16 Rgs Jūratė Katinaitė. Laudacija Kristinai Vaitkūnienei Kompozitorių sąjungos premijos teikimo proga
Esu pamaloninta gavusi teisę Lietuvos kompozitorių sąjungos premijos teikimo proga pašlovinti Kristiną Mikuličiūtę-Vaitkūnienę – Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų skyriaus veteranę, muzikologę, leidėją, pedagogę, 2012-ųjų Lietuvos Metų muziejininkės titulo laureatę, kaunietę! Paskutinis dėmuo – ne šiaip sau, nuo jo reikėtų pradėti pasakojimą apie laureatę.
Kaunas – vienas iš tokių miestų, po kurį beklaidžiojantį gali pagrobti laikas. Eini sau nerūpestingai gatve, jokios rimtos mintys galvos nespaudžia, netgi, sakyčiau, ypač, jei rimtos mintys nespaudžia, o akys krypsta link kurios nors kavinės ar cukrainės… Beje, cukrainė skamba kaunietiškiau, taip smetoniškai, nors cukrainių beveik nebėra, jų vietoje įsitaisę caffeine’ai… Taigi, eini sau gatve beveik be minčių ir staiga – pažįstamas siluetas! Net skrybėlės kraštelis užlinkęs kažkaip labai matytai. Taip įsispoksai, kad vos neaikteli: Kipras Petrauskas! Žinoma, kad ne. Žmogus sau ramiai nužingsniuoja. Tokių skrybėlių dabar retai pasitaiko, bet pasitaiko. Vilniuje ar Šiauliuose neatkreiptum dėmesio, o Kaune gali tučtuojau įkristi į prarastą laiką. Ypač, kai tik pradeda temti, dienos šviesa jau neryški, o gatvių žibintai dar neįjungti. Gal kauniečiai to nepastebi, tiksliau, nebepastebi, skubėdami tarp darbų ir rūpesčių. Gal čia tik atvykėliams Kauno gatvėse pasitaiko pamatyti, tiksliau pajusti iš altorių šešėlio išnirusį Liudo Vasario siluetą, nuobodžiaujančio Karolio Tuleikio žvilgsnį ar muzikinio teatro link skubančią Liudo Truikio figūrą. Vilniaus gatvėse aš irgi nesusitikinėju su vėlėmis ar literatūros personažais, nors, teisybės dėlei, senamiestyje yra visko pasitaikę. Jei būčiau jaunesnė, gal galvočiau, kad čia tik man taip ypatingai nutinka. O dabar žinau, kad ir kas benutiktų, visada yra patirties brolių ir sesių. Giedrius Kuprevičius, pavyzdžiui, susitikinėja su Kipru, Fiodoru ir kitais, nors jis ir skuba, ir kaunietis.
Taigi, Kaunas. Kai jis per porą tarpukario dešimtmečių buvo kuriamas toks, kokį paveldėjome, anuometiniai kauniečiai labai ilgėjosi amžinosios sostinės Vilniaus. O dabar visi ilgimės laikinosios sostinės Kauno. Ilgesys audrina vaizduotę, aštrina pojūčius, todėl patekti į tarpukario Kauną išties nėra sudėtinga. Galima net ir gyventi paraleliniame Kaune. Sovietmečiu, esu tikra, daug žmonių, kurių vaikystė ar jaunystė prabėgo prieškario Kaune, dvasiškai jame ir pasiliko, neįsileido į sielą sovietinės realybės. Prieškario Kaunas įgijo dvasinį pavidalą – kauniečiai išsibarstę nuo Čikagos iki Sibiro turėjo lygiai tokias pačias teises jame apsigyventi. Esu tikra, kad daugeliui tai padėjo išgyventi dramatišką realybę. Dvasiškai bet kurią akimirką galėjai pabėgti iš tremties ir paguodą rasti kad ir kurioje nors Kauno cukrainėje, vėl pajutęs burnoje garsiosios saldumynų dirbtuvės „Aškinazi“ saldėsio ar krupniko skonį.
Kristina Mikuličiūtė gimė Kaune praėjus dešimtmečiui po karo, kai ano Kauno ženklų realybėje dar buvo gerokai daugiau. Žinoma, vaikystėje ir jaunystėje tai nelabai rūpėjo, įdomiau buvo tai, kas nauja, dar labiau, kas laukia ateity, tačiau anas Kaunas, apie kurį negalima buvo garsiai kalbėti, laukė savo valandos. Ir sulaukė.
1985 metais po muzikologijos studijų ir privalomo sovietmečiu atidirbimo pagal paskyrimą Panevėžyje, Kristina grįžo į Kauną ir pradėjo dirbti Miko ir Kipro Petrauskų muziejuje. O muziejus, kaip žinia, įsikūręs Kipro Petrausko namuose. Jokie remontai ir pertvarkos neišvėdins šeimininkų išgyventų patirčių, kvatojimo, garuojančių pietų, švelnių apsikabinimų, audringų barnių ar ramių pokalbių aromato. Jis visada prasiverš pro storiausius tinko sluoksnius, jei tik giliau įkvėpsi. Argi galėjo Kristina likti abejinga tiems aromatams? Štai tuomet ji iš naujo tapo kauniete, ano Kauno kauniete. Besisukiodama po muziejaus fondus, kuriuose saugomi lietuvių muzikos iškilių asmenybių archyvai, ji tapo jų įkaite. Jos bičiuliai – Naujalis, Gruodis, Šimkus, Kučingis, broliai Petrauskai, Galaunių šeima. Jai paslaptis apie grojimą Lietuvos kariuomenės orkestre studijų Kauno konservatorijoje metu pasipasakojo Juozas Indra. Kaip jis dėl to atsidūręs Sibire, kaip jautėsi laimingas, studijavęs pas Vladą Jakubėną, Vytautą Marijošių, Kazimierą Viktorą Banaitį. Jie pasitraukė į Vakarus ir apie tai sovietmečiu geriau buvo nekalbėti.
Kristina pirma prisilietė prie daugybės dingusio laiko paslapčių, skausmingų ir laimingų akimirkų. Štai švytinti Adelė Galaunienė, ką tik ištekėjusi už dailėtyrininko Pauliaus Galaunės, susirūpinusio Čiurlionio paveikslų būkle. Jis jau pradėjo žygius, kad Kaune būtų pastatyta moderni galerija, kurioje būtų eksponuojami Čiurlionio darbai. O štai čia Adelė dar Nezabitauskaitė, visai jaunutė, net sapne nesusapnavusi, kad taps pirmąja Violeta 1920-ųjų „Traviatoje“, pradėjusioje nacionalinio operos teatro istoriją.
Praeitis užvaldė Kristinos realybę. O kaip kitaip? Juk dienų dienas skaitai pageltusius laiškus, dienoraščius, lieti vėduoklę, portsigarą ar plunksnakotį, kuris regisi išlaikęs jo savininko pirštų šilumą. Ir čia nėra jokios ezoterikos. Reikšmingi dalykai turi aurą, kurioje neveikia įprasti fizikiniai dėsniai. Muziejininkės, archyvarės ne tokių istorijų gali pripasakoti. Neatsitiktinai pavartojau moterišką giminę. Vyrai retai dirba tokį darbą. Ne todėl arba ne tik todėl, kad nedidelės algos, o todėl, kad nelengva išbūti toje specifinėje auroje. Dar vaikystėje pastebėjau, kad tėtis ir dėdės nemėgsta būti kapinėse. Čia ne tik nori nenori prisiminsi, kad mirsi, bet ir prislegia svetimų, jau išnykusių gyvenimų svoris. Realybėje žydi gėlytės, abejingai slūgso paminkliniai akmenys, o toji nematoma aura įsisiautėja, užvaldo vaizduotę, lyg kino kadrai iššoka nepažįstamų žmonių likimų epizodai, nors matai tik dvi iškaltas datas. Tas pats ir muziejuje ar archyve. Moterys lengviau pakelia tokią naštą, todėl užvaldytos smalsumo ir empatijos, pasineria į tą realybę.
Kristinos darbai mums pritaiko, adaptuoja praeitį, kaip turėtume ją suvokti, priimti. Išmokti kaip pasakojimą. Muziejininkės ir archyvarės atrodo kuklios, malonios, bet mažai kas nutuokia, kokių jos turi galių, kaip preciziškai valdo išėjusiųjų atmintį. Žinau tą būseną, kai praleidi dieną archyve, nerandi, ko ieškojai, bet netyčia užmatai tokį dalykėlį… Paprasčiausias popierėlis, o gali išsprogdinti ilgus dešimtmečius puoselėtą mitą. Niekas dar į tą popieriūkštį nebuvo atkreipęs dėmesio, ant bylos nėra jokio prierašo, kad kažkieno vartyta, o aš vienintelė žinau. Valdau paslaptį!
Kiek tokių akimirkų patyrė Kristina? Kaip elgtis su subtilia informacija? Moralės, viešumo ir diskretiškumo mazgą kaskart reikia kruopščiai narplioti. Kristina čia virtuozė, juk ji profesoriaus Ambrazo studentė! Gera dešimtis jos spaudinių – mūsų muzikos istorijos orūs liudininkai. Jos leidiniai – ne tik kruopščiai, išmoningai parengti, bet ir išskirtinės estetikos ir poligrafijos standartų. Kai juos vartai, sukyla ne tik nostalgija, bet ir pasididžiavimas, oruma, pasitikėjimas mūsų muzikinės kultūros tradicija ir tikėjimas jos tvarumu. Kaip įsipareigojimas.
Nuoširdžiausi sveikinimai, miela Kristina! Ačiū už triūsą, už malonumą mėgaujantis Jūsų darbo vaisiais. Dėkoju muziejaus lankytojų, kurie smalsiai apžiūrinėja Jūsų parengtas parodas, klausosi Jūsų balso vedamose ekskursijose, vardu.
Ir ačiū kolegoms – Muzikologų padovanojimų komisijai – už puikų laureatės pasirinkimą!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra