25 Vas Ramintos Naujanytės-Bjelles kūrybiškumo seminaras mokytojams
Neretai tenka išgirsti, kad bendrojo lavinimo mokyklose muzikos pamokos tampa viena iš nepatraukliausių ir paauglių nelankomiausių disciplinų. Pedagogai ir patys mokiniai gali pasidalinti pačiais nuobodžiausiais muzikos pamokų scenarijais. Mokinių nuomone, tai „neaktualios“, „pasenusios“ informacijos kišimas per prievartą, muzikos, kuri jiems neimponuoja, klausymas, o kai kuriais atvejais – ir kritika dėl balso neturėjimo ar ritmo nejautimo.
Vis dėlto sunku būtų paneigti, kad muzika ar kiti menai yra viena svarbiausių programų vaiko, jaunuolio lavinimo procese. Juk nesiginčysime, kad būtent muzika gali padėti tapti jautresniu, laisviau ar atidžiau pastebinčiu ir įsiklausančiu į aplinkinį pasaulį. Žinome, kad bene viena sunkiausių pedagogo užduočių – rasti kelią ne į kelių mokinių, bet ir į visos klasės mokinių sielas, juos sudominant ir įjungiant į bendrą mokymosi procesą, o, atradus tinkamą kelią, supažindinti ir su ta „neaktualia“ informacija. Nėra abejonės, kad daugelis mokytojų intuityviai, ar dėl ilgametės patirties sukuria sau artimą ir paveikų metodą.
Vienas iš tokių sėkmės atvejų, kai sukuriama itin savita metodinė prieiga sudominti, supažindinti ir įskiepyti meilę muzikai, susijusi su kompozitorės, atlikėjos, pedagogės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantės, Islandijos menų universiteto stažuotojos Ramintos Naujanytės-Bjelles vardu. 2020 m. vasario 19 dieną praktiniame seminare „Garso vaidyba: kūrybingas improvizacijos taikymas muzikos pamokose“ ji dalinosi savo pedagogine patirtimi.
Seminaro pradžioje R. Naujanytė pabrėžė besimokančių vaikų skirtingumo svarbą, kuris, jos nuomone, bendrame procese siūlomas nesureikšminti, vaikams atveriant galimybes susidomėti muzika. Pasitelkiant mokiniams atpažįstamus pavydžius ir muzikos erdves, anot pedagogės, jie jaučiasi saugūs ir imlesni muzikai. Tai – kompromiso kelias, kai pedagogas ir mokinys esti panašiose pozicijose: pavyzdžiui, kartu ieškodami įdomių muzikinių pavyzdžių jų siūlomose ar gerai atpažįstamose melodijose. Juk „pasikrapščius“ muzikinėse melodijose, galima rasti begales įdomių ritmų ar melodinių nuokrypių dabartinėje pop muzikoje, kuri toli gražu nėra įtraukta į mokymo programas.
Labiausiai sudomino tai, kad susitelkiama į skirtingų muzikinių gabumų turinčius vaikus ir jaunuolius, taip atveriant galimybes metodą pritaikyti bendroje grupėje dirbant su muzikuojančiais ir nemuzikuojančiais mokiniais. Viso to pagrindas – eilė užduočių, paremtų improvizaciniais ir kūrybingumą skatinančiais pratimais.
Pirmojoje seminaro dalyje, pavadintoje „Kodėl verta taikyti įvairius improvizacijos būdus muzikos pamokose? Kas yra garso vaidyba? Emocijų vaidinimas balsu ir instrumentu, garso pasivaikščiojimas (angl. sound-walk)“, metodo sumanytoja susirinkusiems mokytojams rodė įvairias užduotis, juos įtraukdama į bendrą procesą, leisdama pajusti savo pedagoginės idėjos veiksmingumą. Malonu buvo stebėti, kaip iš įvairių miestų susirinkę muzikos mokytojai noriai įsijungė į lektorės moderuojamas žaismingas užduotis, kurios iš minimalaus chaoso greitai tapdavo puikiu rezultatu (pavyzdžiui, nesurepetuotu garsų orkestru, ar per 20 minučių sukurta daina).
Antrojoje dalyje buvo pristatoma metodologinė prieiga prie muzikos per emocinę prizmę, mokantis pastebėti ir mąstyti apie aplink esančius daiktus bei įsiklausyti į garsus, vėliau savo pojūčius paverčiant organizuota muzika.
Apibendrinus, galima džiaugtis, kad atsiranda jaunų žmonių, kurie yra suinteresuoti atidžiau pažvelgti į gana trapų ir daug lemiantį mokymo procesą, dalijantis naujomis, progresyviomis idėjomis su kitais šios srities specialistais. Išties įdomu, kad šio seminaro, kuris remiasi dialogu, atmosfera ir yra vienas pagrindinių metodo bruožų: sukuriant tam tikras taisykles, sykiu nebijoti jų laužyti. Per apmąstymų, garsų ar idėjų prizmę ne tik išmokti, kas reikalinga, bet ir pajusti, kad muzika gali būti įdomi ir įvairi.
Gaja Klišytė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra