Kotryna Lukšytė. Didysis „Druskomanijos“ atidarymas – kelionė laiku ir muzika

04 Rgs Kotryna Lukšytė. Didysis „Druskomanijos“ atidarymas – kelionė laiku ir muzika

Paskutinėmis vasaros savaitėmis ir nujaučiamomis paskutinėmis ne izoliacijos dienomis visur pilna renginių, o renginiuose – pilna žmonių. Kiekvienas stengiasi atsigriebti už prarastą pavasarį ir pasikrauti pakankamai energijos ir įspūdžių artėjančiam darbymečiui. Į scenas sugrįžta nukelti koncertai ir festivaliai, kurių kaip niekad išsiilgę aktyvūs melomanai. Vienas jų – tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“.

Per pastaruosius porą metų šis festivalis įgavo naujos gyvybės. Todėl šių metų „Druskomanijos“ tema yra pirmi kartai. Pirmi kartai ne tik muzikoje, bet ir pačiame festivalyje. Vienas jų – dar prieš prasidedant koncertams radijo bangomis pasklidę festivalio balsai: festivalis pirmąkart prasidėjo radijo laidų formatu, kurias transliavo VU radijo stotis Start.fm. Po trisdešimties metų pirmąkart atgaivintas festivalio žurnalas. Kaip niekad aktyvus buvo „Druskomanijos“ gyvenimas ir socialiniuose tinkluose. Pirmasis festivalio koncertas taip pat buvo pirmas kartas – festivalis dar niekada nebuvo lankęsis Kaune. Čia Kauno menininkų namuose pasirodė festivalio Intro, kur be įvairių lietuviškų šiuolaikinių kvintetų suskambo ir Aistės Vaitkevičiūtės premjera „The Mouth of India“. Ko gero, šiuos pirmus kartus paskatino keletas dalykų – praėjusiais metais už festivalio vairo sėdo atsinaujinusi komanda – kompozitorė Juta Pranulytė ėmėsi festivalio vadovės vaidmens, o su ja susibūrė jaunų ir aktyvių muzikių komanda.

Pirmi kartai pasaulyje lėmė ir pirmus kartus festivalyje. Festivalis, kuris tradiciškai vyksta pavasarį, nusikėlė į vasaros paskutiniąsias dienas. Tai davė laiko subręsti egzistuojančioms idėjoms ir pasisemti naujų minčių kūrėjams. Baltarusijos įvykiai paskatino parodyti lietuvių solidarumą per muziką, tad festivalio koncertuose kiekvieną dieną buvo galima išgirsti mūsų kaimynų kurtas šiuolaikines kompozicijas. Ilgamečiams „Druskomanijos“ žiūrovams ir dalyviams ilgas laukimas ir karantininis sąstingis ne tik sustiprino ilgesį, bet ir pažadino prisiminimus apie ankstesnius festivalius. Beje, ilgas laukimas išsekino ir Nemuną, todėl šiais metais buvo neįmanoma įvykdyti festivalio tradicijos – plaukti garlaiviu iš Druskininkų į Liškiavą. Tačiau tai virto dar vienu pirmu kartu – kompozitorius Gintaras Sodeika festivalio atidaryme „The Big Opening“ pristatė savąjį garlaivį – festivalio video metraštį „Steamboat“.

Festivalio atidarymas „The Big Opening“ įvyko „Skalvijos“ kino teatre Vilniuje. Pastarasis pasirodė esantis puiki erdvė kamerinei muzikai (ne veltui čia skambant gyvai muzikai vyksta nebyliojo kino seansai). Dėl įvairių priežasčių, festivalio programa paskutinėmis minutėmis vis keitėsi. Tačiau tai būdinga visiems gyviems organizmas, ar ne? Pradžioje suskambo klarnetininko Petro Vaitekučio atliekamas baltarusės kompozitorės Kaciarynos Šymanovič „Krokuvos triptikas“. Iš tikrųjų, retai kada girdime visai šalia esančios valstybės kompozitorių kūrybą, kuri, kaip ir valstybė, yra labai artima mums. Todėl kūrinys puikiai pradėjo „Druskomanijos“ atidarymą.

Koks šiuolaikinės muzikos festivalis apsieis be elektronikos, o koks geras lietuviškas festivalis – be džiazo? Todėl šiuos du elementus apjungė šiuolaikinės muzikos scenai jau pažįstamas duetas – Dj Extended ir Kazimieras Jušinskas. Po sceniniu pseudonimu užsimaskavęs Kristupas Gikas vakarą turėjo pradėti su kolege kompozitore Jūra Elena Šedyte, tačiau šį duetą jam teko iškeisti į eksperimentinio triukšmo ansamblį, kuris surengė įsimintiną pasirodymą. Dj Extended ir K. Jušinskas kartu pasirodo jau porą metų. Jų triukšmas – tai nesuvaldytas chaosas, besimainantis su struktūrišku skambesiu. Tai dviejų instrumentų šauksmas besikeičiantis su jųdviejų dialogu. Abu instrumentai – saksofonas ir patefonas – yra lygūs. Besisukančios plokštelės kartais tampa kone akustiniu, vietomis ritminiu, tarpais melodiniu instrumentu. Jomis skambanti muzika panaudojama ir kaip faktūrinis pagrindas, ir kaip įrankis nenuspėjamoms improvizacijoms kurti. Saksofonu čia žaidžiama su įvairiais štrichais, skirtingomis akustinio garso įmantrybėmis, netikėtomis garso ir tembro spalvomis. Prie tonalios muzikos pratusi ausis kartkartėmis gali pasijusti saugiai ir išgirsti įprastus, melodingus, pastovaus ritmo motyvus, tačiau čia pat jie išsivysto į, regis, nevaldomą triukšmą. Momentai, kai pasirodydavo, kad du solistai groja tarsi atskirai, pamažu virsdavo jų dialogu, o kulminacijose jiedu pasigaudavo vienas kito srovę ir prasiverždavo kaip bendras katarsis. Šios srovių sukeliami purslai prikausto dėmesį ir klausytojams sukelia energijos proveržį.

Tokia ugninga pradžia nuvedė prie pagrindinio vakaro įvykio – G. Sodeikos video metraščio „Steamboat“ premjeros. G. Sodeika – kompozitorius, dalyvavęs dar pirmuosiuose „Druskomanijos“ festivaliuose. Pastarasis tuo metu vadinosi Druskininkų kamerinės jaunimo muzikos dienomis. Pirmieji festivaliai jauniesiems dalyviams reiškė galimybę pristatyti naują savo kūrybą, be to, dar prieš prasidedant Sąjūdžiui jie alsavo laisvės dvasia. Tai buvo kitoks festivalis – nutolęs nuo sostinės jis suteikė daug daugiau galimybių eksperimentuoti bei suartėti jaunųjų muzikų bendruomenei. Pasak G. Sodeikos, praėjusių metų festivalio nuotaika buvo kupina gyvybės, dvelkusios prieš trisdešimt metų. Būtent tai ir įkvėpė jį nuo devyniasdešimtųjų kauptus video dienoraščius sudėti į vieną veikalą. Prieš premjerą autorius kalbėjo, kad sutalpinti viską į šį filmą buvo sudėtinga ir daug įdomių kadrų bei akimirkų liko nepanaudoti. Reikia tikėtis, kad likusioji dalis neliks dulkėti archyvuose, o kartu ir turtės bei plėsis naujais vaizdais.

Pats filmas – tarsi koliažas, kuriame susipina skirtingos festivalio akimirkos, užkulisiai, koncertų ištraukos, istoriniai vaizdai ir, žinoma, muzika. Filmo struktūra nėra chronologinė; ji artimesnė paties festivalio formai ir eigai. Pradžioje matome ir girdime vandens teliūskavimą, plaukiantį garlaivį ir jo kapitonus, ruošiančius laivą išvykai. Čia prasideda ir mūsų, žiūrovų, kelionė laiku ir muzika. Vieni pirmųjų kadrų mus nukelia laiku ne tik atgal į ankstyvąsias „Druskomanijas“, bet ir festivalio susikūrimo metu vykusius pasaulinius įvykius (pavyzdžiui, 1987 m. Michailo Gorbačiovo viešnagė Baltuosiuose rūmuose pas tuometinį JAV prezidentą Ronaldą Reaganą). Toliau kartu su laivo keliauninkais vykstame per įvairių metų festivalius, svarbius įvykius ir įsimintinas akimirkas. Čia susiduriame su vaizdais iš festivalio koncertų, futbolo rungtynių, kelionių keltu, apsipirkinėjimų vietinėje krautuvėlėje, žaismingų keliautojų strakaliojimų, ilgesingais žvilgsniais į tolį, romantiškais susižvalgymais… Vienas įdomiausių G. Sodeikos užfiksuotų dalykų yra ne tik festivalio dalyviai, o (ne) žiūrovai, tikėtai ar netikėtai atsidūrę šiuolaikinės muzikos apsuptyje. Pavyzdžiui, ištraukos iš koncerto-performanso 1998 m. Druskininkų autobusų stotyje. Čia kameros objektyvas krypsta ne tik į performanso dalyvius, teatrališkai atliekančius kūrinius, vaikštinėjančius, rūkančius, neįprastai grojančius instrumentais ar grojančius neįprastais instrumentais. Svarbiais performansų dalyviais kino ekrane tampa ir stoties lankytojai, kurie laukia autobuso, perka bilietėlį ir iš šalies stebi šiuos „išsidirbinėjimus“ ar tampa jų dalimi. Arba būrelis senučių, pasidabinusių sekmadieninėmis skarelėmis, tvarkinga vorele lipančių į autobusiuką, kol aplinkui šurmuliuoja kitokie žmonės, šmirinėjantys po aikštelę, vaikštinėjantys tarp automobilių ir gyvai besikalbantys. Toks skirtingų pasaulių sugretinimas tampa dar įdomesniu, kai suvokiame, kad matome dokumentinę medžiagą. Šie vaizdai kaip niekas kitas mums atskleidžia festivalio gyvastį, nuo pat pradžių egzistavusį kitoniškumą, kuriuo tyčia ar netyčia siekiama šokiruoti klausytojus. Tas kasdienybės ir „Druskomanijos“ sugretinimas sukuria laisvės pojūtį, kuris neoficialiai tampa festivalio esme.

Kita vertus, filmas festivalio dalyvius pristato ir kaip paprastus mirtinguosius. Pavyzdžiui, ekrane matome kadrus iš Vilniaus kompozitorių namuose vykusių kūrinių atrankų. Čia komisija, susidedanti iš reikšmingų pavardžių, veidų ir formalių kostiumų, sėdi prieš vieną ar du jaunus kompozitorius, pristatančius savo kūrinių vizijas. Komisijos reakcijos, iš šono pastebimi nevalingi judesiai ir prieš juos sėdinčių jaunų kompozitorių valiūkiškumas ar jaudulys tampa kone komiškomis situacijomis. Smagu stebėti ir tradicines kiemo futbolo varžybas, kuriose kamuolį spardant galime išvysti gerbiamus kompozitorius ir atlikėjus. Kelionių garlaiviu kadruose G. Sodeika festivalio dalyvius užfiksuoja kaip labai kontrastingus veikėjus, kurie individualiai ir pilnai išgyvena šią trumpą, tačiau jiems reikšmingą kelionę. Vieni jų džiūgauja, kiti susimąstę žvelgia į tolį. Filmas sugeba atkurti tą romantinę bohemišką atmosferą, kuri, matyt, ir yra pagrindinis festivalio elementas. Svarbiausia, ką pavyko pagauti objektyvu – tai nuoširdus kiekvieno dalyvio džiaugsmas. Manau, tikrai verta pripažinti, kad G. Sodeika turi ne tik puikią kompozitoriaus ausį, bet ir taiklią dokumentiko akį.

Vaizdo metraščio montažas taip pat nebuvo įprastas dokumentiniams filmams, kur chronologiškai sekama festivalių eiga ar paprastai teigiami faktai. G. Sodeika jungia skirtingus kadrus, leidžia garlaiviui plaukti natūralia tėkme. Kūrėjas „Druskomaniją“ pateikia iš savo perspektyvos ir suteikia galimybę kiekvienam žiūrovui kartu išgyventi festivalio emocijas, patirtis, pasijausti jo dalimi. Dokumentinius kadrus keičia muzikiniai pasirodymai, skambantys muzikos kūriniai prisitaiko prie buitinių vaizdelių ir kuria unikalią atmosferą. Filmas sukurtas iš dokumentinės medžiagos, tačiau nežinau, ar tai vien dokumentinis filmas. Ko gero tokį filmą verta laikyti ir meniniu, nes girdima muzika, matomi vaizdai, išryškėjantys charakteringi veikėjai, komponuojamos trumpos situacijos, sugretinami kontrastai tampa vientisu, unikaliu kūriniu.

Po filmo žiūrovai susirinko „Skalvijos“ kino teatro vestibiulyje vyno taurei ir pokalbiams. Mažą erdvę greitai užpildė pašnekesiai ir Domanto Pūro leidžiamas lietuviškų kompozitorių muzikos rinkinys. Šiam renginiui jaunasis kūrėjas parinko įvairių stilių grojaraštį, kuriame skambėjo ir estrados klasika, ir lietuviškas fankas, ir rokas, o vakarui įsibėgėjant – ir noise muzikos bei elektronikos kompozicijos. Čia bendrame klegesyje galėjai sutikti ir ką tik kadruose matytus seniausius dalyvius, ir naujus, jaunus, idėjų kupinus veidus. Šis šurmulys priminė filme matytas festivalio nuotaikas, kuomet muzikų bendruomenė susirenka atšvęsti skirtingų ir bendrų idėjų, apjungiančių tiek seniausius dalyvius, tiek jaunuosius muzikantus. Tačiau visa tai nauja ir galima patirti ne pernai ir ne kitais metais, o tik čia ir dabar. Reikia tikėtis, kad ir to vakaro vaizdai nuguls į kažkieno vaizdo dienoraštį bei taps dar vieno „Druskomanijos“ filmo dalimi, ne tik menančio senus gerus laikus, bet ir manifestuojančio apie festivalio ilgą ir energingą gyvastį.

Lietuvos muzikos antena