
11 Geg Viktoras Gerulaitis. Pasikalbėjimai su Vidmantu Bartuliu
Daug yra pašauktųjų. Mažai – išrinktųjų.
Kai tariu sau Vidmanto Bartulio vardą, jis kaip mat švelniai nubloškia mane į jo ir mano jaunystę. Į mūsų jaunystę. Į mūsų jaunystės muziką, kvapus, eiles, lietų ir kiaurus batus, vos pridengiančius skirtingų spalvų kojines.
Kai paskambino Rasa Murauskaitė ir pasiūlė apie Tave pasipasakoti, klausiausi mūsų mielojo Arvo Parto Spiegel im Spiegel iš 1978-ųjų. Ir iš karto prieš akis ir ausyse išniro Tavo „Palydžiu išvykstantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius“. Išvyko Tavo draugas vos po trejų metų, kai Partas žiūrėjo į save (?) veidrodyje, – 1981. Kaip susitarę judu kone vienu metu išgavote tokius tylius gražumu gabalėlius čelei ir fortepijonui. Ir jokios konkurencijos. Tik sielų giminystė. Kaip ir su Gija Kančeli, pas kurį nusitrenkei per visą Sojūzą ir Gruzijos kalnus. Vien tam, kad išreikštum jam savo pagarbą ir bent kiek pabendrautum. Tas Tavo liūdnasis pasiguodimas dėl išvykstančio draugo buvo ir pirmas Tavo muzikos susitikimas su Schubertu. Paskui Tu jį taip sujautrinai savo garsiojoj serijoj „I like…“. Man „I like Schubert“, – vienas gražiausių Tavo apsikabinimų. O dabar, kaip ir Partas, parodei visiems mums, koks gilus ir jaukus yra dalykas, užvadintas „minimalizmu“. Kai fortepijono pedalo fone čelė monotoniškai kartoja dviejų natų motyvą. Ir tos netikėtos pauzės. Užtat, kaip dūšia nušvinta, kai imi cituoti vieną tauriausių Schuberto dainų „Tu esi ramybė“. Akiplėšiškai atvirai. Net akys sudrėksta. Ar ne tada visi suklusom: štai jis – Pašauktasis. Tai buvo Tavo pirmasis viešas pasisveikinimas su publika ir kolegomis. Nors ne. Trapi ir skaudi vienatvė muzikoje prasidėjo kaip tik tada, kai Partas dėliojo savo Spiegel. Tais 1978 metais suskambo „Devynios ankstyvojo rudens akimirkos“ fortepijonui. Birutė Vainiūnaitė buvo tikra mūsų moderniųjų (šiuolaikinių) kompozitorių geroji fėja, globėja, mūza. Ji buvo šiuolaikinės muzikos atlikimo autoritetas. Ach, kaip ji skambino George’ą Crumbą tuometiniuose Menininkų rūmuose! Atrodė it burtininkė, palinkusi prie fortepijono stygų (taip – stygų, ne klavišų), prietemoje, suvilgytoje tik žvakių šviesos… Ir štai ta burtininkė ėmė ir paskambino studento „Rudens akimirkas“. Tada mes, o ir vyresni, pirmą kartą ir suklusome: o, koks naujas, gyvas nervas. Kokia romantinė ekspresija. Koks naujas skausmas. Ir visai nenuvalkiota muzikinė kalba. Ir forma – nelyg kokia XX a. pabaigos šūmaniška siuita – karnavalas. O po pusantrų metų pateikei priešingybę: minimalistinius meditacinius „Du klausimus laukinės slyvos medžiui“ fleitai, smuikui, altui, violončelei, fortepijonui ir varpeliams. Ir tada aš trinktelėjau pirmą kuklią recenziją apie Tave. Minimum garsų, harmonijų, melodijų, dinamikos. Labai greitai Tave pradėjo vadinti „vienu ryškiausių minimalizmo atstovų Lietuvoje“. O tu atrašei: „…šiuo „rėmeliu“ buvo įteisinta tik išviršinė minties išraiškos forma. Nuo grynojo minimalizmo buvo lengvai atsispirta pačiais kojų pirštų galiukais. Mes nesam dideli naujų technologijų išradėjai. Bet yra ir bus nepakartojamas, vienintelis pasaulyje ir erdvėje lietuviškos dvasios spindesys, kuris visuose menuose atkreipia dėmesį, naikindamas visas proto ir patirties sukurtas teorijas, atverdamas sielą naujam pažinimui“.
Beje, iš esmės Tavo muzika – be ypatingų lietuviškumo žymių, o dažniausiai ir visai be jų. Bet juk ne lietuviškumas (prancūziškumas, vokiškumas…) lemia muzikos kokybę, o kūryba augina lietuviškumą (prancūziškumą…). 1991 m. pasakei: „Kiekvienas žmogus turi savyje viską, ką turi tauta. Jis viską gali atrasti savyje, taip pat ir kitiems atskleisti per save“. Tyliojoje anų dienų Tavo kūryboje išgirsdavai ne sutartinių ritmą, o Schuberto „Palydžiu…“, Chopino („Ūkanos“), Brahmso („Paskutiniųjų giesmės“) muzikos nuotrupų.
Ach, jau tas Brahmsas. Tai atsitiko 1980 m. pavasarį. „Vieną kartą su Martynu (Algirdu Martinaičiu – red.) gėrėm gėrėm ir pasipainiojo Brahmso Trečiosios simfonijos plokštelė. Paskui atsirado „Paskutiniųjų giesmės“. Iš tikrųjų pasijutome paskutiniaisiais kartu su Brahmsu tuo momentu“. Tada tos simfonijos trečiosios dalies stebuklinga jambinių ir chorėjinių kirčių kaitos melodija ir harmonija užgavo ir Algį, ir Faustą. Visi trys jos intonacijomis vienaip ar kitaip suvilgėte savo muziką: Tu – „Paskutiniųjų giesmėse“ su banginių ūbavimais ir Brahmsu; Latėnas – Trio „Užgimimas ir gimimas“, bei muzikoje Nekrošiaus „Hamlete“, Martinaitis – „Nebaigtojoje simfonijoje“. Ach, jau tas Brahmsas. Juk dar 1959-aisiais, būdama panašaus amžiaus, kaip jūs, Francoise Sagan parašė romaną „Ar mėgstate Brahmsą?“…
Žodžiu, visi tada, daugiau ar mažiau, gal nė negalvodami apie madą, pažaidėt koliažo principukais. Muzikoj karts nuo karto ateina koliažų metas. Būna laikas, kai jų nemėgstama. Koliažas yra mėginimas formuoti laiką. Tiksliau – mėginimo grąžinti praėjusį laiką priemonė. Muzika yra laiko menas. Todėl joje pavyksta padaryti tą stebuklą – pažadinti Praėjusį Laiką. Tai gali sujaudinti iki ašarų.
Atsimeni, tada niekaip nesiskirdavai su savo megztiniu. Dešimtmečiais juo vilkėjai. Megztinis – paprasčiausias ir pigiausias apdaras. Be to, universalus: šiltas ir patogus. Su juo gali net miegoti. Nei jis glamžosi, nei matomai purvinasi. Na, alkūnės ilgainiui sudyla. O kas šiame gyvenime nedyla?
Tasai sunkus, pavargęs, liūdnas, be spalvotų raštų megztinis – yra amžinas vienatvės palydovas. O Tavo anų laikų – aštuntojo dešimtmečio pabaigos – devintojo pirmosios pusės muzika ir buvo pasiutusiai stipri mūsų vienatvės išraiška. Trapi ir skaudi toji vienatvė. Kaip „devyni akimirksniai…“, kaip „Du klausimai…“, kaip „Ateinanti“ (muzika, moteris, meilė, – „visą laiką ateinančios, bet niekada neateisiančios ir todėl niekada nenueisiančios…“) smuikui, violončelei ir fortepijonui (1982), kaip „Keturios paguodos liūdnai violončelei ir daina be žodžių“ (1985)… Beje, pastebit, kiek nedaug instrumentų dalyvauja tam liūdesy, tuose palydėjimuose, klausimuose, paguodose? „Violončelė liūdna liūdna, smuikas ją guodžia guodžia, – nepaguodžia, spjauna į viską ir pradeda dainuoti. Bet vis viena liūdnai…“
Todėl aš savęs ir klausiu: ar šiais ir visais kitais laikais Lietuvoj ir pasauly talentingojoj muzikoj labai jau skyrėsi tercija, septima ar klasteris? Visi jie vienodai gali būti linksmi ar liūdni, pokštiški ar ilgesingi. Nieko jie patys nereiškia, o visa jų jėga tėra tai, ką jie išreiškė kokio talentingo, juoba genialaus kompozitoriaus rankomis, valdomomis galvos.
Paskui Tavo „Auksinių debesų lietų“ ir „Ūkanas“ (1984–1985) su Chopinu pradėjo skambinti iš Klaipėdos į Vilnių sugrįžęs, kaip ir Tu kaunietis, Gintautas Kėvišas. O netrukus jis subūrė savo ansamblį iš smuiko, klarneto, alto, čelės ir fortepijono. Ir 1988-asiais jo inspiruotas, gimė vienas giliausių, rimčiausių ir prasmingiausių Tavo kūrinių, toks nepanašus į visus ankstesnius, „De profundis“. Manau, jis žymėjo Tavo naujo kūrybos etapo pradžią. Minimalistinė, neoprograminė, poetiškai asociatyvi, tonalinė, kamerinė lyrinė Tavoji muzika nuplaukė į ūkanas. O, ji dar vis sugrįš ir sugrįš. Betgi visiems laikams išmokai taupiomis priemonėmis tyliai išreikšti užslėptą ekspresyvią, ir tragišką lyrikos spalvą. O ir Kristaus amžiaus tada sulaukei. Be to, juk maždaug tuo laiku G. Kėvišas su savo ansambliu (tik be alto) padovanojo publikai Messiaeno „Kvartetą Laiko pabaigai“. Mums tai buvo du galingi du potyriai! „De profundis“ – pilnas aštrių kontrastų: nuo vos girdimo pianissimo iki griaudėjančio fortissimo (ar ne pirmą kartą Tavo muzikoje?), nuo disonansinių klasterių iki švelnių ir skaudžių tercijų, nuo pašėlusių pasažų iki monotoniško XII-XIII a. viduramžių choralo. Tie kontrastai ir supynė laiko giją: nuo būsimojo laiko užuomazgų per esamojo laiko kataklizmus į būtojo laiko raudą… Anuomet klausydamas šio kūrinio, ir vėl galvojau: nieko nelemia naujos ar senos muzikos (o ir kitų menų) išraiškos priemonės. Lemia idėja ir jai išreikšti tarnaujančios melodijos, ar ne melodijos, harmonijos, ar tiesiog sąskambiai. Nauji ar seni – mažareikšmis klausimas. Jei idėja gili, o priemonės – jos vertos, tada ir gimsta „De profundis“. Sakyč, tikrai brahmsiško užmojo daiktas.
1990 m. pavasarį Martynas gražiai išvedžiojo: „Bartulis atitinka savo ramiu charakteriu pavardės kilmę: bartas – tai sielininkas, ir daug vandens nepasitaškysi, bet, išlipus į krantą, galima ne vieną sausai išgręžti. Vidmantas į krantą „išlipo“ su J. S. Bachu („1750 metų liepos 17-osios vizija“, choralas ir tokata vargonams, skirti Bacho 300-osioms gimimo metinėms, 1984, – V.G.), kai šis 1750 liepos 18 apako (koks paradoksas! – aš tuo laiku, besiremdamas į Johanną, griuvau („Negrįžtantis koncertas“,1986, – V.G.). Tolesni Bartulio kūriniai buvo sunkaus (na, jau, Martynai, – V.G.) ir produktyvaus darbo išvada. Aš panašiu metu spėjau tapti muzikine auka: mečiausi į man nebūdingus dalykus, į magiškuosius kvadratus, „dešimt pirštų“ kombinacijos sistemas ir t.t. Atrodo, išsiskyrėme, bet yra vienijantis ženklas, pagrįstas ietininko Gondzos metodu: aš Vidmantui nedovanosiu už „De profundis“, kaip man jis ilgai neatleido už „Cantus ad Futurum“… Vyras prieš vyrą kūryboje turi jaustis kaip atvirame kovos lauke. Kirtį atremti kirčiu, o ne nuodingais pavydo spjaudalais. Tai ir yra tikroji idėjų konkurencija. Koks bebūtum draugo draugas, – vis tiek esi priešingoje pozicijoje.“
Šiaip jau tikrą tiesą išpyškino Algirdas. Bartuliui per amžių amžius buvo svetimos bet kokios sistemos. Net pasibandymui. Bet tik kad judu nei konkuravot, nei ką. Tik buvot ir likot geriausiais bičiuliais. Gal niekam taip dažnai neskambindavai ir su nieku taip dažnai nebendravai, kaip su Martynu. Nes anas po „Cantus“, o Tu po „De profundis“ tapot Išrinktaisiais.
Vėliau, po devynerių metų Martynui ir visiems mums, taviškiams, pasakei: „Mes niekur neišsibarstėm, neišvažiavom į jokias amerikas. Kas benutiktų, mūsų kartos dvasiniai ryšiai vis dėlto egzistuoja. Bendravimo ženklai išliko, atpažinimo sandara taip pat nepakito“.
Beje, prieš metus iki „Gelmės“ („De profundis“) – 1987-asiais padovanojai Lietuvai kone pirmąsias profesionalias ir oficialias Mišias. Tai buvo neregėto entuziazmo laikas! Komjaunimo vadai broliavosi su kunigais, lygiai, kaip šie su anais. Ir Marijampolėje įvyko toks bendras religinis-kultūrinis renginys. Jame svarbiausioje miesto bažnyčioje ir įvyko tavo Mišių premjera. Kaip gerai nuteikė Tavoji muzika! Kokia gaivi, jaunatviška dar brežnevizmo niauru atsiduodančioj atmosferoj. Kokia jaunuoliškai ir paprastai moderni. Šviesi. Mažoriška. Kartais net šokių ritmų įsiūbuojama. Kaip žvaliai, pasidžiūgaudamas giedojo (greičiau – dainavo) Vakario Lopo vos prieš metus įkurtas choras, anuomet garsusis „Cantemus“. Tai buvo visiškai kitokia bažnytinė muzika! „Mišios“ liudijo, jog tikrai kažkas (viskas!) negrįžtamai keičiasi. Nes tai jau buvo kitoks Bartulis. Ne „palydintis draugą“, ar uždavinėjantis „klausimus laukinės slyvos medžiui“. Tai buvo kažkoks išlaisvėjęs Bartulis.
Bet trinktelėjai tais metais ir šiurpą sukeliantį daiktą. Vyko Kačerginėj ar Kulautuvoj toks „alternatyvios muzikos“ festivalis – vakaras. Pasiautėjom ten kaip reikiant. Ir štai mažoj scenytėj stovi kažkokie mirksintys ir tyliai pypsintys aparatai, o prie jų kariljonininkas Vilnonis, apsirėdęs fraku, priekampy – sulūžęs, išdraskytas, visiškai išderintas pianinas. Ir tada pasirodo kraupios išvaizdos Beethovenas. Tai – Tu, niekadėjau, apsiavęs kerziniais batais, jūreiviška dryžuota „telniaška“ (apatiniais marškinėliais), nudrengtu vatinuku. Ir milžiniška Beethoveno pomirtine kauke. Šlavinėji su laukine šluota grindis, kol pastebi pianiną. Ir tada prisėdęs klaikiai imi rankiot „Mėnesienos“ sonatą. Kai pagaliau supranti, jog nieko nesigauna toj išniekintoj klaviatūroj, su baisiu įtūžiu trenki natų popierius ir imi viską griauti… Pratrūko tokia nevilties ir skausmo, pykčio ir bejėgiškumo votis, kas akimoju visi prablaivėjom ir sužiurom į savo skaudulius. Nieko panašaus nebuvau regėję ir neregėjau iki šiol. Bartuli. Su savo „Mein lieber Freund Beethoven“.
Ir pagaliau, ar ne tos laisvėjančios atmosferos pagautas, savo naujojo etapo pradžią užtvirtinai pirmuoju nuo Česlovo Sasnausko laikų pokario lietuviškuoju Requiem. Neužmirštamas giedras 1989 m. birželio vakaras Skargos kieme. Ypatinga nuotaika. Motinos su vaikais. Kvykiančios kregždės danguj. Tūkstantis žmonių. O juk dar ne Kovo 11-oji. Bet viešas atlikimas Requiem, skirto žuvusiems už Lietuvos laisvę. Galingas didis kūrinys. Jis man tapo laisvės, laisvo mąstymo ir jautimo įtvirtinimu. Ir, žinai, Giedrius Gapšys, praėjus metams po premjeros, velniškai taikliai parašė: „Laimėjusieji už savo didvyrius meldžiasi visai kitokio tipo Requiem. O V. Bartulio kūrinyje vyrauja apokaliptinė nuotaika – Dies irae čia neabejotinai centrinė dalis, šiurpi pučiamųjų procesija kūrinio viduryje, net ir Sanctus turi dramatinį ar net beviltiškumo atspalvį. Tai yra malda iš nevilties, malda su priekaištu, gal net tikėjimas su nusivylimu, tikėjimas nebepasitikint teisingumu“. Bet savuoju Requiem Tu atvėrei vartus į Kovo 11-ąją.
Čia ir baigsiu, Vidmantai. Nes nuo čia – Tu Išrinktasis.
Bet argi Tu leisi ramiai ir šlovinančiai užbaigti. Juk praėjo po rimtojo Requiem vos keli mėnesiai, o Tu ėmei ir pasityčiojai iš mūsų rimtumo. Gal tame mūsų rimtume pajutai falšą, t. y., netiesą, nenuoširdumą? Tai šekit performansą idiotišku pavadinimu „Siūlas“. Vėl pasirodei su ta pačia „telniaška“ ir čia pat scenoje užčirškinai kiaušinienę su cibuliais. Atsukęs publikai nugarą. Šekit. Š…kit. Kad Tave kur.
O paskui jau buvo ir liko visko. Nebeišsenkantis kūrybiškumas. Pasiutusi stilių, žanrų, nuotaikų ir potyrių kartais net, atrodė, kakofoniška įvairovė: nuo miniatiūrų (vis jas prisimindavai) iki operų ar oratorijų, nuo liaudies dainų harmonizacijų iki didžiulių masinių renginių, nuo koncertų iki muzikos madų kolekcijų pristatymams, iki visokių siurrealistinių, makabriškai ironiškų instrumentiško teatro, ar kaip jį ten, kompozicijų. Nenuostabu, kad buvai išrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku, geriausiu muzikos teatrui kompozitoriumi. Pelnei Lietuvos Nacionalinę premija. Valio!
Bet žinai, kuo vis paguosdavai mane? Ogi savo tais neprilygstamais „I like…“. Jie vis sugrąžindavo į „…apsnigtus vasario medžius“. Ir kam tik neprisipažindavai: I like – Vivaldi, Bach, Berlioz, Dvorak, Tango, Haidn, Puccini, Katkus… Ir – Schubert. Su jo Kvinteto in C Adagio. O „I like Brahms“ tai ir neparašei… Galvoju: kada gali imtis viešai prisipažinti „I like“? Kai tampi patyręs. Kas yra ir kodėl „I like“? Užmaršties žadinimas. Nusilenkimas užmarščiai. Kitaip pasakius – dangun žengimas. Muzikos dangun žengimas. Tavo muzikos.
Ar žinai, koks buvo paskutinis kūrinys, atliktas kai dar gyvavai? 2020 m. sausio 12 d. vakarą Nacionaliniame operos ir baleto teatre nugriaudėjo, nuaimanavo Tavo „Nelaimėlis Jobas“. Neatvažiavai į tą naują premjerą. Sakei: ai, nebenoriu apie savo muziką nieko aiškint, Yra natos. Jos viską ir pasako. Nebenoriu… O sausio 30 d. naktį taip ir likai sėdėt Palangoj ant savo suoliuko.
Sakai, norėjai kiek kitaip traktuoti Senojo Testamento istoriją apie Jobą? Parodyti jį kaip dviejų jėgų – aukščiausios ir žemiausios – įkaitą? O Tu pats kieno įkaitas?
Kaži ko artėjant naujai erai, abiem su Martynu parūpo varguoliai: Martynui – Šv. Pranciškus, Tau – Jobas, abiem – Schubertas. Ar ne bičiulis Tau bus pasekęs pasaką, girdi, Francas kartą gyvenęs trijų aukštų name. Pirmame aukšte buvusi mėsinė ir prekyba, antrame – viešnamis ir paleistuvystė, o trečiame Schubertas rašęs Mišias… Tai ir puolėt gelbėt visų pasaulio varguolių.
Teisuolis Jobas prarado viską, bet nenustojo tikėti Dievu. Nors buvo nepaprastai doras žmogus, jį užgriuvo nelaimės: neteko turtų, dešimties vaikų ir sveikatos. Tačiau nepradėjo keikti Dievo. Gi jo bičiuliai buvo įsitikinę, kad visų nelaimių priežastis – jo paties ydos. Jobas, kaip ir Tu, žinojo, jog tai netiesa. Nors Jobas buvo visiškai netekęs vilties ir nesuprato, už ką kenčia, Dievas vieną gražią dieną jam leido kitoniškai suvokti savo visagalybę ir išmintį. Ir galiausiai Dievas jį išgydė, grąžino turtus.
Kas Tau buvo svarbu čia? Žmogaus santykis su žmonėmis? Su savimi? Su Dievu? Juk Dievas tavęs neišgydė. Ar turėjo? Sukūrei tikrą Oratoriją. Pagal žanrą. Pagal bendrą nuotaiką, apimtį, prakilnų toną. Bet tos Tavojo ilgesio, tos Tavo kelio pradžios, kai pats buvai tikras varguolis, liūdnosios intonacijos mane, nieko bendra su Jobu neturintį, mieliausiai ir užgavo.
O Tu taip ir pakibai su šiuo paskutiniuoju Tavo atliktu kūriniu. Tarsi su Jobu…
Bet man lieki per amžius: su sunkiu, šiurkščiu be madingų raštų megztiniu. Iki, Brolau.
Kodėl sakau „iki“? Todėl, kad mūsu mėgto Jesenino paskutinio eilėraščio paskutinis posmas sako:
Liki sveikas, drauge, būki tvirtas,
Tu, o, mielas, mano širdyje,
O išsiskyrimas, mums paskirtas,
Žada mus suvest ateityje.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra