Kompozitorė Diana Čemerytė. Apie sielą, žodį ir kūną

09 Bir Kompozitorė Diana Čemerytė. Apie sielą, žodį ir kūną

Vokietijoje, Frankfurte prie Maino gyvenanti kompozitorė Diana Čemerytė Lietuvos kompozitorių sąjungos Geriausių 2019 metų muzikos kūrinių rinkimuose pelnė premiją Kamerinių instrumentinių kūrinių kategorijoje. Jos kūrinys „Mondgesang“ 2019 metais buvo išleistas pirmojoje autorinėje kompaktinėje plokštelėje „Mondgesänge für Blockflöte und Akkordeon“ (atl. Sabine Ambos – išilginės fleitos, Mirjana Petercol – akordeonas, leidykla „Genuin Classics“).

Pastarieji įvykiai paskatino muzikologę Aušrą Strazdaitę-Ziberkienę pakviesti kompozitorę išsamiam pokalbiui apie muziką, kūrinių inspiracijas, šeimą, mokytojus, knygas, buvimą moterimi kompozitore ir dar daugelį dalykų.

Ar galėtum plačiau papasakoti apie premijuotą kūrinį, inspiracijas, kompaktinę plokštelę?

Jau kelis metus mąsčiau apie portretinį kompaktinį diską, kuriame būtų sudėti tik mano kūriniai, tik nebuvau tikra, kokius kūrinius norėčiau išleisti. Bet paskutinius penkis metus, atlikėjų paprašyta, nemažai rašiau išilginėms fleitoms ir akordeonui. Taip susikaupė repertuaras šiems instrumentams ir kartą važiuojant po vieno koncerto namo, kuriame buvo atliktas „Mondgeflüster“ („Mėnulio šnabždesiai“) išilginėms fleitoms, gimė idėja būtent šiuos kūrinius sudėti į kompaktinę plokštelę. Galvoje sukosi mintis, parašyti dar ir naują opusą šiam duetui ir būsimam diskui, buvau net užrašiusi kelis taktus, bet jie vis lyg nelipo, kol…. lyg perkūnas iš giedro dangaus pasiekė žinia apie artimo ir mylimo žmogaus sunkią ligą. Tą pačią minutę, padėjus telefono ragelį užrašiau pirmus „Mondgesang“ („Mėnulio giesmė”) taktus. Jie buvo sklidini nevilties, sielvarto, dejonių. Taip taktas po takto išrašiau visus tuometinės sielos skaudulius, visas tuomet išgyventas emocijas: liūdesį, baimę, nusivylimą, vaikystės prisiminimus (vieta, kur atlikėjos kartu groja ir niūniuoja), bejėgiškumą, pyktį, bet ir tikėjimą, kad viskas bus gerai. Man tai buvo savotiška terapija, pabėgimas nuo savęs, nusiraminimas. Čia aš esu labai asmeniška ir tikra.

Tavo kūryboje gausu religinį pagrindą turinčių kūrinių, juose ypač ryški grigališkojo choralo dvasia. Kokia grigališkojo choralo vieta Tavo gyvenime? Kiek žinau, giedojai choralą studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Daugelis mūsų, studijavusių LMTA, grigališkuoju choralu susidomėjo dr. Rimanto Janeliausko paskaitose.

Grigališkasis choralas mano gyvenime prasidėjo anksčiau nei R. Janeliausko paskaitos LMTA. Dar mokydamasi J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje eidavau i choralo mišias Katedroje. Prisimenu, kaip bijojau gyvai prisiliesti prie grigališkojo choralo. Man tada atrodė, kad choralą gali giedoti tik vienuoliai. Bet pradėjus giedoti Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijoje, visos baimės ir nusistatymai dingo. Ir iki šiol esu Frankfurto grigališkojo choralo studijos narė. Giedojimą studijų metais dabar suprantu kaip tuometines tikėjimo paieškas. Giedojimas mišių metu, dalyvavimas bendruomenės gyvenime, visa tai vedė religijos link. 2002 m. Vokietijoje sutiktas profesorius, choralo guru Godehardas Joppichas visiškai apvertė mano choralo suvokimą. Jis grigališkąjį choralą aiškino per biblinę žodžio reikšmę, neumų svarbą. Anot jo, grigališkasis choralas yra ne muzikos, o ypatingai aukštai išvystytas kalbos menas. Ir kokia laimė, kad keletą metų teko giedoti jo suburtoje Frankfurto grigališko choralo studijoje. Mes kiekvieną repeticiją gilindavomės į choralo tekstus, neumas esančias virš žodžių. Jam buvo labai svarbu, kad mes suprastumėm lotynišką tekstą, apie ką giedame. Jis sakydavo, kad svarbiausia yra ne atlikimas, o choralo turinys, tai, apie ką giedame. Natūralu, kad choralas veikė ir mano muziką. 2012-2013 metais sukūriau didelės apimties 7 dalių ciklą „Vidi Aquam“ (Regėjau versmę) fleitų kvartetui ir sopranui. Šiame projekte gretinau grigališkojo choralo giesmes su savo muzika, stengiausi sukurti dialogą tarp senosios ir naujos muzikos. Daug laiko praleidau besigilindama į kiekvieną grigališkojo choralo teksto žodį. Man buvo svarbu kiekvieno žodžio reikšmė ir jo įprasminimas muzikos garsais. Nenorėjau savo muzika pasakyti kažką naujo, tiesiog norėjau toliau tęsti jau išsakytą choralo mintį. Panašiai rašiau ir „TePra“s akordeonui solo pagal Hildegardos von Bingen giesmes.

O kokią vietą Tavo gyvenime užima senųjų epochų muzika?

Gyvas prisilietimas prie grigališkojo choralo praktikos, Hildegardos Bingenietės monodijos, visa tai tiesiogiai įtakoja mano muziką. 2001 m. parašytame styginių kvartete „Ave Maris Stella, oder zehn Minuten mit Organum“ naudoju viduramžių daugiabalsę muziką – organumą, kur styginių instrumentų balsai juda paraleliniais kvartos ir kvintos intervalais. Kiek panašiai rašiau savo bakalauro diplominį darbą „SOLesMes“ styginių orkestrui. Tai buvo 1998 metai, kai pirmą kartą apsilankiau Solesmes vienuolyne Prancūzijoje. Man tada norėjosi apdainuoti visą šio vienuolyno paslaptį ir grožį, kūrinio formą konstravau pasitelkdama geometrines vienuolyno architektūros formas. Tai buvo laikai, kai mes, studentai, labai daug klausėmės Arvo Pärto muzikos. Ji skambėjo ypač dvasingai, it vienas begalinis choralas. Ir šie mano opusai, be abejo, buvo inspiruoti A. Pärto muzikos.

Taigi, rašai nemažai religinės muzikos. Kas tai – poreikis, situacija, sutapimai? Kokia ji?

Religinė muzika man yra neatsiejama nuo sakralumo ir dvasingumo. Tik pažinus, išanalizavus liturginio žodžio reikšmę, galiu rašyti muziką pagal religinius tekstus. Bet šios muzikos nevadinčiau religine muzika, tai sakrali muzika. Suprantant liturginį tekstą, galiu jį perkelti į instrumentus ar choro balsus, galiu toliau tęsti choralo monodijos mintį. Tik tokiame derinyje – dvasingumo atsaku į dvasingumą – gali gimti ir skambėti sakrali instrumentinė ar vokalinė muzika. Esu parašiusi porą chorinių opusų pagal grigališkojo choralo giesmes. Dar studijų laikais per polifonijos paskaitas pas kompozitorių Rytį Mažulį analizavome žymiojo Notre Dame mokyklos kompozitoriaus Perotino opusą „Viderunt omnes“. Tada dar neypatingai įsigilinant į teksto svarbą, analizavome kūrinio struktūrą. Vėliau, kai aš rašiau savąjį „Viderunt omnes“ mišriam chorui, gilinausi į kiekvieną choralo žodį, giesmės teksto prasmę, ypatingai svarbius žodžius išryškindama chorinės partitūros balsuose. Ir kokią laimę išgyvenau šių metų sausio mėnesį, kai Leipcige ir Drezdene mano „Viderunt omnes“ nuskambėjo po jau minėto Perotino kūrinio!

Kokią reikšmę Tau turi šiuolaikinės muzikos festivaliai? Ypač tie, kurie užsako kūrinį. Girdėjau nuomonę, kad jeigu ne užsakymai, kūrybos būtų gerokai mažiau. Kaip yra Tavo gyvenime? Kaip skiriasi festivaliai Lietuvoje, Vokietijoje?

Tikra tiesa, kad jei ne užsakymai, kūrybos būtų gerokai mažiau. Festivaliai suteikia galimybę gimti kūriniui, jį atlikti, kartais net išleisti natų ar kompaktinio disko pavidalu. Kūrinys po festivalio neretai gyvena toliau, jis būna atliekamas kituose koncertuose, kitų atlikėjų. Užsakymas taip pat garantuoja honorarą, labai svarbų mums, kompozitoriams, aspektą. Kiekviena premjera yra „naujo kūdikio“ krikštynos, ypatingas įvykis mūsų gyvenime. Yra festivalių, kurie atlieka jau nebe naujus, specialiai festivaliui parašytus kūrinius, bet konkurso tvarka atsirinkdami opusus. Taip, pavyzdžiui, pernai mano „Metai be Mocarto“ styginių kvartetui ir akordeonui buvo atrinktas į Tarptautinį kompozitorių reviu Belgrade (Serbijoje), 2017 m. „O clemens, o pia“ klarnetui ir mušamiesiems atrinktas į „Donne in Musica“ festivalio, vykusio Nikosijoje (Kipre), programą. Kiek man teko dalyvauti festivaliuose Lietuvoje ar Vokietijoje, jie nieko nesiskiria vienas nuo kito. Kiekvienas festivalis turi savo organizatorius ir tam tikrą biudžetą, tad nuo to ir priklauso festivalio kokybė, jo apimtis ir honorarai.

Mano patirtis rodo, kad nereikia laukti vien tik festivalių užsakymų, jei turi gerą idėją ir nori ją realizuoti. Paskutinį dešimtmetį taip gimė ne vienas mano kūrinys. Arba aš pati ieškojau finansavimo, arba atlikėjai susirasdavo mane ir mes kartu ieškodavome atlikimo galimybių. Pvz. du mano solo opusai akordeonui „TePra“ yra turbūt dažniausiai atliekami mano kūriniai. Parašyti 2015 m. Mirjanos Petercol projektui „Hommage à Hildegard“, kuriame ji šalia mano, Sofijos Gubaidulinos ir Violetos Dinescu kūrinių atlieka Hildegardos von Bingen giesmes, jie yra įsitvirtinę ir kituose atlikėjų, tokių kaip Evos Zöllner, Raimundo Sviackevičiaus ar Marko Kassl, repertuaruose.

Dalyvavimas kompozitorių kursuose – paprastai ypatinga patirtis, visai kas kita, nei studijos muzikos akademijoje. Kokius ypatingus, įkvepiančius žmones sutikai?

Kursuose man teko sutikti daug įžymių šių laikų kompozitorių, ypač dalyvaujant vasaros naujosios muzikos kursuose Darmštate. Bet ypatingi susitikimai buvo du – 2004 m. su japonu kompozitoriumi Toshio Hosokawa ir 2006 m. su vokiečiu Helmutu Lachenmannu. Hosokawa buvo visiškai kitoks nei visi kiti docentai tuo metu Darmštate. Jis ir pats man sakė, kad kartais nesupranta, ką veikia tokios apkrautos ir triukšmingos muzikos apsupty! Jo muzika buvo kitokia, kupina rytietiškos estetikos, jo paskaitose ištarti žodžiai visi buvo prasmingi, jokio tuščiažodžiavimo, jokios tuštybės, viskas ėjo iš jo širdies į mūsų širdis. Pamenu, turėjau privačią pamoką pas jį ir nusinešiau 2003 m. sukurtą kvartetą styginiams „Lamentation“. Jis atidžiai išklausė su natomis ir tarė: „Pagaliau girdžiu Darmštate muziką!“ Man tai buvo didžiausias komplimentas! O į mano dvejones, ar ne per daug prirašiau pauzių, jis atsakė, kad dar daugiau galiu jų prirašyti, nes jautri publika atsirenka, kas yra tikra, o kas ne. Tada ypač susižavėjau tylia muzika, pauzių estetika, nebebijojau tylos kūriniuose, gal net tyčia provokavau publiką susitelkti į tylą (pvz. kūrinyje „still“ (tyliai) fortepijonui solo. Helmuto Lachenmanno paskaitos buvo įspūdingos tuo, kad jis mokė į viską kūryboje pažiūrėti iš kito kampo, kad rašant neiti greičiausiu ir patogiausiu keliu, o apeiti iš kitos pusės, ieškoti kitų, naujų išraiškos priemonių. Na ir aišku, Darmštate kursų metu kasdien geriausi atlikėjai grojo jo muziką, visokiais atlikimo būdais, kokių aš dar tada nebuvau girdėjusi. Jo paskatinta, pati pradėjau ieškoti netradicinių atlikimo būdų, naujų instrumentų spalvų, juos derinti su tradicinėmis išraiškos priemonėmis.

Tavo kūrinių sąraše yra ir sceninių – operos „Dangus ant žemės“ ir „Vienaragio mįslė“. Jų sukūrimo aplinkybės ir sklaida buvo ypatinga?

Operėlė „Dangus ant žemės“ buvo mano pirmas tikras užsakymas studijų metais, už kurį tuo metu gavau nemažą honorarą – net 500 litų! O užsakymą gavau iš Panevėžio ankstyvojo ugdymo mokyklėlės „Strazdanėlės“, jos įkūrėjos Dalijos Latvėnienės. Premjera iškilmingai įvyko 1997 m. Panevėžio J. Miltinio dramos teatre.

2013 m. švenčiant „Strazdanėlių“ mokyklėlės 10-metį Vilniuje buvo sukurta antroji operėlė „Vienaragio mįslė“. Ši muzikinė istorija gimė kaip puikus edukacinis projektas, sumanytas Sonatos Latvėnaitės-Kričenienės. Istorija eiliuotai aprašyta ir išleista edukacinėje knygelėje (dailininkas Gediminas Pranckevičius) su kompaktine plokštele, su didžiuliu pasisekimu parodyta 2017 m. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. „Vienaragio mįslė“ – stebuklinė pasaka, kur herojus susitinka su Žemės gyventojais ir atranda savyje stebuklingų galių, taip išgelbėdamas pasaulį nuo šių dienų negandų. Taip pat knygelė supažindina vaikus su Filharmonija, su kultūringo elgesio taisyklėmis koncerto metu ir šioje įstaigoje, knygos gale pridėtas muzikinis žodynėlis, keli partitūros pavyzdžiai. Puikus leidinys, padedantis vaikams tyrinėti klasikinės muzikos pasaulį. Buvo ypač smagu rašyti gyviems instrumentams, juos pritaikant kaip leitmotyvus personažams, pvz. fleita vaizduoja vienaragį, liūtą – trombonas ir t. t. Vaikai – jautri ir kritiška publika, bet, atrodo, pavyko juos pavergti.

Prašnekom apie kūrinių formas ir instrumentus. Koks žanras, instrumentuotė yra mėgstamiausi?

Daugiausiai rašau kamerinę muziką. O į instrumentus kas sykį iš naujo įsimyliu jiems rašydama. Taip atsitiko su akordeonu, su išilginėmis fleitomis, nemažai esu rašiusi styginiams instrumentams. Neturiu mėgstamiausios instrumentuotės, kaskart iš naujo įsiklausau į instrumentų derėjimą. Paskutinis mano darbas šiais metais buvo „ad libitum“ konkurso užsakymas – Trio dviem klarnetams ir fortepijonui. Buvo labai įdomu įsiklausyti į šį instrumentų derinį, jų tembrinę dinamiką.

Ar galėtum papasakoti apie šeimą – koks jos santykis su Tavo muzika ir muzika apskritai? Kiek šeima įtakoja buvimą kompozitore? Kiek įtakoja kūrinius?

Augau muzikalioje šeimoje, kur namų muzikavimas buvo labai svarbus. Tėvai nebuvo profesionalūs muzikai, bet įskiepijo meilę šiam menui. Tėtis pats jaunystėje išmoko groti akordeonu, dažnai paimdavo jį į rankas. Tėčio noras buvo, kad ir mes, vaikai, grotume šiuo instrumentu. Bet, kaip dažnai pasitaiko, vaikų norai būna kitokie: brolis grojo pučiamaisiais instrumentais, aš pradėjau muzikos mokykloje kankliuoti, tik jauniausias brolis pramoko groti vaikišku akordeonu. Mama labai daug namuose dainuodavo, net ir vyresniame amžiuje dainavo vokaliniame moterų ansamblyje. Tėvai labai siekė, kad mes gautume aukštąjį išsilavinimą, o kadangi jau vaikystėje buvome „įstatyti“ į muzikos kelią, abu su vyresniu broliu baigėme konservatoriją, o po to ir muzikos akademiją. Kaip matai, akordeonas mano kūryboje nėra atsitiktinis instrumentas. Kai 2015 m. rašiau šiam instrumentui „TePra I“ ir „TePra II“, pavadinime paslėpiau žodžius – tėtis Pranas. Na, o „Mondgesang“ paskyriau mamai.

Jau pasakojai apie kompozitorių kursuose sutiktus pedagogus. O kokius mokytojus atsimeni iš studijų LMTA ir kitur? Kam esi dėkinga už tai, ko išmokai?

Sutikti gyvenime Mokytoją iš didžiosios raidės yra pati didžiausia dovana. Aš turėjau laimę, sutikti net keturis pedagogus, kurie kaip švyturiai nušvietė tuometinį mano kelią. Pirmasis švyturys, sutiktas tuometinėje J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje, į kurią įstojau kaip kanklininkė, buvo muzikologas Viktoras Januškevičius. Jo įspūdingos muzikos istorijos paskaitos, neeilinė erudicija, diegiama meilė menui, ar tai būtų muzika, dailė, kinematografija, ar literatūra, man tik patvirtino, kad sėdžiu ne savo kėdėje ir po pusantrų studijų metų perėjau į J. Tallat-Kelpšos konservatorijos muzikos teorijos skyrių. Čia sutikau antrą švyturį, irgi muzikologę – Emiliją Čepulytę. Jos įskiepyta meilė darbštumui, platus domėjimasis muzikos istorija ypač veikė, tad buvau tvirtai nusprendus studijuoti muzikologiją, nors paraleliai visada rašiau muziką. Tad iki pat dokumentų atidavimo į Muzikos akademiją dienos nebuvau tikra, ką rinktis – muzikologiją ar kompoziciją. Visgi, nugalėjo noras pažinti muziką iš vidaus, aktyviai dalyvauti rašymo procese. Man nusišypsojo laimė studijuoti pas dar vieną didįjį – kompozitorių Osvaldą Balakauską. Tada, 1994-aisiais, Balakauskas buvo ką tik grįžęs iš Prancūzijos, elegantiškas, savotiškai laisvas savyje ir savo muzika. Niekada neprimesdavo savo nuomonės, ypač korektiškai išsakydavo pastabas, diegė muzikos rašymo pagrindus, supratimą, kad muzikos rašymas tai ne įkvėpimo laukimas, o nuolatinis darbas. Na, o ketvirtasis švyturys, apšvietęs mano kelią, buvo jau Vokietijoje sutiktas, minėtas gregorianikos profesorius Godehardas Joppichas.

2001 m. persikėlus gyventi į Vokietiją ir išmokus vokiečių kalbą tiek, kad jau galėjau studijuoti universitete, išpildžiau savo seną norą studijuoti muzikologiją ir įstojau į Johanno Wolfgango Goethės universitetą Frankfurte. Mano lietuviškas diplomas buvo iškart pripažintas, tad po keleto semestrų turėjau apsispręsti, ar noriu rašyti disertaciją. Kaip tik tuo metu pradėjau gauti nemažai užsakymų kūriniams sukurti, tad per daug nesigailint teko nutraukti mano, kaip mokslininkės, karjerą, kuri, atvirai pasakius, nelabai ir viliojo.

O grigališkojo choralo mokytojai?

Šiuo atveju išlikau ištikima prof. Godehardui Joppichui. Pirmą kartą sutikau profesorių 2002 m. kursuose Neustadte an der Weinstraße, 2003 m. paskui jį atvažiavau į Kražius, o 2003 m. jo klausiausi Seligenstadte.

Kiekvienas mūsų tikriausiai turi neakivaizdinius Mokytojus – šiuolaikinius ir senuosius kompozitorius, kurie įkvepia, iš kurių galima semtis įkvėpimo.

Visada su malonumu klausausi senųjų renesanso meistrų, J. S. Bacho, Hildegardos Bingenietės muzikos. Labai myliu Gustavą Mahlerį, Franco Schuberto dainas. Vokietijoje studijų metais atradau Salvatorės Sciarrino, Helmuto Lachenmanno muziką, iš jų mokiausi instrumentuotės meno. Dvasingumu muzikoje buvo pakerėjęs Arvo Pärtas. Be galo vertinu Broniaus Kutavičiaus ritualus, tyrą Onutės Narbutaitės ir Pēteris Vaskso muziką.

Neretai tarp kompozitoriaus ir atlikėjų užsimezga pasitikėjimo kupina draugystė. Ar yra atlikėjai, kuriems kuri nuolat? Kaip užsimezgė jūsų bendradarbiavimas?

Jau kelis metus aktyviai rašau fleitininkei Sabinei Ambos ir akordeonistei Mirjanai Petercol. Abi atlikėjos pačios susirado mane ir paprašė joms parašyti. 2017 m. S. Ambos projektui „Luna“ parašiau „Mondgeflüster“, o 2015 m. Mirjanos Petercol projektui „Hommage à Hildegard“ sukūriau abi „TePras“. Jos yra ir pirmosios „Mondgesang“ ir pačio naujausio opuso „Sonnengesang“ atlikėjos. Jei ne ši puiki draugystė, kaži ar būtų gimęs kompaktinis diskas. Dabar su šio disko programa rengiame koncertus, kuriuos aš pati vedu, pristatau savo kūrinius publikai. Su daugeliu kitų atlikėjų, kuriems esu rašiusi, sieja graži draugystė. Pvz. su fleitininku Vytautu Sriubikiu. Jis dar studijų metais grojo mano kūrinius, po to dalyvavo projekte „Vidi Aquam“ ir operėlėje „Vienaragio mįslė“. Pianistės Eglės Kasteckaitės prašymu 2007 m. parašiau duetą smuikui ir fortepijonui „Pas de deux“, ji irgi dalyvavo operėlės „Vienaragio mįslė“ atlikime. Čiurlionio kvartetas primą kartą mano kūrinius atliko 2001 m., juos pakviečiau 2015 m. groti mano autoriniame koncerte. Tokį mielų atlikėjų sąrašą galėčiau tęsti ir toliau.

Ar turi mylimą gamtos, paros laiką, kada muzika gimsta lengviausiai? Ar kūryba yra disciplina, kurios tokie dalykai neįtakoja?

Labai myliu rudenį, vasaros naktis. Bet kai rašau muziką, pasidaro nebesvarbu nei paros, nei metų laikas. Kadangi paprastai turiu laisvą tik pirmą dienos pusę, kai dukros išeina į mokyklą, dažniausiai po pusryčių sėdu rašyti. Na, o po pietų prasideda mano kaip pedagogės laikas. Pamenu, kaip prof. O. Balakauskas mokė, kasdien formos palaikymui užrašyti nors vieną taktą. Ne visada taip pavyksta, bet stengiuosi kiek įmanoma palaikyti rašymo formą.

Muzikos asketiškumas, tylos lytėjimo momentai, šalto grožio poetika – terminai, kuriai Tave dažniausiai apibūdina. Apie Tavo muziką R. Mažulis rašė, jog savitai organizuoji muzikinę erdvę, erdvėje sluoksniuoji struktūras, išgauni skambesio erdvę.

Tai ateina iš vidaus. Taip aš girdžiu ir suprantu muziką, tokia muzikos estetika yra man graži ir svarbi.

Kūrinių tekstai. Kaip ir kokius renkiesi kūrinių poetinius tekstus? Esi minėjus, jog tekstas yra Tau labai svarbus? O kiek svarbu, kad tekstą suvoktų klausytojas? Kokia yra vokalinio kūrinio kalba?

Kūrinių tekstus padiktuoja kūrinio tema. Pvz. „Laiškai: Venecija-Nida“ buvo rašyti 2017 m. Thomo Manno festivaliui Nidoje, tad buvo aišku, kad panaudosiu T. Manno kūrybą ir pasirinkau novelę „Mirtis Venecijoje“. Mano idėja – penki muzikiniai laiškai, keliaujantys iš Venecijos į Nidą. Tai tarsi Venecijoje atostogaujantis T. Mannas, laiškais aprašantis savo įspūdžius, emocijas, kraštovaizdį ir išgyvenimus. Teksto čia beveik nenaudoju, pasitelkiu tik atskirus skiemenis, priebalses ar mormorando. Jau minėtas ciklas „Vidi Aquam“ rašytas kaip dialogas su grigališkuoju choralu, todėl atidžiai studijavau visų 7 giesmių tekstus. O koncerto programėlėje buvo pateikti visi išversti lotyniški tekstai, kad ir publika suprastų apie ką yra giedama. Apie „Viderunt omnes“ mišriam chorui jau rašiau, kad gilinausi į kiekvieną choralo žodį. Apskritai labai pagarbiai apsieinu su grigališkojo choralo giesmių tekstais. Tą pagarbą įskiepijo G. Joppichas.

O operėlių libretų tekstai, kurie susiję su muzika vaikams. Kokie jie?

1997 m. rašyta operėlė „Dangus ant žemės“ buvo grįsta įvairių pasakų motyvais. Juos sueiliavo poetė Elena Mezginaitė. Operėlė buvo sudaryta iš atskirų scenelių, kuriose buvo atliekamos trumpos dainelės. Kiekviena scenelė vaizdavo kokią nors pasaką. Visai kitaip buvo dirbta prie „Vienaragio mįslės”. Libreto autorės – Jolanta Vaišvilienė ir Sonata Latvėnaitė-Kričenienė – Vienaragio istoriją apie jo kelionę žemėje ir išbandymus stengėsi papasakoti nuosekliai vaikų akimis, jiems suprantama kalba.

Esi rašius apie muzikinį Hermaną Hessę. O magistro darbe rašei apie dvasingumą portmodernistiniame kontekste. Koks Tavo santykis su tekstų rašymu dabar?

Deja, tekstų rašymą visiškai iškeičiau į muzikos rašymą. Mano diplominis darbas baigiant J. Tallat-Kelpšos konservatoriją buvo „Hermanas Hesė – literatūrinis kompozitorius“. Tai, kaip jau pasakojau, mano ambicijų studijuoti muzikologiją darbas. Kito tokio gero teksto daugiau nesu parašiusi. Ir čia galima atsekti, kaip labai mane įtakojo dėstytojai V. Januškevičius ir E. Čepulytė. Jie mane išmokė žvelgti į muziką plačiau, ieškoti sąsajų su kitomis meno sritimis, šiuo atveju literatūra.

O ar turi mėgstamą rašytoją, poetą? Kurio tekstai įkvepia, nori juos naudoti kūryboje? O galbūt tai yra knygos, kurias tiesiog mėgsti skaityti?

Paauglystėje dievinau Hermaną Hessę, daug kartų skaičiau R. Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, E. M. Remarque, J. F. Cortázaro romanus, studijų metais gyvenau su P. Coelho, U. Eco, R. M. Rilkės. R. Tagorės knygomis. Iki dabar skaitau T. Manno kūrybą, beje, 2021 m. esu pakviesta sukurti kūrinį pagal Thomo ir Heinricho Mannų politinius tekstus. Jis bus atliktas rašytojų gimtajame mieste – Liubeke. Niekada nemėgau detektyvų. Bet labai mėgstu istorinius romanus, pvz. K. Sabaliauskaitės, Ph. Gregory. Šiuo metu skaitau Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas“ ir verkiu iš juoko. Atrodo, kad laiko mašina nusikeliu į savo pačios tuometinį gyvenimą. Knygos dialektas genialus! Beje, kai skaitau – girdžiu Panevėžio šnektą (internete girdėjau kaip Kmita šiaulietiškai skaito, bet man atrodo, kad jis tai daro per kultūringai). Skaitau ir mąstau – ar vilniškiams būtų ši knyga juokinga? Ar tas mūsų provinciškas gyvenimas labai toli buvo nuo sostinės gyvenimo?

Kompozitoriui svarbu, kad kūrinys būtų atliktas. O kiek Tau svarbu išleisti gaidas ir muzikos įrašus?

Mano kūrinius leidžia „Furore“ leidykla Vokietijoje. Man tai yra svarbu, nes ši leidykla užsiima natų sklaida, jų reklama, natas galima rasti ir nusipirkti internete. Leidžiant autorinį kompaktinį diską rinkausi tokią įrašų kompaniją, kuri užsiima sklaida ne tik Europoje bet visame pasaulyje, rūpinasi leidinio pardavimu internete (pvz. Amazone), internetinėse platformose (pvz. Spotify, Deezer, YouTube Musik ir kt.). Man tai yra svetimas pasaulis, todėl tokius dalykus geriau palieku profesionalams. Išgyventi iš to neįmanoma, aš tai traktuoju kaip kūrybos reklamą.

Minėjai, kad muziką kuri pirmoje dienos pusėje. O kas esi be buvimo kompozitore? Iš ko gauni pagrindines pajamas?

Gyvenimas ir kūryba eina paraleliai, kaip ir kitos paralelinės gyvenimo linijos – mamos ar pedagogės. Vien iš kūrybos išgyventi negalėčiau, todėl mokau vaikus ir suaugusius skambinti fortepijonu, muzikos teorijos, kartais net kompozicijos.

Kokios muzikos klausaisi ir kaip? Dabar, kai garso įrašas gali būti beveik tobulas, kas yra geriau – gyvas atlikimas ar geri įrašai patogiame krėsle?

Klausausi daug įvairios muzikos ir ne tik klasikinės. Gero gyvo atlikimo joks įrašas pakeisti negali. Bet jei negali nuvykti į Londoną ar Milaną, tada pasitenkini ir įrašu patogiame krėsle. Klausausi daug šiuolaikinės muzikos įrašų, analizuoju kūrinius, na o kad pakeisčiau akustinę aplinką, garsiai klausausi A. L. Webberio roko operos „Jesus Christ Superstar“!

Pasirinkai gyventi Vokietijoje, Frankfurte prie Maino. Koks tai gyvenimas? Ir koks santykis su Lietuva?

Iš tiesų gyvenu labai ramų ir griežtai sustyguotą gyvenimą. Į miestą beveik neišeinu, nebent į kokį koncertą ar parodą. Į Lietuvą grįžtame kasmet vasaros atostogoms. Lietuva – mano namai, mano Tėvynė. Čia ir oras kitaip kvepia, ir nuostabūs, sunkūs debesys žemai keliauja dangumi. Čia ir maistas pats skaniausias. Turiu mielų draugų, kuriuos visada aplankau. Džiaugiuosi, kad ir dukros myli ir pasiilgsta Lietuvos, nors jos gimusios jau Vokietijoje.

Ar XXI amžiuje dar yra skirtumas tarp kompozitoriaus ir kompozitorės? Kiek gyvenime užima kūryba ir kiek visa kita? Kiek yra buvimo mama, žmona?

Na, muziką rašau todėl, kad be to neįsivaizduoju savo gyvenimo. Gyvenime buvo priverstinių rašymo pauzių, pvz. gimus dukroms. Bet tai man tik dar labiau sustiprino norą rašyti. Moteris kompozitorė, arba apskritai menininkė yra multitaskingo meistrė. Ir čia mes netoli nuėjom nuo Claros Schumann ar Fanny Mendelssohn laikų. Aišku, pasirinkus gyvenimą be vaikų, gali gyventi sau, turėti laisvę. Aš labai norėjau patirti, kas yra būti mama. Clara Schumann tokio pasirinkimo neturėjo.

Ar galima lyginti mūsų kartos, vyresnes ir senesnes moteris kūrėjas?

Manau, kad mes visos moterys kūrėjos turime ir turėjome bendrų išbandymų, krizių ar nesupratimo. Mūsų kartai pasisekė, jog gyvename lygių teisių laikais, nors ta lygybė tarkim Vokietijoje dar nelabai jaučiasi: koncertuose visgi dominuoja vyrų kompozitorių pavardės.

Noriu paklausti to, ko šiandien klausiama visų – ar gyvenimą kaip nors paveikė koronavirusas?

Koronavirusas nudažė visas dienas viena pilka spalva… Nuo kovo mėnesio gyvename vienu ir tuo pačiu ritmu: vaikai mokosi namuose, aš vedu pamokas internetu, einame pasivaikščioti. Vienas dalykas, kuriuo labai džiaugiuosi – yra neįkainuojamas kartu praleistas ir leidžiamas laikas su paauglėmis dukromis, kas dieną vaikštant po mišką.

Tavo įprasta (moters kompozitorės) diena?

Žadintuvas mane prikelia 7 val. ryto. Dukras išleidžiu į mokyklą, vyrą į darbą. Lėtai išgeriu savo mylimą genmaičos arbatą. Sėdu prie kūrinio. Pietūs. Pianino pamokos. Laikas su šeima. Vakarienė. Filmas. Knyga. Lova.

Noriu pateikti kelis klausimus „iš salės“, kuriuos uždavė įvairios moterys. Sugundžiau jas klausimu „Jeigu galėtumėt paklausti kompozitorės, ko paklaustumėt?“

– Kas pirmiau: ar kūrinys atlikėjui, ar tiesiog kūrinys, kurį sukūrus ieškoma atlikėjo?

Pasitaiko abu atvejai. Jei gaunu užsakymą, tada rašau konkrečiam atlikėjui. O jei pati sugalvoju projektą (kaip pvz. „Vidi Aquam“), tada pati ir ieškau atlikėjų.

– Ar sunku kurti kažkam konkrečiam (chorui, ansambliui ir pan.)? Ar, vis dėlto, konkretumas duoda idėjų?

Kiekviena instrumentų ar balsų sudėtis turi savo spalvą. Tad kai jau žinau kam rašysiu, pradedu girdėti būsimo kūrinio tembrą. O jei pradžioj gimsta idėja ir ją toliau pradedu gvildenti, tada bandau įsivaizduoti, kokie instrumentai tai geriausiai įgyvendintų.

– Kokia kūrinio forma yra mieliausia, artimiausia, jei taip galima apibrėžti?

Kadangi daugiausiai rašau kamerinę muziką, mieliausios yra mažos formos, ar kelių dalių ciklai.

– Ar nesijaučiate mažuma ir nuvertinta vyriškame muzikos pasaulyje?

Šiuo atveju Lietuva vertai eina priešakyje. Vokietija dar tik bando suprasti ir spręsti šią problemą.

– Koks daiktas, kvapas, medis, suteikia jaukumo, šilumos?

Namai, kuriuose užaugau, kuriuose visada laukia mylima mama.

– Koks žmogus labiausiai inspiravo pasirenkant muzikės kelią?

Viktoras Januškevičius. Jis mane, tada dar 14-metę, visam laikui užkrėtė muzikos magija.

– Kas kompozitoriui sunkiausia darbe? Man kompozitoriaus darbas apskritai mistika, su rašytojais, poetais dar aišku. O kaip galvoje suskamba muzika, kaip jie ją sugalvoja?

Sunkiausia ne rašyti muziką, o tam susikurti palankias sąlygas, surasti vidinę ramybę ir turėti užtektinai laiko iki vadinamo deadline‘o. Nes rašyti spaudžiant laikui yra labai sunku.

– Kokiam instrumentui labiausiai patinka kurti muziką (jei čia ne per kvailas, diletantiškas klausimas)?

Visiems. Prieš rašant visada išsistudijuoju kiekvieną instrumentą. Per daug metų turiu jau nemažai prikauptos patirties ir užrašų, kuriuose užsirašau svarbiausią informaciją apie instrumento diapazoną, patogius registrus, ypatingas technines galimybes ir efektus. Tik kai žinau, kaip rašyti konkrečiam instrumentui, jaučiuosi patogiai ir leidžiu fantazijai klajoti.

– Ar kada kūrėte muziką, atspindinčią konkrečius savo gyvenimo įvykius?

Yra keletas tokių įvykių, kurie jei ne tiesiogiai atsispindėjo kūrinyje, tai jo pavadinime, kaip antai opuse „Pas de deux“ smuikui ir fortepijonui. „Pas de deux“ (žingsniai dviem) rašiau, kai laukiausi dvynukių, o „Metai be Mocarto“ atspindėjo mano tuometines vidines nuotaikas, kai po dvynukių gimimo neturėjau patogių sąlygų rašyti ir be galo ilgėjausi muzikos, kurią pavadinime pavadinau Mocartu. Jau minėtas „Mondgesang“ atspindi mano išgyvenimus, susijusius su artimo žmogaus kova su liga.

– Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriama kuriant? Koks Mūzų vaidmuo kūryboje? O gal daugiau įtakos turi disciplina, rutina?

Mūzoms skraidyti reikalinga disciplina. Mūsų darbe juk neturime konkrečių darbo valandų, tad reikalinga didelė vidinė disciplina. O kai pradedu rašyti, tada rašau visur ir visada, esu lyg apsėsta ir negaliu atsikratyti minčių nei darant valgyti, nei važiuojant autobusu. Kartais einant į pianino pamoką gimsta geros mintys, tad kai kurie mano mokinukai jau žino ką reiškią, kai mokytoja tik pasisveikinus paprašo popieriaus lapo ir puola rašyti. Turiu tokį lapelių ir pieštukų rinkinį prie lovos, nes prieš užmiegant kartais gimsta puikių idėjų, ir jei jų iš karto neužrašau, kitą rytą jau nebeatsimenu. Ir dar labai mėgstu vaikščioti, bevaikštant išsivalo galva, išsikristalizuoja mintys.

– Kokia meno rūšis Jums artimiausiai susijusi su muzika?

Savo konstrukcija, pamatinėmis idėjomis muzika labai artima architektūrai. Seniau mėgdavau nueiti į architektūros muziejų Frankfurte ir stebėti maketus, brėžinius ir įsivaizduoti kaip tai galėtų būti pritaikyta muzikinio kūrinio konstrukcijoje.

Pabaigai – ko palinkėtum šiandien Lietuvai. žmonėms, muzikams?

Išlikti savimi, nenuleisti rankų šiais sunkiais koronaviruso laikais. Reikia išlaukti, o krizė kažkada praeis, išsiilgusi publika sugrįš į koncertų sales. Ir, aišku, visiems linkiu nesusirgti.

Dėkoju už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena