18 Rgs Gaja Klišytė. Muzika, skirta pojūčiams
Festivalis „Jauna muzika“ šių metų programoje „Kolekcionuojamieji #1“ pristatė lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrybos kolekciją. Renginys, jungiantis garso, vaizdo, performanso meną, neretai žiūrovus įtraukia į patirtis, kurios itin nutolusios nuo daugeliui žinomų koncertinių tradicijų. Pasirinkti nauji būdai ir priemonės išryškinti transliuojamą kūrinio mintį nėra vienintelė menininkų užduotis, festivalio koncepcija klausytojams kartu padeda atrasti galimybes muzikos patyrimo riboms plėsti. Rugsėjo 5 d., trijų menininkų kompozicijos savitomis vaizdo ir garso priemonėmis pristatė skirtingas menines idėjas, o, kartu, ir požiūrį į vis naujai atrandamas muzikos kalbas.
Šeštadienio vakarą pradėjo naujosios vokalinės muzikos ansamblio „Melos“ narės (Gabrielė Bilevičiūtė, Justina Leinartaitė, Karolina Macytė, Gabija Adamonytė), atlikdamos kompozitoriaus Ryčio Mažulio kanonus moterų balsams. Programa sudaryta iš prieš kelis dešimtmečius sukurtų kūrinių („Karalius Karolis“, „Iš kur tai žinoti galėčiau aš?..“, „Atkelk vėlių vartelius“, „Abstulbusi akis prarado amą“, „Ramybė“), papildytų vos prieš kelis metus pasirodžiusio kūrinio „Autoportretas“ atlikimu, festivalio „Jauna muzika“ kontekste tapo nesenstančia preliudija tolimesniems jaunųjų kompozitorių pasirodymams. Kūriniai, panardinantys į mikrointervalinių sąskambių tėkmę, pasakojo skirtingas istorijas, kurias teko išgirsti tik per muzikinių niuansų, ritmo ir tempų pynes, nes poetiniai dainų tekstai įgavo tik fonetinę garso išraišką. Ankstesnieji kompozitoriaus kūriniai, pripildyti miniatiūrinėmis garso slinktims, jautrių melodijų sampyna tapo savotišku kontrastu naujai sukurtam kūriniui „Autoportretas“. Ši kompozicija – tarsi viena nenutrūkstama balsų linija, kintanti vieno ar kito balso ketvirtatonių slinktimi aukštyn ar žemyn, sudarė begalinės tėkmės įspūdį. Pats kompozitorius kūrinį pristatęs kaip gilinimąsi į vienos tęsiamos natos niuansus (neatsitiktinai kompozicijoje naudojama lenkų poeto Stanislawo Grochowiako eilėraščio citata – „neplėsk dangaus, jis ir taip platus…“), padedant atlikėjams, tapo savotiška atspirtimi tolimesniems jaunųjų kompozitorių darbams.
Antrasis pasirodymas klausytojus pakvietė persikelti į trečiąjį Menų spaustuvės aukštą. Žiūrovai, paprašyti nusiauti batus, gavo laisvę įsitaisyti bet kurioje salės vietoje, arčiau ar toliau nuo muzikos instrumentų ir daiktų, paruoštų pasirodymui „Durations of Objects“, sukurto latvių gitaristo ir kompozitorius Edgaro Rubenio. Nors originali kūrinio versija buvo eksperimentinių pjesių ciklas gitarai solo, festivaliui „Jauna muzika“ kompozitorius sukūrė ansamblinę versiją, kurią atliko laisvosios improvizacinės muzikos ansamblis „Laivo Troupe“.
Sulaukę visiškos tylos, muzikantai – Kristupas Gikas, Klaudija Indriliūnaitė, Dominykas Norkūnas, Dominykas Snarskis, Kazimieras Jušinskas – ramiai, be jokios skubos pradėjo judinti daiktus, turinčius vienokį ar kitokį sąlytį su jų valdomais instrumentais. Vos girdimais, prikabintų daiktų skleidžiamais garsais, kaip, pavyzdžiui, baliono oro išleidinėjimas jį pridėjus prie saksofono pūstuko, ar saujos ryžių bėrimas ant elektrinės gitaros stygų, pasirodymo pradžioje sunkiai susivedė į kažką konkretaus.
Objektai, kaip nurodoma kompozicijos pavadinime, skambantys tol, kol pasibaigia jų natūrali trukmė, persiliejo su tarpusavyje sąveikaujančio instrumento tembru ir paradoksaliai sukūrė raminančią meditacinę būseną, kas daugelį žiūrovų paveikė taip, kad jie panoro atsigulti ir užsimerkti. Tik artėjant kūrinio pabaigai pradėjo ryškėti pačio kūrinio struktūra ir tai, kad pavadinimas iš esmės nusakė komponavimo principą, o dramaturgija išreiškiama per naudojamų objektų trukmes ir garso stiprio santykius. Kompozicijos pradžioje naudoti ilgas trukmes išreiškiantys daiktai, vidurinėje dalyje buvo pakeičiami vieningu trumpų garsinių trukmių naudojimu (nuo tūbos plėšomi lipnūs lapeliai, sąvaržėlių sagstymas popieriuje) bei minimaliu garsumo didinimu, o paskutinėje dalyje vėl buvo grįžtama prie ilgų trukmių ir panašių daiktų tembrų panaudojimo kaip pradžioje. Kūrinio struktūra ir atlikimas turėjo tam tikrą simetriją. Muzikantai, sėdintys vienas prieš kitą, naudojo garsus, išreikštus objektais, lyg veidrodžio principu, savotiškai vienas kitą atkartodami. Tik centre sėdintis perkusininkas tapo aplink organizuojamų garsų mozaikos ašimi. Tad kūrinį buvo galima patirti dviem būdais: ir panyrant į garsais kuriamą meditacijos būseną, ir stebint, bandant atrasti loginius sąryšius kompoziciniuose garsų „šachmatuose“, kas neabejotinai iššaukė pačias įvairiausias susirinkusiųjų būsenas.
Paskutinysis vakaro pasirodymas padovanojo ne tik įspūdingą, bet ir labai paveikią patirtį. Kompozitorė, vokalistė ir improvizatorė Jūra Elena Šedytė, neretai savo kūryboje pasitelkdama judesio ir teatro elementus, šiais metais pristatė specialiai festivalio užsakytą kūrinį – performatyvų solo pasirodymą „Ready when you are“, tyrinėjantį kūną, kaip skambantį ir judantį objektą, ir kartu gilindamasi į tai, kaip jį patiria stebintieji.
Pasirodymo erdvė, apšviesta blankiomis raudonos šviesos lempomis su patalpoje ratu eilėmis išdėstytomis kėdėmis, žiūrovus privertė susirikiuoti taip, kad kontakto „vienas prieš vieną“ išvengti nepavyko. Visiems susėdus, pulsuojantis elektronikos gaudesys pradėjo garsėti, išryškindamas žemų dažnių garsus, tokių žemų, kad virpėjo žemė, „juntama“ ir visu kūnu. Kompozitorės pasirodymas tarp žiūrovų iš pradžių vokalizuotai iškalbant tekstą, palaipsniui pradėjo vystytis į įvairias balsines transformacijas, keičiant diapazonus, artikuliacijas, įterpiant savotiškas gyvūnų skleidžiamų riaumojimų imitacijas, kartu juos jungiant su kūno judesiais, primenančiais „traukulius“. Įdomu, kad kompozitorė savo kūrinį pristatė kaip eksperimentą, tyrinėjantį tai, kaip jos kūną patiria kiti, tačiau pasirodymo metu pati buvo apsirengusi visiškai juodai, tad vizualiai raudoname šviesos fone ne itin išsiskyrė, tarsi tyrimas būtų susijęs ne tiek su vaizdu, kiek su garsu. Vėliau raiščiu užsirišusi akis, pradėjo vaikščioti tarp sėdinčių žiūrovų, tarsi „slapstydama“ buvimo vietą, pasitelkusi iš skirtingų kampų sklindantį savo balso garsą, tačiau kai kompozitorė-performerė visiškai dingo iš akiračio, jos balsas pasiskirstė po visą erdvę, vaizdas ir garsas sutapo. Svarbu paminėti, kad akių raiščius turėjo kiekvienas sėdintysis, tad žiūrovams vaizdinio patyrimo buvo išvis galima atsisakyti, lyg pastatant save į aklojo poziciją.
Pasirenkamo vaizdo, garso ir netikėto lytėjimo pojūčiai leidžia atrasti situaciją, kuri nebūtinai yra patogi, ypač šiuolaikiniame kontekste, kai realus kontaktas tarp žmonių tampa labiau išimtimi nei sąlyga, tad šis garsinis „reginys“ savitai priartino prie esmės, kurios daugelis stengiamės vengti. Per netikėtas patirtis sukurtas bendrumo jausmas žiūrovus dar kurį laiką laikė „priklijuotus“ kėdėse.
Apibendrinus, šiųmetis festivalis „Jauna muzika“, pristatantis menininkus, dirbančius su garsu ir muzika, kaip eksperimentinio meno forma, žiūrovams sukūrė terpę ne tik atrasti naujas muzikos kalbas, bet ir suteikė galimybę per vaizdą ir garsą tyrinėti save, savo būsenas, pojūčius.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra