Diskusija. Muzikos apdovanojimai – misija (ne)įmanoma?

31 Kov Diskusija. Muzikos apdovanojimai – misija (ne)įmanoma?

Vilniaus knygų mugėje, tarp daugybės įvairaus pobūdžio pokalbių ir diskusijų, įsiterpė ir skirtingų muzikos industrijos laukų atstovų pokalbis apie jau ne vienerius metus viešojoje erdvėje aptarinėjamą visuotinių muzikos apdovanojimų temą.

Domantas Razauskas. Sveiki visi, klaidžiojantys po sekmadieninę muzikos salę. Šiandien yra pokalbių ir diskusijų metas, o vienas įdomiausių ir turiningiausių pokalbių yra šis, skirtas muzikos apdovanojimams, jų problematikai, status quo galimybėms. Kokia situacija yra dabar? Ar turėtų būti kitaip? Kiekvienas iš pašnekovų galės paliesti daugybę temų, pasidalinti savo vienokia ar kitokia nuomone. Šiandienos svečiai yra labai garbingi žmonės. Kairėje sėdi Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, kompozitorius Mykolas Natalevičius. Toliau – LRT Klasikos naujasis vadovas, džiazo asociacijos prezidentas Julijus Grickevičius. Taip pat ilgametis radijo stoties „Lietus“ vadovas, apdovanojimų „Aukso lašas“ organizatorius Gintaras Zdebskis ir muzikos prodiuseris, MAMA apdovanojimų ilgametis organizatorius Martynas Tyla.

Mano pirmas klausimas visiems yra bendro pobūdžio – apie status quo. Kokią situaciją dabar regite Lietuvoje, kalbant apie muzikos apdovanojimus? Turime du didžiuosius populiariosios muzikos apdovanojimus – MAMA ir „Aukso lašą“. Ko gero, du pagrindiniai televiziniai apdovanojimai, du konkurentai, tačiau galbūt yra poreikis kurti ne vien populiariosios muzikos, bet ir kitų žanrų, stilių, krypčių apdovanojimus. Koks yra status quo 2020 m., kalbant apie muzikos apdovanojimų situaciją Lietuvoje, Mykolai?

Mykolas Natalevičius. Sveiki. Aš kaip atstovaujantis kompozitorius – profesionalią koncertinę ir eksperimentinę muziką – galėčiau pasakyti, jog yra tam tikri nelygumai, atspindint muziką tam tikrose srityse. Mes turime stiprius pramoginės muzikos apdovanojimus, kurie pastaraisiais metais yra išaugę į tikrai didžiulius renginius. Populiarioji muzika yra atspindima gerai, plačiai. Visiškai kitokia situacija yra su eksperimentinės, koncertinės ir vadinamosios klasikinės muzikos apdovanojimais. Paradoksaliai ta sritis šiuo metu yra itin gyva ir pastaraisiais metais mes matėme labai didžiulių tarptautinių pergalių – laimėtas „Auksinis liūtas“, geriausia operos soliste pasaulyje pripažinta Asmik Grigorian. Šiuo metu šioje nišinėje sferoje mes, pavyzdžiui, kompozitoriams turime nedidelius apdovanojimus, kuriuose yra apdovanojami autoriai už pačius geriausius metų darbus. Bet su klasikos apdovanojimais nėra kažko panašaus, kaip kad teatro pasaulyje, kur yra „Auksiniai scenos kryžiai“. Matome tam tikrą nelygumą, kurį norėtųsi keisti. Norėtųsi labiau parodyti, kas yra gero šioje muzikos srityje, kadangi apdovanojimai yra puikus dalykas sutelkti dėmesį. Labai daug visko turime ir apdovanojimai yra geriausia, kaip galime tai parodyti.

D.R. Aš noriu Martyno iš karto paklausti, kaip žmogaus iš organizatorių perspektyvos. Jūsų tikslas yra atspindėti visų žanrų srautą, ar tai yra įmanoma? Juk vis dėlto tai yra komercinis, televizinis renginys.

Martynas Tyla. Iš tikrųjų, atspindėti visą muziką yra be galo sunku tokiuose apdovanojimuose, ir pasaulyje mes matome ne vieną pavyzdį. Tuose pačiuose „Grammy“ apdovanojimuose nelabai atsimenu, kad operos dainininkai būtų apdovanojami. Bet žiūrint iš mūsų perspektyvos, tikrai yra galimybė įtraukti kitus žanrus į MAMA apdovanojimus. Mes ne vienerius metus apie tai kalbame su džiazo žmonėmis ir šnekėjome su Mykolu apie tai, jog galėtume ieškoti intarpo. Reikia suprasti, kaip pats minėjai, kad tai yra komerciniai apdovanojimai. Be komercijos turbūt nebūtų ir apdovanojimų, nes mūsų valstybė kol kas turbūt nelabai pajėgi, nelabai nori ar dar nesugalvojo daryti apdovanojimų. Teatro apdovanojimai yra kas kita. Deja, į juos žiūrint kartais darosi graudu, man asmeniškai, nes jie yra tokie tamsūs, mažai matomi, mažai girdimi ir skirti ganėtinai siauram ratui. Nereikia įsivaizduoti, kokie esate menininkai, kokie teatralai. Deja, jūs esate kažkur ten. Jūsų nerodo ir jūsų nemato. Parašo viena kita masinė informacijos priemonė, kas laimėjo. Aš dabar galėčiau paklausti – ar atsimenate, kas laimėjo „Auksinius kryžius“ praeitais metais?

D.R. Na, aš nesu teatro žmogus. Man būtų sunku ne už savo barą atsakyti, bet pažįstų keletą laureatų.

M.T. Tai žiūrėkime realybei į akis ir supraskime, jog be komercijos šiandien išlaikyti tokius apdovanojimus yra be galo sunku. Tie patys „Grammy“ apdovanojimai yra didžiulis komercinis renginys. Be televizijos mums būtų iš viso sunku tai daryti. Taikomės prie tam tikrų komercinių, rinkos sąlygų ir džiaugiamės, jog ilgą laiką gyvuojame, o ir gyvuosime dar ne vienus metus. Manau, kad ateityje mums pavyks rasti bendrų sąlyčio taškų tiek ir su džiazo muzikantais, tiek ir su klasikine muzika. Bent jau pradžiai skiriant po vieną kitą nominaciją.

D.R. Julijau, mačiau mikrofonas vis artėjo prie lūpų, norėjai reaguoti. Tu esi žmogus ir iš džiazo, ir iš klasikos pasaulio. Iš to, ką sako Martynas, susidaro įspūdis, kad apdovanojimai lygūs viešumui, televizijai ir ne kitaip. Ar apdovanojimai kaip nišinė, siauro baro veikla, neturi prasmės? Ar apdovanojimai turi prasmę tik tada, kai tai yra didžiulis viešas masinis televizijos renginys?

Julijus Grickevičius. Visi apdovanojimai yra susitarimo dalykas. Visos bendruomenės ir visos gildijos, jeigu kalbame apie muziką plačiai, jų apdovanojimai turi būti pirmiausia legitimūs – kad pati bendruomenė, kuri dalyvauja apdovanojimuose, juos pripažintų ir vertintų. Nebūtų taip, kad tam tikras procentas žmonių neužskaitytų šito laimėjimo. „Auksiniai scenos kryžiai“ yra labai legitimūs, nes teatralų tarpe jie turi globalų pripažinimą. Aš norėčiau stoti ginti „Auksinius scenos kryžius“ – jie yra reikalingi ir ilgamečiai. Atliepdamas galėčiau pasakyti, kad aš kiekvienais metais nestebiu MAMA apdovanojimų ir negaliu išpyškinti praeitų metų laureatų, nominacijų.

D.R. Aš „Eurovizijos“ laureatų negaliu išpyškinti, nei praeitų metų, nei užpraeitų.

J.G. Atliepiant pirmą klausimą, džiazo pasaulyje iki šiol nebuvo tokių apdovanojimų. Atskiri festivaliai turi savo pozicijas ir nominacijas. „Mama Jazz“ „Birštonas Jazz“ „Kaunas Jazz“ teikia savo apdovanojimus. Mes buvome kviečiami prisijungti 2012, 2013 m. prie MAMA apdovanojimų, bet tiesiog su nariais iškilo to paties legitimumo klausimas. Ar tikrai visi visuomenės nariai sutaria, jog jie dalyvaus ir įsitrauks į visą šitą procesą? Beje, „Grammy“ apdovanojimai yra labai globalūs, yra apdovanojami ir klasikinės muzikos, ir operos įrašai. Europoje yra keletas nacionalinių apdovanojimų pavyzdžių, kurie taip pat yra globalūs – „Danish Music Awards“ arba Edisono prizas Nyderlanduose, kuris apima daugmaž visą muzikos spektrą, visą paletę. Ir aišku, „Siemens“ apdovanojimai. Būdų yra daug. Stebėdamas ką Jūs sakote, Martynai, kaip Jūs dalinatės savo pastebėjimais apie „Auksinius scenos kryžius“ ir tai, ką Mykolas sako, manau, kad daugeliu atveju tai yra susitarimo tarp visų visuomenės narių klausimas. Susitarti, kas yra kas, ir ko mums iš tikrųjų reikia.

D.R. Aš iš karto matau skilimą diskusijoje tarp akivaizdžiau nišinės muzikos žanro – akademinės ir džiazo muzikos – ir viešosios muzikos. Gintarai, ar tai iš principo yra susisiekiantys indai? Ar tai galėtų ir turėtų būti įdomu apdovanojimuose?

Gintaras Zdebskis. Mano manymu, tai nėra susisiekiantys indai. Kalbu apie „Lietaus“ muzikos apdovanojimus, kurie yra nišiniai vienos radijo stoties grojamos muzikos atlikėjų ir kūrėjų apdovanojimai. Radome tuščią nišą, kurią kuravo MAMA apdovanojimai, teigdami, jog jie įtrauks visų Lietuvoje egzistuojančių populiariosios muzikos srovių atstovus. Praėjo pirmi ketveri metai ir labai aiškiai išsikristalizavo, jog šiuose apdovanojimuose vyrauja tam tikrų srovių mišinys. Taip buvo nutolta nuo deklaracijos, į kurią buvo kreipiamas dėmesys komercine prasme, nes kiti muzikantai, kurie buvo palikti nuošalyje, liko generuojami pagrindinių radijo stočių auditorijų. Šitoje vietoje MAMA nuėjo savo keliu ir atsivėrė niša didžiulei „Lietaus“ klausytojų auditorijai. Mes galėjome jiems pasakyti: „jūs taip pat turite savo atlikėjus, savo kūrėjus. Mes juos galime apdovanoti ir jūs galite kurti savo bendruomenę.“ Tai suveikė komercine prasme, reklamine ir savireklamine. Taigi, mano nuomone, būtų visiškai neprotinga čia įterpti tiek džiazo, tiek klasikinės muzikos apdovanojimus. Į „Lietų“ jų neįterpsi, nes tokios muzikos mes iš principo negrojame, tai būtų tiesiog neetiška. Į MAMA irgi nemanau, kad reikėtų įterpti, tai automatiškai atsilieptų komercinei pusei, reitingams. Džiazo muzika Lietuvoje yra labai stipri, aš seku situaciją nuo pirmų Birštono festivalių. Mes turime tikrai puikių muzikantų, kurie dabar daugiau koncertuoja užsienyje negu Lietuvoje. Akademinė muzika lygiai taip pat kaip ir eksperimentinė muzika – jos taip pat turi savo vietą, savo nišą. Juos bandant įterpti kitur, numuš automatiškai jų svorį, o bus nedaug dėmesio. Dėl to aš manau, kad savo ruožtu Lietuvoje turėtų būti atskirai akademinės muzikos apdovanojimai ir lygiai taip pat džiazo muzikos apdovanojimai, kaip elitinis renginys. Tiktai klausimas, kaip juos padaryti matomus, svarius, žiūrimus. Jog tie žmonės, kurie bus apdovanoti, visa cecho žmonių bendruomenė, norėtų juose dalyvauti. Juos reikia padaryti kuo labiau matomus kuo didesnei Lietuvos auditorijai. Tik taip muzika gali vystytis, tik taip tie žmonės – tegu jie nemėgsta džiazo, chorinės klasikinės muzikos – bet jie turi galimybę ją pasižiūrėti. Plačiai auditorijai kol kas nėra geresnės sklaidos kaip televizija ir, mano nuomone, Lietuvos radijas ir televizija turėtų suteikti platformą tiems apdovanojimams. „LRT Klasika“ turi didžiulę sklaidą Lietuvoje. Komercinės radijo stotys pavydi jiems dažnių ir sklaidos – jie girdisi nuo didžiųjų miestų iki paežerių. Radijas gali iškomunikuoti šią žinią, televizija gali ją parodyti, skirti nišą savo eteriu. Tokiu atveju jiems reikėtų kurti savo, o nebandyti įsiterpti į jau esamus apdovanojimus.

D.R. Gintarai ir Martynai, Jūsų abiejų noriu paklausti – ar yra ne visai etiška didiesiems muzikos apdovanojimams reklamuotis kaip apimantiems visą muzikinį lauką, tam tikrą laikmetį? Aš esu rašęs keletą straipsnių apie „Grammy“ apdovanojimus, vienas rimtesnis yra netgi virtęs studija. Iš dabarties perspektyvos žiūrint, legendiniai muzikos kompozitoriai, albumai daugybę metų yra pražiopsomi įvertinimų ir tik po daugybės metų gauna apdovanojimą. Praėjus laikui matome, kad iškyla visiškai kitas reiškinys, albumas ar atlikėjas, kuris taip ir nebuvo apdovanotas. Bitlai savo metu beveik nebuvo apdovanoti, buvo tik kelios „Grammy“ nominacijos. „Pink Floyd“ albumas „The Dark Side of the Moon“ buvo nominuotas vienintelį kartą už garso režisūrą. Paskui atsitraukę matome – ką mums gali pasakyti tai, kad Taylor Swift yra daugiausiai apdovanota atlikėja? Nieko, tai yra tiesiog skaičiukai. Kaip sakau, peržiūras ir tuščias šaldytuvas per dieną kelias surenka. Ar peržiūros ir populiarumo statistika gali būti pristatoma kaip kokybės ir dabar esančio muzikinio vyksmo atspindys?

G.Z. Grįžkim prie to, kaip mes vertiname populiariąją muziką, koks yra atskaitos kriterijus. Mirga Gražinytė tapo geriausia dirigente moterimi – tai yra atskaitos taškas, kad pasaulis ją pripažino, mes visi sakome, kad ji būtų verta bet kokio Lietuvoje vykstančio tokio pobūdžio apdovanojimo. Dynoro „Youtube“ surinko 10 milijonų peržiūrų, iki tol jo Lietuvoje niekas nežinojo, staiga visi sako „pas mane ant repeato tris savaites sukasi“ ir tai jau yra kriterijus. Gali būti vieni kriterijai pasirinkti, gali būti kiti kriterijai pasirinkti. Gali cecho žmonės susirinkę sakyti – dabar nuspręsime mes. Būtent MAMA situacijoje – ją įkūrė asociacija, jie pasakys, kas Lietuvoje yra verti apdovanojimo. Tai yra susitarimo klausimas, kadangi ypatingai populiarioji muzika yra subjektyvus dalykas. T. Swift su bitlais lyginti pagal kokius kriterijus?

D.R. Tai, kaip sako Gintaras, yra ypač subjektyvus dalykas. Ar neturėtų ir komunikacijoje atsispindėti, jog tai yra subjektyvaus cecho reikalai?

M.T. Subjektyvumas apdovanojimuose yra visur. Bet kokie apdovanojimai ir vertinimai bus subjektyvūs, objektyviai išrinkti būtų neįmanoma. Tai, kas patinka man, nepatinka tau ir atvirkščiai. Kažkas susirinko, susijungė, turi nuomonę, ją pateikia, su ja kalbasi, ją pristato visuomenei, pasako, kaip renka, nustato kriterijus. Visuose apdovanojimuose yra tam tikri kriterijai – renkami skaičiai, kokybė, nuomonė. Mes renkame kas klausomiausią, girdimiausią, daugiausiai kartų perklausytą ir taip toliau. Visą laiką yra paliktas kokybės kriterijus kiekvienam komisijos nariui. Kiekvienas nusprendžia, kas jam labiausiai patiko, padeda pliusiuką ir minusiuką. MAMA komisijoje šiais metais dalyvavo 91 asmuo. Tai yra jų balsai, jų nuomonės ir rezultatus turim tokius, kokius turim. Ir kituose apdovanojimuose po to pavadinimai kartojasi, atlikėjai, taip kad bendra nuomonė tai atspindi.

J.G. Mes visą laiką minime „Grammy“ kaip tam tikrą role model‘į sau, tačiau turėtume atsiriboti nuo jo, kadangi tai yra Amerika su visai kita sistema. Jų globalumas ir svoris nepalieka vietos su jais konkuruoti jokiems europietiškiems apdovanojimams. Dabar, atrodo, yra „Grammy“, pilka zona ir mes. O juk tarpuose yra labai daug įvairiausių dalykų.

M.T. Bet „Grammy“ yra labiausiai matomi šiai dienai. Mes negalime sakyti, kad jų nematome, negirdime, žiūrime tik į kitus dalykus. „Grammy“ užima didžiulę vietą, pasaulis apie tai kalba, pasaulis juos transliuoja, rodo. Manau, vis tiek tai yra orientyras, apie kurį kalba ir į kurį orientuojasi kitos šalys.

D.R. Mykolai, ar nevyksta toks kognityvinis rezonansas? Stebėdami užsienio muzikinio vyksmo erdvę, matome žanrų suartėjimus, persidengimus, ir akademinė muzika nebėra elitistinis baras, atskira sritis. Čia mes bandome jus padėti į nuošalesnę lentynėlę, atskirą rimtosios muzikos barą. Norisi jus visus suartinti ir populiarinti. Išnaudoti populiariosios muzikos kanalus akademinei muzikai ir atvirkščiai.

M.N. Taip, viskas maišosi šiais laikais. Galima sugalvoti ir labai poetišką apdovanojimą, bet galiausiai turime nuspręsti, apie ką jis bus. Akademinė muzika, per pastarųjų 50 metų evoliuciją patyrė labai daug transformacijų ir yra dalis muzikos, kuri yra labai nišinė ir skirta itin mažam klausytojų ratui. Jos peržiūros tampa minimalios, kaip itin gurmaniškas maistas, kurį tu paragauji kartą per metus ir net ne visi sugeba paragauti, nes tai labai brangiai kainuoja ir yra elitistinis dalykas. Kita vertus, yra labai daug muzikos, kaip kad amerikiečių minimalisto Philipo Glasso kūryba, kuri masiškai įtakojo kino muziką, garso takelius.

D.R. Jie dabar yra pakilime. Hanso Zimmerio koncertų turai šiuo metu vyksta visoje Europoje.

M. N. Grįžtant prie tos diskusijos apie formatus. Yra panašu, jog mūsų kultūros kontekste, turint galvoje rinkos dydį, lankytojų skaičių ir apskritai šalį, kurti rimtosios muzikos, eksperimentinės, džiazo muzikos apdovanojimus yra sudėtinga.. Čia prasideda tokie formatai, kad kyla klausimas, kur prasideda eksperimentinė muzika…

D.R. Man dar terminas rimtoji muzika labai nepatinka, nes tada gaunasi, kad visa kita yra nerimta muzikėlė, o tik viena iš jų yra rimta.

M.N. Taip, tai yra visiška nesąmonė. Jeigu muzika yra gera, ji ir yra rimta. O grįžtant prie formatų, mes kalbame apie apdovanojimus, kuriuose sutraukiami dideli kiekiai žiūrovų ir tai yra sėkmės istorijos, apie kurias reikia pakalbėti. Aš nemanyčiau, kad kategoriškai nebūtų įmanoma įtraukti tam tikrų nišinių žanrų, tos erdvės kaip ir būtų. Tačiau tai negalėtų būti vienas apdovanojimas. Jei ten atsirastų klasikos srities apdovanojimas, tada klasika gerai neatrodytų be džiazo. Klasikinė, šiuolaikinė eksperimentinė muzika muzikos industrijoje geriausiu atveju užima dešimtadalį rinkos. Kalbant apie džiazą, tai jau yra gabalas rinkos, kuris yra didesnis, matomas ir jį galima atspindėti apdovanojimuose kaip truputį sudėtingesnę, sunkiau vartojamą, bet visgi muziką, kurią žmonės klauso.

D.R. Labai daug žmonių jungia šiuos du dalykus ir tu matai galimybę. Čia gali būti Andrius Mamontovas su styginiu orkestru, gali pasirodyti Jazzu ir iš karto po to – orkestras. Štai ką daro knygų pasaulis – jie kuria įvairiausių stilių knygų penketukus. Pagal kategorijas įpina populiariąją literatūrą, įmeta ir po kelis kokybiškus, bet nišinius, nežinomus autorius. Tada žmogus, kuris renka, automatiškai atsimuša į pavardę, kuri yra šalia populiarios autorės ar autoriaus. Patikrina, pažiūri, kas tai yra. Galbūt ir muzikoje yra panašus kelias, pradėti šalia populiariausių vardų pinti ir šiek tiek mažiau žinomų vardų, kurie kuria kokybišką muziką.

J.G. Be jokios abejonės, tai yra vienas iš kelių. Reikėtų peržiūrėti, ką mes turime industrijoje: per metus išleista tiek albumų, įvyko tokie įvykiai, nutiko kiti dalykai, atvažiavo muzikantai ir t.t. Taip pamatyti ir apvienyti visą industriją, kas yra labai sveika ir naudinga. Manau, jog šiandien ta pati industrija vieni kitų nelabai girdi ir mato. Džiazas ir klasikinė muzika yra pasiruošusi įsilieti į bet kokį visuotinai priimtiną formatą, kurį būtų įmanoma susitarti. Čia buvo paliesta daugybė kitokių dalykų, tokių, kaip kriterijai. Aišku, jog nei šiuolaikinė, nei klasikinė muzika, nei džiazas pagal peržiūrų skaičių konkuruoti negalės. Tai yra labai stipriai susisieta su komunikacija visų metų bėgyje. Joks vartotojas portale negalėtų balsuoti kaip už mėgstamiausią kūrinį, su visa pagarba, už M. Natalevičiaus kūrinį, nes jį girdėjo sąlyginai nedaug žmonių. Todėl įsijungia profesionalaus vertinimo kriterijai, panašiai kaip „Auksiniuose scenos kryžiuose“, kuomet yra komisija ir jie pagal sutartus kriterijus vertina ir rašo balus, o tada atsiranda verdiktas. Yra kitas kelias, kalbant apie apdovanojimus. Tai galėtų būti „Agatos“ kelias. Na, kodėl gi „Agata“ negali būti tam tikru visos muzikos mediatoriumi, matydama tiek skaičius, tiek aprėpdama daugiau ar mažiau visus žanrus. Apjungus į vieną vietą, galima sukurti naują medijinę platformą transliuotojo eteryje, tuomet dirbti ir sakyti, jog tai bus jau apdovanojimai. Tik kas iš to? Pavyzdžiui, latviai turi labai gerus globalius muzikos apdovanojimus, kurie primena scenos kryžius, bet mums book‘inant Latvijos artistus nėra skirtumo, ar jie laimėję „Lielā mūzikas balva“? Ar tai yra Latvijai rūpimi dalykai? Pavyzdžiui, Edisono apdovanojimai rodo labai gerą pavyzdį – jų nacionaliniuose apdovanojimuose yra tarptautinės pavardės, kas prisidėjo, koncertavo, turėjo kažkokią įtaką. Čia aš remiuosi klasikinės muzikos informacija, bet šitaip pats apdovanojimų svoris ir statusas turi galimybę išvažiuoti iš valstybės ribų ir truputėlį paūgėti.

G.Z. Mykolas iškėlė klausimą, ar nebūtų galima įterpti vieną kitą nominaciją į jau esamus apdovanojimus ir tuo pačiu išgirdau iš Julijaus, kad tas klausimas yra atsakytas, nes vis tiek cechas turi turėti savo aplinką. Apdovanojimams yra labai svarbus bendras kontekstas, kuris vyksta visus metus. Visus metus yra girdima, matoma, vertinama – vertina atskirai kiekvienos srities bendruomenė. Ir visi puikiai žinome, kaip kartais atrodo muzikos apdovanojimai, kai juose atsiranda niekam nežinomas atlikėjas – visi klausia „kas čia toks?“ Lygiai tas pat atsitiks, jeigu mes įterpsime akademinės muzikos arba džiazo muzikos apdovanojimą. Kils klausimas, nes nebus priešistorės, o apdovanojimams yra labai svarbi priešistorė. Juk yra kuriamos istorijos, pristatoma, reitinguojama ar portale, radijo stotyje, ar televizijoje. Tam yra reikalingas įdirbis, kuris galų gale išsiskleidžia pačiuose apdovanojimuose, kuomet visiems tampa aišku, kas čia tokie, ką jie veikia. Tada atsiranda nuomonės, antinuomonės ir tai tampa svarbu tai sričiai, nišai, kuriuos tie apdovanojimai atstovauja. Todėl man net būtų keista, jeigu akademinė bendruomenė staiga sutiktų būti įterpti į MAMA muzikos apdovanojimus. Aš galiu pasakyti atvirai, kad žinau, kokie jautrūs yra kūrėjai, atlikėjai. Jei dalyvauja kažkas netinkamas, jie labai dažnai atsisako dalyvauti. Tai jeigu ateis kažkas iš akademinės muzikos bendruomenės, jis sakys „kas čia vyksta, kodėl? Aš nenoriu būti tapatinamas“. Ar taip neatsitiks?

M.N. Be abejo, egzistuoja pliusų / minusų vertinimas. Mes diskutavome apie tai su kolegomis ir jiems vienas iš klausimų yra konteksto klausimas, kuris jau buvo paminėtas. Iš principo tai nėra blogai, nes „Grammy“, kaip minėjote, iš tikrųjų apima įvairiausius žanrus. Kita vertus, kiek mes matome klasikinio kompozitoriaus kategoriją „Grammy“ apdovanojimuose? Ir kiek mes žinome geriausią dainininkę ir geriausią albumą? Čia nėra labai paprasto sprendimo, kuriame nebūtų kompromiso. Kalbėjote apie klasikinės muzikos rinką. Lietuviška klasikinė muzika be tarptautinės rinkos neegzistuoja, nes yra mažai klausytojų. Vienas iš lenkų kolegų yra pasakęs, kad „Lenkijoje mes turime beveik 40 milijonų auditoriją, tad pas mus rimtoji muzika gali pati savaime išgyventi rinkoje“. Lietuvos muzika su tokiu žmonių kiekiu be tarptautinio konteksto, kad ir kas būtų daroma, niekaip neišgyventų. Tai natūralu, jog geriausi autoriai, vardai sulaukia įvertinimo užsienyje. Mūsų autoriai veržiasi į užsienį ir rinkos mažumas dėl mūsų to konteksto yra labai svarbus.

J.G. Mes dažniausiai sužinome apie juos, kai jie išgarsėja užsienyje, ir tada apsisuka ratas, o mes imame post factum ieškoti pinigų premijoms.

G.Z. Tai galėtų būti vienas iš pagrindinių vertinimo kriterijų – kaip tau šiais metais sekėsi užsienyje?

D.R. Aš labai norėčiau paklausti apie jautrumą. Labai gerą pastabą pasakė Gintaras. Egzistuoja muzikantų jautrumas, reagavimas į tai, kaip tau sekėsi užsienyje. Koks yra tas matas? Aš turiu pavyzdį vieno žmogaus, kuris turi stendą čia, Muzikos salėje. Jis šiemet turės kelių mėnesių turą su vienu didžiausių kino muzikos industrijos orkestrų. Gros kaip solistas, visi stadionai užpildyti, visos vietos yra parduotos. Šveicarija, Čekija, Prancūzija, visas regionas – dviejų mėnesių turas, didžiuliai honorarai. Tai yra sėkmė, geras vardas. Bet tai visada nublanksta prieš net mažiausią žinutę „Delfi“ ar „15 minučių“ ar kur kitur, jeigu išvažiuoja kokia nors populiari grupė į studiją užsienyje ar vienas gabalas pasirodė „Spotify“ topuose Vokietijoje. Tai yra ištrimituojama viešaisiais ryšiais kaip kažkas neįtikėtino. Tada kyla toks neteisybės jausmas.

G.Z. Sekant istoriją, žiūrint į Lietuvos mentalitetą, mes dešimtmečius reaguojame į užsienį. Čia – mūsų kompleksas, mentalitetas. Mes niekaip neišsivaduojame iš kaimo sindromo, nepaisant to, jog kiekvienas iš mūsų esame apvažinėję pasaulį kokius tris, keturis kartus. Mums nesvarbu, ką patys jaučiame, mums pagrindinis kriterijus yra užsienis. Jeigu gyvename vadovaudamiesi tokiais kriterijais, jeigu mūsų toks mentalitetas, tai įsiveskime tokį kriterijų. Galiu pasakyti, kad ne dėl to grupės ar atlikėjai įsirašinėja kitose studijose ir po to važiuoja koncertuoja – tai yra piaras. Tada tu turi ką sakyti – aš esu toksai, aš padariau tą. Tie žmonės, kurie neturi savo nuomonės, sako: „Žiūrėk, tai yra užsienis, jis pasiekė tokį lygį. Aš privalau pirkti bilietą už 100 eurų ir nueiti į tą koncertą“. Tai yra piaras. Labai gerai Julijus užsiminė apie latvių apdovanojimus. Mes galime nežinoti, kad jie gavo apdovanojimą, kai latviai atvažiuoja koncertuoti į Lietuvą. Bet piaro prasme, jei padarysime pranešimą – čia koncertuoja muzikantas, Latvijos apdovanojimuose pelnęs pirmą vietą, visi perka bilietą.

J.G. Yra tokia juokinga istorija apie Danijos muzikos apdovanojimus, kurie nuo 2000 m., regis, vadinosi „Danish Grammy“. Prieš dešimt metų mes atvežėme į Lietuvą Stefaną Pasborgą, kuris buvo laimėjęs tris daniškus „Grammy“. Ir mes, beversdami jo biografiją, netyčia nepastebėjome ir vertėme kaip „Grammy“. Jis tris metus į Lietuvą važinėjo, kol pastebėjo, jog yra „Grammy“ laureatas, kaip mes jį pozicionavome tuo metu.

M.T. Aš prie Gintaro prisidėsiu ir pasakysiu, kad šiandien atsidarę bet kurį portalą, skaitydami bilietų pardavėjų puslapiuose pateiktus atlikėjų aprašymus, rasime, kad apie visus bus būtinai parašyta – laimėjo ten, nominantas ten, tiek kartų. Taip, tai yra piaro dalis ir tai yra labai svarbu. Mes čia ir kalbame apie tai, kad apdovanojimai duoda atlikėjams pridėtinę vertę, dėl kurios visi stengiasi ir dirba. Jie tikisi sulaukti koncertuose daugiau žmonių ir viskas galutiniame variante atsiremia į tuos pačius finansus, kurie yra sugeneruojami. Grįžtant prie išsivadavimo, mes visuomet žiūrime į vakarus. Tai mano asmeninė patirtis – teko bendrauti su jaunesnės kartos kompozitoriais, atvykusiais iš Rusijos, ir man buvo didžiausias malonumas, kai jie pasakė „jūs jau vakarai, jūs jau pabėgot nuo mūsų“. Aišku, jie tai pasakė paklausę mūsų lietuviškų atlikėjų darbų, muzikinių takelių, įrašų. Jie buvo sužavėti. Aš asmeniškai irgi žinau, kad girdisi, girdžiu, kaip patobulėjo kūrybinė, techninė dalis. Tikrai nedaug mums reikės laiko, kad pasivytume tuos vakarus. O ir kodėl mes juos turime pasivyti, kai patys jau esame vakarai?

D.R. Martynai, aš norėčiau tave kontrargumentu paprovokuoti. Labai dažnai muzikantai taip pasišneka – „Žiūrėk, dariau turą, važinėjau, išleidau vieną ar du albumus. Buvo daug koncertų, daug vargo, o galiausiai apdovanojimą gavo žmogus, išleidęs du singlus per metus. Vien dėl veido, kuris generuoja peržiūras ir televizijos reitingus“. Viešieji ryšiai visada yra toks šiek tiek nesąžiningas žaidimas, ar ne?

M.T. Ne, aš manau, girdim nuoskaudą, jog turėjo laimėti tas, o ne anas. Visada taip vyko ir visą laiką taip bus. Visiems atrodys, kad laimėta yra kažkodėl nepelnytai, kitiems patinka šitas ir norėjo, kad jis laimėtų. Juk kiekvienais metais, kad ir kas „Euroviziją“ belaimėtų, vis tiek bus tie, kurie prieštaraus.

D.R. Bet dar yra vertinimo kompetencijos klausimas. Aš pats buvau įtrauktas į vienų labiau nišinių apdovanojimų vertinimą ir pasitraukiau po pirmo vertinimo turo. Dėl to, jog pamačiau, kad žmonės, įtraukti į didžiulę komisiją, ne visai gilinasi ir gal ne visai išmano kontekstą. Jie deda pliusiukus minusiukus ant atlikėjo pavardės, kuris jiems patinka, nors yra išleidęs vieną singlą per metus. O žmogus kitoje kryptyje per metus yra padaręs daug ir lieka kažkur paraštėse.

G.Z. Aš norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną labai svarbią detalę. Jeigu teatras turi labai stiprius savo kritikus, jeigu kinas turi savo kritikus, jeigu akademinė muzika turėjo savo vertintojus, kurie nubrėždavo tam tikras kryptis, paaiškindavo, kas kaip kodėl, kaip tuomet populiarioji muzika kritikų iki šiol Lietuvoje neturi nei vieno? Mes turime apžvalgininkus – tai didžiulis skirtumas. Apžvalgininkas sako, kas išėjo, ką išleido, surinko ir taip toliau. Tai yra faktų konstatavimas. Kritika yra žymiai gilesnis dalykas. Galima kaip pavyzdį paimti „Euroviziją“. Ten sėdi penki žmonės ir sako: „Neeurovizinė, balta suknelė, reikia keisti judesį, neskanu, atrodysim kaip kaimas“. Bet niekas nepaanalizuoja pačios kompozicijos – kokia yra harmoninė seka, melodija, ritminis piešinys. Ką tuo norėjo pasakyti, kaip tekstas dera su pačia kompozicija, kaip daina yra vientisa. Apie dainą pasakyti, ne apie šou elementus. To Lietuvoje nebuvo ir nėra. Tai, manau, populiariojoje muzikoje yra pati silpniausia grandis. Jeigu egzistuotų profesionali argumentuota kritika, kurioje išdėstyti pagrindiniai akcentai, tai mes galėtume, pasiremdami tam tikrų kritikų nuomonėmis, suformuoti bendrą paveikslą. Kol šito neturime, tol mes gyvename aikčiojimų pasaulėlyje, kuris mums neleidžia išsiversti ir suprasti, ką mes iš tikrųjų darome.

D.R. Labai daug teisingų pastabų buvo pasakyta, kadangi penktadienį kaip tik buvo kita diskusija apie muzikos kritiką, kurioje dalyvavau. Buvo populiariosios muzikos ne kritikai, o apžvalgininkai, kaip Jūs sakote, ir dažno iš jų kontrargumentas tam yra „mes visi esame pažįstami ir neišvengiamai susiję, aš bijau, nenoriu rizikuoti – su juo susidursiu ten, negausiu eterio ten, manęs nespausdins ten…

G.Z. Tai yra vazelino sindromas.

M.T. Palaikau Gintarą ir sakau, jog ne vienus metus, organizuodami MAMA, mes bandėme kalbėti su masinės sklaidos priemonėmis, internetiniais portalais, kad atsirastų albumų, koncertų apžvalgos. Vienas kitas padaro.

D.R. O kiek turėtų būti mūsų rinkos kontekste?

M.T. Sunku pasakyti, aš kalbu apie save. Jeigu galėčiau paskaityti gerą, kritišką nuomonę apie koncertą, aš tikrai pasirinkčiau eiti į jį ar neiti, ir tai tikrai būtų svarbu. Patikėk manim, tam atlikėjui, tam organizatoriui tai būtų žymiai svarbiau, negu teigiama nuomonė. Visą laiką, kai skaitai teigiamą, nulaižytą vazelino sindromu, supranti dėl ko taip yra, dėl ko mes taip elgiamės. Mes bijome pasakyti, o juk kritika mus priverčia judėti į priekį. Kai mes konkuruojame su „Lietaus“ apdovanojimais, tai man asmeniškai, patikėkit, yra didžiausias spyris į užpakalį. O ir visam kolektyvui, nes tiktai taip mes pasitempiame. Gintaras pasakė – mes nepaėmėme vienos auditorijos, mes ją palikome ir tradicinės populiariosios muzikos atlikėjai liko nuošalyje. Aš nemeluosiu, tai, kad šiais metais ant scenos stovėjo atlikėja Natalija, aš ne iš vieno atlikėjo išgirdau „Ką, čia Bunkė gros?“. Kai ji grojo, salėje žmonės plojo, šoko ant stalų ir panašiai. Viskas buvo gerai. Tokie dalykai priverčia judėti į priekį ir kritika yra reikalinga. Norėčiau kad galbūt netgi ir kitais metais šitoje salėje atsirastų kritikų skiltis. Būtent ne apžvalgininkų, o kritikų. Tai būtų postūmis.

D.R. Julijau, ar yra kritika? Ar mes Lietuvoje virtuvės maisto kritikų turime daugiau negu muzikos kritikų? Ir dėl akademinės muzikos kritikų, kurių yra. Galbūt jie galėtų nusileisti iš rimtosios muzikos padebesių ir kartais skirti laiko populiariajai muzikai?

J.G. Iš tikrųjų, turime labai įdomią diskusiją, nes pradžioje kalbėjote apie vakarų kultūros vaikymąsi, bet, iš tikrųjų, šitas kritikos nebuvimas ar toks status quo mus ir veda siekti pripažinimo vakaruose. Ten yra kritikos pliuralizmas ir mes stengiamės vienu ar kitu būdu patekti pas apžvalgininką, kad jis nors kažkiek kokiame „BBC Music Magazine“ parašytų apie mūsų albumą ir tai jau būtų savotiškas svoris, grįžtamasis ryšys mūsų darbui. Iš tiesų, kritika, rašymas apie muziką, apžvalgos yra bendros ekosistemos dalis. Nei džiazas, nei klasikinė, nei akademinė muzika negali pasigirti, jog ši ekosistema veikia gerai. Ypatingai džiaze, kur yra tik vienas kitas žmogus, kuris geba ar gali reflektuoti tai, kas vyksta muzikoje. Laidų yra vos kelios, lygiai taip pat akademinėje muzikoje. Kitas klausimas yra pasiekiamumas. Taip susiklostė per kurį laiką, kad mes komunikavome klasikinę muziką ir džiazą kaip „čia mes žinom, esam labai dideli specialistai, jūs nesikiškit“. Ir nejučia tokia komunikacijos maniera padarė labai daug žalos muzikai. Tą, ką mes kalbame dabar, mes bandome ištaisyti situaciją, kuri jau buvo padaryta. Mes bandom pasakyti: „Ne, palaukit, ateikit atgal, klausykite tos muzikos, jūs irgi galit“. Šioje vietoje atsiranda daug bandymų artėti prie žmogaus. Mes irgi stebim tą patį – kultūra yra kaip muziejus. Paveikslėlis už stiklo – mes nuvalėm dulkes ir labai pagarbiai su visu tuo reikia elgtis. Taigi, mes norim pasakyti, kad reikėtų su visa šita klasikine kultūra elgtis labiau taikomai, negu iki šiol.

G.Z. Noriu pasakyti, kad per ilgametę praktiką pastebėjau vieną dalyką. Populiariosios muzikos žmonės, žiūrėdami į akademinę ir į džiazo muziką, žiūri pagarbiai. Bet populiariosios muzikos žmonės iš nieko dar nėra tiek paniekos sulaukę, kaip iš akademinės muzikos ir džiazo. Taigi, šioje situacijoje nusileisti reikėtų tikrai ne populiariai muzikai.

M.T. Mano nuomonė būtų tokia – ne vieną kartą diskutavome visos muzikos rate. Šiandienai nepaneigsime, kad turime didžiulį eterį, didžiulę apimtį, ir būtent rimtos muzikos atlikėjai galėtų juo pasinaudoti, integruotis. Nereikia bijoti, nors suprantu tą baimę „kaip mes prie jų atrodysim, kaip mes su jais būsime“. Tačiau, gerai pasižiūrėjus pasauliniuose pavyzdžiuose, tokių dalykų yra, kada akademinė muzika atsiranda ir integruojasi.

D.R. Ir Lietuvoje būna, kad didžėjai su orkestrais groja.

M.T. Šiais laikais viską yra įmanoma, paprasčiausiai reikia noro. Mažiau užriesti nosį, o eiti ir daryti. Nes po vieno karto bus ir antras kartas.

G.Z. Pabaigai norėčiau pasakyti, kad vis dėlto reikia kurti savo nišas. Dėl kelių priežasčių – dėl svorio, koncepcijos vieningumo, nuomonių ir auditorijos sklaidos. Dėl to, kad mes neišauklėsim žmonių ir tie, kurie mėgsta tik populiarią muziką, nepradės mėgti džiazo, klasikinės muzikos ar akademinės muzikos. Jiems galima duoti tam tikras nuorodas, bet prievarta kišti nereikia. Dėl to kurkime kiekvienas savo nišas.

D.R. Prisiminiau dar vieną pastabą iš mylimo kompozitoriaus Johno Adamso, kurį puikiai žinote bent iš akademinės muzikos. Jis yra pasakęs, jog visi apdovanojimai, adresuojant akademinei muzikai, yra šiek tiek nesąžiningi, nes geriausi muzikos protai visada lieka neapdovanoti arba sulaukia to amžiaus kai gauna apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus.

J.G. Arba po mirties – čia labai normalu.

D.R. Ar yra perspektyvos, ką mes po šito pokalbio, apsikeitę nuomonėmis, kartu galime nuveikti?

J.G. Iš tikrųjų jau tai, kad ši diskusija įvyko, yra „nedidelis žmogaus žingsnelis mėnulyje, bet šuolis žmonijos istorijoje“. Antras dalykas, apdovanojimai yra tam tikras rezultatas. Matome jog yra labai daug spragų industrijos bendradarbiavime ir atskirose srityse – kaip jos kvėpuoja, gyvena. Ir iš tiesų mes dar labai daug kantriai turime padaryti namų darbų, po nedidelį žingsnelį, kad industrija augtų, kad muzikantus pamatytų kuo daugiau žmonių ir tada, kai galų gale ateis laikas apdovanojimams, jie turėtų kontekstą. Mes žinotume, kas yra tie žmonės, apie kuriuos taip garsiai kalbame. Eteris pats iš savęs yra labai geras dalykas, bet jeigu dar jį prisodrinsime geru turiniu, jis vykdys tam tikrą misiją. Vėliau norisi, kad ir pati industrija juos pripažintų, jų norėtų ir juos pripažinimas motyvuotų kurti, stengtis, eiti tolyn. Norisi, jog tai būtų visuotinai pripažinta atskaitos vertinimo sistema, kurią pripažįstame, gerbiame. Jog eitume koja kojon, o ne susiskaldę į dešimt skirtingų gardelių sakytume „ne, mes čia pasidarysim savo, mums jūsų netinka“.

D.R. Ačiū labai ir, aišku, dėkoju visiems susirinkusiems – Jūs esate mūsų didžiausi apdovanojimai. Aš turėjau svajonę, kurią bandžiau įgyvendinti prieš Naujus metus: nukopijuoti tai, kas vyksta literatūros pasaulyje. „Metų knygos“ apdovanojimus perkelti į muzikos pasaulį. Penki metų džiazo, populiarios muzikos, roko, alternatyvos albumai ir penketukus atiduodi muzikantams, jų socialiniams burbulams balsuoti. Kas yra labai gražu knygų pasaulyje, kad ten bebalsuodami žmonės sužino apie kito penketuko narį, apie kurį nėra girdėję. Taip, žmonės balsuoja, bet penketukus išrenka kritikai. Aš parašiau keturiasdešimčiai žmonių Lietuvoje, kuriuos radau nepriklausomus nuo leidybinės industrijos, rašančius apie muziką, kalbančius apie muziką radijuje, televizijoje. Jie visi labai noriai atsiliepė, bet gavau tik devynis tuos penketukus ir keturiasdešimties. Mano kaltė, kad aš kiek per vėlai, tik gruodžio mėnesį pradėjau. Galbūt kitais metais pasisuks – bus penkiolika, dar daugiau žmonių prisijungs. Mano svajonė yra albumą apdovanoti – ne singlą, ne kažkokį populiarumo peržiūrų dalyką, bet albumą kaip svorį iškelti.

M.T. Domantai, viena problema – nereikėjo kopijuoti.

D.R. Tai geras pavyzdys kitame, literatūros žanre.

M.T. Nereikėjo kopijuoti. Knyga yra knyga, o muzikinis albumas yra muzikinis albumas.

D.R. Man tai yra panašūs dalykai. Aš iš literatūros pasaulio atėjęs į muzikos pasaulį, man jie yra susisiekiantys. Paskutinės keletas pastabų iš Mykolo.

M.N. Aš džiaugiuosi. Svarbiausia, kad mes veiktume ir judėtume į priekį. Yra skirtinga muzika, yra skirtingi apdovanojimai. Apdovanojimai visada kažkiek kels konfliktų ir tai yra gerai, nes per konfliktus mes sužinome vieni apie kitus, pavyksta žmonių dėmesį prikaustyti, išgirsti, atrasti kažką naujo, paskleisti žinią ir plėtoti klausytojų skonį. Taip suteikti naujų patirčių, kas, manau, yra svarbiausia.

D.R. Ačiū visiems, kurie dalyvavo, klausė.

Parengė Ona Jarmalavičiūtė