Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Žvilgsniu per dešimtmečius

24 Kov Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Žvilgsniu per dešimtmečius

Kompozitorius, Juozo Gruodžio konservatorijos teorinių disciplinų dėstytojas, LMTA Kauno fakulteto (nuo 2010 m. – VDU Muzikos akademijos) docentas, ilgametis Muzikos teorijos ir muzikos istorijos katedros vedėjas Algimantas Kubiliūnas vertai pristatomas kaip vienas produktyviausių Kauno kompozitorių. Jo kūryba įvairiomis technikomis išsiskleidžia įvairiuose žanruose, jis puikus formos ir dramaturgijos meistras. Kone kiekvienas A. Kubiliūno kūrinys – subtilus muzikos perlas.

Su A. Kubiliūnu kalbėjomės įvairiomis temomis – apie kūrybą, studijas, darbą ir gyvenimą. Rimtai ir nerimtai.

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Jūsų vaikystę lydėjo ypatingai skaudūs patyrimai, apie kuriuos čia nekalbėsim. Tačiau muzikos studijų pradžia Vilniuje buvo ypatinga. Klausantis Jūsų, stebina drąsa ir brandumas. Bet viskas prasidėjo anksčiau. O kaip?

Algimantas Kubiliūnas. Muzikos pradėjau mokytis šešiolikos metų. Tuomet gyvenau Kražiuose pas tetą. Ji savo sūnui pasamdė muzikos mokytoją, vietos vargonininką Kazimierą Stasiūnaitį. Taigi mano pusbrolį ir mane jis mokė skambinti natas, grojome gamas keturių oktavų apimtyje… Žinoma, apie muzikos teoriją nebuvo ir kalbos. Taip atsirado galimybė minimaliai susipažinti su muzikos pradmenimis ir darbo aš ėmiausi rimtai. Iki tol maniau, kad studijuosiu fiziką, matematiką (šios disciplinos geriausiai sekėsi vidurinėje mokykloje), tačiau muzika iš karto užvaldė vaizduotę ir, pasimokęs pusę metų, nusprendžiau tapti muziku. 1956 m. įstojau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą (dabar – konservatoriją), į neakivaizdinį skyrių, iki tol net negirdėjęs žodžių solfedis ar muzikos istorija…

Įžanginėje sesijoje gavęs krūvą teorinių užduočių apstulbau – sėdėjau kaip aklas ir supratau, kad atsidūriau beviltiškoje padėtyje, suvokiau, kad išsigelbėjimas – važiuoti mokytis į Vilnių. Rugsėjo 1-ąją paskambinau į mokyklą ir pasiprašiau priimamas, o rytojaus dieną susikroviau daiktus ir atvažiavęs į Vilnių įvirtau su lagaminais į direktoriaus kabinetą. Direktorius su pavaduotoju žiūrėjo į mane nustebusiomis akimis. Patraukę pečiais, manęs pasigailėjo ir priėmė į chorinio dirigavimo specialybę.

A.S.Z. Jau bijau klausti, kur ir kaip gyvenot.

A.K. Kelis pirmuosius mėnesius gyvenau Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme. (Šiandien su šypsena prisimenu, kad mano pirmoji gyvenamoji vieta Vilniuje – tokiuose garbinguose rūmuose!) Ten, senuosiuose universiteto pastatuose buvo kažkokios sandėlio patalpos (vienas didžiulis kambarys), pritaikytos gyventi žmonėms, taigi ten dirbę ir gyvenę žmonės mane priėmė. Priėmė už 75 rublius per mėnesį. Tai dar buvo prieš 60-ųjų pinigų reformą. Po jo tai buvo apie 7,5 rublio. Palyginimui – normali alga buvo apie 600 rublių (vėliau – 60 rublių), stipendija 140 (vėliau – 14 rublių), po dvidešimt pridedant kasmet.

Iš stipendijos reikėjo pavalgyti, nusipirkti batus, kelnes, žieminį paltą… Jaunystės pagundų nebuvo, svarbiausias klausimas buvo ar šiandien pavalgysiu ir ar turiu batus, kuriuos nešiodavau, kol laikydavosi ant kojų. Buvo jau vėlyvasis pokaris, tačiau pusė senamiesčio dar buvo griuvėsiai. Prie maisto – eilės, ne visada gaudavai ir duonos… Praktiškai aš nelabai kuo skyriausi savo apsirengimu ir pragyvenimo lygiu nuo kitų moksleivių, ypač, atvykusių iš provincijos. Visi skurdo. Nieko savo išvaizda aš nestebinau ir manęs niekas nestebino.

A.S.Z. Kaip atsitiko, kad tapot kompozitoriumi?

A.K. Chorvedybos specialybės mokiausi dvejus metus, kol įgijau kažkokių teorinių pagrindų. Man chorvedyba visai nepatiko. Fortepijono mokytis buvau paskirtas pas vieną geriausių dėstytojų Tatjaną Freidbergienę. Mokykloje vyravo nuomonė: jeigu pas ją mokaisi, reiškia – groji gerai. Pas T. Freidbergienę mokiausi penkerius metus. Už tai, ką moku šiandien, dėkingas jai. Aš velniškai daug dirbau.

Baigęs du chorvedybos kursus, pradėjau kažką bandyti kurti. Ką tai reiškia – muziką rašyti? Norėjau rašyti. 1958 m. visą vasarą rašiau dainas, pjeses, o rudenį pareiškiau norą stoti į kompoziciją, į pirmąjį kursą. Tačiau dėstytojai nutarė, kad pirmame kurse tinginiausiu. Pasiūlė stoti į antrą kursą, bet be stipendijos.

Aš ne kartą esu ir ne vieną dieną neturėjęs ko pavalgyti. Buvo ir tokių dalykų… Tai, matyt, jausdamas direktorius suprato, kad gali būti blogai ir stipendijos nenutraukė. Fortepijono mokytojos nepakeitė, o kūrybą mokytis paskyrė pas Maskvos konservatoriją baigusį ir tik pradėjusi dirbti Rimvydą Žigaitį. Be kūrybos jis man dėstė harmoniją ir solfedį. Buvo labai geras pedagogas. Taigi, muzikos mokykloje turėjau du puikius mokytojus – T. Freidbergienę ir R. Žigaitį, kurie man paklojo tokius tvirtus pagrindus, kad nesužlugau ir konservatorijoje.

A.S.Z. Skamba labai jau keistai….

A.K. Todėl, kad pakliuvau į profesoriaus Antano Račiūno kūrybos klasę. O studijos pas A. Račiūną – labai jau savotiška patirtis. Tai buvo liberalus, švelnus ir mandagus žmogus. Gerai, kad konservatorijoje, kompozicijos katedroje buvo gana draugiška studentų aplinka.

A.S.Z. Trumpam grįžkime prie stojamųjų. Tuo metu reikėdavo dar ir geros charakteristikos?

A.K. Taip, baigęs mokyklą gavau pedagogų rekomendaciją studijuoti konservatorijoje, gerą charakteristiką. Bet buvau nekomjaunuolis.

A.S.Z. Spėju, kad kažkaip išsisukot?

A.K. Nestojau kategoriškai. Mokyklos komjaunimo vadovė buvo labai ideologiškai tvirta. Sako – nuo trečio kurso nebepriimam, nes tik dėl karjeros stojat. O stojant į aukštąją mokyklą reikėjo moksleivių visuomeninių organizacijų charakteristikos. Ją gavau iš mokinių profsąjungos. Konservatorijoje sako – netinka. Reikia arba partinės organizacijos arba tik komjaunimo charakteristikos. O jau buvo paskutinės dokumentų pateikimo dienos. Laimė, kad mokyklos komjaunimo vadovė jau buvo išvažiavusi namo, tad mokykloje liko jos pavaduotojas Eligijus Domarkas, mokęsis kursu žemiau už mane. Aš jį susiradęs sakau: reikia charakteristikos. Sako, gerai, parašysiu, bet ji turi būti patvirtinta antspaudu. Dėl jo į miesto komjaunimo komitetą eik pats. Einu prieš pat pietus, galvoju – neturės laiko, gal nenorės terliotis. Priėmė toks pasipūtęs jaunas vyrukas. Sako – tai tu nekomjaunuolis, man reikia su tavim pasišnekėt. Ateik po pietų. Ateinu. O kodėl nekomjaunuolis? – tokia gera mokyklos charakteristika, pažymiai geri. Atsakau – tai va, nespėjau, o dabar nebepriima. Jis sako: kai įstosi į konservatoriją, iškart rašyk prašymą į komjaunimą. Gerai, gerai, sakau. Uždėjo antspaudą.

A.S.Z. O kokie buvo stojamieji?

A.K. Oooo, egzaminų buvo daug! Kūryba, solfedis, harmonija, muzikos istorija, fortepijonas, lietuvių kalbos rašto darbas, užsienio kalba, istorija. Egzaminus išlaikiau, gavau stipendiją.

Iškart po stojamųjų, vienos J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos pedagogės rekomendacija buvau priimtas į liaudies muzikos kabinetą laborantu. Kabinete reikėjo iš magnetofono juostų šifruoti liaudies dainas. Važinėdavom į ekspedicijas po Lietuvą su magnetofono juostomis, aparatais. Techninis darbas. Kabinetui vadovavo folkloristė Genovaitė Četkauskaitė, laborantu dirbo Juozas Antanavičius, dažnai mus lankydavo profesorė Jadvyga Čiurlionytė… Buvo įdomu.

A.S.Z. Kokius konservatorijos pedagogus geriausiai prisimenat?

A.K. Pirmiausiai – Leopoldą Digrį. Pas jį patekau mokytis fortepijono. Pirmajame susitikime jis paprašė pagroti. Aš įspėjau: technikos neturiu. Jis paklausė ir sako: jūs pats nežinot, kiek technikos turit. Ir parinko tokią programą, kad ohoho. Bet po pusės metų jis įsteigė vargonų katedrą, prisiėmė vargonininkų, o visų „privalomininkų“, tokių kaip aš, atsisakė. Tęsti mokslą paskyrė pas Kęstutį Grybauską.

A.S.Z. O kokios buvo studijos pas profesorių A. Račiūną? Žiūrint į kompozitorių medį, daugybė puikių kompozitorių pas jį mokėsi.

A.K. Pas A. Račiūną baigė daug puikių kompozitorių: Bronius Kutavičius, Vytautas Barkauskas (vyresnysis), Viačeslavas Ganelinas ir kt. Tada į studijas pas profesorių visi mes žvelgėme skeptiškai, bet šiandien aš kažkiek atlaidesnis ir supratingesnis. Tai buvo studento tikrai beveik savarankiškas darbas ir kūrybinių jėgų tikras patikrinimas: jeigu nežlugai, tai eisi… Tai vertė studentą būti visokeriopai už save atsakingą. Kiti profesoriai – Eduardas Balsys, Julius Juzeliūnas savo studentais rūpinosi, traukė…

Kas man padėjo kūrybos labirintuose orientuotis? Metus laiko muzikos formas dėstė J. Juzeliūnas. Jis daugiausia dėmesio kreipė į kūrinio dramaturgiją, ko ir reikia kompozitoriui. Pavyzdžiui: savarankiškai susipažįstame su „Tannhäuseriu“ ir kitą savaitę kalbame apie šią operą. Dvi tris valandas šnekam, triukšmingai. Kitam kartui – „Pikų dama“. O toliau, pavyzdžiui – Mozarto Requiem. O kodėl čia taip? O va šičia taip? Ir atsakyk. Toks analizavimas labai daug naudos davė. Instrumentuotės mokiausi pas prof. E. Balsį. Iš jo taip pat gavau daug žinių, susijusių su kūryba.

A.S.Z. Kokie būdavo kompozicijos studentų baigiamieji egzaminai?

A.K. Valstybiniai kūrybos egzaminai vykdavo Filharmonijoje, didžiojoje salėje, beveik koncerto forma. Anatolijaus Šenderovo kūrinius dirigavo Juozas Domarkas, o mano – Margarita Dvarionaitė. (1967 m. studijas baigėme du kompozitoriai). Kūrinius atliko Filharmonijos simfoninis orkestras.

A.S.Z. J. Gruodžio konservatorijoje dėstėte teorines disciplinas ir kompoziciją. Ar smagu buvo dėstyti kompoziciją?

A.K. Žinoma. J. Gruodžio mokykloje yra pati kūrybos mokymosi pradžia, dar žmogus neturi patirties kaip save atskleisti, sunku prognozuoti, kas iš viso išeis. Mokėsi Nijolė Sinkevičiūtė, kas daugiau…. Zita Bružaitė buvo labai kūrybinga, Dar išskirčiau Antaną Jasenką, Alvydą Remesą, Algirdą Klovą, Gintarą Samsoną ir kt. Visi, čia paminėti ir nepaminėti buvo įdomūs, saviti… Noriu pridurti, kad kūrybos dėstymas yra labai specifinis darbas, nes nei vieno mokinio nėra panašaus į kitą. Kiekvienam reikia surasti asmeninį raktą, pamatyti gerąsias puses ir suprasti, kur reikia labiau pasistengti. Dėl to kūrybos mokinių gabumų ir pasiekimų lyginimas nėra nei objektyvus, nei įmanomas.

A.S.Z. Vienas iš Jūsų darbo barų – publikacijos spaudoje, kurių maža dalis nugulė knygoje „Žvilgsniai“ (2008), taip pat esate novelių rinkinio „Svirčių godos“ autorius. Tikriausiai kvailas klausimas, bet – ar Jums lengva rašyti? Ir kaip pradėjote rašyti noveles? Ar teberašote?

A.K. Na, Jūs labai garsiai įvardinote. Ji nėra ypatingai intensyvi ir mano veikloje tikrai nėra pagrindinis prioritetas. Vis dėl to kai ką paaiškinsiu.

Intensyviau pradėjau rašyti, kai iš Giedriaus Kuprevičiaus perėmiau „Muzikinį gyvenimą“ „Kauno dienoje“ (tada – „Kauno tiesoje“). Kai Giedrius dėl kažkokių priežasčių paliko „Muzikinį gyvenimą“, supratau, kad toks geras sumanymas gali žlugti ir man labai to pagailo. Puoliau gelbėti, siūlydamas savo paslaugas, nors visiškai nebūdamas tikras, ar man seksis. Kažkaip tą skyrelį su didelėmis pastangomis dar kelerius metus išlaikiau savo rankose, tačiau, ar pateisinau viltis (savo ir kitų) – nežinau. Pagrindinė problema, kad buvo mažai rašančiųjų. Prašai prašai, kol prisiprašai… Taigi nemažai skyrelio publikacijų teko man, nori nenori, rašyti savo ranka. Kadangi virš skyrelio puikavosi užrašas, kad skyrelį tvarko komp. A. Kubiliūnas, tai po straipsneliais tekdavo pasirašinėti slapyvardžiais. Juk nepatogu: skyrelį tvarko A. Kubiliūnas, du straipsneliai tos dienos laidoje, taip pat A. Kubiliūno… Taip per visą skyrelio vadovavimo laiką ‚Muzikiniam gyvenimui“ parašiau virš 200 įvairių publikacijų. Žvelgdamas šiandien į jas matau, kad mažiausiai ¾ jų nevertos didesnio dėmesio dėl dviejų priežasčių: pirma, kai kurios publikacijos grynai informacinio pobūdžio, aktualios tik vieną ar dvi dienas; antra, kai kurių publikacijų temos neaktualios, ar man nelabai pasisekusios atskleisti. Bet viena yra aišku: dirbdamas su „Muzikiniu gyvenimu“ aš išmiklinau šiek tiek ranką, nors ir anksčiau niekada nevengiau rašymo. O skyrelio „Muzikinis gyvenimas“ kokybę ir svarbą gal kada kas nors bandys įvertinti objektyviai. Taigi, į „Žvilgsnius“ sudėjau, mano manymu, geriausius savo rašinėlius, nors, tiesą pasakius, jų yra ir iš kitų leidinių: iš „Kultūros barų“, „Muzikos barų“ ir kt.

Po to pradėjau dar kai ką rašyti, kol galų gale sėdau prie novelių. Jas pradėjau rašyti apie 2005 m., o tai veiklai labai skatino poetas R. Keturakis. 2008 m. išleidau „Svirčių godas“, o šiandien jų, novelių, turiu parašęs pluoštą naujų, bet spausdinti nebeketinu. Jas saugo kompiuteris, po mano mirties kas ką norės, tą ir darys.

Ar lengva rašyti? Sunku. Tiesa, paskutiniais metais pastebėjau, kad kažkiek palengvėjo. Matyt, jau kaišioja ausis šiokia tokia patirtis.

A.S.Z. Seku Jūsų pamąstytus, apžvalgas apie šiuolaikinę muziką. Iškeliate įdomias, aktualias problemas. Ar sutiktumėt, kad rašančių apie šiuolaikinę muziką, įvykius yra per mažai, ir dažniausiai tai tik įvykių konstatavimas, ne dialogas?

A.K. Rašyti apie šiuolaikinę muziką be galo rizikinga ir slidu, nes niekas nežino, kaip vystysis muzika toliau, neaiški perspektyva to, kas sukurta šiandien. Taigi beveik niekas nenori rizikuoti su vertinimais, nes nežinia, kaip bus tie patys faktai (kūriniai) vertinami, pvz. po 50 metų. Ir dar. Šiuolaikinės muzikos sraute, aišku, labai daug ir niekalo. Bet jo neišvengsi – tai normalaus proceso beveik privaloma dalis. Dėl to šiandieninės muzikos margumyne susigaudyti be galo sunku. Matyt už tai šiandieniniam kritikui žymiai lengviau ir patogiau aprašyti faktus, nei pateikti vertinimus, apibendrinimus. O diskusijos – visada įdomus dalykas, tik kažkodėl jų, man atrodo, nelabai rašantieji mėgsta. Apie 1987 m. spaudoje jas buvo suorganizavęs J. Antanavičius, įsivėliau į jas ir aš… Dabar aš nelabai atidžiai seku Lietuvos muzikologų ir teoretikų darbus, dėl to mano nuomonė apie šiuolaikinę muzikinę spaudą gali būti netiksli. Aišku viena: rašančių niekada nebūna per daug. Rašančiųjų ir leidinių skaičius netiesiogiai rodo visuomenės bendrąją kultūrą.

A.S.Z. 2010 m. buvot apdovanotas Kauno meno kūrėjų asociacijos premija kartu su poete Dovile Zelčiūte ir aktoriumi Petru Venclova. 2017 m. – Kauno miesto kultūros ir meno premiją už novatorišką muzikinę kalbą, vokalinį ciklą „Žodžiai“. Apdovanojimai – kurie Jums tikrai svarbūs?
A.K. Na, gauti premiją visada malonu, tačiau jų sureikšminti nevertėtų, nes jos dažnai skiriamos lemiant daugeliui įvairių aplinkybių. Gal kiek man mielesnė LKS premija 2014 m., pripažįstant pjesę pučiamųjų kvintetui „Kodėl?“ metų kūriniu kamerinės muzikos srityje.

A.S.Z. Rašoma, jog niekuomet nekurtumėt kūrinių tik iš konjunktūros paskatų. O dedikacijos? Ar tarp Jūsų kūrinių yra turinčių aiškias arba paslėptas dedikacijas? Radau Variacijas Juozui Gruodžiui, Juozo Gruodžio tema (1984) orkestrui, sukurtas kartu su Vidmantu Bartuliu, Giedriumi Kuprevičiumi ir Vladu Švedu. Koks Jūsų santykis su J. Gruodžiu ir jo kūryba?

A.K. 1984 m., minint J. Gruodžio 100–ąsias gimimo metines, Kaune vyko didžiulės iškilmės. Muzikiniame teatre suorganizuotas oficialus iškilmingas minėjimas su gausiu prezidiumu ir pirmaisiais miesto vadais ir t.t. (aš skaičiau pagrindinį pranešimą). Po to – koncertas. Buvo nutarta, kad kauniečiai kompozitoriai turi kažkaip prisidėti prie koncertinės programos, taigi minėti keturi autoriai ir parašė variacijas (visi po vieną) simfoniniam orkestrui J. Gruodžio „Jūros putos“ tema iš baleto „Jūratė ir Kastytis“ (griežė Kauno muzikinio teatro orkestras, dirig. Stasys Domarkas). To kūrinio vertę man šiandien dar sunku apibūdinti. Jis kažkoks sunkokas, gremėzdiškas. Apie 1989 m. gastroliuodamas S. Domarkas, šį kūrinį dirigavo Machačkaloje, Šiaurės Osetijos sostinėje, Kaukaze. Grojo vietinis orkestras. Ir aš ten buvau nuvykęs, bet iš tų gastrolių ne koncertas, o pati kelionė po Kaukazą paliko didesnį įspūdį. Daugiau, kiek žinau, tas kūrinys niekad nebuvo atliktas.

Kita dedikacija – trečiasis styginių kvartetas Kauno styginių kvartetui. Šiam kolektyvui moraliai aš iš tiesų daug skolingas. Daugiau dedikacijų lyg ir neskyriau, nes niekam tai, kaip jutau, ir nebuvo reikalinga, o ir aš tokių akcijų nesu entuziastas.

Koks mano santykis su J. Gruodžiu ir jo kūryba? Tiesiog nežinau. Mane jaudina be galo didžiulis jo atsidavimas lietuviškai muzikai, lietuviškai kultūrai. Jis galėtų būti bet kuriam kultūros darbuotojui moraliniu pavyzdžiu. O kūryba? Ji mane tenkina.

A.S.Z. Kiek Jums svarbus šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“? Ar kiekvienais metais festivaliui kuriate? Jūsų kūrinius radau beveik visų „Iš arti“ festivalių programose.

A.K. Šis festivalis be galo man svarbus, nes jo dėka gimė ne vienas mano kūrinys. Jei ne „Iš arti“, kai kurių kūrinių tikrai nebūčiau parašęs. Vardinti jų nebūtina. Svarbiausia tai, kad tie kūriniai pasiekė klausytojų ausis, aš pats juos išgirdau. Tai apskritai rodo tokių festivalių svarbą kūrėjams, nes jie iš dalies skatina naujų kūrinių atsiradimą.

A.S.Z. Dar ne taip seniai buvo kompozitoriai tarpusavyje pasiguosdavo kuriantys „į stalčių“, tačiau šiandien skamba ir kitokios nuotaikos – atsiranda noras kurti lėtai, paties norimai sudėčiai, be aiškaus termino. Pakomentuokite, prašau, šias tendencijas ir savo santykį – anksčiau ir dabar.

A.K. Tai pati blogiausia situacija kūrėjui. Jokio stimulo, suinteresuotumo. Kai kūrėjas ryžtasi rašyti be jokios matomos ar jaučiamos atlikti kūrinį perspektyvos, tada lieka vienas žingsnelis iki visiško nusišalinimo nuo kūrybos. Kai kūrėjas ryžtasi kurti tokiomis aplinkybėmis, jį galime pavadinti svajotoju, pramuštgalviu ar dar kaip nors. O gal to žmogaus krūtinėje toks galingas kūrybos šauksmas, kad jis atmeta bet kokias aplinkybes ir dirba apie tai negalvodamas. Man regis, kad toks buvo M. K. Čiurlionis. Tokios aplinkybės ir parodo kas yra kas.

A.S.Z. Esat sakęs, jog rašot esančioms sudėtims ir kolektyvams, nes tai – vienas iš garantų, jog kūrinys bus atliekamas ne tik premjeros atveju. Ar yra mėgstamiausios sudėtys, instrumentai, muzikantai? Esat išskyręs Kauno styginių kvartetą, su kuriuo dirbti itin lengva.

A.K. Man regis, kad iš dalies jau atsakiau į šį klausimą. Labai mažai esu rašęs, nežinodamas ar nejausdamas, kas gali atlikti. Mano stalčiuje yra keletas kūrinių taip parašytų, su kuriais ir šiandien nežinau ką daryti. Na, tiek to, palauksim. O mano atsakymas, kodėl aš tiek esu parašęs styginių kvartetui būtų toks: Kauno styginių kvartetas puikus, profesionalus kolektyvas, mielai bendraujantis su kompozitoriais.

A.S.Z. Jūsų jubiliejiniame koncerte 2019 m. skambėjo ne naujausi, o seniai parašyti kūriniai (fortepijoninis ciklas „Mintys“ (1968), Pirmasis styginių kvartetas, vokalinis ciklas „Vytauto Mačernio sonetai“ baritonui ir fortepijonui (1996) ir daina „Beržas“ (Vlado Baltuškevičiaus ž., 1961). Kodėl būtent šie ir kodėl pateikėt tokį laiko atstumą? 2010 m. interviu A. Ramanauskienei paklausus apie savo kūrybos įvertinimą, prisipažinot bijantis. Koks jausmas apima šiandien?

A.K. Taip, jame skambėjo seniai, dar iki 2000 m. parašyti kūriniai. Tokią programą parinkau sąmoningai. Tai kūriniai, kurie savo laiku nors ir buvo atlikti (išskyrus „Beržą“), tačiau (išskyrus „Mintis“) nesusilaukė beveik jokio rezonanso. Aš norėjau dar kartą juos patikrinti ir pristatyti klausytojams. Tai viena. Antra – juk įdomu paklausyti 80-mečio, kaip jis rašė jaunystėje, ar ne taip? Patikėkite, ir man pačiam buvo įdomu. O paklausęs pagalvojau: gal nelabai toli nuo jų pažengiau ir XXI a.!

Savęs vertinti viešai ir oficialiai niekada nereikia, nes niekada nebus objektyvu, nors, iš kitos pusės, man atrodo, kad niekas kitas, joks vertintojas nežino ir nejaučia gerųjų ir silpnųjų kūrinio pusių taip tiksliai, kaip pats autorius. Aš taip esu įsitikinęs ir man atrodo, kad taip teigdamas, neklystu. Man kartais keista girdėti atsiliepimus, gerus ar kritiškus, apie mano kūrinius, kurie (atsiliepimai) neretai nesutampa su mano nuojauta. Bet gal taip ir turi būti, gal tai normalu? Juk kūrėjas gal niekada neprogresuotų, jei nesuvoktų savo kūrybos silpnųjų pusių?

A.S.Z. Kūrybos įrašai. Jūsų kūrinių įrašų galima rasti garso diskuose „Zoom in 10“ (2014), Kauno muzikos kūrėjai. Tarp garso ir tylos“ (2014), esat išleidęs garso diską „Algimantas Kubiliūnas. Mano muzika“ (2014), kuriame kūriniai, įrašyti 1977, 2003, 2006, 2008, 2011, 2013, 2014 m.. Didelė dalis kūrinių įrašyti festivalio „Iš arti“ metu, taip pat garsioji Tokata dviem fortepijonams. Tačiau yra ir daugiau įrašų?

A.K. Yra keletas diskelių, ne autorinių CD, bet kuriuose, šalia kitų autorių, yra ir mano kažkas. Dauguma, nežinau kiek jie „oficialūs“, gražiai apipavidalinti… O šiaip, LKS pagalba aš esu parengęs tik vieną autorinį diskelį. Jame, kaip matote, kūriniai (išskyrus vieną), sukurti visi po 2000 m. Dėl įvairių objektyvių (iš dalies ir subjektyvių) priežasčių aš niekada nerodžiau didelių pastangų gaminti savo autorinius diskelius.

A.S.Z. Mokytojo ir mokinio santykis. Muzikams plačiai žinomas muzikologės Gražinos Daunoravičienės sudarytas J. Gruodžio kompozitorių mokyklos medis. Koks Jūsų santykis su savo kompozicijos dėstytoju ir koks – su Jūsų kompozicijos mokiniais?

A.K. Apie mano ir mano mokinių santykį man labai sunku kalbėti, o, tuo labiau, kaip nors vertinti. O tuo labiau aiškinti Jums, nes Jūs mokėtės pas mane. Tikriausiai Jūs, mokiniai, ir aptardavote, ir jausdavote, ir matydavote… Šioje vietoje man būtų įdomu išgirsti Jūsų nuomonę. Aš galiu tik pasakyti viena: mano viso gyvenimo prasmingiausia pedagoginio darbo dalis – J. Gruodžio muz. mokykloje, kada būsimus kompozitorius mokiau kūrybos pradmenų, būsimiems muzikologams ir kompozitoriams dėsčiau harmoniją ir kt. Tada aš jaučiausi darąs reikalingą darbą mūsų muzikinei kultūrai.

Kūrybos mokiausi ilgai, oficialiai turėjau tris mokytojus, tačiau tik vieną tikrą – R. Žigaitį. Matyt, dėl to (daugelis su manimi gal ir nesutiks) manau, kad tvirtas, griežtas mokytojas svarbiausia tik žengiant pirmuosius kūrybos žingsnius. Vėliau gi, jau įgijus pirmąsias žinias ir pirmuosius įgūdžius, kūrėjas didžia dalimi savo sparnus auginasi pats – pažindamas muziką, stilius, plėsdamas savo muzikinį akiratį apskritai. Antruoju laikotarpiu išmintingas ir sąžiningas kūrybos mokytojas (gal galėtume dabar jį vadinti tik patarėju) – laimė, nors jo svarba gali būti labai įvairi, nevienareikšmė.

A.S.Z. Nuo 1982 m. iki 1994 m. vadovavot Kompozitorių sąjungos Kauno skyriui. Ką Jums tai reiškė?

A.K. Teko pabuvoti ir šioje pozicijoje. Skyriui vadovauti dar sovietiniais metais – viena, visai kas kita – po 1990 m. Sunkiausias laikas buvo maždaug 1990–93 metais, kada vienos valdymo struktūros iro, naujos kūrėsi, o tame procese jautėsi ir chaoso, ir nežinomybės… Kaune atsirado garsiai rėkiančių balsų, kad kompozitoriams jau užtenka, prisivadovavo, kad „dabar vadovausime mes“ (kas tie mes, išskyrus vieną kitą balsą, taip ir nepaaiškėjo), kad Kompozitorių sąjunga – Stalino sukurta organizacija, dėl to likviduotina ir t.t. Dėl to buvome genami ir iš savo patalpų, bandyta trukdyti rengti Kauno kompozitorių kūrinių koncertus ir pan. Ypač tais metais skyriaus vadovo pagrindinis darbas ir buvo kova su rėksniais, kuriuos pagarbiai išklausydavo miesto savivaldybėje, jie važiuodavo ir į Kultūros ministeriją, o man su jais tekdavo „susikauti“, aiškintis ir t.t. Keistas patyrimas, šiandien, sakyčiau, netgi egzotiškas.

A.S.Z. Esate pirmasis 1969 m. įkurto Kipro Petrausko muziejaus direktorius. Tai – ganėtinai sudėtinga istorija. Ar muziejinis darbas Jums artimas?

A.K. Teko garbė tapti pirmuoju K. Petrausko memorialinio muziejaus (taip tada vadinosi šis muziejus) direktoriumi. Man ir šiandien keista kaip mane, jauną, ne komunistų partijos narį, skyrė įstaigos vadovu. Muziejaus kūrimas – kita, sudėtinga, ilga istorija, dėl to čia nesiplėsiu.

Dirbdamas direktoriumi jutau, kad nesu vadovo tipas, tokiam darbui neturiu reikiamo charakterio. Taigi, dirbau tik dvejus metus. Tačiau darbas muziejuje kai ko mane išmokė. Pirmiausiai suvokiau dokumentų, archyvų reikšmę, dėl to išsaugojau, sukaupiau savo nemažą visokiausių popierių šūsnį, iš kurių kai kurie ateityje, besidomintiems to laikotarpio Kauno kultūriniu gyvenimu, gali būti įdomūs.

Esu vienerius metus dirbęs (dar studijuodamas) Martyno Mažvydo bibliotekoje (Vilniuje), muzikos skyriuje. Tas darbas man labai patiko. Muziejuje eilinių darbuotojų darbų, aišku, nesu dirbęs, bet manau, kad toks darbas man būtų įdomus.

A.S.Z. Vokalinė muzika ir jos tekstai. Savo kūryboje renkatės lietuviškus tekstus, Jums svarbu, kad klausytojas suprastų tekstus? Vis dažniau matau vokalinius kūrinius, kurių tekstus parašėte pats – net paskutinis festivalio „Iš arti“ kūrinys „Žemės diena“. Ar kuriate poeziją tik savo kūrybai ar yra ir poezijos „ne muzikai“?

A.K. Renkuosi lietuvių poetų tekstus, dėl to jie ir lietuviški. Beje, vienas ciklas „Sapientia antiquorum“ yra lotynų kalba – Antikos posakiai, Antikos poetų mintys. Pats sau tekstus rašau ne iš gero. Vokaliniams ciklams, kuriuos aš mėgstu, iš poezijos rinkinių surinkti tinkamos vientisos minties, tinkamos dramaturginės linijos eilėraščius, gana sunku. O šiaip gi mano tekstai ciklams – tai arba baltosios eilės, arba paprasta proza. Beje, savarankiškos poezijos, nerašau.

Kaip pavyzdį pateikiame kompozitoriaus pastarojo kūrinio „Žemės diena“, nuskambėjusio 2019 m. festivalyje „Iš arti“ tekstą, tinkantį ir šioms dienoms.

„Žemės diena“
Vokalinis ciklas sopranui, mecosopranui, fleitai ir fortepijonui. Algimanto Kubiliūno žodžiai ir muzika

I
Rytas raivėsi rūko rankomis, glostydamas žemę, miškus.
Ryta budino žemę švelniai.
Rytas stebėjosi, kas atsitiko žemės žolei, kad ją išpylė šaltas prakaitas.
Paukščiai rietė snapus ir garsais, giesmėmis puošė dangų.
Rytas raivėsi, perplėšė erdves ir pažadino saulę.

II
Brenda per žemę diena. Suplėšyta diena.
Žvelgia žemės akys ir stebi: liūdna duona, žmogaus basos ašaros, sušalęs lietus, prakiurę šuliniai, nuliūdę paukščiai. Palinkę, nejudančios svirtys – žmogaus buvimo ženklai ir prisiminimai.
Žemės akys stebi. Nebyli žemė.
Tyla…

III
Užsimerkusi saulė.
Suraikytos vagos.
Medžiai stiebiasi ir ieško žvaigždžių.
Ištįsę svirčių šešėliai.
Pailsęs laikas.
Vergų sapnai.
Užmiršti žmogaus namų kvapai.
Nurimo paukščiai.
Nurimo žolė.
Nurimo žemė.
Nurimo žemės diena.
Sugulę šešėliai priglaudė žmogų.

Pabaigai – dar keletas trumpų klausimų, kuriuos surinkau iš įvairių profesijų atstovų, pasiūlius pasinaudoti ypatinga galimybe užduoti klausimą kompozitoriui:

Koks maistas/veikla labiausiai padeda atsipalaiduoti, išvalyti galvą nuo rūpesčių?
Rūpesčiai – kaip debesys virš galvos. Nei akimis, nei mintimis, nei rankos mostu jų nepašalinsi. O geriausias vaistas – darbas, kūryba: susikoncentruoji ir tam momentui rūpesčius pamiršti.

Mėgstamiausia vieta Lietuvoje
Pats paprasčiausias klausimas ir pats sudėtingiausias atsakymas, nes jo, atsakymo, nežinau. Vienareikšmiškai mėgstamiausios vietos įvardinti negalėčiau. Tai priklauso nuo momento nuotaikos, motyvacijos…

Gal daiktas, kvapas, medis, suteikia jaukumo, šilumos?
Jaukumą, šilumą lemia tik žmonių tarpusavio santykiai.

Koks žmogus labiausiai inspiravo pasirenkant muzikinį kelią?
Kai buvau 10–12 metų amžiaus, į kaimą, kur gyvenau, grįžęs atostogų pažįstamas studentas, komentuodamas per radiją skambančią laidą, pasakė: „Muzika – sudėtingas dalykas, ją reikia mokėti suprasti“. Tuose žodžiuose supratau mintį, kad muzika – kažkas labai rimta, paslaptinga, svarbu. Tų žodžių niekada nepamiršau, jie, tarsi kažkokia jėga, įbruko mane į amžiną nerimą, nuo tada įkyriai niekada neapleido manęs klausimas: tai kas gi ta muzika? Turbūt dėl to, pasitaikius progai prisiliesti prie muzikos, stačia galva puoliau į ją.

Kas kompozitoriui sunkiausia darbe? (Man kompozitoriaus darbas apskritai mistika, su rašytojais, poetais dar aišku. O kaip muzika jiems galvoje suskamba, kaip jie ją sugalvoja net neįsivaizduoju).
Sunkiausia? Turbūt bet kuris darbas, jei dirbi rimtai, nėra lengvas, o jei jį mėgsti, nėra sunkus. O muzika skamba galvoje. Skamba fragmentais, kartais skamba ištisais kūriniais. Dažnai vaizduotėje kūrinys skamba gražiau, nei realybėje.

Kokiam instrumentui labiausiai patinka kurti muziką? (jei čia ne per kvailas, diletantiškas klausimas)
Klausimas nei kvailas, nei diletantiškas. Fredericas Chopinas, Ferenzas Lisztas labiausiai mėgo fortepijoną, Johannas Sebastianas Bachas – vargonus, Hectoras Berliozas – simfoninį orkestrą ir pan. Aš kategoriškai negalėčiau įvardinti kurio nors vieno instrumento.

Ar kada kūrėte muziką, atspindinčią konkrečius savo gyvenimo įvykius?
Muzika nevaizduoja jokių konkrečių įvykių, taigi, tai neįmanoma. (Programinė muzika antraštėmis sukonkretintus vaizdus perteikia tik perkeltinėmis prasmėmis). O konkrečių įvykių sukeltas emocijas – taip. Tačiau klausytojas, jei autorius nėra paviešinęs kūrinio užslaptintos minties, muzikos formuojamas emocijas įprasmina individualiai.

Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriama kuriant? Koks Mūzų vaidmuo kūrybai? O gal daugiau įtakos turi disciplina/rutina?
Apie Mūzų vaidmenį, talentą, kūrybinio darbo discipliną literatūroje randame kalnus prikalbėtų banalybių. Baroko, klasikų laikais buvo ypač akcentuojamas meistriškumas. Matyt tiesa tokia: be meistriškumo, Mūzos ir talentai nebylūs, o meistriškumas be talento ir Mūzos šypsenėlės – bevaisis medis. Taigi, apibendrinant – visais laikais kūryba buvo ir lieka savotiška paslaptimi ir intriga. O sunkumai kuriant… Man didžiausias sunkumas – kūrinio premjera, reikalaujanti tris kartus daugiau dvasinių jėgų, nei pati kūryba.

Kokia meno rūšis artimiausiai susijusi su muzika?
Šokis, teatras, kinas. Jei neklystu, regis režisierius Federicas Fellinis yra pasakęs, kad kino filme muzika toks galingas įrankis, jog ją panaudojus netiksliai, kino filmą gali paversti nieku.

Pabaigai – ko palinkėtumėt šiandien? Lietuvai, žmonėms, muzikams?
Civilizacija, tauta, valstybė gimsta tik kultūros terpėje ir vystosi tik kultūros palaikoma. Išsigimstanti kultūra žymi civilizacijos (tautos) nuosmukį, o gal ir griūtį. Šiame bare mūsų laukia sunkus darbas. Visada buvo sunku, visais laikais.

Dirbdamas Kaune supratau, kad tautos kultūra negali koncentruotis viename taške – sostinėje, nes tada ji taps provinciali. Manau, kad mano darbas kažkiek prisidėjo prie Kauno miesto kultūrinio gyvenimo, jo įvaizdžio. Čia sutikau puikių žmonių – kolegų kompozitorių, muzikologų (pavardžių nevardinsiu), kuriems be galo dėkingas už draugystę, kolegiškumą. Šiandien man rūpi LKS Kauno skyriaus ateitis. Kaune yra ir puikių atlikėjų: styginių kvartetas, dainininkų, kitų instrumentininkų, valstybinis choras… Atlikėjai, kompozitoriai ir muzikologai dabar dirba beveik pavieniui, kas sau, o kurdami bendras programas, galėtų būti tvirta ir įtakinga muzikinė jėga mieste. Svajoju (gal tai ir utopija), kad Kauno kompozitoriai ir atlikėjai vykdytų muzikinę kultūrinę programą ištisus metus, kad šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ taptų Kauno kompozitorių kūrybos festivaliu, t.y. Kauno kompozitorių kūriniai sudarytų žymią festivalio programų dalį, kad kauniečiai nebūtų festivalio tik svečiai. Tai būtina ir kauniečių kūrinių propagandai ir jų profesiniam augimui.

Ačiū už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena