23 Lie „Minimal Voices“ – muzika lygiems balsams ir minimaliems laikams
Karantinas mūsų šalyje baigėsi, tad pamažu miestus užpildė žmonės, į sales grįžo renginiai, pradėti leisti neišleisti leidiniai. Gyvenam įdomiais laikais – ilgą laiką girdėjome skundus dėl nuolatinio bėgimo, skubėjimo, greitėjančio gyvenimo tempo ir staiga buvome priversti viską sustabdyti, atsikvėpti ir pradėti iš naujo. Tokiame kontekste, atrodo, kad merginų ansamblio „Melos“ debiutinis albumas „Minimal Voices“ pasirodė pačiu laiku.
Kolektyvas susikūrė prieš šešerius metus, kaip „liepaičių“ absolvenčių ir kartu studijuojančių merginų ansamblis, kurio tikslas – sukurti erdvę labiau alternatyvioms akademinės muzikos praktikoms. Per šį laikotarpį kolektyvo sudėtis vis kito, merginos išbandė įvairių stilių ir kompozitorių kūrinius, dalyvavo įvairiuose festivaliuose ir bendradarbiavo su įvairiais kūrėjais ir atlikėjais, kol įgavo dabartinę ir, tiesą pasakius, labai profesionalią formą. Pasak vienos iš ansamblio įkūrėjų Jutos Pranulytės, Lietuvoje labai stipri chorinės muzikos tradicija, tačiau ji pakankamai konservatyvi. Lietuviškos muzikos, skirtos lygiems balsams trūkumas iš dalies atsiranda ir dėl to, kad Lietuvoje nėra pakankamai profesionalių atlikėjų galinčių ir norinčių ją atlikti. „Melos“ komanda nebijo šiuolaikinės muzikos keliamų iššūkių, o, atvirkščiai – kuria nišą naujai vokalinei kūrybai, todėl ir daugelis albumo kūrinių buvo sukurti būtent šio ansamblio užsakymu.
Albumo pavadinimas „Minimal Voices“ sufleruoja apie minimalistinę muziką, tačiau jame pristatyti kompozitoriai vengia savo muziką įrėminti minimalizmo sąvoka. Kūryba lygiems balsams iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai primityvi ir paprasta – tokiai sudėčiai neprikursi dramatiškų ir kontrastuojančių temų ar sąskambių. Tačiau tai atveria galimybes nagrinėti patį garsą per mikrotonalumo, ritmikos ar net sonorikos plotmes. Apsiribojant vos keletu muzikinių elementų, formos ir vystymo esme tampa jų išdėstymas laike. Todėl redukuota komponavimo technika, ko gero, labiausiai tinka lygių balsų kūrybai.
Be minimalizmo ir sudėties tarp kūrinių galima pastebėti dar vieną, anot albumo kūrėjų, neintencionalią giją – tai Rytis Mažulis. Net trys kūriniai (iš šešių) yra sukurti šio kompozitoriaus, o net trys (iš keturių) kompozitorių yra jo mokiniai (Agnė Mažulienė, Karolina Kapustaitė ir Dominykas Digimas). Kiekvienas kompozitorius ir albume, ir koncerte turėjo tą pačią paletę – keturis lygius balsus ir tokią pat kompozicinę mokyklą. Tačiau kiekvienas iš šių autorių turi unikalią muzikos kalbą ir tai įrodo šiame albume.
Tad kaip gi „Melos“ pristatė savo debiutinį albumą? Liepos 9 d. koncerte (ir albume) susirinko keturi išraiškingi sopranai – Gabrielė Bilevičiūtė, Justina Leinartaitė, Karolina Macytė ir Gabija Adamonytė. Pasirinkta pristatymo erdvė taip pat alsuoja minimalizmu – Naujamiestyje priešais Rusų dramos teatrą pasislėpusi šiuolaikinio meno galerija SHCH/ŠČ ir jos asketiškas išplanavimas suteikė fizinę formą skambėjusiai muzikai. Akivaizdu, kad albumas buvo išties labai laukiamas, nes, nepaisant ribojimų, kitų renginių gausos, pakankamai vėlaus laiko ir įdomios vietos, susirinko išties nemažai žmonių. Koncerto programoje suskambo visas albumo turinys analogine tvarka albumo išdėstymui.
Prieš koncertą skelbtame interviu su kompozitoriais viena iš pagrindinių minčių buvo ta, kad jų minimalizmo modernumas yra nutolęs nuo tonaliosios eros. Bet, kita vertus, tonalumo esmė ir pagrindas yra tonika – vienas garsas, aplink kurį sukasi, stabilizuojasi visi kiti muzikos elementai. Minimalizme šis stabilumas taip pat yra būtinas ir egzistuoja. Šio stiliaus muzika kyla iš vieno prado, vienos koncepcijos, bet nebūtinai lieka vieno plano. Ir tai galbūt yra formos pradmuo, formos inspiracija. Šis pradas kiekvienam kūriniui ir kompozitoriui yra vis kitoks.
R. Mažulis – iš šių kompozitorių seniausiai kuriantis redukuotą muziką. Kas gi tampa pirminiu pradu jo kūriniuose? „Autoportreto“ pagrindas yra viena nata, išplečiama mikrotonais, pluoštiškai slenkančiais laike. „Iš Kur Gi Tai Žinot Galėčiau Aš“ pradas yra dešimties garsų išplėstos dermės melodinis motyvas. „Ramybėje“ tai taip pat ypač lėtas judėjimas tarp keleto garsų pabrėžiant kvėpavimą. Visiems trims kūriniams kompozitorius naudoja poetinius tekstus (Stanislawas Grochowiakas, Gennadijus Aigi, vert. Sigitas Geda, Vergilijus). „Autoportreto“ tekstas iš dalies atsispindi šio kūrinio komponavimo principą: eilutė „neplėsk dangaus, jis ir taip platus“ tarsi teigia, kad nėra būtinybės peržengti vieno garso ribos, jis ir taip gausus. Lėtame kisme jis plečiasi mikrotonais aukštyn ir žemyn, kurdamas hiperminimalistinį, subtilų vystymą. Kūrinį „Iš Kur Gi Tai Žinot Galėčiau Aš“ Mažulis plėtoja kanoniškai, čia mikrotonalumo beveik nelieka, melodija pakankamai plati, tačiau labai paprasta. Keturi balsai, nereguliariai kinta, kartais apsijungia, kartais skamba unisonu, o formą diktuoja poetinis tekstas. Kūrinys skiriasi nuo kitų dviejų jo kompozicijų: judrus, spartaus tempo, nuosekli, aiški modali slinktis tampa vienintele kūrinio medžiaga. Redukuota muzikinė kalba čia pasireiškia melodijos primityvumu, vienatemiškumu, paprastu ritmu ir repetityvumu. „Ramybėje“ vėl plėtojamas mikrotonalumas, kurio pagrindas – vienas garsas kaip atspirties taškas. Nuo jo lėtai, vos pastebimai slenkama aukštyn ir žemyn, o bendrą muzikinę kalbą papildo ir kvėpavimas kaip sonorinis efektas.
A. Mažulienės „Tuo taku“, pasak jos pačios, komponavimas yra pagrįstas „gyvatėlės“ principu: kūrinys yra viena plėtojama frazė, prasidedanti nuo dviejų garsų motyvo, su kiekvienu atsikvėpimu ją praplečiant melodiškai ir faktūriškai naujais garsais ir mikrotonais. Jau minėtame interviu ši kompozitorė aktyviausiai gynė minimalizmo modernumą ir novatoriškumą, pasireiškiantį per atotrūkį nuo senosios, tonaliosios epochos. Tačiau kūrinyje besiplečiančios fazės, dėl nuolatinio atkartojimo ir sugrįžimo prie pagrindinio tono, nepaisant naudojamos mikrointervalikos, skambėjo ko gero tonaliausiai iš visų koncerto kūrinių – vis ilgėjanti melodinė fazė, kylanti mikrotonais, pavojingai priartėja prie minorinio tetrachordo.
D. Digimo kūrinio „Oscillations“ pagrindas – tai žodis „oscillations“ (liet. virpesiai). Naudodamas šio žodžio fonetines savybes, po vieną garsą, skiemenį, dalį žodžio ar pilną žodį jis tarsi ieško melodijos, tarsi klaidžioja nuo vieno virpesio prie kito. Virpesiai šiame kūrinyje pasireiškia kaip faktūrinės fazės, pamažu kintančios, nuosaikiai laike besikeičiančios, besiplečiančios ir besitraukiančios. Lėtas, tačiau skaidrus ir mažne peršviečiamas faktūrų kismas, beveik glassiškas vystymas pasireiškia naudojant poliritmiją, polimetriją, tokiu būdu išvengiant repetityvumo.
Mažiausiai man pažįstama muzikinė kalba ir mažiausiai girdėta pavardė akademinėje muzikoje buvo K. Kapustaitė. Jos kūrinio „This Is About Our Body Heat“ pagrindas yra šilumos perdavimo cheminės reakcijos, vykstančios tarp skirtingų kūnų, organų ar net ląstelių. Tai, pasak autorės, diktuoja ir kūrinio tekstą, ir melodiką, ir ritmiką. Nors ir idėja pasitelkti kitų mokslo sričių modelius kaip kompozicijos pagrindą yra konceptuali ir novatoriška (be to, ypatingai mėgiama jauniausių lietuvių kompozitorių), šio kūrinio vystymas kone klasikiškiausias iš visų albume ir koncerte skambėjusių. Skrupulingai išaustas kanonas labai naratyvus, artimas kalbėjimo manierai, pasakojimui, forma, rodos, labai priklausoma nuo teksto. Vystymas kuriamas fazėmis, kuriose plečiama faktūra, melodija.
Tad su tokiu pluoštu skirtingų, tačiau kartu ir labai artimų kompozitorių „Melos“ kolektyvo merginos susitvarkė išties puikiai. Ansamblis, nors ir susidedantis iš dar labai jaunų dainininkių, pasirodė ypatingai profesionaliai. Kartais tarp akademikų galima išgirsti skundų, kad Lietuvoje nėra gerų kolektyvų, pajėgių kokybiškai ir profesionaliai atlikti sudėtingesnę akademinę muziką. Tačiau „Melos“ įrodė, kad jaunąją kartą domina šiuolaikinė muzika. Žinoma, koncerto metu buvo ir balsų virpesių, bet tai smulkmenos palyginus su tuo, kaip delikačiai buvo atliktas kiekvienas kūrinys.
Po koncerto dar ir dar perklausius albumą, mėgavausi jo unikalumu ir šviesumu. Lietuviškas minimalizmas, pasirodęs po pasaulinės pauzės, yra kaip niekad aktualus ir reikalingas. Tad norisi tikėtis, kad tai bus nepaskutinis „Melos“ leidinys, papildantis kokybiškos lietuviškos muzikos grojaraščius.
Kotryna Lukšytė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra