Gaja Klišytė. Apie ką muzika kalba šiandien „Druskomanijoje“?

07 Rgs Gaja Klišytė. Apie ką muzika kalba šiandien „Druskomanijoje“?

Užsisakinėdama kavą vienoje iš Vilniaus Naujamiesčio kavinių, pastebėjau merginą, kruopščiai dėliojančią ryškiaspalvius laikraščius ant reklaminio stendo. Neilgai truko išvysti „Druskomanijos“ pavadinimą geltoname viršelio fone. Tuo metu mintyse įsižiebė signalas – pagaliau!

Nelengvas ir nenuspėjamas COVID-19 laikotarpis ne vienam meno festivaliui tapo naujų išbandymų, o, kartu, ir įdomių galimybių metu. Vietoje pavasarį vykstančio festivalio, šiais neeiliniais metais „Druskomanija“ sugrįžo baigiantis vasarai, nešdama šūkį – „Pirmi kartai“. Pirmi kartai atsispindėjo ne tik tokiuose neišvengiamuose dalykuose kaip dalyvavimas koncertuose su kaukėmis, bet ir festivalio programoje, kas esmingai palietė ir Kompozitorių namuose Vilniuje vykusius rugpjūčio 27 d. pasirodymus, pristatančius net tris premjeras.

Itin skirtingi vakaro pasirodymai pristatė tris mūsų pasaulio fone aktualias, savęs ir aplinkos supratimo temas, kurias, pasibaigus dienai, buvo galima suvesti į bendrą spalvų paletę, kuria piešiamos XXI a. žmogui atpažįstamos būsenos.

Pirmasis vakaro kūrinys „Solipse“ (kompozitorius Rytis Mažulis), atliktas rugpjūčio 27 d. Kūrinys paties kompozitoriaus buvo pristatomas kaip įkvėptas filosofinės idėjos: „[…] individo sąmonė yra vienintelis dalykas, kurį jis tikrai žino egzistuojant“. Tai tam tikras „solipsizmas“, įkūnijantis kūrybos procesą. Kūrinys sukomponuotas kaip „pjesė“ violončelei ir elektroninei fonogramai prasidėjo nuo įrašo, primenančio sferinį „ūžimą“, kuris kisdamas vos juntamais mikrointervalais erdvę tarsi „pakabino“ ore. Violončelės partija, atliekama Antono Lukoszevieze’o, tapo centrine ašimi, aplink kurią bent pirmąją „pjesės“ dalį sukosi elektroninės fonogramos skambesys. Sunku pasakyti, ar tam tikrais momentais prasiskverbiantis, ar kartais užgožiamas, bet išlaikantis savastį žemas violončelės tembras buvo kaip ašis, ar kaip „inkaras“, neleidžiantis kartu su elektroninės fonogramos garsų debesimi ištirpti erdvėje. Nors kompozitorius kūrinį pristato kaip filosofinės idėjos ištarą, tačiau kūrinio išpildymas neleido pabėgti nuo asociacijų, tinkančių apibūdinti šiuolaikinio žmogaus būseną, kai jo vidinis balsas bando atsilaikyti prieš iš aplinkos ateinančius milžiniškos informacijos ir triukšmo srautus. Ilgai tęsiamos mikrotonalios slinktys nesudarė kismo įspūdžio, nors lengvai juntamos pulsacijos kitimą nurodė, klausytoją sutelkė į geidžiamą filosofinės idėjos ir muzikinės išraiškos sąlytį. Visgi kūrinys pareikalavęs itin ryškios atlikėjo minties koncentracijos, be abejonės, tapo vienu įtaigiausių vakaro pasirodymų.

Antroje vakaro dalyje rugpjūčio 27 d. garso menininkas Deividas Jaroška pristatė pasirodymą „Night in The Dream-York“, pirmą kartą pasikviesdamas prisijungti atlikėjus – Lorą Kmieliauskaitę, Dovydą Stalmoką, Donatą Butkevičių. Audiovizualinis pasirodymas, kuriame kartu su D. Jaroškos elektronika skambėjo smuikas, saksofonas ir kontrabosas, tapo mano pirmąja pažintimi su šio menininko darbais. Kompiuteriams ir sintezatoriams, anot kompozitoriaus, atiteko „orkestro vaidmuo“, o akustiniai instrumentai gavę trumpas muzikines frazes, savarankiškai, tam tikruose rėmuose jas keisdami, imitavo sintezatorių frazių juostas. Tačiau klausytojai buvo susodinti taip, kad jų akys kryptų ne į muzikantus, bet į ant sienos rodomą video medžiagą. Spalvingas eklektiškos elektronikos skambesys ir vizualizacija tarpusavy neįtikėtinai suderėjo. Atrodytų, iš šimtų skirtingų, kintančių muzikinių fragmentų suklijuotas, persiliejantis pasirodymas įgavo formą, kuri įvedė į savotišką hipnozę ir transo būseną. Vaizdinė ir muzikinė medžiaga visą pasirodymą tarsi dalijo į tris dalis: vandens, tėkmės vaizdai su archaiškos muzikos motyvais, žmogaus siluetas su šokinės elektroninės muzikos elementais, ir paskutinė dalis (neįtikėtina) – tai iš tamsos išnirusio juodaodžio žmogaus, apsirengusio baltais rūbais, šokis, persmelktas transo ir skausmo emocijos. Iki trečiosios pasirodymo dalies nepaleido nuostaba, kaip organiškai suderinti, atrodytų, nederantys muzikos ir vaizdo elementai keičia vienas kitą be ypatingos pastangos, tačiau trečioje dalyje dėmesys ėmė svyruoti, kūrinio dramaturgija išsikvėpė. Įdomu buvo klausyti, kaip elektronika sąveikauja su gyvais instrumentais, tik pavieniais momentais dėmesys nukrypdavo į ryškiau pasigirstantį saksofono ar smuiko pragrojimą, visa kita garsinė medžiaga dominavo elektroninėje plotmėje.

Po paskutinės pertraukos likę žiūrovai susirinko į pritemdytą salę, kurios dėmesio centre atsidūrė romantiškos rožinės spalvos apšviestas sintezatorius, o video projektorius ant sienos rodė keturis kambarius su trijų žmonių gyvenimais, filmuotais buitinėje aplinkoje. „Synth Porn“ – Agnės Matulevičiūtės sumanytas muzikinis video performansas, sukurtas pagal neseniai pasirodžiusį kompozitorės antrąjį albumą tokiu pačiu pavadinimu, žiūrovus nukelia į itin asmeniškas būsenas, klausantis muzikos. Muzikinė kūrinio atmosfera kuriama ne tik moduliniais ir analoginiais sintezatoriais, bet ir papildoma gyvais instrumentais, balso, filmų personažų ir poetų, kalbančių apie santykius, meilę ir tuštumą, citatomis. Anot menininkės, ji tyrinėja intymumo ir viešumo ribas. Įgyvendinti pasirodymą padėjęs menininkas Edvinas Kopcevas prie bendros atmosferos kūrimo prisidėjo grodamas elektrine gitara. Nostalgiškos, lyrinės melodijos, piešiančios romantinį foną vaizdams ekrane, sukūrė muzikinio klipo atmosferą, kai esi vienas, bet nori tapti matomas. Įdomi idėja, aktuali ir kiekvienam pažįstama tema, tačiau nežinia, ar per vėlus vakaras, ar per daug ištęstas pasirodymas lėmė pojūtį, kad pasirodymas galėjo būti ir kiek trumpesnis.

Taigi, „Druskomanijos“ festivalis, nešdamas jaunystės manifestą, atrado nuostabių ir intriguojančių pirmų kartų, kuriais galėjo pasidalyti su rugpjūčio 27 d. klausytojais. Trys itin skirtingos vakaro premjeros, keliančios svarbius klausimus nūdienos žmogui, klausimus, susijusius su jo paties būsenomis itin įvairiapusiškoje šiandienoje, leido pasidžiaugti menininkų darbu ir indėliu į kultūrinį gyvenimą, atskleidžiančiu, apie ką muzika nori kalbėti šiandien.

Lietuvos muzikos antena