„Muzikalkės“ auklėtinė Liepa: muzika išmoko gyvenime veikiančių burtažodžių

14 Sau „Muzikalkės“ auklėtinė Liepa: muzika išmoko gyvenime veikiančių burtažodžių

Nuo mažens apsupta folkloro garsų ir intensyvių smuiko pamokų, muzikantė Liepa Vozgirdaitė (18 m.) neseniai atrado džiaugsmą kurti muziką pati. Nuo rudens veržli ir smalsi mergina mokosi kompozicijos „Muzikalkėje“ – muzikos kūrybos ir improvizacijos mokykloje, kuri ugdo laisvus, kūrybingus ir ambicingus muzikantus. Sausio 25 d. Lietuvos kompozitorių sąjungoje skambės „Muzikalkės“ auklėtinių kūrybiniai vaisiai, tarp kurių – ir Liepos kūrinys „Morbidum“.

Paulina Nalivaikaitė kalbasi su Liepa apie muzikos kūrybos džiaugsmus ir iššūkius, muzikavimo magiją ir jaukiomis emocijomis kasdienybę nuspalvinančias patirtis.

Šalia kitų veiklų mokaisi kompoziciją „Muzikalkėje“. Papasakok, kas Tave paskatino imti gilintis į muzikos komponavimą?

Taip jau susiklostė, kad visada mėgau improvizuoti ten, kur reikia, ir ten, kur vietoje improvizacijos tikimasi išgirsti virtuoziškai išgrotą Wieniawskio smuiko koncerto pasažą. Šį polinkį, manau, sustiprino vaikystėje dienų dienas stebėtos folkloro ansamblių repeticijos, koncertai, o vėliau ir pati prisijungiau. Dar susiklostė taip, kad visi artimiausi draugai yra atlikėjai, rašytojai, kompozitoriai – žmonės, turinys ypač platų domėjimosi akiratį. Anksčiau mokiausi akademinio smuiko specialybės artistiškai ribojančioje aplinkoje, kurioje, ilgiau patrūnijus, tapo sudėtinga mąstyti kritiškai, kūrybiškai, matyti save ne kaip vienaplanę asmenybę, visą gyvenimą grosiančią simfoniniame orkestre. Tik artimiausi draugai padėjo įsisąmoninti, kad gyvenime iš esmės galima veikti ką nori. Ypač tai, ko giliausiame lygmenyje bijai. Anksčiau mokiausi akademinio smuiko.

Kokia buvo kompozicijos mokymosi pradžia? Ar buvo sunkiau, o galbūt lengviau, nei tikėjaisi?

Dažnai pagalvoju apie tą pradžią ir apima kažkoks gėdos jausmas: iš dabartinės perspektyvos žvelgiant, pirmasis kūrinio eskizas, kurį parodžiau Jutai (Liepos mokytojai – red. past.), dabar atrodo tragiškas. Manau, visos pradžios yra sunkios. Bet todėl man visada pradžios ir patinka – tai visiškai neregėta, negirdėta teritorija, po kurią galima smagiai klampoti ir nuolat patirti atradimo džiaugsmą, pačią nuostabiausią būseną.

Gal galėtumei papasakoti, kaip vyksta mokymosi procesas? Ką jis duoda Tau, kaip besimokančiai kūrėjai?

Labai džiaugiuosi, kad mokydamasi pas Jutą susipažįstu su įvairiausiais muzikos pasaulio kontekstais, apie kurių egzistavimą anksčiau net nebuvau girdėjusi. Jos metodika skatina kurti kardinaliai skirtingus kūrinius, išbandyti save įvairiausiose srityse, net nemėginant pagalvoti apie komforto zoną. Tai ugdo atvirą santykį su muzikos pasauliu. Visada vertinu ir svarbiu laikau neformalų mokytojo ir mokinio santykį, padedantį jaustis jaukiau savo, kaip kūrėjos, kailyje ir nebijoti ieškoti. Ir beieškant kažkur nuklysti.

Kokio stiliaus, estetikos muzika Tau labiausiai patinka? Kokią norėtumei pati rašyti ateityje?

Minimalizmas, bent jau šiuo metu. Šios estetikos muzika visada priverčia pasijausti lyg kokiame rituale. Minimalizmas man yra tarsi koks dievas, tikėjimas šviesia ateitimi, žodžiu, toks visai šventas reikalas.
Kokios krypties muziką norėčiau ateityje kurti, neįsivaizduoju, bet išbandyti norėčiau viską. Turbūt neverta spėlioti, kaip viskas toliau klostysis, tačiau noriu kurti tai, kas prasminga, socialiai aktualu.

Kokios muzikos mėgsti klausytis savo malonumui? Galbūt turi neįprasto skonio pomėgių, stebinančių aplinkinius?

Mano ausis visuomet pasiekia skirtingos estetikos muzika, tačiau nesugebėčiau atsisakyti bent kartą per dieną paklausyti minimalistinio kūrinio. Šalia šiuolaikinių akademinių kūrinių dažnai klausau world music, autentiškos instrumentinės lietuviško folkloro muzikos. Dėl pomėgio liaudies muzikai visada sulaukiu keistų replikų. Daugelis lietuvių mūsų tautos folklorą vis dar asocijuoja su „Duokim garo“ laida arba užstalės dainomis, girdimomis giminių baliuose. Telieka tikėtis, kad kada nors žmonės atras kitokias šios muzikos spalvas.

Papasakok plačiau apie kitus Tavo muzikinius interesus – groji smuiku, domiesi folkloru. Kaip susidomėjai pastaruoju? Ką naujo, galbūt, prasmingo, Tau atveria folkloras?

Nesidomėti folkloru paprasčiausiai neturėjau sąlygų – mano tėvai nuo pat jaunystės lankė folkloro ansamblius, jiems vadovauja. Anksčiau nesusimąstydavau, kas ta liaudies muzika, kam ji reikalinga – tiesiog grodavau polkas, slėpdama tai nuo visų savo bendraamžių, ir viskas. Dabar imu kvestionuoti, ką iš tikrųjų liaudies muzika atvėrė mano gyvenime. Tikrai manau, kad nesugebėčiau improvizuoti, groti iš klausos, jei būčiau lankiusi muzikos mokyklą ir dienų dienas grojusi tik Šradiko pratimus (smuikininkų techniką lavinantys pratimai – red. past.). Nors man, kaip smuikininkei, šie mano įgūdžiai atrodo elementarūs ir neypatingi, bet neretai tenka pabusti iš iliuzijų, kai sutinku nuostabiai instrumentą valdantį žmogų, niekaip negalintį pagroti nieko daugiau, nei parašytos natos.

Kuo apskritai muzika ir su ja susijusios patirtys praturtina Tavo gyvenimą?

Pačios nuostabiausios patirtys susiklosto grojant kartu su įvairiausių sričių muzikantais, kurie atviri viskam. Atrodo, kas čia tokio ypatingo, tik paprasčiausias jam session ar gerai kartu atliktas kokio nors kompozitoriaus kūrinys. Bet tokios patirtys palieka tokį jaukų emocinį prisiminimą, apie kurį pagalvojusi iškart nusišypsau ir užsinoriu į tą akimirką sugrįžti dar ir dar.

Galbūt galėtumei įvardinti ryškiausią muzikinę patirtį, paveikusią emociškai, sukėlusią stiprius jausmus ar mintis?

Turbūt stipriausias teigiamas emocijas patyriau neseniai vykusiame koncerte, kuriame su jaunų šiuolaikinės muzikos kompozitorių ansambliu atlikome Terry Riley‘o „In C“. Pasijutau (nors, turbūt, niekada ir nežinosiu, koks tiksliai tai jausmas) išmokusi realiame gyvenime veikiantį burtažodį. Tai itin magiškas momentas, tą akimirką pajutau visai kitokį ryšį su muzika. Tokios emocijos niekada neapima grojant solo, tai veikia tik kolektyve.

Esi abiturientė – kaip suprantu, tikriausiai ir toliau liksi su muzika. Kokie Tavo ateities planai?

Nekaip man sekasi nuspėti ateitį. Bet žinau, kažkokiu būdu muzika vis tiek lydės iki mirties slenksčio. Nesiekiu susidaryti griežtų gyvenimo planų, nes tuomet visada nutinka kokių nors netikėtumų, bet norėčiau tęsti kompozicijos mokymąsi ir nepaleisti iš rankų smuiko.

Dėkoju už pokalbį!

Liepos kūrinys „Morbidum“ ir kitų „Muzikalkės“ auklėtinių kūryba bei muzikavimas skambės visiems atvirame Jaunųjų kūrėjų koncerte-egzamine sausio 25 d. 18.00 Lietuvos kompozitorių sąjungoje.

Lietuvos muzikos antena