Jaunieji „Muzikalkės“ kūrėjai: čia labai norisi ateiti, o išėjęs jautiesi pakylėtas

22 Sau Jaunieji „Muzikalkės“ kūrėjai: čia labai norisi ateiti, o išėjęs jautiesi pakylėtas

Praeitų metų spalį alternatyvą įprastoms muzikos mokykloms Vilniuje pasiūlė muzikos kūrybos ir improvizacijos mokykla „Muzikalkė“. Čia moksleiviai patys kuria muziką, drauge groja, improvizuoja, pažindinasi su įvairiausiais muzikos stiliais. Sausio 25 d. Kompozitorių namuose nuskambės pirmieji kūrybiniai rezultatai: visiems atvirame koncerte-egzamine jaunieji muzikos kūrėjai ne tik atliks džiazo standartus, bet ir pristatys savo kūrybą.

Apie išlaisvinančias patirtis „Muzikalkėje“, muzikavimo džiaugsmą, kūrybines pradžias Paulina Nalivaikaitė kalbasi su trimis talentingais ir kūrybiškais „Muzikalkės“ auklėtiniais – gitara grojančia Fausta Pilkaite (18 m.), klarnetininku Justinu Valioniu (14 m.) ir violončelininku Danila Berezko (12 m.).

Trumpai papasakokite apie save – kiek laiko jau esate su muzika?

Fausta: Nuo antros klasės groju gitara, o dabar esu dvyliktokė. Atrodo visai rimta, bet ilgą laiką darbas nebuvo produktyvus. O apskritai muzika mane lydi turbūt nuo gimimo – mano tėtis yra melomanas, klausėsi labai daug muzikos.
Justinas: Su muzika esu pažįstamas nuo trejų metų, kai mano sesė pradėjo groti fleita. O pats groju klarnetu nuo aštuonerių. Vaikystėje aplink irgi supo muzika – ja užsiėmė mano mama, močiutė buvo muzikos mokytoja.
Danila: Aš pradėjau muzikos mokytis nuo trejų metų – iš pradžių dainavau chore, išbandžiau gitarą, bet antroje klasėje sugalvojau mokytis violončelės (dabar esu penktokas). Anuomet reikėjo jos stipriai imtis, kad pasivyčiau kitus klasiokus.

Kaip atėjote į „Muzikalkę“? Anksčiau mokėtės ar tebesimokote įprastose muzikos mokyklose. Kaip kilo idėja išbandyti kitokią?

J.: Antroje klasėje pradėjau lankyti Juozo Karoso muzikos mokyklą, bet nebuvau ja labai patenkintas – gal ne mano stiliaus (juokiasi). Iš pradžių prieštaravau mamai, kad nenoriu ten mokytis, bet prasidėjo konkursai, pasirodymai ir pradėjau labai ant muzikos kabintis, dalyvauti muzikos olimpiadose. Kažkurią vasarą mano sesė pasiūlė nuvykti į muzikos stovyklą, kurią organizavo „Muzikalkės“ vadovai. Man ten labai patiko, kasmet jos laukdavau. O rudenį mama pamatė mokyklos skelbimą „Facebook’e“ bei pasiūlė sudalyvauti atrankoje. Iš pradžių atsikalbinėjau, sakiau, kad atims daug laiko (turiu važinėti iš Klaipėdos), bet mama labai įkalbinėjo pabandyti. Išsiunčiau anketą ir gavau atsakymą, kad mane priima be atrankos.
D.: Nuo maždaug trečios klasės man užėjo stiprus noras kurti ir muzikuoti. Vieną vasarą labai neturėjau ką veikti. Mama dėl to jaudinosi, pradėjo ieškoti veiklos ir surado tą pačią stovyklą, kurią minėjo Justas. Man labai patiko, kad pagaliau išmokau grodamas atsipalaiduoti. O „Muzikalkę“ susiradau per „Facebook’ą“, kaip ir kiti.
F.: Niekada nelankiau „įprastos“ muzikos mokyklos. Ilgainiui norėjau pagerinti savo įgūdžius, gauti daugiau iššūkių. „Facebook’e“ pamačiau „Muzikalkės“ reklamą, atsidariau nuorodą, labai sudomino mokytojų sąrašas ir nusprendžiau pamėginti.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai čia?

F.: Kai pildžiau anketą, labai jaudinausi, nežinojau, kas čia bus. Parašiau motyvacinį laišką, išsiunčiau, buvau gana patenkinta. Ir tada gaunu žinutę – „kviečiame į atranką, atsineškite savo kurtų partitūrų, papasakokite, ką esate kūrę“. Labai išsigandau, nes nieko panašaus gyvenime nedariau. Tada parašiau milžinišką laišką – „atsiprašau, ne ten pataikiau, atleiskit, kad sutrukdžiau, bet neateisiu, nes tai tikrai ne man“. Kas mane nustebino ir man patiko – kad kaskart, kai buvau beatsitraukianti, mokytojai labai akcentavo motyvacijos svarbą ir išlaikė mane čia.

Ir tikriausiai pradėjai čia kurti?

F.: Taip! Tai ir nuostabiausia, kad atsirado galimybių pradėti.

Kas jums labiausiai patinka mokantis „Muzikalkėje“? Ką geriausio ji jums duoda?

F.: Visų pirma, čia labai labai norisi ateiti, o išėjęs jautiesi pakylėtas. Tą nulemia žmonės. Taip pat – didžiulis paskatinimas jaustis laisvai, improvizuoti, daryti protingas nesąmones.
J.: Man patinka džiazo elementai, improvizacinė grupinė kūryba. Stovyklose užkabino ir tebežavi grupinis darbas, norisi toliau progresuoti.
D.: Man irgi labai patinka džiazo elementai ir tai, kad galima labai atsipalaiduoti. Čia žmonės susirinko to paties tikslo, tad gana lengvai randame bendrą kalbą. Atėjau kurti – smagu, kad čia tai darau.

Papasakokite, kaip atrodo tipinis jūsų užsiėmimas.

F.: Susirenkame vėlyvais šeštadienio rytais. Iš pradžių vyksta grupinis darbas – grojame, improvizuojame, taip pat aptariame individualius kūrybinius darbus. Pirmoji dalis labiau praktinė, o antroji – kaskart vis kitokia.
D.: Dažniausiai vyksta teorinė paskaita, bet būna, kad toliau tęsiasi pamoka.
J.: Yra nutikę, kad atvykome tik aš su Danila, tad Simonas (mokytojas – red. past.) mums davė užduotį sukurti techno gabalą klarnetui su violončele.

Kokios teorinės paskaitos buvo įdomiausios?

F.: Įdomios buvo visos. Man naudingiausia buvo ritmikos paskaita – mums pasakojo apie poliritmus, išmokome, kaip juos skaičiuoti, pabandėme patys juos sudėlioti. Užsiėmimas buvo labai naudingas ritminiam išlaisvėjimui, kūno judesių valdymui.
J.: Man vienareikšmiškai labiausiai patiko kino muzikos paskaita ir mielai norėčiau dar vienos. Man įdomi kino muzika, jos kūrybos procesas. Paskaita mane labai įtraukė.
D.: Man irgi įstrigo ritmikos paskaita, išmušė iš manęs tikslų technišką skaičiavimą, nors, žinoma, viskas ir čia turi sistemą. Taip pat labai patiko džiazo harmonijos pamoka – kokie yra akordai, kaip juos užrašyti. Man tai buvo neįprasta tema.

Kokios muzikos labiausiai mėgstate klausytis?

J.: Sesė mane ragino klausytis operos, bet man nepatiko. Po to buvau užsikabinęs ant džiazo, bet po poros mėnesių atsibodo (juokiasi). Dar klausiau roko klasikos, bet irgi po kiek laiko pabodo, nes visada skambėdavo mamos automobilyje. Dabar labiausiai patinka hiphopas, ypač miegoti jam skambant.
D.: Domiuosi džiazu, klasika, ir roku.
F.: Aš ilgą laiką buvau užkietėjusi roko klausytoja. Didelę įtaką man turėjo tėtis, ilgą laiką klausiau to, ką mėgdavo jis. Kai pradėjau daugiau domėtis pati, ėmiau klausytis džiazo, kartais klasikos, mėgstu eksperimentinę muziką. Visada seku Lietuvos muzikos sceną, labai įdomu, kas joje vyksta. Ir visgi pagrindas išlieka rokas, kreivesnė, kartais tamsesnė muzika.

Justinai, Juta minėjo, kad esi moksleivių kūrybos konkurso „Mano nata“ laureatas. Kiek laiko jau užsiimi kūryba, kaip apskritai atėjo noras kurti?

J.: Vidurinėje mokykloje muzikos mokytoja kai kuriuos mokinius atrinko dalyvauti muzikos olimpiadoje. Jos užduotys – dainavimas, solfedžiavimas, ritmika ir kūryba. Pirmą kartą nežinojau, nuo ko pradėti, ir kas apskritai yra kūryba. Nuėjau pas tokį profesorių, jis man užrašė muzikos „postulatus“ – struktūros ir kitas taisykles. Parašiau trijų dalių kūrinį „Šokis ritmu“, kuris dabar man atrodo labai keistas ir sukurtas tik todėl, kad reikėjo parašyti. Kitąmet vėl dalyvavau, vėl reikėjo rašyti kūrinį ir pamaniau, jog šįkart jau reikėtų sukurti ką nors geresnio. Ir parašiau keturių dalių trio – fleitai, klarnetui ir smuikui. Iš pradžių tebuvo dvi dalys – viena ilgesnė, pasikartojančių ritmų, o antra labiau chaosinė. Ir pagalvojau – o kur ramybė, čia trūksta ramybės. Tad įterpiau vieną ramią dalį tarp pirmųjų, o kitą, irgi ramesnę, pridėjau finalui. Ir man labai pasisekė – olimpiadoje gavau apdovanojimą už geriausią kūrinį. O tada mano sesė, žinojusi apie konkursą „Mano nata“, pasiūlė sudalyvauti ir ten. Na, pamaniau, gerai, pabandysiu. Pamenu, išvažiavau į kelionę, grįžtu namo, žiūriu – aš pirmos vietos laureatas! Buvo labai džiugu.

O dažnai užsiimi kūryba?

J.: Kai būnu su draugais, kurių vienas yra gitaristas, o kitas kuria hiphopo muziką ir turi namie minimalią įrašų studiją, pramogai įrašome kokias nesąmones. Pavyzdžiui, kūrėme atsiprašymo dainą bendraklasei.

Fausta, minėjai, kad, prieš ateidama čia, neužsiiminėjai kūryba, bet, besimokydama „Muzikalkėje“, parašei kūrinį „švilpt toli“, kurį atliksite per egzaminą – vadinasi, kūrinys pavykęs. Gal papasakotumei apie savo pirmas kūrybines patirtis?

F.: Nebuvo taip, kad anksčiau nebandžiau – esu sukūrusi visokių idėjų, pasirodymų ir pan., bet niekaip jų neįgyvendindavau iki galo, nes nepatikdavo. Čia atėjusi įsipareigojau kūrinį pabaigti – ir pavyko. Bet šiaip, jei sau sakau, kad dabar reikia ką nors sukurti, būna šnipštas. Geriausiai pavyksta spontaniška kūryba, netyčiukai.

O kai užeina įkvėpimas, kaip kuri?

F.: Tuo metu dažniausiai prisirankioju idėjų, atkarpų, motyvų, o vėliau juos dėlioju, tobulinu, bandau sudėti į vieną visumą.

Minėjai, kad domiesi roko ir alternatyviąja muzika. Kuo ji Tave traukia, ko apskritai ieškai muzikoje?

F.: Man svarbiausia, kad muzika klausytųsi. Alternatyvioji tuo ir traukia. Gal nuo popmuzikos atbunki, nes dažnai ją girdi, gal ji dažnai būna banali, „sukonstruota“. Kai ieškau muzikos, norisi, kad joje būtų kūrėjo įdėto „nervo“, kad muzika mane veiktų. Labiausiai mane ji veikia per emocijas. Žinau žmonių, kurie muzikoje ieško konceptualumo, idėjų, bet man svarbu, ar ji su manimi surezonuoja.

Pabaigai – papasakokite po du įdomius faktus apie save.

F.: (pauzė) Dieve, kokie mes nuobodūs. (juokiasi) Na, gerai. Aukštaitijoje turiu savo žvyro krūvą. Pas senelius kaime yra tokia. ant kurios mėgstu stovėti ir žiūrėti į tolį, nuo ten atsiveria labai gražus vaizdas.
J.: Gyvenu kaime. Aplink mane – miškas ir sodai. Gera, nes oras normalus, vietoje automobilių girdžiu lojančius šunis.
D.: Aš taip pat gyvenu miške, vietoje automobilių girdžiu stirnas.
J.: Kai buvau mažas, norėjau groti fagotu. Nežinojau jo pavadinimo, o kartą per koncertą pamačiau panašų instrumentą ir sužinojau, kad ten klarnetas. Dėl to visada galvojau, kad noriu groti klarnetu, o iš tiesų – fagotu.
D.: Violončelės pradėjau mokytis beveik per klaidą. Būdamas trejų metų, susižavėjau grupe gatvėje, kur grojo violončelininkas. Bet iš pradžių stojau į chorą. Laukiau eilėje, atėjo styginių skyriaus vadovė, pamatė, kad pas juos nesusirinko žmonių, ir garsiai nusistebėjo. O mano mama su ja užsiplepėjo ir taip išėjo, kad pasakiau, jog mano svajonė nuo pat vaikystės buvo groti violončele. Taip ir įstojau.
F.: Prisimenu gana gėdingą faktą apie savo pirmąją gitarą. Kai mokiausi antroje klasėje, buvo labai populiaru kolekcionuoti lipdukus ir klijuoti juos į albumus. Ir štai, Kalėdų rytą gavau pirmą gitarą. Buvau tokia laiminga, kad paėmiau ir visą ją nuklijavau lipdukais – ant skirsnių, po stygomis, ant stygų, – visur. Nuėjau į gitaros pamoką ir supratau, kad tokia gitara nelabai pavyksta groti. (juokiasi)

Ačiū jums už smagų pokalbį!

Jaunųjų muzikos kūrėjų koncertas-egzaminas vyks sausio 25 d. 18.00 Kompozitorių namuose (A. Mickevičiaus g. 29, Vilnius).

Lietuvos muzikos antena