Geriau vėliau: dešimtmetį brandintas interviu

17 Bir Geriau vėliau: dešimtmetį brandintas interviu

Šiandien Lietuvoje švenčiame karantino pabaigą. Laiko, stipriai įtakojusio visų mūsų gyvenimus. Kaune gyvenantį kompozitorių, pedagogą, muzikinio gyvenimo stebėtoją Algimantą Kubiliūną karantinas privertė stabtelėti ir apmąstyti prieš vienuolika metų užduotus klausimus, kurie anuomet taip ir nesulaukė atsakymų.

Dešimtmetį užsitęsęs virtualus kompozitorių Zitos Bružaitės ir Algimanto Kubiliūno „pokalbis“ kviečia užsukti į kūrėjo apmąstymų, jausmų užkulisius, kuriuose atviras pasakojimas apie jautrų kompozitoriaus ir atlikėjo santykį, įkvėpimo šaltinius, ramybės neduodančius šiandieninius kultūros akibrokštus ir meno įtaką globaliniams procesams.

Kaip niekada atviras Algimantas Kubiliūnas.

Gerb. Zita, vartydamas savo senus popierius, radau Jūsų atsiųstus klausimus, kuriuos gavau 2009 m. birželio mėnesyje, 70-mečio proga, taigi, jau beveik prieš 11 metų. Matyt Jūs norėjote kažką parašyti, bet aš tada kažkodėl pasielgiau ne visai tinkamai ir į Jūsų pateiktus klausimus neatsakiau, o kažką „sukūriau“ savo. Taigi, dabar juos išvydęs, pasijutau Jums nusikaltęs ir skolingas, dėl to atsakau dabar (geriau vėliau, negu niekad…). Aišku, ši medžiaga jau nebeaktuali, 70-metis liko tik atmintyje už devynių kalnų ir devynių Dunojėlių, tačiau aš parašęs jausiuosi nors tokiu būdu, nors šiek tiek atsiteisęs su Jumis. O be to, ir man pačiam buvo įdomu pamąstyti, nes kai kurie Jūsų klausimai vedė prie minčių, kurios savaime galvoje nekilo. Dėl to, nors ir pavėluotai, dėkoju Jums už juos.

Atsakiau trumpai, nesiplėsdamas, tik tiek, kad būtų suprantama, ką noriu pasakyti. Stengiausi būti atviras, kaip niekada. Patikėkite. Prieš 11 metų tikriausiai būčiau kalbėjęs daug ką kitaip. Gaila, kad tada nieko neparašiau, dabar būtų įdomu palyginti. O Jūs paskaitykit (jei turėsit laiko). Ir atsiprašau, kad drįsau Jus trukdyti tokiais dalykais. Juk atliekamo laiko daug tikrai neturite.

Su gilia pagarba, Algimantas Kubiliūnas, 2020 m. balandžio 10 d.

Kokią „vizitinę kortelę“ Jūs suformuluotumėte savo muzikos atlikėjams?

Prie atlikėjų visada artinuosi su didžiule baime, ypač jei jų nepažįstu asmeniškai, nežinau jų charakterio, nežinau, kokios reakcijos (kokiu būdu gali būti jos reiškiamos) galiu laukti. Bijau kreivo šypsnio, abejingo žvilgsnio. Man gyvenime (tai buvo jau seniai) su vienu atlikėju yra nutikę štai kas. Parašiau kūrinį ir sutikęs, žinomą Lietuvoje, asmeniškai gerai pažįstamą atlikėją, įteikiau gaidas. Jis pavartė rankose popierius, pažiūrėjo į mane ir paklausė:

– Tai ką man su šiomis gaidomis daryti?
Aš suakmenėjau.
– Tai gal galėtumėte pagroti, jei nepasirodys per daug prastas? – pralemenau.

Pakraipęs galvą, gaidas priėmė. Pagrojo (regis ir ne viename koncerte), padarėme įrašą. Šis kūrinys gal ir neturi ypatingos aureolės, bet aš jo nesigėdinu ir šiandien.

Man atlikėjai – visada autoritetai, geriau už mane pažįstantys instrumentų subtilybes, taigi, tiesdamas savo kūrinio gaidas į jų rankas, visada jaučiuosi labai netvirtai. Esu įsitikinęs, kad tobulai instrumentui kompozitorius gali rašyti tik tada, kai jį pats valdo. Nors! Parašius šiuos žodžius pasąmonė man kužda: kiek kompozitorių virtuozų yra prikūrę kompozicijų, kurios (kai kurios, ne visos, žinoma) be galo efektingos skambesiu, faktūriniu išradingumu, bet be efektų, aš ten ne kažką daugiau ir girdžiu. O beje: tokios kompozicijos mėgstamos atlikėjų (galimybė rodyti virtuozinius sugebėjimus), mėgstamos ir tam tikros dalies klausytojų. Ta muzika, tegul tai ir klasikos kūriniai, kažkuria prasme artėja prie pop žanro. Didieji XX a. meistrai – A. Schönbergas, A. Bergas, O. Messiaenas ir kiti – to niekada nedarė.

Taigi, aš ne tas kompozitorius, kuris stengiasi kurti garsinių efektų kupinas kompozicijas (ko gero, to ir nesugebėčiau), man svarbu kažkas… Bet žinau, kad taip rizikuoju nebūti labai populiariu.

Atlikėjų yra įvairių. Vieni labai kūrybiški ir sąžiningi, su jais dirbti didžiulis malonumas ir laimė. Šie atlikėjai neretai suranda kūrinyje tai, ko kartais net pats autorius neįtaria (tai kažkokia kūrybinė paslaptis. Aš ją esu pajutęs savo kailiu, tačiau niekaip negaliu paaiškinti). Tokiems atlikėjams tenka tik pagarbiai nusilenkti. Su kitais gi tenka dirbti, aiškinti, kartu ieškoti ir jei darbas vyksta sutartinai sklandžiai, paprastai pasiekiamas geras rezultatas. Sunkiausia su ambicingais atlikėjais, kurie, laikydami rankose jiems nepažįstamo autoriaus naują, nežinomą kūrinį, nenori girdėti jokių autoriaus komentarų. Taip parengus kūrinį, koncerte dažnai išgirsti „staigmenų“ (tai irgi esu ne kartą patyręs). Taigi, apibendrinant: aš mėgstu dirbti su atlikėjais, ypač jaučiu būtinumą bendrauti rengiant kūrinį pirmajam atlikimui, nes nuo pirmojo sceninio pristatymo didele dalimi priklauso kūrinio tolimesnis gyvenimas.

Esate racionalus kūrėjas, tačiau kokį kūrinį išskirtumėte kaip „šilčiausią“ iš savo kūrybinio portfelio?

Visa, ne pop pakraipos muzika, yra racionali. Taigi, Jūs mane įvardindama racionaliu kūrėju, gal ir neklystate. Man regis, kad visus savo kūrinius stengiausi pamatuoti dvasia, dėl to negalėčiau įvardinti „šilčiausio“. Pradėdamas rašyti kūrinį aš jaučiu emocijas, vidinę jų energiją, kurias noriu išreikšti, ir tik jų išraiškai ieškau formos, sąskambių… Kūrinio nepradedu rašyti abstrakčiai, t. y. užsibrėždamas rašyti tokią ar kitokią formą, o tik po to mąstyti apie visa kita. Taip nebūna. Apie formą (klasikiniu požiūriu) negalvoju nei pradėdamas, nei baigdamas kūrinį. Jį pradedu, tęsiu, kurdamas pirmąjį kūrinio variantą dažnai nežinau kaip baigsiu, tačiau kiekvienai struktūrai (naujai ar kartojamai), kiekvienam fragmentui jaučiu loginę motyvaciją. Tik parašęs kartais pasižiūriu: o kas gi čia išėjo? Emocijos ištraukiamos „iš giliai“ ir „apgyvendinamos“ tam tikroje formoje, struktūroje. Taigi, nežinau, ar įtikinu klausytoją savo kūrinių „šiltumu“. Manau, kad kai kuriuos mano kūrinius reikia paklausyti ne vieną kartą.

Muzika, formuojanti (įtakojanti ar net inspiruojanti) Jūsų muziką.

Tenka skaityti knygose, net gi kai kada išgirsti ir iš kolegų lūpų apie inspiracijas. Geras literatūrinis tekstas gali inspiruoti vokalinį kūrinį, tačiau instrumentinė muzika… Kada pradėjau mokytis muzikinės kūrybos, kai kurie pedagogai siūlydavo remtis kai kuriais muzikiniais kūriniais, bet man nesisekdavo. Studijiniais tikslais niekada nesu parašęs nei vienos „kopijos“. Na, nebent bachišką fugą. Tik tiek. Daug yra kūrinių, kuriais be galo žaviuosi, tačiau kad tai mane inspiruotų, nejaučiu. Tai galbūt dėl to, kad kūrinį pradedu rašyti veikiamas savo emocijų, jausmų? O gal akylas (ausylas) klausytojas ir gali kai ką išgirsti, ko aš net neįtariu esant? Ir man būtų įdomu žinoti.

Kūrėjas visada buvo ir (gal bus) žmogaus sielos sanitaras. Kokie akibrokštai kultūroje šiandien Jums neduoda ramybės?

Nežinau, ar kūrėjas gali būti sanitaru, gydytoju. Net ir sielos. Tačiau filosofai, išminčiai kalba, kad kūrėjai turi vidinę nuojautą, nesąmoningai jaučia visuomenėje besiformuojančias, artėjančias nuotaikas. Vokiečių kompozitorius H. Eisleris kalbėjo apie A. Schönbergą taip: jis, esą, dar XX a. pradžios kompozicijose jau išreiškė tas emocijas, kurias žmonija vėliau pergyveno II pasaulinio karo bombų slėptuvėse. O aš manau, kad muzika (kartu ir kultūra plačiąja prasme), yra žmonių (ir pasaulio) sielos veidrodis. Šiandieninės kultūros neapibrėžtumas, margumas ir klaidžiojimas, visapusiškas milžiniškas spaudimas, kad ji tarnautų tik malonumams, man regis, rodo tam tikrą dvasinį žmonių pasimetimą. Tai aš įžvelgiu ir valstybių politikoje, religiniuose šių dienų karuose (kas prieš 40 ar 50 metų būtų galėjęs patikėti, kad XX ir XXI amžių sandūroje musulmonai pakils į mums, krikščionims, nesuprantamą karą už Allahą tarpusavyje ir prieš visus). Dėl to mane ima baimė, ar tai ne mūsų civilizacijos žlugimo apraiškos? Juk Romos imperijos žlugimas taip pat prasidėjo kultūriniu palaidumu ir religinėmis revoliucijomis (krikščionybės gimimas). Gal aš per daug dramatizuoju, bet kaip kitaip galvoti?

Jūsų artimiausiuose kūrybiniuose planuose – žodis ar gaida? Ar dar ir šiandien pakartotumėte man sakytą mintį, kad muzikos kūrinį parašyti netolygu eilėraščiui…?

Net nežinau tokiu pjūviu savo planų. Vis tik jaučiuosi esąs daugiau gaidų kūrėju…

Diskutuojame, ar gali (ir kaip?) menas įtakoti, keisti globalinius ar lokalinius procesus… Ar buvo taip, kad ką nors gyvenime pakeistų Jūsų kūrinys? 

Gali būti, kad menas įtakoja visus procesus, bet jo įtaka nepaprastai lėta, einamuoju momentu sunkiai fiksuojama ir įvertinama. Dėl to didelė visuomenės dalis neskiria reikiamos reikšmės kultūrai, laiko ją antraeiliu, papildomu dalyku. (Pirmiausiai ekonomika, o apie kultūrą galvosime vėliau!) Bet įtaka yra. Ir galinga. Juk pokyčius (globalius ir lokalius) lemia žmogaus mąstymas, o menas, kultūra vienaip ar kitaip, neabejotinai veikia žmogaus mąstymą. O apie savo kūrinių įtaką… juokinga būtų kalbėti, kad mano kuris nors kūrinys kažką pakeitė. Nebent kalbėčiau apie save. Tikrai: pasisekusi ar nepasisekusi viena ar kita kompozicija kreipė, mokė mąstyti ir galvoti apie naujus kūrinius, kas, žinoma, savotiškai veikė ir mano gyvenimą.

Kūrėjas turi bičiulių, bendraminčių… Ar yra „vienas iš jų“, kuriam patikėtumėte surašyti savo gyvenimo ir kūrybos tiesiąsias bei vingius?

Tai labai subtilus, jautrus dalykas. Nėra ir negali būti žmogaus, kuris visiškai, iki visiško sielos nuogumo būtų atviras tiek apie tiesias linijas, tiek apie vingius. Tada jis nebetektų savojo veido, savęs, jis taptų lyg medūza, dvasios skuduras, bejėgis grumstelis. Žmonės yra atviri iki tam tikro lygmens ir tik tam tikruose dalykuose, t. y. dalykuose, kurie egzistuoja viešojoje erdvėje. Gilieji pasąmonės vingiai visada yra paslaptis ne tik šalia esantiems, bet neretai ir pačiam žmogui. O viešieji dalykai – šiuo atveju kūriniai, jų sukūrimo istorijos, pasisekimai ir nepasisekimai bei su tuo susiję kiti dalykai, aišku, gali būti viešinami. Bet. Bet reikia kažką sudominti. Reikia turėti besidominčių ratą, kad kažkas imtųsi rašyti, kažkas norėtų skaityti apie vingius ir tiesiąsias. Aš nežinau, ar turiu tokių savo akiratyje.

Kokie Jūsų mokiniai pakrypo netikėčiausiais Jūsų vaizduotės vektoriais?

Leiskite apie tai kalbėti apibendrintai. Jau esu sakęs, kad savo darbą J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorijoje), laikau prasmingiausia pedagogine veikla, nes čia dėsčiau kūrybos pradmenis ne vienam jaunajam kompozitoriui, tuo kurdamas kažkokį indėlį į mūsų kultūrą.

Kūrybos dėstymas yra labai specifinis dalykas, nelygintinas su jokia kita disciplina. Apie kiekvieną mokinį galvojau, mintyse spėliodamas jų būsimus pasiekimus. Tačiau, atrodo, kad man pavyko daugmaž nuspėti tik trijų mokinių kūrybinę ateitį: jie yra tokie, ko ir tikėjausi. O kiti… vieni nelauktai šovė aukštyn, iš kitų tikėjausi, kad jie reikšis įdomiau… Vienu žodžiu, manau, tai natūralu. Joks pedagogas – ne pranašas (ypač dirbantis su pradedančiaisiais), beveik niekada negali numatyti savo mokinių ateities. Netgi mano studijų Muzikos akademijoje laikais, keli mano bendramoksliai buvo visų dėmesio centre, kaip labai perspektyvūs kūrėjai, tačiau jie kūrybos kelią baigė su Muzikos akademijos baigimo diplomo gavimu. Iki šiol man neaišku: kodėl?

Esame skaitę apibūdinimą Jūsų kūrybai, kaip antai: „didelę įtaką kompozitoriaus A. Kubiliūno muzikinės kalbos formavimuisi turėjo lietuvių liaudies muzika…“. Ne tik Lietuvoje, dažnas klausimas – kūrėjų tautinis identitetas, jo atspindžiai bei reikalingumas muzikų/kitų rūšių kūrėjų darbuose.

Kūrybinio kelio pradžioje buvau labai susidomėjęs liaudies muzika. Matyt dėl to, kad studijuodamas dirbau Muzikos akademijos Liaudies muzikos kabinete laborantu: ekspedicijų metu užrašinėjau liaudies dainas, jas šifravau ir tvarkiau. Taigi, liaudies muziką pažinau ne teoriškai, o dirbdamas su ja. Dėl to savo kūryboje bandžiau naudotis kai kuriomis liaudies muzikos būdingomis intonacinėmis ląstelėmis, mąsčiau apie lietuvišką harmoniją, grįstą intonaciniais atraminiais tonais ir pan. Manau, kad tai nepraėjo veltui. Tada įgyta patirtimi sėkmingai naudojuosi ir dabar, nors klausytojai to tikrai negirdi ir net neįtaria.

Kitas, daug svarbesnis klausimas – kūrėjo tautinis identitetas. Jo svarbą turi suvokti bet kuris kūrėjas. Ir ne vien dėl tautiškumo. Mūsų visuotinės globalizacijos laikais sugebėti tapti originaliu kūrėju, tolygu jau iš anksto įsirašyti savo vardą tautos kultūroje. To siekiant gera atspirtis – tautiška kultūra, jos atributai. Bolševikinės okupacijos metais, kai reikėjo gintis slaviškos kultūros įtakos, atrodo lietuvių kompozitoriai problemą ir jos sprendimą suvokė labai blaiviai. Ar ne dėl to, pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo, kiek žinau, lietuviška muzika domino Vakarų muzikus ir klausytojus „kitoniškumu“. Bet man regis, kad dabar šis aspektas primirštas. Ir be reikalo. Turime sodrų liaudies meną ir jis gali būti tvirta atspara ieškant savo originalaus veido ir tautinio identiteto. Tam, žinoma, reikalinga suvokimo svarba ir rimtos studijos.

Pagal muzikos skambėjimą Jūsų kūrinių drabužis dvejopas: ekspresyvus pagal skambesį, neoklasicistinis – pagal dramaturgiją. Kokiu aksesuaru ar pagrindiniu rūbu apgaubiate savo muziką, ar nepastebite (kur link?) kitimo dinamikos savo gyvenimo ir kūrybos laikotarpiuose?

Man labai patinka Jūsų apibūdinimas: muzika ekspresyvi pagal skambesį ir neoklasicistinė pagal dramaturgiją. Tokiu apibūdinimu jaučiuosi ir pagerbtas ir pamalonintas, nors nežinau ar visu 100% esu to vertas. Ačiū. Manau, kad gyvenimas mane pakankamai daug lamdė nuo vaikystės laikų, dėl to jau nuo jaunystės mano mąstymas nebuvo vien gražių spalvų ir per netrumpą gyvenimą radikaliai nesikeitė. Dėl to mano muzika ir dramatiška, neretai ir skausminga. Aš jau šio interviu pradžioje rašiau, kad mano kūriniai gimsta inspiruojami emocijų, o ne siekiant kurti netradiciniams ansambliams, įmantrias formas. Kūrinio formą gimdo emocinė dramaturginė linija. Dėl to mano kūryboje beveik nerasite tikslios klasikinės formos, nebent pastebėsite kai kurių formų bruožus: kažkur rondiškumo užuominos, variacinis medžiagos vystymas (bet ne variacijos), daugiadaliuose kūriniuose – monotematizmas ir pan. Man regis, kad visą gyvenimą išlaikiau vieną kryptį, tik žinoma, bendra kūrinių vertės amplitudė banguojanti.

Lietuvos muzikos antena