Kamilė Rupeikaitė. 1990-ieji: istorinės atminties sugrįžimas ir I tarptautinis žydų profesionaliosios muzikos festivalis Vilniuje

18 Geg Kamilė Rupeikaitė. 1990-ieji: istorinės atminties sugrįžimas ir I tarptautinis žydų profesionaliosios muzikos festivalis Vilniuje

Prabėgus trisdešimčiai atgautos Nepriklausomybės metų, prisiminkime pirmuosius reikšmingus žingsnius kultūrinės atminties sugrįžimo srityje. Keičiantis politinėms aplinkybėms ir vaduojantis iš sovietmečio, vienas tokių žingsnių buvo atsigręžimas į daugiakultūrę Lietuvos istoriją, kurioje reikšmingą indėlį turėjo žydų kultūros paveldas.

1987 metais buvo įsteigtas Lietuvos kultūros fondas, skatinęs istorinės atminties atgaivinimą, kultūros ir istorijos vertybių bei paminklų apsaugą. Prie fondo 1987 m. gruodį susibūrusios Žydų kultūros rėmimo iniciatyvinės grupės, kuriai vadovavo filologas, Vilniaus universiteto dėstytojas Emanuelis Zingeris, pastangomis 1988 m. birželio 10 d. Kauno paveikslų galerijoje surengtas pirmasis po daugiau nei 50 metų oficialus žydų kultūros renginys – didžiulio visuomenės susidomėjimo sulaukusi Lietuvos žydų XVII-XX a. dailės paroda, vėliau taip pat eksponuota Vilniuje. Tą pačią vasarą oficialiai nutarta įkurti Lietuvos žydų kultūros draugiją, 1989 metais atkurtas Lietuvos valstybinis žydų muziejus, pradėtas leisti Lietuvos žydų istorijai ir kultūrai skirtas laikraštis „Lietuvos Jeruzalė“, 1991 m. atkurta Lietuvos žydų bendruomenė. 1991 metų gegužės 13-15 d. Vilniuje įvyko tarptautinė konferencija „Lietuvos žydų švietimas ir kultūra iki Katastrofos“, sukėlusi didelį Lietuvos ir tarptautinių žydų organizacijų susidomėjimą; pranešimus joje skaitė mokslininkai ir visuomenės veikėjai iš Lietuvos, Izraelio, JAV, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Rusijos. Du pranešimai buvo skirti muzikai – Lietuvos konservatorijos profesorius Juozas Gaudrimas pasisakė apie Vilnių kaip istorinį žydų muzikinės kultūros centrą, o Vilniaus konservatorijos studentė Gita Zeligmanaitė pristatė XVIII – XX a. Lietuvos žydų religinę muziką.

1989-aisiais prasidėjo Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimas kultūros srityje – jį inicijavo vienas ryškiausių Lietuvos kompozitorių Anatolijus Šenderovas (1945-2019). Jis, 1989 metais pirmąsyk viešėdamas Izraelyje, susipažino su tuometiniu Samuelio Rubino muzikos akademijos Tel Avive rektoriumi, iš Odesos kilusiu kompozitoriumi, pianistu ir muzikologu Josephu Dorfmanu (1940-2006). A. Šenderovo ir J. Dorfmano pažintis išaugo į kūrybinį bendradarbiavimą, kurio kulminacija buvo 1992 metais Lietuvoje surengtas Pirmasis tarptautinis žydų profesionaliosios muzikos festivalis.

Grįžusio iš Izraelio A. Šenderovo idėją Lietuvoje surengti J. Dorfmano kūrinių koncertą palaikė tuometinis Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos pirmininkas, kompozitorius Julius Andrejevas, Lietuvos žydų kultūros draugija ir Muzikos draugija, tad ankstyvą 1989 m. rudenį J. Dorfmanas buvo pakviestas į Lietuvą. Koncertai ir J. Dorfmano paskaitos apie Izraelio muziką vyko perpildytose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos salėse, juose dalyvavo smuikininkai Raimundas Katilius, violončelininkas Robertas Urba, pianistai Halina Radvilaitė, Leonidas Dorfmanas, altininkas Arūnas Statkus; simfoninės muzikos koncerte Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dalyvavo Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Juozo Domarko. Istoriška ir tai, kad tuometiniuose Menininkų rūmuose pirmojo tokio koncerto metu 1989 m. rugsėjo 14 d. A. Šenderovas pirmą kartą Lietuvos, o gal net ir TSRS istorijoje oficialiai fortepijonu sugrojo Izraelio himną – tai buvo ne vien muzikinis, ir politinės reikšmės įvykis. Po to J. Dorfmanas sugrojo, o susirinkę klausytojai sugiedojo Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.

A.Šenderovas tuomet kalbėjo: „Tai, kad po labai ilgos pertraukos kompozitorius [J. Dorfmanas – K.R.] atvyko ne ten, kur mokėsi, ne ten, kur gyveno, o į Lietuvą, į Vilnių, tai yra giliai prasminga. Tai pagarba […] Lietuvos žydų kultūrai, pagarba lietuvių tautai, kurios laisvės troškimas labai suprantamas Izraelio tautai. Aš tikiu, kad tai, ko iki šiol nepavyko padaryti politikai, padarysime mes – muzikantai, ir tai mes jau darome […] Izraelyje gyvena ir dirba nemažai puikių muzikantų – išeivių iš Lietuvos. Jų indėlis į muzikinį Izraelio gyvenimą labai žymus: viename geriausių pasaulyje Zubino Metos vadovaujamo Tel Avivo simfoniniame orkestre groja net septyni muzikantai, atvykę iš Lietuvos. Jeruzalės simfoninio orkestro koncertmeisteris – Motiejus Šmitas – studijavo Lietuvos konservatorijoje profesoriaus V. Radovičiaus klasėje. Tel Avivo muzikos akademijoje, kuriai vadovauja profesorius J. Dorfmanas, dėsto pianistas Emanuelis Krasauskas, pradėjęs studijas profesoriaus J. Karnavičiaus klasėje. Pavasarį Vilniuje vyko muzikos festivalis „Sugrįžimas“, kurio metu skambėjo lietuviška muzika, parašyta anapus vandenyno. Aš tikiu, kad mes sulauksime dar vieno panašaus festivalio, kurio dalyviais bus lietuviai muzikai, gyvenantys prie Viduržemio jūros!“ (cit. iš: Viktoras Gerulaitis. „Padarysime mes – muzikantai…“. „Tiesa“. 1989 m. rugsėjo 30 d. Nr. 228 (14147)).

Vizitas, anot muzikos publicistės Irenos Mikšytės, „pralaužęs kultūrinę blokadą“ (Irena Mikšytė. „Šalom!“. „Literatūra ir menas“. 1989 m. spalio 14 d.) ir pirmą kartą Lietuvoje supažindinęs su profesionaliąja šiuolaikine žydų muzika, sulaukė nemažo atgarsio ir Lietuvos, ir Izraelio žiniasklaidoje. Izraelio dienraštis „Haaretz“ rašė, kad kvietimas J. Dorfmanui atvykti į Lietuvą „buvo siurprizas ir labai jaudinantis, po 16-kos metų visiško Sovietų Sąjungos ignoravimo. Lietuvos muzikantams tai suteikė pirmąją galimybę išgirsti izraelietišką muziką“ (cit. iš: Vaclovas Juodpusis. Tel Avivo kvietimu. „Muzikos barai“. 1990. Nr. 14 (75)). J. Dorfmano vizito metu, susipažinus su tuometiniu nacionalinės filharmonijos direktoriumi Gintautu Kėvišu, kilo mintis Vilniuje surengti tarptautinį žydų muzikos festivalį ir užsakyti A. Šenderovui kūrinį žydiška tematika.

1990 m. pavasarį Lietuvos muzikų grupelę – J. Andrejevą, A. Šenderovą ir R. Katilių – J. Dorfmanas pakvietė atsakomajam kūrybiniam vizitui: lietuviškos muzikos koncertai, kuriuose skambėjo J. Andrejevo, Vytauto Barkausko, Eduardo Balsio, Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro, Balio Dvariono ir A. Šenderovo kamerinė muzika, dalyvaujant Izraelio atlikėjams buvo suorganizuoti Jeruzalės muzikos centre, „Juval“ kavinėje Ramat-Hašarone ir Tel Avivo universitete. Tai buvo pirmoji Lietuvos menininkų išvyka į Izraelį po Nepriklausomybės atgavimo. Šio vizito metu J. Dorfmanas pakvietė A. Šenderovą likti stažuotis S. Rubino Muzikos akademijoje – parūpino stipendiją ir pats ėmėsi globoti kompozitorių, su kuriuo jau pamažu dėliojo būsimo Tarptautinio žydų profesionaliosios muzikos festivalio Vilniuje, turėjusio aprėpti ir litvakų kūrybą, ir naująją Rusijos žydų kompozicinę mokyklą, planus. Per dviejų mėnesių stažuotę A. Šenderovas susipažino su iki tol jam nežinomomis įvairių kraštų žydų muzikos tradicijomis, kurių elementus vėliau panaudojo savo kūryboje. Dienraštis „Haaretz“ pažymėjo: „A. Šenderovas ieško savo istorinių šaknų. Jis sako, kad visas jo gyvenimas – tai ilgas savimonės ieškojimų kelias…“ (cit. iš: Vaclovas Juodpusis. Tel Avivo kvietimu. „Muzikos barai“. 1990. Nr. 14 (75)).

Pirmasis pasaulyje Tarptautinis žydų profesionaliosios muzikos festivalis, kurį suorganizavo Lietuvos kultūros ir švietimo ministerija, Tel Avivo universitetas ir Lietuvos nacionalinė filharmonija, dalyvaujant ir Lietuvos kompozitorių sąjungai, Lietuvos žydų bendruomenei, kitoms įstaigoms bei organizacijomis (festivalis taip pat turėjo tarptautinį Garbės komitetą ir gausų tarptautinių institucinių rėmėjų būrį), įvyko Vilniuje 1992 m. balandžio 26 – gegužės 6 dienomis (iš pradžių renginys buvo planuotas 1991 metams, tačiau sutrukdė karo veiksmai Persijos įlankoje). Vilnius šiam festivaliui pasirinktas kaip istoriškai vienas svarbiausių Rytų Europos žydų kultūros centrų. Festivalio meno vadovas buvo J. Dorfmanas, o globėjas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, savo laiške tuometiniam Izraelio prezidentui Chaimui Herzogui rašęs: „Greta praeities yra ir dabartis. Dabartyje būtina nutiesti gyvenimo ir supratimo tarp tautų tiltą. Kultūra galėtų būti pirmasis tiltas“ (International Festival of Jewish Art Music. Series of concerts „Encounter with Jewish Art Music“. Four Concerts in Moscow 1-6 December, 1992. Programėlė).

Festivaliu pristatyta pastarojo šimtmečio žydų profesionaliosios muzikos retrospektyva: įvairių šalių kompozitorių, kuriems jų šaknys ir tradicijos buvo svarbios, kamerinė, vokalinė ir orkestrinė kūryba, žydų religinė ir liaudies muzika, įvairių Vakarų ir Rytų žydų bendruomenių tradicijos. Pirmą kartą buvo pristatyti mūsų krašte dėl sovietmečio sukeltų spragų nežinomi kompozitoriai, tarp jų – Lazdijuose gimęs smuikininkas ir kompozitorius Josefas Achronas (1886–1943), laikytinas vienu žymiausių Lietuvos žydų muzikų, pelniusių tarptautinį pripažinimą. Sankt Peterburgo konservatorijos auklėtinio J. Achrono „Hebrajiškoji melodija“ buvo pirmasis jo kūrinys žydiška tema, sukurtas įsitraukus į Žydų liaudies muzikos draugijos gretas ir ėmus gilintis į žydų muzikinės tradicijos teoriją bei praktiką. Dažnai atliekama Jaschos Heifetzo, „Hebrajiškoji melodija“ išpopuliarėjo ir šiandien vis dar yra pasaulio smuikininkų repertuare. 1925 m. J. Achronas emigravo į JAV, 1934 m. apsigyveno Los Andžele, kūrė muziką kino filmams, tęsė smuikininko karjerą. Daugumą jo kūrinių persmelkia žydiškoji tema, išraiškingas jos charakteris, intonacijos, religinės muzikos tradicijos. Jaunesnysis J. Achrono brolis, kompozitorius ir pianistas Izidoris Achronas daugiau nei 10 metų buvo J. Heifetzo akompaniatorius.

Pirmojo Tarptautinio žydų profesionaliosios muzikos festivalio metu, kurio programa, anot apie festivalį rašiusio muzikologo Rimtauto Karolio Kašponio, „atitiko aukščiausius kompozitorių ir jų kūrinių atrankos logikos kriterijus“ (Kašponis, Rimtautas Karolis. Iš lietuvių ir žydų muzikos kultūrų ryšių istorijos. Pirmasis tarptautinis žydų profesionaliosios muzikos festivalis Lietuvoje. Mokslas ir Lietuva. III tomas, 4 knyga. 1992), skambėjo keturios pasaulinės premjeros, dalyvavo kompozitoriai ir atlikėjai iš Izraelio, Lietuvos, JAV, Vokietijos, Rusijos, Prancūzijos, Belgijos ir Latvijos, buvo atlikta chorinė, kamerinė, simfoninė, liturginė, klezmerių, tradicinė sefardų (žydų išeivių iš Ispanijos ir Portugalijos) muzika. Iš viso į festivalio koncertų programas buvo įtraukta apie 140 kūrinių, parašytų 40-ties žydų kompozitorių, tarp kurių – Ernestas Blochas, Georgas Gershwinas, Aronas Coplandas, Darius Milhaud, Arnoldas Schönbergas, Aleksandras Kreinas, Holokausto metais nužudyti Erwinas Schulhoffas, Viktoras Ullmanas. Apie festivalį rašė Prancūzijos ir Vokietijos žurnalistai, renginio dalyvius telegrama pasveikino Izraelio prezidentas Ch. Hercogas.

Festivalio programos rėmuose gegužės 4-6 d. Kompozitorių namuose vyko tarptautinis simpoziumas „Žydų muzika“. Dalis pranešimų buvo skirta ryškioms asmenybėms – žydų profesionaliosios kompozicinės mokyklos pradininkui, kompozitoriui ir muzikos kritikui Joeliui Engeliui, iš Latvijos kilusio modernios žydų muzikologijos pradininku laikomo Abrahamo Zvi Idelsohno darbams, žydų etnomuzikologijos pradininkui Rytų Europoje Mošei Beregovskiui ir kitiems. Aptarta aškenazių – Centrinės ir Rytų Europos žydų – religinė muzika, žydų muzikos tautinio identiteto problema, atskirų kompozitorių kūryba, dėmesio skirta muzikos interpretacijos problemoms.

Festivalio užsakymu A. Šenderovas sukūrė vokalinį-instrumentinį stambios formos kūrinį „Simeni kahotam al libeha“ (Iš hebr. k. „Prispauski prie širdies mane kaip antspaudą“) sopranui, bosui, mušamiesiems ir simfoniniam orkestrui „Giesmių Giesmės“ tekstų fragmentais hebrajų kalba.. Kūrinio premjera įvyko Vilniuje 1992 m. gegužės 2 d., jį atliko Eva Ben-Zvi (sopranas, Izraelis), Anatolijus Safiulinas (bosas, Rusija), Vladimiras Tarasovas (mušamieji) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus. Po premjeros muzikos kritikai jį iškart įvardino kaip geriausią A. Šenderovo kūrinį (Mikšytė, I. Žinota, bet nepažinta. „Vakarinės naujienos“. 1992.05. 15), ženklinantį naują kompozitoriaus kūrybos etapą (Ramoškaitė, Ž. Žydų muzika Lietuvos Jeruzalėje. „Literatūra ir menas“. 1992.05. 30), lemtingą prisilietimą prie istorinių šaknų (Žiūraitytė, A. Proga pažinti žydų dvasią. „Kultūros barai“, 1992 Nr. 6. P. 27.), kaip didelį muzikos įvykį (Zemcovskis, I. Muzika iš amžių glūdumos. Apie naujausią Anatolijaus Šenderovo opusą. „7 meno dienos“, 1993 01 08. Nr. 1 (52)) ir vienbalsiai – kaip vieną ryškiausių festivalio akcentų. Tų pačių 1992 metų gruodžio pradžioje keturi Tarptautinio žydų muzikos festivalio koncertai, dalyvaujant menininkams iš Izraelio, Rusijos, Prancūzijos ir Lietuvos, įvyko Maskvoje. Koncertų ciklą gruodžio 6 dieną užbaigė A. Šenderovo „Simeni kahotam al libeha“, sulaukęs net dešimt minučių trukusių ovacijų („Muzikos barai“. 1992. Nr. 23-24 (126-127)). Kūrinį Maskvoje atliko Eva Beni-Zvi (Izraelis), Anatolijus Safiulinas (Rusija), Markas Pekarskis (mušamieji) ir Maskvos simfoninis orkestras, diriguojamas Konstantino Krimetso).

Kitame straipsnyje aptarsime A. Šenderovo kūrybą žydiška tematika, kuri 1992-aisiais tapo ryškia takoskyra jo kūrybiniame kelyje ir lėmė unikalaus kompozitoriaus stiliaus susiformavimą.

Lietuvos muzikos antena