Glasso kūrybos įkvėptas minimalizmas, kuriam G. Samsonas suteikė gyvybės, muzikinę kalbą papildydamas garsiniais vaizdiniais. Tokioje muzikinių garsų erdvėje kartais galėjai pasijusti lyg kino teatre, tik be vaizdo ekrane, nes vaizdinė aliuzija buvo „perkelta“ į garsų koliažus.

Tekste apie Gedmintės Samsonaitės premjerinį kūrinį „Dark Lights: Vivaldi Monster“ buvo cituojama pati kompozitorė. „Šis kūrinys atsirado klausantis Vivaldžio“ – teigė G. Samsonaitė, kuriai atrodė teisinga nedaugžodžiauti apie kompozicinius niuansus, nes ji tikinti, kad viskas pasidaro aišku klausantis kūrinio. Išties, pasidarė aišku. Tai bene vienas įspūdingiausių vakaro kūrinių, sužavėjęs savo laisve ir gelminiu kvėpavimu, apimančiu baroko estetikos ir šiuolaikiškumo plotmes. Kūrinys sudarytas iš Antonio Vivaldi kūrinių citatų, kvėpuojančių įvairiausių garsų, elektroakustizuotų persiliejimų atodūsiais, paryškinančiais originalią Vivaldžio muzikos ritmiką ir dinamiką. Neįmanoma įsivaizduoti šio kūrinio pateikimo kitaip, nei jis skambėjo koncerto vakarą. Sferinis muzikos išskaidymas neabejotinai klausytojus įtraukė į G. Samsonaitės kūrinio muzikos epicentrą.

Įdomias premjeras penktadienio vakarą pristatė ir kompozitorius Faustas Latėnas. Trys kūriniai – „Persų meilės daina“, „Persų karavano daina“, „Alchemija“ – vienijami tradicinės europietiškos muzikinės kalbos ir archajinių rytų ar egzotinių tautų muzikinių motyvų. „Persų meilės dainoje“ skambantis styginių ir elektronikos pagrindas tapo akompanimentu rytietiškai dainai, panašiai sudaryta ir „Persų karavano daina“, tačiau kūrinys „Alchemija“ neįtikėtinai sujaudino savo įtaiga. Sujungtas Romantiško stiliaus orkestro ir pigmėjų mergaitės lopšinės jungtis sukūrė tarsi antgamtinį potyrį. Kūrinio kulminacijoje pigmėjų mergaitės dainą išryškinus choriniais balsais viskas tapo vieniu, lyg sunkiai suderinamos skirtingų pasaulio kraštų gaidos viena be kitos nebegalėtų egzistuoti.

Nors daugelis vakaro kūrinių nereikalavo gyvo atlikimo, tačiau skambant G. Samsono „Fauno popietės poilsis prie Baltijos, prisiklausius Balsio“ ir Algirdo Martinaičio „Batrachomyomachia (Pelių ir varlių karas)“ kūrinių elektronikai, kartu griežė elektrinių styginių kvartetas (Ingrida Rupaitė (el. smuikas), Ieva Daugirdaitė (el. smuikas), Mintautas Kriščiūnas (el. altas), Ignė Pikalavičiūtė (el. violončelė). Neabejotinai akiai malonus vaizdas matyti, kaip kūrinį muzikantai atlieka gyvai, tačiau nors bendras kūrinių skambėjimas buvo įdomus ir vaizdingas, visgi užsimerkus ir sėdint apsuptai garsiakalbių, sunku būtų buvę atskirti, ar elektroninis kvartetas groja gyvai, ar tai jo įrašas.

Intriguojantis klausytojų panardinimas į garsų kompozicijas, jas akustiškai išardant, leido įdomiai tyrinėti savo patirtinius pojūčius. Ir nors nuolatos „migruojantys“ garsai tarp garsiakalbių nesulaikė nuolatinės žiūrovų migracijos koncerto metu, manau, kiekvienas, trumpiau ar ilgiau užsibūdamas šioje mažoje, muzikos perpildytoje erdvėje, buvo patenkintas, sudalyvavęs ne tik įdomiame bet ir estetiškai paveikiame imersiniame renginyje.

Gaja Klišytė
Lietuvos muzikos antena