Gabrielius Simas Sapiega. Laudacija Gražinai Daunoravičienei

17 Rgs Gabrielius Simas Sapiega. Laudacija Gražinai Daunoravičienei

Spurda manosios mintys, o sąmonė netveria džiaugsmu, galėdama žodžiais sveikinti visiems mums puikiai žinomą muzikologę, profesorę, habilituotą mokslų daktarę Gražiną Daunoravičienę-Žuklytę. Šis laudatio skiriamas „Lietuvos muzikologija“ leidinio kūrėjai pasveikinti su humanitarinių mokslų srities, menotyros krypties periodinio mokslo žurnalo dvidešimtmečio sukaktimi.

Dvidešimt metų, dvidešimt tomų – nemaža sukaktis. Galėtume sakyti: savotiškas gimtadienis. Juk nedrįstume ginčytis, kad kiekvienam muzikologui jo tekstas ar leidinys – jo vaikas, it kūrėjui – kūrinys. Muzikologija, kompozicija… Argi tai nėra tapatu? Kai vienas komponuoja muzikos kalbos elementus į vientisą muzikos kūrinio audinį, kitas – iš muzikos išlieja tekstą į nedalomą muzikos ir logos bendrystės formą.

Platonas Timajuje su mumis dalinasi mintimi: „Kadangi [Dangus] pagimdytas taip nuostabiai, jis turėjo būti kurtas pagal sau tapatų ir nekintantį Provaizdį, suvokiamą svarstymu ir mąstymu“ (Tim 29 b). Juk negalėtume prieštarauti šiai minčiai: kūrimo akto metu, kūrėjas įspaudžia savo atvaizdą į mylimą kūrinį. Taip tapatus veržiasi link tapataus, taip motina pasilieka savo vaikuose, taip vaikai nešioja motiną savyje, nors suskilę ir susiskaldę į milijonus dalelių laike, bet visumoje – viena.

Todėl siūlau šiandien susipažinti su dvidešimties metų atvaizdu „Lietuvos muzikologija“. Į jį žvelgiant pažinti motiną-kūrėją. Tai nelengva užduotis, nes per tiek laiko net nuotraukos blanksta, o žmonės – pabyra. Juk tikriausiai ne vienas, žvelgdamas į savo kūrinius ar save, norime ištarti: „Labas, Kūrėjau. – Kelias, kuriuo einam – duobėtas. Verkiam matydami, kokius tu mus sukūrei. Nelabai suprantam kas čia dabar vyksta. Tavo kaimenė išsilakstė į visas puses, o mūsų smegenys irgi, sakytume, gerokai išsibarsčiusios“. Bet tai tik paviršius, tai tik detalės. Todėl viską surinkime į visumą, t. y., pažvelkime ne į kiekvieną tomą atskirai, bet į kiekvieną, kaip individualią visumos dalį viename kūne, vienoje formoje.

Tai kokia gi ta dvidešimties metų mylima Ieva, vardu „Lietuvos muzikologija“? Ieva, nes kaip tik šiandien, jos kūrėja ilsis, džiaugiasi, nes kaip tik joje, t. y. kūrinyje, įprasminta kūrinija.

Tikriausiai visi sutiksime – muzikos istorijos ir teorijos pamokas ji [Ieva] puikiai išmoko. Bet svarbiausia, Olivier Messiaenas šiandien mūsų paklaustų: „O kas esi tu, Vartai į kūrėjo poilsį? Kas esi tu, Slaptinga struktūrų ir istorijų Buveine?“.

Ji mums atsakys:
– Aš esu muzika, kuri reiškiasi ir kuria žmogaus laike radikalias transformacijas. Aš nesu niekas kita, kaip užkariavimas savęs pačios, savo vidinio judesio, įtraukiančio kiekvieną į neišbaigiamą kūrybinį aktą. Aš esu pamatas, neišvengiama reikmė, kurioje apibrėžiu pati save savyje, o tuo pačiu metu – tu skęsti manyje, maitiniesi manimi ir esi dalelė šios jėgos. Aš apibrėžiu autonominius kanonus, įtvirtinu vidines taisykles savo pačios apibrėžime. Vis dėl to, esu aš ir laisvė, susikūrusi savo pačios struktūrų prieštaringume, tai ką tu vadini kultūra. It charakteringasis veiksmas istorijoje, įsisavinantis kiekvieną tarpstantį fenomeną laike. Esu tai ką tu suvoki geriausiai – užrašyta idėja – simultaninis, apibendrintas inertiškumas iki visiško autonomiškumo rezultato. Tai reiškia, kad žingsnis po žingsnio grimztu į savo pačios kūrėjo paieškas, į savo vidinių struktūrų, kaip muzikos, principų iešką. Principų, kurie buvo manyje įtvirtinti, principų, kurie buvo iš mano pačios vidinių judesių, fenomenų iškoduoti, principų, kurie glūdi manyje ir iš kurių šaltinių maitinuosi, nes aš esu ir muzika, esu ir logos.

Tai nepaprastas, sudėtingas ir komplikuotas motinos-kūrėjos, kūrinio atvaizdas laike: nepajudinamas charakteringumas savo pačios skirtybių neišbaigtumo, slėpiningumo judesiuose, nelengvuose loginiuose moksliškai asimiliuotuose konstruktuose, nes savyje savaime evoliucionuoja, mutuoja, reiškiasi heterogeniškumu, t. y., talpina skirtingas savęs pačios sudėties dalis, bet visada – jungia į vieną nedalią visumą.

Ši dvidešimties tomų Ieva – raštų dvasios mechanizmas, muzikologinių jungčių sistema, iš kurios galėtume kildinti numatomą muzikos subjektyvųjį dinamizmą – operatyvinės sąmonės jėgą, talpinančią nuo Antikos iki šių dienų deklaruojamas muzikos suvokimo sistemas.

Linkėdamas nenuilsti, vis labiau ir su didesne inercija keliauti link kūrybinių versmių, trykštančių iš muzikos ir logos šaltinių.

Lietuvos muzikos antena