Muzikologo scena. Edvardas Šumila: muzikologija man yra kelias, atsakymų į klausimus ieškojimas, o kartu – ir gyvenimo būdas

11 Rgp Muzikologo scena. Edvardas Šumila: muzikologija man yra kelias, atsakymų į klausimus ieškojimas, o kartu – ir gyvenimo būdas

Lrytas.lt kartu su „Lietuvos muzikos antena“ tęsia pokalbių su Lietuvos muzikologais ciklą, kuriame kalbina ryškiausius šios muzikų bendruomenės narius. Atskleidžiant asmenybių ir profesinės veiklos įvairovę, atveriami skirtingi profesijos aspektai bei žavesys.

Niujorke įsikūręs lietuvis muzikologas, filosofas ir kuratorius Edvardas Šumila nuo mažumės domėjosi muzika ir mąstymu. Šiandieną savo minties gija jis supina meną, filosofiją ir kritinę teoriją. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje startavęs kaip pianistas, jis greitai buvo patrauktas įvairialypio idėjomis grįsto muzikologo kelio. Siekdamas platesnių kultūrinių kontekstų, magistro studijas E. Šumila rinkosi Vytauto Didžiojo universitete, studijuodamas socialinę ir politinę kritiką, vėliau – filosofijos mokslus Niujorke. E. Šumila pasakoja apie juntamą šio, iš pirmo žvilgsnio nenuoseklaus, kelio vientisumą ir prasmę. Pašnekovas dalinasi mintimis apie šiuolaikinės muzikos sceną, jį formavusias patirtis ir su muzika susijusį platų idėjų spektrą.

Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į muzikologiją?

Būdamas penkerių pradėjau lankyti Juozo Naujalio muzikos gimnazijos parengiamąją klasę ir mokytis skambinti fortepijonu. Tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas, čia jau mokėsi mano brolis Ričardas, todėl natūraliai muzikos mokytis teko ir man. Metai gimnazijoje klostėsi įvairiai, su maištinga paauglyste ir skirtingais traukos fortepijonui periodais, tačiau bent jau išoriškai aspiracija atlikimo menui buvo stipri. Visuomet buvo ir kita, labiau reflektuojanti pusė; humanitariniuose dalykuose, ne tik muzikiniuose, viską atlikdavau lengva ranka ir su pasimėgavimu. Nebuvau ta linkme specialiai kreipiamas, nors sulaukdavau patvirtinimų iš šalies – muzikos istorijos dalykus dėstę mokytojai dažnai sakydavo, kad turėčiau imtis mokslinės veiklos – visuomet pamenu man dėsčiusios Zitos Bružaitės tarsi „tarp kitko“ apie tai išsakytas pastabas, bet į tai per daug nekreipiau dėmesio, nes nelabai žinojau, kaip mokslinė veikla apskritai turėtų atrodyti.

Kaip perėjote nuo muzikavimo prie rašymo apie muziką bei muzikos renginių organizavimo?

Dvejus metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) mokiausi kaip pianistas. Man labai pasisekė, kad fortepijoną studijavau pas, mano manymu, vieną geriausių pianistų Lietuvoje Daumantą Kirilauską, kuris pasižymėjo ypatingai intelektualiu požiūriu tiek į klasikinį repertuarą, tiek šiuolaikinę muziką. Tuo metu nepraleisdavau nė vieno festivalio ar šiuolaikinės muzikos koncerto, D. Kirilauskas pats atlikdavo nemažai šiuolaikinės muzikos, o mano susidomėjimas ja augo nuo mokyklos ir Akademijoje tik didėjo. Vis labiau norėjau pats jos kuo daugiau atlikti. Vyko ir pirmieji NOA festivaliai, viename jų buvau Charleso Halkos operos „Julius“ koncertmeisteris ir orkestro pianistas. Tai buvo įkvepianti terpė – net nepastebėjau, kaip mano draugų ratas tapo „kompozitoriškas ir muzikologiškas“.

Prieš pradedant studijas, turėdavome atlikti muzikos istorijos testą, pagal kurį atlikėjai būdavo skirstomi į lygius. Maniškis testas buvo toks išsamus, kad, kiek žinau, jau tada užtarnavo man šiokią tokią teoretiko reputaciją. Rinkdavausi tik Mindaugo Urbaičio dėstomus kursus, skirtus pokario ir šiuolaikinei muzikai – perėjęs į muzikologiją pas profesorių mokiausi net penkis semestrus! Prie mano lemiamo posūkio stipriai prisidėjo ir muzikos estetikos kursas, kurį dėstė kompozitorius Ramūnas Motiekaitis. Pradėjau nutuokti, kas yra kritinė refleksija, kaip yra konstruojama istorija, kaip viskas yra susiję.

Vienas kertinių įvykių iš tų laikų yra ir pirma „ekspedicija“ į „MaerzMusik“ festivalį, į kurį per daug nedvejodamas išsiruošiau su muzikologais ir kompozitoriais Tadu Dailyda, Andriumi Maslekovu, Ieva Buinevičiūte, Akvile Kalinaite, Ilme Vyšniauskaite, Juliumi Aglinsku. Buvom tokia lietuvių gauja – Berlyne vaikščiojome pėsti, kartu gaminomės valgyti ir vakarus užbaigdavome filmų seansais „Babylon“ kino teatre. Tuomet grįžti prie fortepijono ir skambinti Chopiną turėjau vis mažiau motyvacijos, dažnai išsliūkindavau į „Skalviją“ kur žiūrėdavau po tris filmus iš eilės.

Taigi, galiausiai pasirinkimo nebeturėjau; jau prasidėjus tretiems mokslo metams, rugsėjį nuėjau pas LMTA prorektorę Juditą Žukienę ir pasakiau, kad noriu pereiti į muzikologiją. Sulaukiau didelio palaikymo ir dar tą pačią dieną buvau nuvestas į lietuvių muzikos istorijos klasę pas Vytautę Markeliūnienę kartu su kursiokėmis muzikologėmis. Oficialiai dar turėjau baigti semestrą kaip pianistas, o kartu – ir pasivyti kursiokes, todėl paskaitas lankiau iškart ir už du muzikologijos kursus. Visada jaučiau, kad pasirinkimas buvo teisingas.

Ką svarbiausio išmokote, įsisavinote iš savo muzikologijos dėstytojų?

Šia prasme jaučiu, kad man tikrai labai pasisekė, ir bijau, kad išsamiai visko paminėti net ir neįmanoma. Pirmuoju mano darbo vadovu tapo profesorius Jonas Vytautas Bruveris, kuris man visada bus muzikologo-intelektualo ir taurumo pavyzdys. Kiekvienas pokalbis būdavo be galo gilus ir nuoširdus, ne kartą teko lankytis jo namuose, jis labai gražiai atsakinėdavo į kartais naivius mano klausimus ir, kaip pats sakydavo, „kovodavo su kableliais“. Tie pirmi tikri muzikologiniai impulsai profesinėje srityje, kuriuos gavau iš profesoriaus, yra svarbūs iki šiol. Kaip žinia, pastaruoju metu nukeliavau į filosofijos lankas, šie persipynimai buvo labai svarbūs, nes profesorius yra tikriausias filosofas, estetikos žinovas. Atėjau tiksliai nežinodamas, ką norėčiau tyrinėti, tačiau nuo paauglystės buvau pakerėtas Thomo Manno, ir tuo metu jau buvau skaitęs visus jo vertimus į lietuvių kalbą. Kaip žinia, jo kūryba itin muzikali ir susijusi su gilia muzikologine tematika, todėl ji ir tapo pirmuoju studijų objektu. Profesoriaus J. Bruverio dėka mano akiratyje atsirado filosofo ir muzikologo Theodoro W. Adorno darbai, kuriuos tyrinėju iki šiol ir juose specializuojuosi. Taip pat dirbau su kompozitoriumi Ramūnu Motiekaičiu. Iš jo išmokau ne tik gilaus kultūros perskaitymo, tačiau ir tam tikrų estetinių nuostatų, gebėjimo jas sverti. Ilgainiui tapome bičiuliais ir tai taip pat buvo didžiulė intelektualinės draugystės ir netgi solidarumo pamoka. Viena svarbiausių dėstytojų akademijoje man buvo profesorė Rūta Stanevičiūtė, kuri vadovavo bakalauro darbui. Tai aukščiausios klasės ir profesionalumo mokslininkė, kuri visuomet buvo supratinga ir užvesdavo ant konceptualaus kelio mano dažnai efemeriškas su menu susijusias idėjas. Ji taip pat dėstė muzikos estetiką, jos vedami seminarai man padėjo suprasti, kaip apskritai atrodo muzikologijos pasaulis, kokios idėjos „kaunasi“ tarpusavyje. Be to, jai visada rūpėjo, kad mes, dar „žali“ studentai, sudalyvautumėme užsienyje vykstančiose konferencijose ir pamatytume mokslinį darbą „veiksme“. Tačiau apskritai Akademijoje daug gavau iš visų dėstytojų, muzikologijos katedrose dirba ypatingai šviesūs ir savo sritis išmanantys profesionalai.

Kaip suvokiate muzikologo profesiją? Kokią reikšmę ji turi Jums?

Iš visų mokslinių sričių muzikologija man visuomet buvo arčiausiai to, kuo užsiėmiau nuo vaikystės. Gerai pagalvojus, tai – paini sritis. Muzikologija mane žavi tuo, jog ji gali aprėpti labai daug ir būti tiek labai formali, tiek labai diskursyvi. Tačiau muzikologija nėra ribota, todėl muziką ar su ja susijusius kultūrinius reiškinius tiriantys žmonės nėra, ar bent jau neturėtų būti, apriboti rėmais. Muzikologo kompetencijos taip pat labai plačios – tai kritikai profesionalai, muzikos teorijos žinovai, kultūros teoretikai, istorikai ir filosofai. Man tai yra kelias, atsakymo į klausimus ieškojimas, o kartu – ir gyvenimo būdas. Tai taip pat yra ir labai gyva bendruomenė, ypač ryški Lietuvoje.

Koks Jūsų muzikologinės veiklos tikslas?

Muzikologija gali būti tikslas pats savaime, tačiau ji, kaip ir visos humanitarinės sritys, turtina visuomenę ir, svarbiausia, kelia vis naujus klausimus. Smalsumas ir noras į juos atsakyti yra mus varanti jėga, ką pastebėjo dar Aristotelis, savo „Metafiziką“ pradėdamas žodžiais „visi žmonės siekia žinoti“.

Kokie Jūsų profesiniai pasiekimai Jums turi daugiausia reikšmės?

Pats kelias į šią sritį man yra labai brangus, tačiau kartais pavyksta sulaukti išorinio veiklos įvertinimo. Vienas tokių buvo dar 2013 m. vykęs muzikologų konkursas, kurį organizavo Tarptautinė muzikologų draugija, o žiūri sudarė mokslininkai iš pirmaujančių pasaulio universitetų. Tuo metu buvau jauniausias konkurso dalyvis, dar bakalaurantas, o varžiausi su magistro studijas baigusiais ar doktorantūroje studijuojančiais jaunais muzikologais. Tuomet komisija nutarė man skirti vieną iš dviejų pirmųjų premijų. Itin įstrigo Lydios Goehr – žiūri pirmininkės, filosofės iš Kolumbijos universiteto Niujorke žodžiai, jog turėčiau studijuoti Niujorke. To niekada nepamiršau ir prireikė ne vienerių metų, kol iš tiesų ryžausi tai padaryti. Kitas svarbus pasiekimas – filosofijos studijos Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje (The New School for Social Research) Niujorke. Viena ryškesnių patirčių buvo ir trumpa paskaita, kurią skaičiau Bruklino viešojoje bibliotekoje, renginyje, kuris vadinasi „Filosofijos ir idėjų naktis“. Tąkart turėjau didžiausią auditoriją gyvenime – kelis šimtus angažuotų klausytojų, kurie net ir po pranešimo koridoriuje nenustojo uždavinėti klausimų.

Kokios temos Jus labiausiai traukia, kelia smalsumą?

Trauka ir yra atsakymas, nes temos išsivysto iš to, kas tuo metu jaudina ir kelia paslapties jausmą. Taip buvo su T. Mannu, kuomet dar negalėjau tiksliai artikuliuoti, kas mane traukė. Kiekviena tyrinėjimo tema, kurios imuosi, vienaip ar kitaip siejasi su kitomis, kurios buvo prieš tai: iškyla nauji autoriai, pozicijos, o nuo literatūros ir muzikos tyrinėjimų staiga pereini į idėjų istoriją, o čia pat ir filosofija. Kita vertus, mano domėjimosi sritys prasidėdavo nuo negatyvaus apibrėžimo – netikėjimo, kad viskas yra taip paprasta, supratimo, kad istoriografija yra kvestionuotina, kad veikia mąstymo paradigmos ir režimai. Galbūt dėl to man toks artimas T. W. Adorno, kurio darbuose šis kritinis aspektas yra maksimaliai koncentruotas, tuo pačiu viskas imama domėn – psichologija, materialistinis priežastingumas, ideologija ir estetika.

Ką Jums yra svarbiausia sužinoti apie žmogų, imant iš jo interviu?

Interviu yra keblus ir labai trapus dalykas. Aš jų esu atlikęs ne tiek ir daug, man atrodo, esama tam tikrų sub-žanrų, kuriuos sąlygoja interviu ėmimo kontekstas. Pirmiausia tai, ar centre yra kalbinamas žmogus, ar situacija su kuria jis yra susijęs. Pirmuoju atveju greičiausiai tai yra tam tikras portretas, kuriame norisi atrasti dar nežinomų spalvų, naujų istorijų. Pirminė prerogatyva yra tai, ką man yra įdomu sužinoti. Dėl to pastaruoju metu interviu darau sau, o iš jo atsirandantis tekstas jau yra antrinis produktas ir nėra publikuojamas, kaip pokalbis. Kodėl tai trapus dalykas? Interviu yra labai svarbus įrankis kažką sužinoti, tačiau nė vienas iš pokalbio dalyvių iki galo nežino, ką jie nori pasakyti. Jie yra linkę patirtį šlifuoti bei šiek tiek pozuoti prieš mediją. Todėl esama strategijų tai kiek neutralizuoti. Jomis naudojasi dokumentuojantys sakytinę istoriją, jas puikiai išmano ir daugelis dokumentinio kino kūrėjų.

Kokio kompozitoriaus (kūrėjo, kultūros žmogaus) biografiją norėtumėte parašyti?

Nors biografija yra labai monolitinis žanras, aš jas visai mėgstu ir, tiesą sakant, turiu vieną idée fixe, kuri man neduoda ramybės, tačiau ją šįkart nutylėsiu, nes po to bus gėda to nepadaryti. Galiu paminėti porą pavyzdžių, kurie man yra ypatingi. Vienas jų – Didier Eribon parengta interviu knyga su Claude‘u Lévi-Straussu. Man ji yra intelektualinio žurnalistinio darbo etalonas. Iš istorinės pusės mano herojų sąraše yra Peteris Gay‘us, kurio monografija „Weimaro kultūra“ man buvo viena pirmų rimtai „užkabinusių“ humanitarinių knygų, padariusių didžiulę įtaka. Jo parašyta Sigmundo Freudo biografija taip pat yra išskirtinis šio žanro pavyzdys.

Kas Jums yra kūrybiškumas ir kaip jis pasireiškia muzikologinėje veikloje?

Grubiai mąstant, kūrybiškumas yra trys dalykai: įgūdis, drąsa ir erudicija. Nepaisant XIX a. atsiradusio ir modernybėje pratęsto absoliutaus originalumo siekio, pirmiausia kūrybiškumas yra technika, kuria naudojantis Vakaruose buvo kuriamas menas, o taip pat ir literatūra, kuriai buvo priskiriami ir daugelis mokslinių tekstų. Kūrybiškumas atsiranda gerai įgudus ir išmanant medžiagą. Tai sujungiama su drąsa eksperimentuoti su medžiagos ribomis, jungti skirtingus kultūros tekstus – tam taip pat reikalinga ir erudicija. Žvelgiant iš šiandieninės neoliberalaus kapitalizmo perspektyvos, bandoma įtikinti, kad kūrybiškumas yra prieinamas kiekvienam, tačiau taip toli gražu taip nėra, būtent dėl socialinių aplinkybių. Net didžiausią polėkį ir spontaniškumą deklaravę, dažniausiai politiški meno judėjimai visuomet buvo informuoti bei polemizavo su tradicija, todėl turėjo ją išmanyti.

Kaip manote, kokia yra muzikologijos ateitis? Kas, Jūsų nuomone, turi pasikeisti?

Nesinori burti iš kavos tirščių, todėl galėčiau kalbėti tik apie dabartinę situaciją ir bendrą tendenciją. Žiūrint bendrai, muzikologija tikrai išliks ir bus svarbi, tačiau ji morfologiškai gali aprėpti arba labai siaurą, tik su muzika susijusią tradiciją, arba plėstis, nes plečiasi pats muzikos supratimas. Man atrodo, kad ji ir suka antruoju keliu. Gyvename laiku, kuriame kaip niekad nėra vertinamas humanitarinių mokslų reikalingumas. Dažnai tenka įrodinėti, kad esame reikalingi ir neturime tiesioginės finansinės grąžos, kuria galėtumėme puikuotis. Daugelyje vietų pasaulyje universitetai ir humanitarinių tyrimų įstaigos yra „optimizuojami“ – jiems yra pritaikomi rinkos dėsniai ir karpomas biudžetas. Norėčiau tikėti, kad tai pasikeis, tačiau, ko gero, taip bus tik pajautus skaudžias pasekmes ir supratus, kokią didelę žalą kultūrai daro tokia politika.

Ar yra kokių nors muzikos kūrinių, kuriuos norėtumėte dar kartą išgirsti, kaip pirmą kartą?

Keblu, kai prašo pasidalinti mėgstamais kūriniais, nes kiekvienąkart galėčiau duoti vis kitus pavyzdžius. Kaip pirmąjį kartą norėčiau išgirsti, tuos kūrinius, pirmąjį susidūrimą su kuriais atsimenu geriausiai. Pirmasis – W. A. Mozarto „Don Giovanni“. Tai pirmoji opera, kurią pamačiau Kaune, kai man buvo aštuoneri metai. Buvau visiškai jos užburtas. Antrasis pavyzdys – „Liebestod“, R. Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ finalas. Kūrinį išgirdau muzikos istorijos pamokose, tačiau puikiai atsimenu, kaip klausydamas vis dažniau keičiau apie jį suvokimą ir atrasdavau naujų dalykų. Vėliau skambinau ir R. Wagnerio sukurtą F. Liszto transkripciją. Trečiasis mano mylimiausių yra Mortono Feldmano „Coptic Light“. Kūrinio tekstūra visiškai užburia ir, atrodo, pakeičia pačią aplinką, kurioje skamba. Panašus jausmas, kai galvoju, kad vėl norėčiau gyvai pamatyti Rothko ir Cy Twombly paveikslus. M. Feldmaną atradau M. Urbaičio paskaitose, bet tikrą įspūdį paliko gyvas atlikimas „Ultraschall“ festivalyje, Berlyne.

Kas Jus įkvepia pastaruoju metu?

Pastaruosius metus ypatingą ryšį jaučiu su Jono Meko asmenybe. Mane žavi ne tik jo kūrybinis palikimas, filmai, poezija, dienoraščiai (šie yra itin svarbūs ir įkvepiantys). Taip pat teko prisiliesti prie jo aplinkos: mano geriausi bičiuliai Niujorke artimai su juo bendravo. Mane įkvepia tekstai, kurių vienu metu skaitau daug. Skaitydamas Spinozos „Etiką“ pusę metų nedaviau ramybės tiems patiems bičiuliams, nuolat kalbėdamas apie vieną substanciją ir apie tai, kad visi esame tik jos pasireiškimo būdai. Tokie pokalbiai prie vakarienių, kurias dažnai ruošiu pats, man irgi yra labai svarbūs. Džiaugiuosi gyvu santykiu, bendra kontempliacija, kai nereikia skubėti.

Kaip manote, ar muzika gali formuoti kultūrą? O gal tai tik dekoratyvinis menas?

Muzika, kaip ir kiti menai, formuoja kultūrą ir yra jos formuojama. Ji nėra autonomiška ir visuomet turi paslėptą socialinę funkcija. Nuo XIX a. menas apsimeta „autonomišku“, yra formuojama kūrėjo ir genijaus prerogatyva. Tačiau, kaip matyti iš istorijos, tai tėra iliuzija. Juk, pasikeitus socialinei sąrangai, menas tiesiog priverstas prisitaikyti prie naujų socialinių sąlygų – kapitalizmo. Tačiau tuo pat metu, atspindėdamas ir reflektuodamas šį santykį, menas turi kritinį potencialą atskleisti ir parodyti šią sistemą kaip ideologinę. Taip pasireiškia antrasis meno pobūdis, esmingas kultūros formavimui ir vystymuisi.

Ar, Jūsų nuomone, muzika yra kalba? Kaip suvokiate muzikos kalbinį aspektą?

Čia daug pasakyti galėtų T. W. Adorno, jam muzika turi „kalbinį-pobūdį“. Per minėtą, tariamą autonomiją muzika suformuoja savo sintaksę, teleologiją, naratyvą ir t.t. Iš semiotinio taško ją galėtume vadinti signifikacijos sistema, tačiau jos ir kalbos diskursyvine prasme nereikėtų lyginti. C. Lévi-Strausso nuomone, Vakarų muzika pamažu perėmė mito struktūras ir funkcijas. Tačiau tai tinka tik labai vakarietiškai ir tradicinei muzikos paradigmai bei susiaurina mūsų muzikos supratimą pačia bendriausia prasme. Pasaulyje yra daugybė kitokios muzikos pavyzdžių ir jos raida yra visai kitokia, kai kur daug tampriau susijusi su kalba. Vakaruose turime išplėstinį muzikos apibrėžimą, kuriam priklauso viskas, kas yra su ja susiję. Tuomet daug įžvalgų nebegalioja arba galioja tik sąlyginai.

Po muzikologijos studijavote politikos mokslus, filosofiją. Kas Jus paskatino likti muzikos pasaulyje?

Galbūt iš šalies gali pasirodyti, kad čia būta daug blaškymosi, bet aš pats jo visai nejutau. Socialinės ir politinės kritikos programoje VDU plėčiau ir kontekstais papildžiau tai, ką dariau anksčiau – muzikos nesijaučiau numetęs. Magistro darbas taip pat buvo stipriai susietas su muzika – rašiau apie neoliberalizmą ir estetiką bei politinio angažuotumo mene galimybę. Ypatingai daug išmokau iš savo profesorių Gintauto Mažeikio ir Jay D. Miningerio. Nors oficialiai tai buvo politikos mokslų magistras, jis siejosi su filosofija, taigi, po šios programos filosofijos pasirinkimas man atrodė natūralus. The New School atitiko mano domėjimosi sritis, o jos filosofijos programa yra prestižinė, todėl mano prieiga beveik iš karto buvo filosofinė, tik užtruko laiko ją kristalizuoti ir artikuliuoti. Dabar man visi šie dalykai nėra atsiejami.

Kaip manote, ar tarpdiscipliniškumas galėtų būti vienu ryškiausių XXI a. kūrybinio mąstymo modelių?

Tarpdiscipliniškumas dabar tikrai yra labai išreikštas, bet nesu tikras, ar tai naujas reiškinys. Man atrodo, kad sričių atskyrimai yra dažnai sintetiniai, o menuose ir humanitarikoje jų jungimasis visuomet buvo aktualus dėl idėjų erdvės, kuriose jos susitinka. Galima būtų sakyti net priešingai – jog esama vis didesnės specializacijos ir sričių atskyrimai tampa vis labiau problematiški. Kažkada filosofija apėmė kur kas didesnį mokslinių sričių spektrą, o teorijos bandydavo aprėpti viską. Karlas Marxas, S. Freudas ir kiti mąstytojai dar galėjo kurti viską apimančias teorijas, tačiau šiais laikais žinome, kad sritys jau gerokai išsiskaidžiusios ir jų įžvalgos nukeliavo į kur kas specifiškesnes disciplinas. Tačiau menininkus visuomet traukė kitos sritys, XIX amžius buvo apsėstas muzikos, Walteris Pateris rašė: „visi menai siekia muzikos būklės“ (pagal implikaciją čia net ir muzika siekia muzikos būklės). Tuo pat muzikai priskirtas absoliutumo imperatyvas dažnai buvo formuojamas kaip galimybė išreikšti kažką už jos ribų. XIX–XX a. sandūroje ir vėliau daugybė menininkų arba tyrinėjo sinesteziją, kaip percepcijos būdų persidengimą, arba siekė absoliučios sintezės. Patys radikaliausieji siurrealistai, dada, o vėliau ir fluxus judėjimai apskritai nedeklaravo jokios priklausomybės vienai sričiai.

Grįžtant prie šių laikų, taip, tarpdiscipliniškumo vaidmuo didelis, tačiau be jo vargu ar kas būtų įmanoma, nes ariant tik vieną vagą, veikla tampa orientuota tik į labai specifinį rezultatą. Ji susvetimėja. Minėjote koncepcinę painiavą, kurią, manau, kuria idėjų pliuralumas. Tiek kritinė teorija, tiek šiuolaikinis menas bando ją užčiuopti, tačiau reikia nepamiršti, kad toks veiksmas irgi yra konceptualizuojantis ir neišvengiamai sukuria tam tikrą sistemą. Taigi ir tarpdiscipliniškumas yra sąlyginis.

Kaip vertinate Lietuvos muzikos scenos globalizaciją?

Globalizaciją sąlygoja pirmiausia bendros ir laisvos rinkos atsiradimas bei radikalus mediacijos sutrumpėjimas. Kultūrinį savitumą dažnai lėmė lokalumas, tačiau ji niekada negali vystytis be kontakto su idėjų įvairove. Mūsų profesionaliosios muzikos scena klesti ir yra nuolat papildoma muzikų patirtimis iš šalies, apie tai esu kalbėjęs net keliuose tekstuose. Esu prieš rinkos dominavimą, nes tai yra didžiausias homogenizacijos ir netgi, sakyčiau, regreso šaltinis. Turime gana turtingą vietinę profesionaliosios muzikos sceną, kuri rinkos sąlygomis išlikti negalėtų ir turėtų taikytis tik prie vartojimo, o tai, beje, dažnai yra skatinama. Esu už didelį viešąjį sektorių, kuriame yra stipri švietimo sistema, galinti išugdyti meno suvokėją, kurį dar labiau skatintų domėtis ir suprasti.

J. Mekas lygino Vilniaus ir Niujorko kultūrines scenas. Kaip Jūs galėtumėte jas palyginti?

Man įstrigęs Susanos Sontag ir J. Meko pokalbis apie Europą ir Niujorką. J. Mekui atrodė, jog Niujorko pogrindis septintajame dešimtmetyje atsvėrė intelektualinę Europos atmosferą. Kaip ne sykį man yra minėjęs jo sūnus Sebastianas, J. Mekas griežtai pasisakydavo prieš valstybinį institucinį finansavimą, idant jis nesikištų į meną. Aš, priešingai, manau, jog menas ir kultūra privalo būti finansuojamas ir palaikomas valstybės, nes tuomet jis yra mūsų visų, o ne privačios iniciatyvos, didelio kapitalo interesų lauke. Tuo pačiu jis negali būti valstybės reguliuojamas ir cenzūruojamas.

Manau, jog šiais laikais ypatingai lengva gyventi ir kurti bet kur, tačiau kultūrinė aplinka vis tiek turi savo įtaką. Vilnius šią pulsaciją tikrai turi, tačiau tokios vietos kaip Niujorkas pasižymi milžiniška jos koncentraciją. Tai leidžia jaustis veiksmo epicentre. Bet tai nebūtinai yra esminga kūrėjui.

Kokia festivalių lankymo patirtis Jus labiausiai įkvėpė?

Turbūt daugelis geriausių festivalio lankymo patirčių įvyko Berlyne, minėtame „MaerzMusik“ festivalyje, kurio nuo 2011 iki 2016 metų nepraleidau nei vieno. Ypatingai įstrigo 2015 m. festivalis, jo vadovu tapus Berno Odo Polzeriui. Manau iš ten atėjo daug kuratorystės idėjų, kurias vėliau taikiau ir kituose organizuotose renginiuose.

Kuo Jus žavi kultūrinių renginių organizatoriaus darbas? Kaip jį atradote ir dėl ko jis Jums yra tinkamas?

Į organizatoriaus ir kuratoriaus veiklą pasukau taip pat, kaip ir mano kolega Dominykas Digimas, kuriam kartu su tuo metu Lietuvoje dirbusiu Matthiasu Kronlachneriu šovė mintis surengti nepriklausomą festivalį „Ahead“. Matthiasas Vilniaus universiteto observatorijoje buvo įrengęs garso sferą, kuriai sukurtų kūrinių koncertas tapo pirmuoju festivalio renginiu. Pamažu į šią veiklą įsitraukiau vis labiau, patį festivalį pradėjau suvokti kaip kultūrinį gestą ir, kaip mėgdavome sakyti, „patirčių erdvę“. Taip kristalizavosi festivalio koncepcija ir kaupėsi patirtis. Pirmąjį festivalį, beje, surengėme be jokio finansavimo, tačiau tai suteikė didžiulę moralinę ir profesinę satisfakciją.

Dabar ši veikla yra štilyje dėl mano studijų Niujorke, tačiau mintyse nuolat kuriu planus, ką dar būtų galima nuveikti. Jau kelerius metus mąstau apie labiau kuratorinę perspektyvą, kuri iš galerijos erdvių vis labiau veržiasi į muzikos sferą.

Lietuvoje yra daugybė įvairių festivalių. Kaip Jums su Dominyku Digimu gimė mintis organizuoti savo festivalį „Ahead“?

Į šią iniciatyvą buvau pakviestas, tiesa, labai ankstyvoje jos stadijoje. Jos ėmėsi Mathiasas ir Dominykas, todėl pirminis impulsas priklauso jiems. Pavadinimas gimė labai atsitiktinai dėl noro kurti proveržį. Tuomet elektroninės muzikos kūrimo galimybės buvo prieinamos visiems, tačiau trūko tam tikros erdvės ir edukacinės plotmės. Todėl nuo pat pradžių festivalyje buvo labai svarbi edukacinė kryptis, vykdavo kūrybinės dirbtuvės, kurios visuomet būdavo nemokamos.

Festivalis „Ahead“ jungia karjeros kelią Lietuvoje pasirinkusius menininkus su tais, kurie nusprendė išvažiuoti. Pagal kokius principus pasirenkate festivalyje pasirodančius muzikantus, kuriate programą?

„Ahead“ tapo savotišku tiltu ir jame daugybė studijas užsienyje baigusių menininkų buvo pristatyti pirmąjį kartą. Iš jų visuomet laukdavome pasidalinimo patirtimi ir mąstymo kartu. Tai lėmė „abipusio mąstymo“ paantraštę. Festivalis visuomet turėjo kamerinę aurą, kurią savaitraštyje „Literatūra ir menas“ labai gražiai aprašė Tautvydas Bajarkevičius (Nr. 3634/39). Man visuomet atrodė, jog mes viršijame visus lūkesčius turint omeny kuklų festivalio biudžetą ir sugebėdavome nepažeisti tais metais pasirinktos konceptualios ašies, kuri buvo pagrindiniu kriterijumi sudarant programą, tačiau atsirasdavo galimybės, aišku, ir tam tikri prioritetai.

Kuo šis festivalis išsiskiria iš kitų elektroninės muzikos renginių?

„Ahead“ ilgainiui tapus „elektroninių garso praktikų“ festivaliu buvo žengtas stiprus žingsnis į kur kas platesnį idėjų spektrą. Jame, kaip jokiame kitame festivalyje, derėjo pokalbiai, paskaitos ir renginiai. Atsiskyrimo tarp pasyvaus ir aktyvaus dalyvavimo jame buvo mažai. Tai buvo apie idėjas ir keitimąsi jomis, apie abipusį mąstymą.

Ar sunku šiais laikais finansiškai išlaikyti nišinį festivalį?

Priklauso nuo galimybių ir tikslų. Dažniausiai nepadengdavome savo darbo kaštų. Tačiau buvo didelis entuziazmas, negailėjome tam laiko ir tuo gyvenome. Turint didelių įsipareigojimų, tai gali būti labai sunku. Tačiau tai daryti verta, nes tai visiškai keičia santykį su bet kuria kita veikla ir išmoko daugybės dalykų, kuriuos galima tik patirti. Nekalbant apie didelę asmeninę ir profesinę satisfakciją, kai viskas pavyksta.

Kuri iš muzikologinių veiklų Jums yra artimiausia?

Man svarbiausia yra įvairių dalykų apmąstymas. Kuratorystė nėra tiesiogiai muzikologinė ar filosofinė veikla, tačiau ją matau ypač kaip antrosios tęsinį. Tai irgi yra apmąstymas, tačiau persipynęs su patirtimi ir susijęs su bendro mąstymo procesu. Todėl festivalio „Ahead“ paantrašte tapo Mutual Thinking („Abipusis mąstymas“). Beje, man atrodo, kad ji buvo suformuluota intuityviai ir gal kiek naiviai, bet kuo toliau, tuo man ji atrodo prasmingesnė.

Ačiū už pokalbį!

Ona Jarmalavičiūtė
Lietuvos muzikos antena

Edvardas Šumila. Tomo Tereko nuotraukos.