Kotryna Lukšytė. Šviežias žvilgsnis į tradicijas ir ribas

21 Rgs Kotryna Lukšytė. Šviežias žvilgsnis į tradicijas ir ribas

Festivalis „Jauna muzika“ jau 28 metus kviečia šiuolaikinės muzikos mylėtojus išgirsti ir patirti naujos muzikos eksperimentus. Kiekvieną kartą čia turime galimybę išgirsti skirtingus stilius ir meno šakas atstovaujančius vietinius ir užsienio menininkus, tačiau šiais metais dėl pandemijos festivalyje pasirodė vien tik lietuvių atlikėjai (tiesa, buvo galima išgirsti specialiai festivaliui parengtų užsienio autorių kūrinių). Nepaisant visų apribojimų, festivalio organizatoriai – kompozitorius Arturas Bumšteinas ir šiemet prie jo prisijungusi kultūrinių renginių organizatorė Indraja Vaitkūnaitė – susikoncentravo į unikalius Lietuvoje gyvenančius kūrėjus ir jų kuriamas garsines patirtis. Patirčių būta daug ir įvairių – tradicinių atlikėjo ir klausytojo santykių suvokimą plėtė publikos įtraukimas į kūrinio vystymą, atlikėjo / kūrėjo priartėjimas prie klausytojo fiziškai pasitelkiant garsą ar prisilietimą (tai ypač paveiku šiais keistais metais, kuomet fizinė distancija tapo neatskiriama kasdienybės būtinybe), akusmatiniai ir audiovizualiniai eksperimentai. Naikinamos ribos ne tik tarp tradicinio kūrėjo ir atlikėjo suvokimo, bet ir aktyviai įtraukiamas trečiasis muzikos dalyvis – klausytojas. Antrąją festivalio dieną šis dalyvis galėjo patirti labai daug ir labai skirtingų naujų garsinių pojūčių.

Penktadienio vakaro programa – tai du koncertai, dedikuoti dviems labai skirtingiems instrumentams, kurie yra panašūs savo sugebėjimu sukurti ir atkurti begalę skirtingų tembrų ir garsų. Pirmajame koncerte skambėjo vargonai – iš prigimties akustiniai instrumentai, atsiradę dar III a pr. mūsų erą, nuo ankstyvųjų savo gyvavimo amžių galėję imituoti įvairius pučiamuosius. Antrasis skirtas elektroniniams sintezatoriams, analoginių, modulinių ar skaitmeninių technologijų dėka galintiems sukurti ir išgauti skirtingus garsus. Todėl ne tik atsiranda kontrastas tarp skirtingos prigimties instrumentų, jų kuriamų tembrų, tačiau jie tarpusavyje lyginami, parodant plačią jų galimybių bei kompozicinės interpretacijos amplitudę. Tačiau kontrastai čia nesibaigia – jie kuriami ir per koncertų atmosferą ir vizualinį jų išpildymą. Intymi, nedidelė erdvė pakeičiama plačia scena, šiltas natūralus apšvietimas ar aklina tamsa mainosi su įvairiaspalvių šviesų kompozicijomis, mažas medinis akustinis instrumentas ir nematomas garso šaltinis užleidžia vietą įspūdingiems, dideliems elektroniniams instrumentams; išraiškos priemonės varijuoja tarp ribotos muzikinės medžiagos, minimalios polifonijos, švelnių tembrų ir kontrastingo garsyno, monumentalių harmoninių, skirtingų dažnių pluoštų. Tad kaip vyko šie spalvingi koncertai?

Klausytojus pasitiko kūryba vargonams. Kalbant apie šiuolaikinę vargonų muziką, verta paminėti reikšmingą įvykį, įvykusį tuo pat metu, kaip ir festivalis. Helberštate (Vokietija), Šv. Burchardo bažnyčioje, pasikeitė Johno Cage’o kūrinio „As Slow As Possible“ akordas. Tai tik kompozicijos pradžia – ji atliekama nuo 2001 m. ir pasibaigs 2640-aisiais. Na, o „Jaunoje muzikoje“ tuo tarpu suskambo net dvi skirtingų autorių premjeros skirtingiems vargonams.

Pirmosios dalies koncertai vyko Studija III salėje, kuri kiekvienais metais „Jaunos muzikos“ kūrėjams suteikia unikalią galimybę visapusiškai išnaudoti šią nedidelę erdvę. Todėl tik įžengus čia išvystame dvejopą vaizdą: vienoje salės pusėje maži ir neįprasti savadarbiai vargonėliai, sutverti iš medinių vamzdelių ir nedidelių, pastelinėmis spalvomis padabintų drobinių dumplių. Kitame salės krašte – dideli elektroniniai vargonai. Klausytojai turi galimybę laisvai įsikurti tarp šių savaip įspūdingų instrumentų. Kamerinė aplinka, šiltos spalvos ir langus matomas saulėlydis virš Vilniaus stogų sukuria jaukią, bene intymią aplinką būsimam koncertui. Į „sceną“ žengė Sholto Dobie. Šis kūrėjas – Lietuvoje gyvenantis muzikantas iš Škotijos, dėl pandemijos šių metų festivalyje buvęs vieninteliu svečiu iš užsienio. Tačiau dėl tos pačios priežasties ir gimė jo pasirodymas – karantino metu menininkas sukonstravo vargonėlius ir koncertui parengė minimalistinę improvizaciją. Svarbiu šio pasirodymo elementu tapo atmosfera, kurioje atsidūrė kiekvienas klausytojas, iš arti galėjęs stebėti šio neįprasto instrumento veikimą ir įvairias būdais juo grojantį atlikėją. Sholto Dobie laikysena ir jo instrumento išvaizda dvelkė paprastumu ir kuklumu. Tai atsispindėjo ir muzikoje. Publika turėjo galimybę pasinerti į neįpareigojančią, bene meditatyvią muziką, paprastus, minimalistinius sąskambius, ir ramias, peršviečiamas harmonines būsenas. Švelnus nedidelių medinių vargonėlių garsas puikiai įkūnijo tokias atmosferiškas akustines klajones. Improvizaciją atlikėjas pynė iš nedidelių repetityvių motyvų, kurių neryškios melodinės linijos ir paprastas ritmas pasitarnavo kaip įrankis kuriant spalvingesnį faktūrinį piešinį. Viena iš festivalio publikos tendencijų yra pasinerti, užsimerkti ar net atsigulti koncertų metu, nepriklausomai nuo muzikos ar pasirodymo pobūdžio (tai vyko ir per audiovizualinius performansus). Šis kūrinys ir jo aplinka ypatingai tiko atsipalaiduoti trokštantiems melomanas – čia galėjai gulėdamas pasinerti į srovę garsų ir sąskambių, neįpareigojančių nei forma, nei temomis, nei šokiruojančiomis detalėmis, nei sudėtingomis kompozitoriaus užmačiomis. Atmosferiškumą ir meditatyvumą kūrė ir tai, kad pasirinkti tonalūs, darnūs sąskambiai, daugeliu atvejų turintys besitęsiančio garso pagrindą. Į kompoziciją įsipynė ir kitokie vargonėlių garsai – rankomis valdomomis dumplėmis galima išgauti daugiau štrichų, o medinių klavišų klapsėjimas, ypatingai kulminacijų metu, tapo tarsi mediniu perkusiniu instrumentu. Tad šios improvizacijos metu atsiskleidė įvairiaspalvės instrumento galimybės.

Po šio ramaus, švelnių sąskambių tekėjimo salės vidury įsitaisę klausytojai apsisuko savo vietose link didžiųjų vargonų, prie kurių sėdosi vargonininkas Dainius Sverdiolas. Čia suskambo Rūtos Vitkauskaitės kūrinio kompiuteriniams vargonams „Sravati“ premjera. Kūrinio pavadinimas – sanskrito žodis, skambesiu ir reikšme artimas lietuviškam srovena. Po šiuo žodžiu, anot kompozitorės, telpa skirtingo pobūdžio srovės: „minčių, garso, oro srovės (juolab kad oro tradiciniuose vargonuose yra daug, ir jis nepaliaujamai keliauja vamzdžiais ir vamzdeliais), taip pat elektros (juk šiuokart vargonai – elektriniai) bei šviesos srovės, ir pagaliau subtilios srovės, kurių mes nei matome, nei jaučiame“. „Sravati“ atskleidžia brandžią ir unikalią R. Vitkauskaitės muzikinę kalbą. Jauna kompozitorė patirties įgavo skirtingose kultūrinėse aplinkose, šiais metais apgynė daktaro disertaciją Londono karališkojoje muzikos akademijoje. Ji muziką komponuoja intuityviai ir tai atsiskleidžia per kūrinio formos vientisumą. Srovenimas šiame kūrinyje nebuvo vandens ar kokios kitos srovės imitacija; jis verčiau tapo inspiracija, pagrindu dinamiškai kūrinio plėtotei. Struktūrinės dalys labai charakteringos ir kontrastingos, tačiau jos nepastebimai persilieja, ribos tarp jų ribos nunyksta ir kūrinys tampa vienalyte srove. Ši srovė yra nepastovi, gyvybinga ir nenustygstanti vietoje; vietomis ji teka labai ramiai, kartais prasiveržia labai intensyviai. Čia persipina aktyvūs ritminiai motyvai, gyvybingi, repetityvūs, tačiau kartu ir nepastovūs, spalvingi, pasirodantys skirtinguose registruose, tembruose, harmoniniuose sąskambiuose, tirštėjančioje ar retėjančioje faktūroje. Suskamba bene visi įmanomi tradiciniai vargonų balsai, tačiau jais neapsiribojama ir tembrų paletę papildo įsipinantis gamtos garsynas. Klausantis kūrinio, į galvą dingtelėjo vienas žodis, manau, puikiai jį apibūdinantis – monumentalus. Buvo tikra atgaiva šiuolaikinės muzikos festivalyje išgirsti tradiciniais vargonais suskambant modernią, faktūriškai ir tembriškai turtingą muziką (pastaruoju metu tokiuose renginiuose gausu elektronikos ir eksperimentinės muzikos). Elektriniai vargonai tokioje nedidelėje erdvėje skambėjo labai sodriai, tačiau kilo noras šį kūrinį išgirsti didelėje salėje ar tarp aukštų bažnyčios skliautų, kur akustika suteiktų jam dar daugiau spalvų.

Antrojoje vakaro dalyje medinių vargonų tembrų vietą užėmė sintetinė elektronika. Mažą, šiltą erdvę pakeičia plati, aklinoje tamsoje paskendusi salė. Kaip jau anksčiau minėjau, festivalio klausytojai mėgsta užsimerkti ir pasinerti į skambančios muzikos tėkmę (kartais kaip performanso dalis buvo tam skirti akių raiščiai). Šiuo atveju Jono Jurkūno akusmatinės kompozicijos metu klausytojai atsiduria tamsoje, kur kiekvienas panardinamas į garsyną. O „Collection #2“ tų garsų buvo daug. Ši kompozicija – tai J. Jurkūno asmeninės sintezatorių kolekcijos ekspozicija, kuria jis nagrinėja neapčiuopiamo ir neįkūnyto garso pojūtį. Visi instrumentai pagaminti posovietiniu laikotarpiu buvusio Rytų bloko šalyse. J. Jurkūnas šįkart pasirenka keliauti tamsiais ir dulkėtais elektronikos takais. Klausytojai atsiduria organizuoto nematomo triukšmo sferoje ir, dėl vyraujančios tamsos, gali individualiai patirti kelionę per skirtingus, neapibrėžtus tembrus. Elektronikos garsynas labai duslus, daugiausia susidedantis iš žemų dažnių fazių. Tokia garso ir vaizdo patirtis klausytojus paruošia kitam eksperimentui.

Paskutinis pasirodė Jokūbas Čižikas. Tai skulptorius, kuriantis instaliacijas, performansus bei audiovizualines kompozicijas, tad ir jo garsinio eksperimento „Periodic Bodies“ neįmanoma talpinti į muzikos kūrino rėmus. Scenoje išvydome dar vieną šio vakaro savadarbį instrumentą – tai „Kala Sound System“ garso sistema. Tiesa, instrumentas visiškai kitoks nei matytas ankstesniame koncerte. Tai „pasidaryk pats“ principu pagrįsta sistema, dar daugiau nei prieš dešimtmetį sukonstruota to paties pavadinimo vilniečių judėjimo. Anksčiau ji būdavo naudojama reivo, regio ir kituose elektroninės šokių muzikos kontekstuose, tačiau ilgainiui pradėjo keliauti po skirtingas erdves ir tarpdisciplininio meno scenas. „Jaunoje muzikoje“ sistema taip pat ne „naujokė“. Pasak autorių, jos garso savybės geriausiai atsiskleidžia kai yra reflektuojama publikos. Todėl ir šiam eksperimentui ji tapo pačiu tinkamiausiu įrankiu. J. Čižikas savo eksperimente (nemaišyti su eksperimentine muzika) tyrinėja natūralius ir nenatūralius garsus, garsų taršos ir garso poveikį žmogaus sąmonei bei įvairių magnetinių laukų sąveiką. Todėl kiekvienas klausytojas tapo šio kūrinio dalimi. Kompozicija buvo formuojamas iš besikeičiančių dažnių ir aukščių, pulsacijų ir fazių, kuriomis autorius žaidė su garso ir erdvės bei joje esančių objektų (tarp jų – ir mūsų) sąveika. Eksperimento formą galima įvardyti kaip periodų kaitą. Jie keitėsi lėtai, nepastebimai, kartu ir keitėsi visų besiklausančiųjų būsenos. Klausytojas čia patyrė dvejopą pojūtį: iš vienos pusės, kiekvienas buvo bendros publikos dalis, visi kartu stebėjo atlikėją iš šalies, o skambantis garsas reflektavo erdvės ir joje esančių objektų visumą. Tačiau tuo pat metu sukuriamas ir individualus ryšys, nes garso vibracijos susidūrė su kiekvienu kūnu individualiai, o pulsacijos buvo artimos širdies ritmui. Širdies plakimo imitacija kartu priešpastatoma elektronikos skambesiams – tai, kas yra natūralus kiekvieno kūno vidinis reiškinys, atkartojama elektroniniais, sintetiniais garsais ir vyksta išorėje, erdvėje aplink. Besikeičiančios įvairių dažnių vibracijos veikė ne tik sąmonę, tačiau ir fiziškai „palietė“ kūnus ir objektus, taip įtraukiant juos į bendrą vyksmą ir kūrinio plėtotę. Nagrinėdamas akustinės taršos klausimus atlikėjas panardindavo klausytojus į žemų dažnių tėkmę, tačiau tai neskambėjo kaip triukšmas, verčiau kaip vientisa, nuolat kintanti būsena. Toks erdvės, fizikos dėsnių ir sąmonės panaudojimas kūryboje pasitelkiant garsą ko gero kiek nutolsta nuo tradicinio muzikos suvokimo ir priartina šį tarpdisciplininį eksperimentą prie garso meno srities.

Festivalis baigėsi jau prieš kurį laiką ir įspūdžiai spėjo persilieti su kitais gausiais Vilniuje tebevykstančiais muzikiniais renginiais. Tačiau „Jaunos muzikos“ koncertai išliko viena unikaliausių patirčių šiais metais. Ribotumas renkantis kūrėjus privertė atsigręžti į lietuvišką garso meno lauką, o menininkus – ieškoti naujų požiūrių taškų. Tad viso festivalio patirtis buvo labai šviežia ir stebinanti savo įvairove. Vien tik penktadienio vakaro dalyviai palietė visiškai skirtingas muzikos suvokimo ribas. Tradicinis instrumentas įgavo naujas formas, jo tembrinės galimybės buvo panaudotos kuriant unikalią modernią muzikos kalbą. Elektronikos garsynas ir jos santykis su klausytoju buvo išmėgintas iš skirtingų perspektyvų, garsais veikiant sąmonę ir kūną. Galima sakyti, kad apribojimai ir tapo ribų naikinimo priežastimi. „Jauna muzika“ išlieka jauna ir aktuali ir kaip niekad lietuviška. Todėl norisi tikėtis, kad šis poreikis ieškoti naujų priėjimų prie instrumentų ir klausytojų išliks ir paprastesniais laikais.

Lietuvos muzikos antena