Austė Nakienė. Laudacija Aušros Žičkienės monografijai

Austė Nakienė skaito laudaciją. Martyno Aleksos nuotr.

Austė Nakienė. Laudacija Aušros Žičkienės monografijai

2020 m. rugsėjo 12 d. Vilniuje įvyko Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos organizuojami ryškiausių praėjusių metų muzikologų apdovanojimai. Etnomuzikologei Aušrai Žičkienei buvo įteikta Vytauto Landsbergio premija už savaimingumo paieškas ir savito kultūros lauko atskleidimą monografijoje „Savaiminė daina: nežymus būvis, tradicinės struktūros, vietinės reikšmės, globali raiška“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019). Šia iškilminga proga Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus vadovė, etnomuzikologė Austė Nakienė parašė laudaciją.

Rašydama laudaciją Aušros Žičkienės knygai „Savaiminė daina: nežymus būvis, tradicinės struktūros, vietinės reikšmės, globali raiška“ (2019), norėčiau prisiminti žinomiausią XX a. folkloristikos knygą – Donato Saukos monografiją „Tautosakos savitumas ir vertė“ (1970), kurioje atskleisti tautosakos kūrimo principai, jai būdingas savitas grožio suvokimas. Vytauto Landsbergio premija įvertinta etnomuzikologės Aušros Žičkienės knyga taip pat yra apie šiandien skambančių dainų savitumą ir vertę.

Knygos autorė – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja, pastarųjų metų jos tyrimų objektas – šiandieninė dainų ir dainavimo kultūra. Ji griežtai neatskyrė naujoviškų dainų nuo senųjų, nors paprastai taip daroma: „naujoviška liaudies daina, miesto „liaudies“ muzika paprastai nuo paveldo atidalijama, ji nėra kaip nors puoselėjama, palaikoma, nedalyvauja simbolinėje tautos kultūros paveldo atminties programoje, nors kai kurios šio palikimo dalys (pvz.: romansai) šiandien mielai atkuriamos pramogai, dažnai su tam tikra ironijos doze“ (p. 7). Aušra Žičkienė pažvelgė  į naująsias dainas kitaip, be ironijos, o tada „atsiskleidė spalvingas tradicinės kultūros raidos kelio, atvedusio į šiandieninę kultūrą vaizdas. Kartu išryškėjo ir tradicijos tąsos ženklai, praeities ir dabarties jungtys, sąryšiai“ (p. 9).

XXI a. lietuviai inteligentai paprastai kritiškai žiūri į nežymius kūrėjus ir netoleruoja jų kūrybos (grafomanijos). Mano, kad literatūros kritikų pareiga –  padėti skaitytojams atskirti geras knygas nuo šlamšto, o muzikologai turėtų pagelbėti atsijoti originalią muziką nuo jau kažkur girdėtos. Aušra Žičkienė siūlo būti tolerantiškiems. Panašų į jos požiūrį dėsto ir rašytoja Giedra Radvilavičiūtė; savo straipsnyje, skirtame iškiliam poetui, ji nepamiršta paminėti ir nežymių autorių kūrybos:

Iš tikrųjų kiekvienas humanitaras, moksleivis ne tik gali parašyti, bet ir išleidžia knygą – vienąkart ar net porąkart per metus. Manau, tuoj išleis kas trys mėnesiai, o internete – kas savaitę. […] Norime mes to ar nenorime, amatu padaromų kūrinių daugės, nes niekas nebesustabdys pagreitėjusio laiko. Ir, kaip pasakyta šv. Mato evangelijoje, nereikėtų jaudintis dėl to, ko pakeisti neįmanoma. Bet joje nieko nepasakyta, kad tų procesų negalima analizuoti.[1]

Ne, nei mokslininkė, nei rašytoja nesako, kad nebėra skirtumo tarp talentingos ir netalentingos kūrybos; ir demokratijos amžiuje menininkai „tebėra dviejų rūšių: nuo Dievo ir iš bendro išsilavinimo“ (pasak Radvilavičiūtės). Tačiau svarbu suvokti, kad rašantys prisiminimus, eiliuojantys ar muzikuojantys mėgėjai nesivaržo su profesionaliais menininkais, jų kūryba yra skirta saviems, paprastai ji skamba neformalioje aplinkoje ir yra nesusijusi su didžiąja scena. Reikia tik džiaugtis, kad, nepaisant vis labiau įsigalinčių pasyvaus muzikos klausymosi įpročių, vis dar yra žmonių, kuriems norisi gyvai muzikuoti, kurti.

Monografijoje „Savaiminė daina“ autorė padeda mums atpažinti šią kūrybą – dainas, kurias daugelis esame girdėję, žinome, tačiau nelaikome jų gražiomis ir vertingomis. Ji apibrėžia kultūros lauką, kuriame jos gyvuoja. Tai – socialinis gyvenimas, kur „vyksta ne tik daugybė didesnio ar mažesnio masto susibūrimų, renginių, švenčių, bet ir mažų neformalių, gal net kasdienių įvykių – muzikuojama drauge, bendrai klausomasi dainų, jos dainuojamos kartu“ (p. 15). Jas kuria neprofesionalūs autoriai, jų gyvavimo neremia kultūros institucijos, tad dainos plinta tarsi savaime.

Knygos skyriuose apžvelgiama XIX a. siekianti savaiminių dainų istorija, aprašoma jų kaita, nurodomos transformacijos kryptys. Taip pat atskirai nagrinėjami žanrai, pasižymintys naujai kuriamų, interpretuojamų ar parodijuojamų tekstų ir melodijų gausa. Tai – organizacijų, kultūros draugijų, vidurinių ir aukštųjų mokyklų himnai, įvairių konfesijų tikinčiųjų kuriamos giesmės, studentų dainos, gimtadienių ir jubiliejų proga kuriami sveikinimo kūriniai. O knygos pabaigoje pateikiamas priedas, kuriame pateikiami būdingi savaiminės kūrybos pavyzdžiai (vienas iš jų – dainos, skambančios vyresnės kartos žmonių mėgstamuose sveikinimų ir pageidavimų koncertuose).

Aušra Žičkienė atskleidžia jau du šimtus metų besitęsiančią muzikinių idėjų ir populiarių melodijų migraciją, kurios bangos pasiekia ir Lietuvą. „Melodijos ilgai „klajoja“ ne vien laiku ir erdve, bet ir po įvairių socialinių sluoksnių repertuarą, kol tampa kokioje nors bendruomenėje savos“ (p. 247). Naujajam liaudies dainų sluoksniui priskiriami kūriniai atsiranda ne uždaroje aplinkoje ir ne visuomet pasižymi lokaliniais bruožais, juose dažnai galima įžvelgti ir globaliajai kultūrai būdingų bruožų. XX ir XXI amžiaus lietuviškų dainų ar giesmių melodijos (autorės vadinamos melodijomis-donorėmis) gali būti sukurtos ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse Europos šalyse, o neretai ir už Atlanto. Ieškant savaiminių dainų šaltinių, paaiškėja, kad jų siužetai ar melodijų motyvai pasiskolinti iš operų, miuziklų, pramoginės literatūros, filmų, populiariosios muzikos įrašų, radijo ir televizijos laidų. Taip pat pastebima, kad plačiai paplitusios, nuolat atkartojamos dainos dažniausiai būna ne naujausios mados, bet šiek tiek senstelėjusios.

Knygoje yra ir gana netikėtas skyrius „Autofolkloristika: kaip dainos manimi pasinaudojo“, kuris siūlo pasidomėti ne tik kažkokių anoniminių kūrėjų, bet mūsų pačių muzikine tapatybe. Pasak autorės, mūsų muzikinė tapatybė susiformuoja jaunystėje, o tada pamažu kinta, tačiau asmenybės formavimosi laikotarpiu atsiradę įspaudai neišdyla, paprastai jie išlieka visą gyvenimą. Antai kompozitorius Šarūnas Nakas, LRT radijo laidos vedėjo paklaustas apie roko stiliaus muziką[2], pasakė:

Rokas man yra kaip gimtinė. Čia yra įdomus dalykas, nes šiuolaikiniam žmogui tokios muzikos rūšys dažniausiai yra realioji jo garsinė tėvynė. Ne folkloras, kuris ateina iš kaimo, labai specifiniais būdais, iš knygų, iš įrašų, iš specialių koncertų, […] o kaip tik šios šiuolaikinės muzikos rūšys, grojamos daugiausiai elektroniniais arba elektriniais instrumentais, su galingu pastiprinimu, tai, kas sudaro tokį tam tikrą siausmą, svaigulį, tai rokas, bliuzas man yra tiesiog oras, kuriuo aš kvėpuoju. Ir aš spėju, kad kažkokie gilieji archetipai susiformavę, jie paskui tave valdo […] ir atsiranda kaip kažkokia jau nekvestionuojama duotybė, prie kurios nebelendi, jos nejudini ir tiesiog supranti, kad tai yra tavo.

Šis pokalbio fragmentas nėra aptariamos monografijos pavyzdys, tačiau galėtų juo būti. Panašiai kaip kompozitoriui rokas,  kitų kartų žmonėms „gimtasis“, saviminis muzikos stilius yra romansas, dainuojamoji poezija ar hip hopas.

Knygos pabaigoje, jos išvadose patikinama, kad dainos, priskirtinos neformaliosios aplinkos ar kasdienybės kultūrai, nėra jokia retenybė ar atgyvena. „Savaiminės kūrybos dainos, kurios šiandien nepaprastai intensyviai kuriamos įvairių autorių – skamba, yra klausomos, dainuojamos, tačiau svarbiausia, kad jos „įkraunamos“ prasme, kurią skleidžia ir perteikia. Tai nebus folkloras, jei mėginsime šiam reiškiniui taikyti klasikinius apibrėžimus, bet pasigilinę savaiminės kūrybos dainose aptiksime nemenką dalį folklorinio bylojimo apraiškų, ir tai reiškia, kad, nepaisant didžiulio ir esminio šiuolaikinės kultūros atotrūkio nuo tos epochos, iš kurios mus pasiekė klasikinė liaudies daina, šiandien jos aidai dar tebegaudžia ir miesto triukšme, maža to – atsiliepia daugybėje jo kultūros pagimdytų formų“ (p. 259).

Taigi, knygoje pirmą kartą apibrėžtas ir išnagrinėtas ilgai ignoruotas, nuvertintas kultūros reiškinys, joje nebereikalaujama „aukšto idėjinio-meninio lygio“, geranoriškai žiūrima į įvairią, ne visuomet tobulą, tačiau laisvą ir necenzūruotą meninę raišką. Kultūrologams, etnomuzikologams, folkloristams vertingiausi pasirodys knygoje aprašyti dainų plitimo dėsningumai, naujų prasmių ir funkcijų atsiradimo ypatumai, liaudies, klasikinės ir populiariosios muzikos hibridizacijos procesai, tačiau platesniam skaitytojų ratui, turbūt, bus patrauklus laisvojo kūrybiškumo, individualaus nežymių kūrėjų indėlio atskleidimas.

[1] Giedra Radvilavičiūtė. Kęstučio Navako ekspreso išimtys. Publikuota www.15min.lt 2020-02-17.

[2] LRT radijo laida „Studija 50“, veda Valentinas Mitė. Transliuota 2020-08-13.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment