Jurgis Kubilius. Normalus ir nebaisus kūrinys: „Vortex Temporum“ Kaune

04 Vas Jurgis Kubilius. Normalus ir nebaisus kūrinys: „Vortex Temporum“ Kaune

„Visiškai normalus ir nebaisus kūrinys,“ – taip apie 1994–96 m. sukurtą „Vortex Temporum“ sakė viena sausio 29 d. Kauno menininkų namuose vykusio koncerto klausytojų. Vieša paslaptis, kad XX a. muzikos avangardistų eksperimentai įrėžė gilų randą klausytojų pasąmonėje. Todėl taip netikėta ir malonu po šiuolaikinio kūrinio pristatymo girdėti klausytojų šnabždesį: „tikrai suprantamas“, „paveikus kūrinys“, netgi – „labai patiko“.

Prancūzų kompozitoriaus Gérardo Grisey (1946–1998) testamentu vadinamas „Vortex Temporum“ fortepijonui, styginiams ir pučiamiesiems jau tapo Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ vizitine kortele. Kūrinį atliko ansamblio šerdis: Vytenis Gurstis (fleita), Artūras Kažimėkas (klarnetas), Diemantė Merkevičiūtė (smuikas), Monika Kiknadzė (altas), Gunda Baranauskaitė (violončelė), Marta Finkelštein (fortepijonas) ir dirigentas Karolis Variakojis. Ekspresyvūs ir meistriški jaunieji muzikai dovanojo retą galimybę išgirsti patį Laiką (lot. vortex temporum – laiko sūkurys).

Koncerto pradžioje kompozitorius Ramūnas Motiekaitis klausytojus supažindino su vienintelio koncerto kūrinio atsiradimo kontekstu – spektralizmo srove. Šios Prancūzijoje XX a. antroje pusėje užgimusios kompozicinės minties vertybė – garsas pats savaime. Kaip žinia, mūsų suvokiamas garsas tėra kartu skambančių skirtingų dažnių konsteliacija. Analizuodami garso spektrą, kompozitoriai ėmėsi iš jo išvesti ne tik kūrinių garsyną, bet ir kitus muzikinius parametrus (manau, šiais konceptų ornamentikos laikais galime tai vadinti savotiška zero waste muzika!). Nors kompozicijos virtuve mažiau besidominčiam klausytojui Ramūno Motiekaičio įvadas galėjo prailgti, kiekvienas kompozitoriaus žodis man atrodė kryptingas, tikslingai paruošiantis protą „Vortex Temporum“ garsų pasauliui.

Muzikinis pasibuvojimas laiko sūkuryje vyko trimis etapais. Pirmoje, „žmogiškojo laiko“ dalyje klausytojus pasitiko abstrakti Maurice‘o Ravelio baleto „Daphnis et Chloé“ citata. Muzika čia buvo daloma į nevienodos trukmės periodus, kuriuos ženklino kartais net krūptelti verčiantys akcentai. Po jų skriedavo mirguliuojantys, raveliški fleitos, klarneto ir preparuoto fortepijono pasažai; vėliau iniciatyvą perėmė styginiai. Viską vainikavo netikėtas klasikinio instrumentinio koncerto atspindys – sumuojanti fortepijono kadencija.

Antroji kūrinio dalis panardino į „banginių ir sapnų pasaulį“. Širdies pulsas, jutau, sulėtėjo lyg miegant… Tačiau dėmesį prikaustė nuolat besikeičiantis povandeninis žemų dažnių ir tembrų peizažas, retoriški „banginių vaitojimai“.

Tempą sugrąžinusi „Daphnis et Chloé“ repriza įvedė į efemerišką trečiąjį, „paukščių ir vabzdžių“ laiką. Ši dalis virto įtaigia išplėstinių technikų puota! Išsiskyrė styginių pizzicatto ir bosinės fleitos slap tongue derėjimas, vos girdimo dengtomis stygomis išgaunamo balto triukšmo šnarėjimas ir neapsakomai veiksmingos generalinės pauzės.

„Vortex Temporum“ atlikimas buvo ne mažiau įtraukiantis nei pats kūrinys. Kiekvienas atlikėjas pademonstravo pribloškiančius muzikinės išraiškos ir technikos ekstremumus. Iš itin vieningo ir susiklausiusio ansamblio neišsiskyrė net dirigentas: meistriškai valdydamas kintantį metrą ir tiksliais auftaktais „paruošdamas“ už akimirkos skambėsiantį garsą, Karolis Variakojis įrodė, kad „Vortex Temporum“ iš tiesų yra sekstetas septyniems.

Prie kūrinio paveikumo prisidėjo ir kamerinė Kauno menininkų namų atmosfera. Praėjusį gruodį čia vykusiame kitame koncerte Marta Finkelštein pripažino, jog Vilniuje įsikūręs „Synaesthesis“ kauniečiams baltai pavydi tokios kamerinės erdvės. Ypatingos auros salė, deja, turi ir vieną trūkumą – sausą akustiką, dusliai aptraukusią kai kuriuos kūrinio epizodus.

Tačiau tai iš esmės netrukdė atsiskleisti Gérardo Grisey laiko ir garso sinestezijai. Naują požiūrį į garsą derindamas su muzikinės dramaturgijos principais, kompozitorius pasauliui padovanojo avangardu netreniruotai ausiai draugišką opusą, kurį išgirsti norisi dar ir dar kartą. Po koncerto iš klausytojų veidų buvo galima aiškiai matyti, kaip giliai „Synaesthesis“ ansamblio atliktas kūrinys įtraukė į laiko sūkurį. O aš, besidžiaugdamas aukščiausios prabos aktualiosios muzikos apsireiškimu Kaune, net pasišokinėdamas nužingsniavau Putvinskio gatvės šaligatviu.

2020 m. sausio 30 d., Kaunas