Giedrė Pauliukevičiūtė. Kai norisi prabilti muzikos garsais

25 Rgp Giedrė Pauliukevičiūtė. Kai norisi prabilti muzikos garsais

Kompozitorė Giedrė Pauliukevičiūtė savo gyvenime apjungia kūrybą, pedagoginį darbą Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ir šeimą, kurioje augina tris vaikus. Ji dalyvauja projektuose ir festivaliuose, kuria muziką. Muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė su G. Pauliukevičiūte kalbėjosi apie gyvenimą, mokytojus, įvairius kūrybinius projektus, o daugiausiai – apie muziką.

Giedre, kaip viskas prasidėjo? Koks Jūsų kelias į muziką – pradžia, pirmas instrumentas, žmogus, pastūmėjęs į muzikos ir kūrybos kelią? Apie Jus rašoma, jog muzikos pasaulyje gyvenate nuo vaikystės – kokia buvo šeimos įtaka muzikės keliui?

Muzika nuo mažų dienų buvo mano dalis. Kiek save pamenu mažą, tiek kažką dainuoju, niūniuoju ir ne tik vaikiškas daineles, bet ir savo melodijas, tuo metu aplankydavusias mano vaikišką fantazijų pasaulį. Melodijos, frazės, motyvai mintyse sukdavosi lyg karuselės. Mėgo muziką ir mano tėveliai, mama grojo gitara. Tiek tėtis, tiek mama yra tikri melomanai. Namuose iš juostinio magnetofono ar plokštelių grotuvo dažnai skambėdavo „The Beatles“, „Rolling Stones“, „ABBA“ dainos. Daugelį dainų žinojau mintinai. Mokytis muzikos pradėjau Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, tuo metu dar mokykloje. Pirmasis pažintas instrumentas – fortepijonas. Namie pianino neturėjom ir dideliam mano džiaugsmui tėveliai jį man nupirko. Buvau neapsakomai laiminga. Grodavau, kurdavau kažką, improvizuodavau ir šie, tada dar vaikiški, žaidimai man labai patikdavo. O besimokydama muzikos teorijos skyriuje, vadovaujant mokytojui kompozitoriui Algirdui Briliui, sukūriau savo pirmąsias pjeses, duetus, ansamblius. Esu labai dėkinga gerbiamam mokytojui, stipriai palaikiusiam mano ketinimą studijuoti Muzikos akademijoje.

Kompozicijos mokėtės pas Bronių Kutavičių, Julių Juzeliūną ir Osvaldą Balakauską. Tai įspūdinga sėkmė kalbant apie mokytojus. Papasakokite apie kompozicijos studijas ir studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bendrai – kas labiausiai paveikė, turėjo įtakos tolimesniam gyvenimui?

Bebaigiant mokyklą nepaprastai stipriai susižavėjau kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus muzika. Buvo ypatingas laikas – Atgimimas. Tad oratorijos „Iš jotvingių akmens“, „Paskutinės pagonių apeigos“, inspiravusios mūsų laidos šimtadienio pasirodymą, paveikė mano pasaulėjautą ir suvokimą apie muzikos pasaulį bei sužadino norą muzikos komponavimo meno mokytis pas šį iškilų Lietuvos kompozitorių. Žavėjausi ir žaviuosi daugelio lietuvių kompozitorių muzika, dažnai jos klausausi ir dabar. Pradėjus galvoti apie studijas, neapleido mintis ir noras patekti į profesoriaus Broniaus Kutavičiaus klasę. Sukaupusi visą savo drąsą, ryžausi pati paskambinti profesoriui ir paprašyti, kad peržvelgtų mano kompozicijas. Jis maloniai sutiko ir jau neužilgo lėkiau traukiniu į Vilnių. Kaip per sapną prisimenu susitikimą Lietuvos kompozitorių sąjungoje, pirmuosius komentarus ir patarimus, kaip pasirengti stojamajam egzaminui, nes tuo metu, matyt, tarsi buvo sunku patikėti, kad šis genialus kūrėjas bendrauja su manimi. Dar didesnis džiaugsmas apėmė, kuomet sužinojau, kad patekau į profesoriaus Broniaus Kutavičiaus klasę ir nuo rudens pradėsiu mokytis kompozicijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Visada laukdavau specialybės paskaitų. Jos buvo kitokios, nei muzikos istorijos ar harmonijos paskaitos. Gal todėl, kad buvo individualios. Profesorius, apžiūrėjęs atliktus darbus, prašydavo pagroti. Tuomet ilgai kalbėdavome apie idėjos ir muzikinės medžiagos suderinamumą, kūrinio formą. Visuomet tolerantiškas, įkvepiantis ir palaikantis profesorius vedė visą bakalauro studijų laikotarpį. Studijuodama magistrantūroje metus mokiausi pas šviesios atminties profesorių Julių Juzeliūną bei metus pas profesorių Osvaldą Balakauską. Esu nepaprastai dėkinga profesoriui J. Juzeliūnui už instrumentuotės patarimus, profesoriui O. Balakauskui už muzikos kalbos, formos komponavimo paslaptis bei, žinoma, visiems mano Mokytojams už žinias, nuolatinį palaikymą, padrąsinimą, geranorišką bendravimą.

Dalyvaujat įvairiuose projektuose. Vienas pastarųjų buvo bendra muzikinė kompozicija su Clotilde Solange Rigaud ir Anatolijumi Lomonosovu XI tarptautiniame Indijos klasikinio meno festivalyje „SurSadhana 2019“. Papasakokite apie šią patirtį plačiau – koks Jūsų santykis su Indijos kultūra, kokie įspūdžiai?

Dažnai pasvajodavau apie kūrinį, kuris vienytų šokį, muziką, teatrą. Jo idėjos pagrindu galėjo būti bet kurios šalies kultūra, folkloras, mitologija. Netikėtai gavau pasiūlymą sukurti muziką XI tarptautinio Indijos klasikinio meno festivalio „SurSadhana 2019“ projektui „LauMes“. Lietuvoje dar nematytas projektas vienoje scenoje apjungė Indijos klasikinę ir Lietuvos šiuolaikinę muziką. Mano dvi skirtingo charakterio ir tempo kompozicijos styginių kvartetui, kurias įrašė styginių kvartetas „Collegium“ (vadovė Ilona Klusaitė), įsiliejo į vientisą meninį projektą, kurio sumanytoja ir idėjos autorė Kristina Luna. Maloniai ir šiltai prisimenu mudviejų pokalbius – kūrinių simbolikos ir emocijų aptarimą. Projekto scenarijus pasakojo kasdienes, pasaulį keičiančias moterų istorijas, painius ir nenuspėjamus jų likimus, kupinus neapykantos, meilės, gimimo, griovimo, tarsi išaustus Laumės juostoje. Pirmiausia teko paanalizuoti šokio teatro repertuarą. Savitomis išraiškos priemonėmis, originaliais kūrybiniais sprendimais norėjau kuo subtiliau išreikšti projekto idėjas. Įdomu ir prasminga buvo susipažinti su Natya Devi šokio teatro ir Rajyashree Ramesh šokio akademijos šokėjais, jų kūryba. Sužavėjo judesių ir veido mimikos simbolių gausa, autentiškų instrumentų garsai, ryškiaspalviai kostiumai. Mėgstu įvairių menų sintezes, mielai dar kartą imčiausi tokio pobūdžio kūrybinio darbo.

Trejus metus (tikiuosi rudenį bus ketvirtas) dalyvaujate kauniečių kompozitorių sakralinės muzikos premjerų projektuose, minėjote, jog jau daugybę metų savo kūryboje nagrinėjate Švč. Mergelės Marijos garbinimui skirtus tekstus. Šiuose koncertuose skambėjo Jūsų „Ave Maris stella“, „Salve, Regina“, „Ave Maria“ giesmės. Projekte, skirtame kompozitoriaus Juozo Naujalio paminėjimui, sukūrėte motetą „Amicus meus“. Kokią vietą Jūsų kūryboje užima tikėjimas ir krikščioniški tekstai? Ar kūriniui mieliau renkatės originalų lotynišką tekstą?

Kurdama sakralinę muziką renkuosi tekstus lotynų kalba, dažnai skirtus Švč. Mergelės Marijos šlovinimui. Nors prieš pradėdama kurti išsiverčiu tekstą ir pasidomiu jo kilme bei istorija, ypatingai išsamia tekstų semantine bei kognityvine analize užsiimu retai. Norisi paleisti savo muzikinę vaizduotę, nuojautą ir mintis. Tiesa, studijų laikais dėstytojo Rimanto Janeliausko paskaitose tyrinėjome grigališkojo choralo kompozicinius teksto ir muzikos simbolius, kurie stebino bei žadino norą juos savaip įausti į savo originalius kūrinius. Komponuodama leisdavausi nešama empirinio teksto pajautimo, nejučia virsdavusio malda bei meditacija. Tuomet ir supratau, kad tikėjimas muzikoje man svarbus. Tačiau išreiškiu jį savaip. Visada traukė lotynų kalbos muzikalumas, lotyniškų žodžių balsių žaismė, priebalsių kombinacijos. Ji man – viena muzikaliausių kalbų. Kuriant giesmes „Ave Maria“ apima ramybė, gal todėl sukūrus vieną, jau norisi imtis kitos.

Kartu su Vidmantu Bartuliu, Zita Bružaite ir Raimundu Martinkėnu sukūrėte nekintamųjų Mišių dalių ciklą Šv. Tėvo vizitui Kaune 2018 metais. Kokia tai buvo patirtis? Kurią dalį kūrėte Jūs ir kodėl?

Didžiulė garbė savo kūryba prisidėti prie šio visai Lietuvai ypatingo įvykio. Tai tikrai buvo neeilinė kūrybinė patirtis, įkvėpusi ir drąsinusi. O jausmas, kad prisidėjau prie iškilmių ir aš – sustiprino, suteikė jėgų. Kompozitorė Zita Bružaitė, kūrybiniam darbui kalbindama kolegas, kreipėsi ir į mane. Malonu prisiminti kūrybines diskusijas su Popiežiaus aukotų šv. Mišių muzikos meno vadove Vita Liaudanskaite-Vaitkevičiene, kuri ir pasiūlė man sukurti šv. Mišių dalį „Dievo Avinėlis“. Vyliausi, kad man atiteks būtent ši dalis, nes jaučiu išskirtinį artumą šios dalies tekstui, simbolikai. Išgirdusi, kad tarp atlikėjų bus kanklių ir birbynės instrumentai, pasirinkau juos lietuviškumui pabrėžti. Ypatingai svarbi tapo palaipsniui intensyvėjanti ir pasiekianti ryškią kulminaciją birbynės partija. Aktyvios repeticijos, interpretacijų paieška, muzikantų, kompozitorių susitelkimas – nepakartojamos, visam gyvenimui išliksiančios akimirkos. Ir, žinoma, širdies virpesys…

Kiek Jums svarbi vokalinė muzika? Kokie autoriai, kokie tekstai labiausiai inspiruoja?

Mėgstu vokalinę muziką, dainuoti viena, dainuoti chore. Gal dabar nesirinkčiau kurti klasikinės oratorijos, kantatos, tačiau įvairių formų, žanrų, neypatingai didelės apimties kūrinių chorui norėčiau parašyti dar ne vieną. Visada jaučiu, kad man tai aukštesnis kūrybinis iššūkis, nei kurti instrumentinę muziką. Žinoma, eksperimentine, avangardine stilistika sukomponuoti vokaliniai opusai yra kas kita, bet skaidrios ar sodrios faktūros tipiniai choriniai kūriniai – aukšto meistriškumo įrodymas. Kartais vokalinė muzika labiau permatoma ir akivaizdžiai išduoda kompozitoriaus technikos klišes. Pasaulyje tiek daug sukurta muzikos, jog sunku nesikartoti. Todėl dažnai pirmoje vietoje man išlieka fabula, kūrinio scenarijus, simboliai. Turiu įvairių sumanymų, susijusių su solo balso atliekamos partijos interpretacijomis, garsažodžių, tembro perkeitimais. Tokios inspiracijos kyla pasiklausius Meredith Monk muzikos. Dažnai klausausi tyrų ir ramių Arvo Pärto, Rihardso Dubros kūrinių, o pastarosiomis dienomis neatsiklausau Gijos Kančelio „Angels of Sorrow“. Šis kūrinys nepaprastai stipriai veikia ir jaudina.

Dalyvaujate ir festivalyje „Iš arti“, kuris paprastai apjungia Lietuvos ir užsienio kolektyvus, naujausias premjeras ir XX amžiaus klasiką. 2019 metų festivalyje lenkų avangardistų „Kwartludium“ pristatyta Jūsų premjera „Stiklas“ tapo jų repertuaro dalimi. Man įdomi Jūsų nuomonė apie festivalinę kultūrą. Ar skiriasi festivaliai Lietuvoje ir užsienyje?

Festivalis „Iš Arti“ buvo ir yra vienas mano mėgstamiausių ir dažniausiai lankomų. Stengiuosi išgirsti visus festivalių koncertus, nes tokio pobūdžio ir kiekio renginių, skirtų šiuolaikinei muzikai, Kaune nėra tiek daug. Nors šiuolaikinės muzikos kūrinius į savo repertuarus įtraukia tikrai nemažai atlikėjų, mano nuomone, šiuolaikinės muzikos festivaliai Lietuvoje yra labai reikalingi ir reikšmingi, nes suburia gausų būrį melomanų bei aktyviai propaguoja nūdienos muzikos tendencijas. Svarbiausia, kad festivaliuose galima išgirsti daug naujų lietuvių kompozitorių kūrinių, kad tarp jų skamba ir mano premjeros, kad galima po koncertų susipažinti bei maloniai pasišnekučiuoti su autoriais bei atlikėjais. Sunku pasakyti, ar užsienio festivaliai skiriasi nuo Lietuvos. Tikslai, ko gero, vienodi. Gal kai kuriose didesnėse šalyse jų tiesiog yra daugiau, bet kiekis ne visada nulemia kokybę. Vertinu ir džiaugiuosi pažintimi su „Kwartludium“ ansambliu iš Lenkijos. Gavusi užsakymą parašyti kūrinį šiam ansambliui žinojau, kad stilistiką galiu rinktis laisvai. Tai galėjo būti net tonali kompozicija. Tačiau giliau pastudijavus ansamblio atliekamą muziką, natūraliai augo noras imtis senokai naudotos aleatorikos, sonoristikos. Nutariau, kad kūrinio skambesys epizodais primins avangardinę stilistiką, bet užrašysiu juos tradicine notacija, išskyrus perkusijai pasirinktų stiklinių karoliukų bei fortepijono partijos stygų epizodus.

Dažnai ištinkantis šiuolaikinės muzikos kūrinių „prakeiksmas“ – pirmas ir vienintelis atlikimas. Kodėl taip atsitinka? Kokia Jūsų patirtis?

Niekada apie jokius kūrinių „prakeiksmus“ nesusimąsčiau. Bet, matyt, yra tokie kūriniai, kurie yra tiesiog nepakartojami gerąja prasme arba tiesiog ne visai pavykę. Pasaulyje kasdien sukuriama labai daug muzikos ir didelę dalį jos galima tuoj pat pasiekti internetinėje erdvėje. Sunku nustebinti, sužavėti viskuo persisotinusį klausytoją. Turbūt dabartiniu laiku svarbi savireklama. Daugelis, ypač jaunųjų kompozitorių, tuo intensyviai rūpinasi, sukuriamas „dažnai grojamo“ kompozitoriaus įspūdis. Gal tai ir gerai. Gal tam ir aš turėčiau skirti daugiau laiko. Tačiau vis dar tikiu, kad kūryba yra verta pati rasti savo atlikėją ir klausytoją. O po koncertų išgirsti nuoširdžius padėkos žodžius iš nepažįstamų žmonių – labai malonu.

Koks Jūsų santykis su atlikėjais? Ar turite nuolatinius, kuriais pasitikite? Galbūt iš jų ateina inspiracijos?

Esu laiminga, kad daugelis mano kūrinius groję muzikantai apie mano muziką atsiliepia geru žodžiu. Vertinu ir džiaugiuosi kūrybine draugyste su Kauno styginių kvartetu, Kauno fortepijoniniu trio, ansambliu „Vilniaus arsenalas“, pianistėmis Egle Kasteckaite, Aušra Gelusevičiene, violončelininke Elena Daunyte. Visuomet malonu bendradarbiauti su aukšto profesionalumo bei meninio skonio atlikėjais.

Koks ir kada buvo Jūsų, kaip kompozitorės, įžengimas į sceną? Kokią įtaką turi dalyvavimas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus veikloje?

Dažnai studentai, baigę kompozicijos magistro studijas, iš karto stoja ir būna priimami į Lietuvos kompozitorių sąjungą. Aš, baigusi magistro studijas, dar nesijaučiau galinti pretenduoti tapti LKS nare ir nutariau sukaupti didesnį kūrybinį bagažą. Per tą dešimtmetį po studijų kūrybinis gyvenimas buvo labai skirtingo intensyvumo. Savarankiškais ir tvirtais savo kūrybiniais žingsniais laikyčiau pačios suorganizuotus savo kūrybos koncertus „GIEDRAlyja“ ir „Nuojautos“. Tačiau visada smagu sulaukti kūrybinių LKS Kauno skyriaus vadovės Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės pasiūlymų.

Premjeros jausmas – koks jis Jums? Kada įvyksta kūrinio premjera – pirmą kartą repeticijoje ar koncerte?

Visada labai laukiu visų savo kūrinių premjerų. Susipina jaudulys ir žingeidumas, džiugesys ir nerimas. Ir nebuvo dar nė vienos mano kūrinio premjeros, kurios metu būčiau visiškai rami. Mano nuomone, kūrinio premjera yra viena. Tik su klausytojais. Taip, tas pirmas sugrojimas generalinėje repeticijoje labai jaudinantis, tačiau pilnai kūrinys atsiskleidžia tik jam suskambėjus tomis akimirkomis, kuriomis jis ir buvo skirtas skambėti. Esu tokia kompozitorė, kuri dažnai palieka interpretacijos laisvę atlikėjams. Tik labai griežtai žiūriu į dinamiką ir tempą.

Jūsų kūryba pasižymi subtiliu skambesiu, minimalizmu, kuriate akademinę, sakralinę, kamerinę, eksperimentinę ir net vaikams skirtą muziką. Kas Jums muzikoje svarbiausia?

Muzikoje man svarbiausia būti savimi bei įgyvendinti vis aukštesnius tikslus, tobulėti. Kitų kūrėjų muzikoje vertinu nuoširdumą, gilumą ir muzikinio audinio vystymo subtilumą bei įtaigą.

Jūsų kūriniams būdingi įdomūs pavadinimai. Ar tai programiškumas, ar inspiracija?

Tai ir programiškumas, ir inspiracija, ir savastis, tam tikras kūrinių suasmeninimas. Kai kurie mano kūriniai lyg puslapiai iš gyvenimo dienoraščio, simboliškai įamžinantys tuo metu išgyventus įvykius ir jausmus.

Kokia yra Jūsų kūrinio pradžia? Inspiracija, nuotaika, užsakymas? Ar užsakymas konkrečiam kolektyvui ir konkrečiai datai padeda ar atvirkščiai?

Kūrybinio kelio pradžioje labiau tikėjau nusiteikimo ir įkvėpimo galia. Maniau, kad jei nėra įkvėpimo, negali būti jokios kalbos apie kūrybą. Kartais praleisdavau ištisas savaites jo ieškodama. Ilgainiui pajutau, kad galiu įkvėpimo ir nesulaukti, todėl svarbu išnaudoti kiekvieną laisvą minutę kūrybiniams garsų bei melodikos dėliojimams, idėjos paieškai. Dirbant atkakliai, su užsidegimu – įkvėpimas tuoj pat ateina.

Muzika vaikams – ar tokios muzikos kūryba susijusi su darbu Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje? O gal su motinyste?

Muzika vaikams nukelia į vaikystę, primena mane mažą, aplanko svajonės. Daug dainų vaikams sukūriau dar dirbdama Kauno berniukų chorinio dainavimo mokykloje „Varpelis“. Jas pirmąkart sudainavo būtent šios mokyklos mokiniai. O dirbdama Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje rašau ne tik dainas vaikams, bet ir miuziklus, kuriuos kartu su pradinukais pastatome ir parodome ne tik mokyklos bendruomenei, bet ir svečiams. Mano pačios vaikai taip pat žino ir mielai dainuoja savo mamos dainas, o parašiusi naujas visada klausiu jų nuomonės, kartu dainuodami aptariam ir atrenkam geriausius dainų variantus.

Tikriausiai kiekvieno žmogaus gyvenime yra svarbūs tiesioginiai ar netiesioginiai (gyvenę kitose epochose arba knygų herojai) mokytojai, kurie žodžiu ar pavyzdžiu moko. Ar turite tokių? O ar pati jaučiate kokią įtaką darote mokomiems vaikams?

Esu sutikusi daug puikių žmonių, iš kurių daug sužinojau ir išmokau. Tačiau pačiu didžiausiu savo mokytoju laikau gyvenimą ir jame įgytas patirtis.

Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje dėstote solfedžio, muzikos pažinimą ir kompoziciją. Koks Jūsų santykis su dėstomais dalykais? Ar kompozitorės patirtis padeda geriau išaiškinti šiuos dalykus? Kaip, Jūsų manymu, reikia vaikus mokyti kompozicijos?

Man patinka mokyti visų šių dalykų. Jie skirtingi ir jų tikslai bei uždaviniai taip pat skirtingi, tačiau žvelgdama kūrybiškai daugelį elementų apjungiu. Smagu ir įdomu ieškoti bei rasti naujų metodų mokomajai medžiagai išdėstyti, o kadangi tai muzikinės pamokos – tai tikrai dažnai viena kitą papildo. Mėgstu ir matau prasmę teorinių dalykų įsisavinimui pateikti kūrybines užduotis. Smagu, kuomet matai, kad vaikams jos patinka, atskleidžia jų individualų mąstymą. Dėstydama kompoziciją, pirmiausiai bandau pajusti vaiko vidinį pasaulį, vaizduotės aktyvumą, suprasti ar kūryba jam patinka. Turiu puikių mokinių, kuriuos mokydama kompozicijos augu ir kaip mokytoja, ir kaip kompozitorė.

Esate pristatoma, kaip kaunietė. O kokia kaunietė – asfalto ar soduose paskendusių priemiesčių? Kiek Jums svarbus Kaunas? Ar turite mėgiamas vietas Kaune? Ar mieliau bėgate iš miesto? Ar įvardintumėte save kaip kompozitorę, kuriančią lietuvišką muziką? Ar muzika šiuo metu yra kosmopolitiška?

Labai myliu Kauną, ypač jo Senamiestį, Žaliakalnį. Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus Santakos pylimu, Vilniaus gatve, dažnai nuvykstu prie Kauno marių.

Labiau linkčiau laikyti save kompozitore, kuriančią lietuvišką muziką.

Esat užsiminus apie norą mesti muziką ir tapti floriste.

Kartą esu rimtai susimąsčiusi, kad be mano muzikos pasaulis neapsiverstų, ir gal prasmingiau man būtų užsiimti kita veikla. Bet, pasirodo, man reikia kūrybos ir dalijimosi ja labiau, nei kažkada maniau.

Kokią vietą Jūsų gyvenime užima knygos? Galbūt galite paminėti labiausiai įstrigusias, paveikusias? Ką šiuo metu skaitote?

Knygos man svarbios ir reikalingos. Meilę knygoms įskiepiję tėveliai iki šiol yra išlaikę vertingą knygų biblioteką. Pamenu tas laimingas dienas, kai mama parnešdavo naujai išleistų Pasaulio pasakų, Drąsiųjų kelių, Siluetų serijų knygų. Mėgstu jaukiai, su kvapnios kavos puodeliu įsitaisiusi pasinerti į knygų pasakojimus ir istorijas. Šiuo metu su malonumu skaitau rašytojos Aldonos Ruseckaitės romaną apie Salomėją Nėrį „Padai pilni vinių“.

2015 metais buvot apdovanota Kauno meno kūrėjų asociacijos premija. Kiek svarbus šiandienos kūrėjui viešas įvertinimas? Noriu klausti net proziškiau – iš ko gyvena šiandienos kompozitorius?

Kaip ir kiekvienam žmogui – kompozitoriui įvertinimas svarbus. Ir nebūtinai jis turi būti fiksuojamas pinigine išraiška. Tačiau už kūrybą gaunamas užmokestis leidžia pasijusti stabiliau.

Kokią muziką klausote pati? Jeigu galima rinktis, ką renkatės – gyvą skambesį ar gerą įrašą patogiame krėsle?

Klausausi visokios muzikos. Stengiuosi „neatsilikti“ ir pasiklausyti tiek naujausių populiarios muzikos topų, tiek klasikos atlikimų. Ramiam poilsiui dažnai pasirenku muziką iš filmų, Enyos, Stingo diskus.

Koks Jūsų santykis su kitais menais? Kokie veiksniai, objektai, parodos patraukia dėmesį?

Mėgstu ir stengiuosi domėtis visais menais. Gaila, kad ne visada pavyksta pamatyti naujausius spektaklius ar parodas taip dažnai, kaip norėčiau. Gal daugiausia spėju susekti kino naujienas.

Ar virusas ir karantinas pakeitė gyvenimą? Galbūt karantinas kūrėjui yra tik į naudą?

Smarkiai nepakeitė, gal tiesiog atgręžė veidu į pačius svarbiausius gyvenimo dalykus, kuriuos rutina, bėgimas, nemažėjantis darbų kiekis bandė užgožti.

Kokia Jūsų įprastinė diena? Kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis kuriate?

Darbas gimnazijoje nuo aštuonių ryto iki pietų, maisto gaminimas ir namų ruoša, pasirengimas pamokoms, laikas kūrybai ir vakaro filmas.

Pabaigai – keletas „klausimų iš salės“.
Kas pirmiau: ar kūrinys atlikėjui, ar tiesiog kūrinys, o paskui ieškoma atlikėjo?

Labai įvairiai. Stambesni kūriniai buvo komponuoti žinant, kas juos atliks, o dainos, pjesės – ne.

Ar sunku kurti kažkam konkrečiam (chorui, ansambliui ir pan.)? Ar, vis dėlto, konkretumas duoda idėjų?

Instrumento tembras, instrumentinė sudėtis ar konkretus ansamblis dažnai tampa kūrybiniu atspirties tašku. Mėgstu instrumentams priskirti simbolius, juos personifikuoti.

Kokia kūrinio forma yra mieliausia, artimiausia, jei taip galima apibrėžti?

Labiausiai mėgstu rašyti ir nepriskirti kūriniui konkrečios klasikinės formos. Formos gaires stengiuosi sau numatyti visuomet, tačiau kūrybinio proceso eigoje leidžiuosi nešama inercijos ir formą drąsiai keičiu.

Ar nesijaučiate mažuma, nuvertinta vyriškame muzikos pasaulyje?

Aš nesu linkusi muzikos pasaulių skirstyti į vyriškus ir į moteriškus.

Daiktas, kvapas, medis, kurie suteikia jaukumo, šilumos?

Ugnis židinyje, žvakės, žiemą – mandarinų ir imbierinių sausainių, vasarą – arbūzo ir uogų kvapas. Kalėdų eglutė, papuošta pasirinktos spalvinės gamos retro ar savos gamybos žaisliukais.

Koks žmogus labiausiai inspiravo pasirenkant muzikinį kelią?

Mano šeima.

Kas kompozitoriui sunkiausia darbe?

Dabartiniu laiku, manau, itin sunku išlaikyti originalumą.

Kokiam instrumentui kurti muziką patinka labiausiai?

Labiau mėgstu styginius. Bet esu kūrusi ir karilionui, ir stiklo karoliukams.

Ar kada kūrėte muziką, atspindinčią konkrečius savo gyvenimo įvykius?

Buvo keli kūriniai – „Šukės“, „Stiklas“.

Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriama kuriant? Koks Mūzų vaidmuo kūrybai? O gal daugiau įtakos turi disciplina/rutina?

Kartais susvyruoja pasitikėjimas ir kylančios abejonės trukdo susikaupti. Tada nejučia visą kaltę permeti mūzoms, nepripažindama sau, kad tai išsiderinusios disciplinos padariniai.

Kokia meno rūšis artimiausiai susijusi su muzika?

Turbūt kiekvienam žmogui skirtingų menų sąsajos yra labai individualios. Pirmenybę dabar atiduočiau moderniam šokiui ir kinui.

Ko palinkėtumėt šiandien Lietuvai, žmonėms, muzikams?

Linkiu neprarasti tapatybės ir patriotiškumo, tiesos ir vilties.

Dėkoju už pokalbį!

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Lietuvos muzikos antena