Ona Jarmalavičiūtė. Dainininkas turi būti kūrėjas. Interviu su Asmik Grigorian

30 Gru Ona Jarmalavičiūtė. Dainininkas turi būti kūrėjas. Interviu su Asmik Grigorian

Vienas žymiausių balsų Lietuvos ir pasaulio operos scenoje, sopranas Asmik Grigorian pasirodymo metu siekia suvienyti du meno polius – rasti balansą tarp visiškos savikontrolės techniniu aspektu ir šimtu procentų atsiduoti emocijai. Ona Jarmalavičiūtė šių metų vasaros pabaigoje kalbino solistę apie jos pasiruošimo procesą, didžiausius techninius iššūkius atliekant Salomėjos vaidmenį, muzikos verslą, santykį su Lietuvos kompozitorių muzika ir gyvenimo bei vokalo pamokas, gautas iš tėvų – Irenos Milkevičiūtės ir Gehamo Grigoriano.

Minite, jog dainuodama iš anksto planuojate ir mintyse ruošiate kiekvieną detalę, frazę. Ką tai suteikia Jūsų pasirodymui scenoje?

Ruošiantis, be abejo, dirbu su kiekviena fraze. Ypatingai tais atvejais, kai dainuoju užsienio kalba – vien mokantis tarimo reikia įdėti daug darbo galvojant ne tik apie frazę, bet ir apie žodį ar net skiemenį. Iš muzikos pusės viskas lygiai taip pat – turi ne tik išmokti vaidmenį, tačiau ir atrasti, kaip nevarginti savo kūno vaidmenyje. Balso stygos irgi yra raumenys, jos turi įprasti dirbti teisingai. Tai yra gana ilgas procesas.

Kalbant apie tai, jog reikia iš anksto pasiruošti frazę, prieš ją sudainuojant, manau, jog tai yra svarbiausias dalykas dainininkui. Jis turi būti kūrėjas – negalima sekti iš paskos muzikai. Reikia visiškai kontroliuoti tiek muzikinę frazę, tiek žodį, kurį sakai. Žinoti, ką darai, prieš tai, kai pradedi dainuoti. Nepaisant to, jog prieš tave visa tai jau buvo sukurta ir sugalvota, turi pats viską iš naujo išrasti.

Kaip randate balansą tarp kontrolės ir emocijos?

Tai yra labai sudėtingas dalykas, kurį pasiseka įvaldyti ne kiekviename pasirodyme. Kartais kontrolė ima viršų, kartais emocija. Pavyzdžiui, aš esu labai patenkinta šiandienos „Salomėjos“ spektakliu, tai buvo idealus variantas, kai visiškai šimtu procentų galėjau būti vaidmenyje ir, tuo pačiu, šimtu procentų kontroliavau situaciją. Vienas nuo kito labai priklauso. Paprasta, jeigu gerai jaučiuosi ir kontroliuoju tiek savo vokalą, tiek ir kūną. Tada ir vaidmenį suvaidinti sekasi geriau. Su techniniu įgudimu yra daug lengviau rasti tą balansą. Dėl to aš visą laiką akcentuoju techniką. Ji suteikia laisvę. Panašiai, kaip sporte. Kuo laisviau darai techninius triukus, tuo tau mažiau reikia apie juos galvoti ir gali labiau koncentruotis į meninę vaidmens pusę.

Kaip ruošiatės vaidmeniui?

Vaidmuo susikuria natūraliai, per bandymus jį atlikti labai techniškai taisyklingai. Mano pasiruošimo procesas – išstudijuoti kiekvieną žodį, natą, išmokti mintinai ne tik savo, bet ir visų, esančių scenoje, partijas. Suvoki dialogą, situaciją ir vaidmuo susikuria savaime. Tikrai specialiai nieko nekuriu papildomai. Vėliau susitikus su visa komanda ir režisieriumi, gali pasirodyti, jog tavo susikurtas vaidmuo yra priešingas tam, ko iš tavęs nori režisierius. Aišku, savo nuomonę aš turiu ir į repeticijas atsinešu – sunku neturėti jokios nuomonės, kai matei dialogą ir žinai kas vyksta su tavo personažu. Tai natūralu – vienas žmogus, sakydamas žodžius turi omenyje vieną dalyką, kitas taria tą patį dialogą ir naudoja jį visai kitai informacijai išreikšti. Su žodžiais „aš tave myliu“ galima papasakoti šimtą trisdešimt milijonų penkias istorijas. Taip, turiu savo nuomonę, tačiau visuomet stengiuosi išlaikyti lankstumą.

Minėjote, jog daug žmonių dirba su Jumis, ruošiant naują pasirodymą. Kokius elementus ruošiate?

Tai yra vokalo mokytojas, kalbos mokytojas, pianistai iš muzikinės pusės ir dabar jau pastebėjau, jog kiekvienas vaidmuo iš manęs reikalauja tam tikro kitokio kūno pasirengimo. Taigi, visuomet renkuosi kiekvienam pasirodymui vis kitokią sporto šaką. Atsiranda kūno treneriai, terapeutai ir t. t.

R. Straussas yra žinomas, kaip vienas iš kelių XX amžiaus kompozitorių, kurie iš tiesų rašė balsui ir labai stengėsi partijas padaryti vokalias, išraiškingas. Kokia Jūsų patirtis atliekant jo operą?

Mano balsui R. Straussas yra labai tinkamas kompozitorius. Nėra taip, jog vienas kompozitorius tinka visiems. Pavyzdžiui, didžiausias vaistas mano balsui yra G. Verdis. Jo muzikoje mano balsas ilsisi. Taip pat esu labai dėkinga Visatai, mamai ir tėčiui už tai, kad turiu tokį lankstų ir platų balsą, tiek daug galimybių daryti daug skirtingos muzikos. Taigi, aš labai daug kur galiu atrasti save – dainuodama Dvoržaką, Pučinį, Čaikovskį ar Rachmaninovą. Turiu platų pasirinkimą repertuaro, kuriame jaučiuosi komfortabiliai. Atliekant skirtingų stilistikų muziką, kiekvieną kartą įsivaizduoju save kaip kitos rūšies mašiną. Turiu rasti skirtingas spalvas, perjungti vis kitus mygtukus. Džiaugiuosi, jog turiu tam galimybes – platų diapazoną, skirtingų spalvų. Tačiau siekiant, jog visi niuansai skambėtų skirtingai ir kokybiškai, reikia įdėti labai daug darbo.

Be abejo, kai dirbi ties opera, aplink tave yra žmonės, kurie papasakoja apie stilistiką. Tai visuomet yra komandinis darbas. O aš pati tikslių muzikos stilistikos niuansų nežinau, todėl daug ką dainuoju intuityviai. Skirtingose stilistikose stengiuosi keisti spalvas, tačiau ne techninę bazę.

Ar dažnai atliekate šiuolaikinę muziką?

Šiuo metu išgyvenu periodą, kai koncentruojuosi į vokalo techniką ir dėl to stengiuosi dainuoti mažiau šiuolaikinės muzikos. Nes paprastai ji nėra vokali. Jauniems, pradedantiems dainininkams nerekomenduočiau to daryti, nebent nori parodyti save iš aktorinės pusės. Ne visi imasi mokytis šiuolaikinės muzikos, kadangi tai visada atima labai daug jėgų, o iš vokalo pusės parodyti save yra gana sudėtinga. Tiesiog ten yra keliami truputėlį kitokie uždaviniai.

Kalbėjote apie vaidinimo balsu mokyklą. Ar tai ir yra Jūsų universalumo scenoje paslaptis?

Manau, jog vaidinimas balsu turėtų būti pagrindinis dalykas operoje, kadangi tai nėra nei dramos teatras, nei koncertinis operos atlikimas. Dėl to reikia stengtis išreikšti vaidmenį balsu, muzikine prasme. Ir, vėlgi, šią laisvę gali suteikti tik žinojimas, kaip techniškai tokius dalykus daryti. Jeigu turi techninių problemų, negali išgauti tų spalvų, koks gabus bebūtum. Aš ir talentą, ir gražų balsą visada turėjau, bet ne visada mokėjau juos naudoti. Dabar aš to siekiu ir mokausi. Technika yra nuostabi tuo, jog ji suteikia spalvų laisvę. Tuomet gali rinktis ar dainuoti gražiai, ar negražiai, teisingai ar neteisingai. Spalvos ir tai, ką nori jomis pasakyti, tuomet tampa tavo asmeniniu pasirinkimu, o ne technikos ribotumo nulemta sąlyga.

Kaip prisitaikote prie skirtingų salių akustikos?

Tai privalo įvaldyti kiekvienas dainininkas. Vienas svarbiausių dalykų yra išmokti kontroliuoti savo balsą ne iš vidaus, o iš išorės. Pamatyti, išgirsti save iš šono ir pagal tai kontroliuoti save. Mes esame pripratę girdėti save iš vidaus, todėl girdime visai kitaip, nei iš tiesų skambame klausytojams. Reikia ugdytis gebėjimą girdėti ne tą garsą, kurį išleidi, o tą, kuris išeina ir sugrįžta tau atgal į ausį. Tai yra didelė, sudėtinga techninė mokykla ir aš pati šitų dalykų vis dar mokausi. Kadangi nevaidinu vaidmenų, kontroliuoti skambesį man yra dar sunkiau. Kai kažką vaidini, lengviau turėti tikslesnį pojūtį to, kaip skamba tavo dainavimas. Atlikdama vaidmenį aš, kaip introvertiškas žmogus, intymiomis akimirkomis scenoje panyru į save, savęs girdėjimas būna nukreiptas į vidų, o tai nėra teisinga. Todėl visada stengiuosi kontroliuoti savo dainavimą, nedainuoju sau, nes suvokiu, jog scenoje monologo negali būti. Jeigu monologas – tuomet galiu įsivaizduoti, jog vedu dialogą su veidrodžiu. Turiu nuspręsti, kurioje vietoje tą veidrodį pastatysiu – tai priklauso nuo akustikos salėje. Turi išmokti girdėti save iš šono kiekvienoje patalpoje. Gali savo dialogo objektą statyti šalia, arba toliau, salės gale. Nuo to keičiasi tavo skambesys ir tokiais principais taikausi prie skirtingų salių bei jose esančios akustikos.

Koks Jūsų santykis su publika – ar jaučiate ją, kai vyksta pasirodymas?

Būna įvairiai. Tai, vėlgi, priklauso nuo to, kur krypsta balansas. Jeigu esi didelėje kontrolėje, publika tave pajunta žymiai labiau. Santykis su publika yra pagrindinis skirtumas tarp operos ir koncerto, kadangi koncertuodama matai veidus, muzikos pagalba su jais kalbiesi. Operoje tiesioginio santykio ar dialogo su publika nėra. Turi apjungti klausytojus per bendrą girdėjimą, toks jų dalyvavimas spektaklyje.

Minite, jog dainuojant siekiate valdyti save ir aplinką. Ar būna situacijų, kai prarandate kontrolę scenoje?

Tai nutinka labai dažnai. Balansas prarandamas tai į vieną pusę, tai į kitą. Kai esi pervargęs, techniškai silpnai pasiruošęs, tada emocinė pusė įsivyrauja tiek, kad nebegali sukontroliuoti savo kūno. Aš visą gyvenimą kankinuosi su beprotišku baimės jausmu ir panikomis, tad jei techninė kontrolė scenoje išslysta bent akimirkai, aš jau esu panikoje. Būna ir atvirkščiai, kuomet esi perdėtos kontrolės būsenos ir nebegali to įsitempimo paleisti. Dažnai susiduriu su šia problema. Visko būna, aš irgi esu žmogus su daugybe keistenybių ir problemų, kurios yra mano dalis. Mokytis kontroliuoti save – tai viso gyvenimo darbas. Ir čia dainavimas scenoje niekuo nesiskiria nuo įprasto gyvenimo.

Kas atliekant Salomėją Jums buvo didžiausias iššūkis?

Salomėja mano balsui paklūsta gana neblogai. Ji man yra patogi, tačiau tai, gink Dieve, nereiškia, jog lengva. Didžiausias iššūkis buvo tai, jog norėjau išdainuoti labai daug skirtingų spalvų, o iš techninės pusės tam reikia labai daug, pavadinkim, skirtingų mygtukų. Jeigu savo pasirodyme nori visas spalvas panaudoti, turi išmokti tuos mygtukus labai greitai perjunginėti. Tinkamu metu neperjungus mygtuko gali baigtis labai prastai. Kitas iššūkis buvo vokiečių kalba, kuri fonetiškai nepaprastai skiriasi nuo lietuvių. Tai reikalavo labai daug kruopštaus darbo su tinkamais žmonėmis, jog neprisidarytum papildomų bėdų dėl liežuvio įtampos ar kitų dalykų.

Šiais metais „Salomėja“ buvo atstatyta per savaitę. Koks Jums buvo repeticijų procesas?

Aišku, kad procesas yra nesulyginamas su tuo, kas vyko pernai. Man truputėlį repeticijų pritrūko, norėjosi daugiau, kadangi sau išsikėliau uždavinį padaryti kitą spektaklį ir perkelti vaidmenį į dar kitą lygį. Tik po trečio spektaklio šiemet pajutau, jog mano pasirodymas buvo toks, kokio iš savęs tikėjausi.

„Salomėja“ taip pat buvo įrašyta į DVD. Kaip vyko filmavimo procesas? Su kokiais iššūkiais susidūrėte filmuodamasi?

Tai buvo pirmasis mano DVD operos įrašas, kuriam specialiai ruošiausi. Įrašinėjant Salomėją net su R. Castellucci tariausi kaip man reikėtų pasirodyti scenoje – ar reikėtų vaidinti kamerai, ar salei? Tai yra skirtingi dalykai, kadangi kamerai norisi daug didesnės tiek kūno, tiek veido ramybės. Ypatingai veido, kadangi kai kamera pritraukia, solisto išraiškos salei yra pernelyg ryškios. Iš kitos pusės, jeigu vaidini tik kamerai, tavo balso projekcijos truputėlį neužtenka paskutinei publikos eilei. Tai buvo savotiškas dvigubas žaidimas, kurį man buvo sudėtinga žaisti. Kai būdavo dideli dainavimo momentai aš pamiršdavau kamerą ir dainuodavau salei, o intymiose scenose koncentravausi tik į kamerą. Džiaugiausi savo patirtimi filmuojantis filme „Narcizas“, kadangi dabar bent jau žinojau, kas ta kamera yra ir kaip ji veikia.

Mokėtės iš savo tėvų. Kokias pagrindines vertybes, kaip dainininkė, muzikantė, išsinešate iš savo pagrindinių mokytojų?

Tai, kad esu kilusi iš operos šeimos, man yra labai didelė dovana ir labai didelis prakeiksmas tuo pačiu. Aišku, kad tą žinojimą turėjau prieš tai, kai buvau gimusi. Jis visada yra su manimi. Mokytis su savo šeimos nariais yra lengviau, tačiau su jais dėl visko norisi ginčytis, diskutuoti. Kai mokausi su svetimu žmogumi, sutaupau laiko, kadangi be klausimų darau tai, ką man sako.

Abu mano tėvai, vertybių prasme, buvo labai skirtingi muzikantai. Mano mama yra intuicijos, įsiklausymo žmogus. Aišku, išmokti intuicijos vargiai ar galima, ją galima tik paveldėti. Manau, kad paveldėjau ją iš savo mamos. O mano tėtis visada tiksliai žinojo, ką reikia techniškai daryti. Nepaprastai svarbu savyje sutalpinti abu šiuos polius.

Buvote mokoma pagal senąją vokalo mokyklą. Galbūt galėtumėte įvardinti pagrindinius operos solisto dainavimo uždavinius?

Aišku, technika yra viena. Teisingas dainavimas yra teisingas dainavimas, tik prieiti prie jo galima skirtingais keliais. Dainavimo mokykla yra skirta tam, kad išmoktum dainuoti nekenkdamas savo balsui. Grubiai tariant, operinis dainavimas yra kelių valandų rėkimas. Mes turime rėkti – net, sakyčiau, ne išmokti, o prisiminti, kadangi kūdikiai ir vaikai tai daro labai puikiai – taip, kad nepakenktume savo balso stygoms, nes kitaip gali kilti problemų. Yra milijonai taisyklių tam, jog tausotum savo balsą dainuojant, kad jis nevargtų.

Antras dalykas – išmokti naudoti savo balsą taip, kad turėtum šimtą milijonų skirtingų spalvų, o ne vieną operinę spalvą. Scenoje noriu girdėti natūralų žmogaus balsą, ne operinį pastatymą. Kitas faktorius – operos scenoje mes neturime mikrofonų. Todėl tam, kad mus girdėtų paskutinės eilės, turime daryti tam tikrus triukus, kurie atstoja garso stiprintuvą – mikrofoną.

Ir, vis dėlto, mano nuomone, šie triukai neturi atstoti mūsų natūralaus balso. Operos dainavimas yra gebėjimas bet kokią muziką natūraliu balsu dainuoti taip, jog tau nereikėtų mikrofono. Tuomet gali iš tiesų naudotis savo balso galimybėmis, ieškoti skirtingų išraiškų, spalvų.

Ta mokykla moko paprastų dalykų, tačiau tuo pat metu jie yra ir labai sudėtingi, kaip ir viskas gyvenime.

Kalbėjote apie tai, jog jauni žmonės dažnai perdega, nes per anksti ir per daug „apžioja“. Kaip Jūs vertinate šį fenomeną?

Dabar viskas pasaulyje vyksta žymiai greičiau, visko norisi čia ir dabar. Egzistuoja ir yra labai didelis jaunų žmonių kultas scenoje, spaudimas iš medijų tapti žvaigžde, o nebūtinai geru dainininku. Be abejo, jauni žmonės perdega išgyvendami tokį spaudimą. Kai kurie sunkiasvoriai operos vaidmenys reikalauja laiko ne tik tam, jog išmoktum juos atlikti teisingai, tačiau ir tam, kad tavo kūnas būtų jiems pasiruošęs. Tačiau tai yra ne tiek atskirų žmonių ar dainininkų, o, greičiau, visos žmonijos problema.

Ar Jūs savo jaunystėje išgyvenote kažką panašaus?

Kai aš pradėjau mokytis, neturėjau tikros motyvacijos ar pasitikėjimo savimi. Taigi, nieko per daug nesimokiau ir į sceną išėjau labai jauna. Visi mano vaidmenys visada buvo be galo sudėtingi, nuolat nešiau didelę atsakomybę. Nebuvo laiko net galvoti – ar tai darau teisingai, ar neteisingai. Tiesiog ėjau ir dainavau. Būdama labai jauna tapau mama, o tai reiškia, jog visada dirbau per daug. Atsiduri tokiame užburtame rate. Norint uždirbti daugiau, turi dainuoti geriau. Dainuoti geriau negali, kadangi visada esi pervargęs, nes nuolat dirbi. O dirbi per daug, kadangi nėra pakankamai pinigų. Ir nuolat tokiame rate sukiesi. Visa tai pasibaigė labai liūdnai, nes praradau balsą. Iš kitos pusės džiaugiuosi, jog visa tai nutiko gana anksti, kai man buvo 31–32 metai. Turėjau balso stygų operaciją ir pusantro mėnesio tylos. Tačiau tai niekuo negelbėja, jeigu pats nepadarai išvadų. Jei nieko nebūčiau pakeitusi, po poros metų vėl būčiau atsidūrusi tokioje pačioje situacijoje. Tuomet supratau, kad atėjo laikas viską pradėti iš naujo. Reikėjo pradėti mokytis dainavimo ir aš norėjau tai daryti. Gana rezultatyviai pasidariau išvadas, ir dabar tuo labai džiaugiuosi. Nuo to laiko tikrai labai intensyviai dirbu ir rezultatai yra labai dideli.

Kas pasikeitė po lūžio momento?

Manau, jog dabar turiu tam tikrą strateginį mąstymą, kuris yra didžiulė dovana. Tai gebėjimas atsisakyti ir nedaryti visko. Mokėjimas investuoti į save, kai supranti, jog dabar šiek tiek nepavalgysi, bet atiduosi paskutinius pinigus dainavimo pamokai, kuri ateityje tau atsipirks keturgubai. Galbūt tai yra strategija, gebėjimas pamatyti kelis žingsnius į priekį, o galbūt tai yra paprasčiausiai drąsa rizikuoti ir atiduoti viską.

Kaip Jūs laviruojate šiandienos klasikinės muzikos verslo džiunglėse?

Aš manau, jog judu pakankamai lėtai. Jau keturioliką metų esu scenoje ir sėkmė neaplankė manęs per vieną dieną. Be to, gimiau garsių dainininkų šeimoje ir mačiau, žinojau, supratau visą virtuvę nuo pat mažumės. Dėl to ir laviravimas yra paprastesnis. Niekada neturėjau ambicijų būti žvaigžde. Man visada buvo gerokai įdomiau būti geru profesionalu, išmokti kuo daugiau, tobulėti. Be abejo, būti žvaigžde yra gražus ir nuostabus žaidimas, priimu ir interviu, ir fotosesijas kaip šio žaidimo dalį. Tačiau labai sveika yra ne per daug rimtai žiūrėti į šiuos dalykus. Įsisukus į populiarumo iliuziją, galima prarasti savo profesionalumą, dainavimo kokybę. Gyvenime viską galima žaisti, svarbiausia išlikti sąžiningu prieš save.

Kalbėdama apie Zalcburgą minėjote, jog tai yra puiki vieta kilti į aukštesnę lygą, iš anksto žinojote, jog Salomėja bus svarbus vaidmuo Jūsų karjeroje. Ar galėjote numatyti savo sėkmę?

Zalcburgo festivalis, bent jau kol kas, yra pagrindinė vieta, atverianti galimybę daryti tokius didelius šuolius, koks man pavyko su Salomėja. Festivalio organizatoriai suteikia puikias erdves darbui, sutinki nuostabių žmonių darbo kolektyvuose, užmezgi svarbius kontaktus. Taip pat visų akys yra nukreiptos į Zalcburgo festivalį, kas suteikia ir atsakomybę, ir didžiules karjeros galimybes tuo pat metu. Jeigu čia padarysi kažką gero, nebus šansų, jog liksi nepastebėtas. Be abejo, taip pat baigsis ir jeigu padarysi kažką neypatingai gerai. Taigi, tikrai žinojau, jog, kad ir kaip pasirodysiu, opera „Salomėja“ nepastebėta neliks. Klausimas tik, ar ją publika pastebės iš geros, ar iš blogos pusės. Atlieku pagrindinį vaidmenį, opera yra apie vieną žmogų, aš visą laiką esu scenoje. Viską dariau, jog būčiau pastebėta iš gerosios pusės. Salomėją galima atlikti labai gerai, tačiau viskas gali įvykti ir atvirkščiai.

Save vadinate pasaulio piliečiu. Kokią svarbą savo repertuare teikiate Lietuvos kompozitorių kūrybai?

Visgi esu operos dainininkė, ir atlieku daugiausia operinį repertuarą. Lietuviškų operų nėra tiek daug, dėl to lietuviškos operos aš nesu nei vienos dainavusi. Tačiau šiuo metu bandau labiau įsisukti į koncertinį repertuarą ir labai norėčiau dainuoti lietuvišką muziką. Savo karjeroje esu atlikusi nemažai lietuvių kompozitorių kūrinių ir kaip tik dabar esu paieškose, ieškau man tinkančių, labai gerų lietuviškų kūrinių, kuriuos norėtųsi parodyti pasauliui.

Dėkoju už pokalbį!

Lietuvos muzikos antena