16 Gru Ona Jarmalavičiūtė. Kūrybai tereikia laiko ir pinigų. Interviu su Ignu Krunglevičiumi
Lietuvos kompozitorius ir vizualiųjų menų kūrėjas Ignas Krunglevičius (g. 1979) šiuo metu gyvena Osle. Kompozitorius domisi normalumo ir anomalijos, normos ir pažeidimo, tapatinimosi ir atstūmimo, impulsyvaus poelgio ir etinio vertinimo, bausmės ir nusikaltimo dialektika. Šios dialektikos subtilybes jis perteikia kompozicinėmis ir siužetinėmis priemonėmis konstruojama mechanika. I. Krunglevičiaus kūryba išsiskiria simboliškumu, redukuotomis muzikos formomis, įtaigiu ritmu, konceptualiu muzikinės kompozicijos funkcionalumu, muzikaliai konstruojamu draminiu polilogu, iliustratyvia kūrinių dinamika ir įtampos atmosfera. Jis aktyviai kuria įsitraukdamas į šiuolaikinio meno projektus bei parodas. Šiame interviu kompozitorius pasakoja apie savo kompozicinio proceso sandarą ir subtilybes.
Kaip galėtumėte apibūdinti savo komponavimo stilių?
Aš manau, jog daugiausia įtakos mano komponavimo stiliui turėjo 9-ojo dešimtmečio kultūra Lietuvoje. Tuo metu mano dėstytojas buvo Osvaldas Balakauskas, kuris padėjo suformuluoti sistemingą planavimą, ir šalia to, tuomet vyko daug skirtingų, man patikusių muzikos judėjimų – ypač iš Berlyno į Lietuvą atkeliavusi techno muzika. Taipogi, didelį įspūdį paliko Šarūno Nako kūryba, komponuota 2000-ųjų metų orbitoje, ypač jo muzikoj juntama įtampa.
Techno buvo svarbus formuojantis mano paties kūrybiniam stiliui. Tai yra savotiškas to laikmečio atspindys. Lietuviškas minimalizmas labai gražiai jungiasi su techno konceptualizmu. O. Balakausko įtaka buvo per jo dėmesį detalėms. Tačiau neperėmiau jo meilės harmonijai – mano kūryboje svarbiausi elementai yra spalva, tempas, ritmas.
Kas Jums yra muzikos kūrinys ir kūrybinis procesas?
Man muzikos kūrinys yra kažkokia idėja, kurią reikia išpakuoti. Jeigu idėja veikia, jeigu ji rezonuoja su publika, tuomet ir kūrinys veikia. Kūrybinis procesas visuomet ūžia galvoje, kad ir pasąmoningai. Galbūt porą mėnesių, dienų ar metų kontempliuoju turimą idėją, kol ji išsivysto į tokį pavidalą, kurį galima materializuoti, iš kurio galima kurti. Kartais iš to gaunasi muzikos kūrinys, video ar filmas. Viskas, kas išsidėlioja laike, yra ta pati materija. Vėliau galima detaliau koncentruotis į žanrą, atlikimą, santykį su muzikantu, atlikėju. Dar vėliau vyksta struktūravimas, dramaturginės formos dėliojimas, tembro paieškos. Dažnai paraleliai komponuoju keletą kūrinių.
Minėjote, jog kuriant Jums svarbus santykis su atlikėju. Kaip vyksta bendradarbiavimas?
Pastaruoju metu dirbau su šiuolaikinės muzikos ansamblyje grojančiais muzikantais. Jie turi tam tikrą įgūdžių paketą. Todėl man, kaip kompozitoriui, norisi išnaudoti tas galimybes, tuos įgūdžius, kuriuos jie yra įvaldę.
Tokiais atvejais geriausias būdas yra susitikti ir kurti bendradarbiaujant, daryti workshop‘ą. Tose dirbtuvėse, turint muzikos idėjos rėmus, išdirbti, įsisavinti įgūdžius, suvokti jų „saviškumą“. Stengiuosi komponuodamas suorganizuoti bent kelias dirbtuves per metus. Taip daug greičiau išsivysto idėjos.
O po idėjos suformavimo komponuoju greitai. Ypač jeigu dirbu prie garso takelio video darbui, viskas vyksta staigiai, iš karto reaguoju į tai, kas veikia, kas neveikia, ką noriu daryti. Komponavimas be muzikanto, kuriant elektroninę muziką, yra gerokai greitesnis.
Jau sukomponavęs kūrinį, palieku laisvės atlikėjui. Man būna įdomu su muzikantais bendrauti, ypač su tais, kurie mėgsta žaisti. Man atrodo, jog kompozitoriui susitikti su atlikėju yra pats geriausias variantas. Taip galima įsigilinti į idėją, pagreitinti procesą, palikti jiems vietos kvėpuoti ir muzikuoti.
Kaip galėtumėte apibūdinti savo kūrybos sritis?
Mano kūryba yra įvairi. Svarbiausi yra mano daugiamečiai projektai. Jau dešimt metų dirbu su tekstu juodame fone ir techno ritmais. Kiti projektai – tradiciškai atliekama muzika, video instaliacija, teatro pasirodymai. Visi projektai turi savo kontekstą, kas mane labiausiai tame projekte domina.
Iš kokių modelių susidaro Jūsų kūrybinis procesas?
Paprastai diskursas generuoja idėją. Kai jau yra idėja, atsiranda ir rėmai – tai medžiaga, jos redagavimas. Paskutinis redagavimas vyksta tuomet, kuomet viskas jau aiškiau girdisi. Tam tikru metu kūrybiniame procese yra labai svarbu padaryti pauzę. Bent jau porą mėnesių to kūrinio nematyti, užsiimti kažkuo kitu, eiti kita kryptimi. Tai kritiškai svarbu.
Kaip puoselėjate savo kūrybiškumą?
Kūrybiškumas yra pastoviai puoselėjamas. Viskas, ką veikiu nekomponuodamas, maitina mano kūrybiškumą – tarsi kiekviena knyga, kurią skaitau, pavirsta dalimi meno kurinio. Nuolatos reaguoju į savo aplinką, viskas yra reaktyvu. Kartais iš atstumo, skaitant laikraščius, būnant užsienyje, kartais reaguojant į vietinį ir pasaulinį diskursą. Mane paveikia daugybė įvairių kompozitorių muzikos, Balakauskas, Scelsi, elektronika… Labai nepatinka romantinė muzika, bet, ko gero, daro įtaka kūrybai tuo, kad nepatinka.
Kaip atrodo kūrimo pradžia?
Idėjų yra milijonas, jos gaminasi nuolat. Prisigalvoti galima bet ko, visokiausių nesąmonių, iš kurių po to gaunasi meno darbai. Tobulinant turimą idėją, reikia nuolat ją tikrinti – ar ji iš tiesų gera? Ar ji atsilaiko pakreipus taip ar anaip, supriešinus su vienokiomis ar kitokiomis tiesomis, ar apribojimais. Jeigu idėja nesugriūna per pirmas kelias savaites įvairių mąstymų ir bandymų, tuomet galima pradėti ją judinti ir kurti.
Kaip transkribuojate idėjas į muzikos medžiagą?
Nėra sudėtinga tiesiogine prasme transkribuoti idėją pasitelkus įrangą, mechaniškai, techniškai. Tačiau konceptualiai tai yra įdomus dalykas. Kadangi gero sprendimo šiame reikale neturiu, nuolat veikiu eksperimentavimo principais. Kartais vertimas iš vieno konteksto į kitą vyksta nepaprastai abstrakčiomis formomis. Mūsų kalba tokiuose dalykuose nepaprastai mus riboja. O kartais, paprastu sprendimu gaunasi puikūs rezultatai. Pavyzdžiui, viena kompozicija buvo paremta viena grupinės terapijos sesija, kurioje kiekvienas dialogo žodis buvo viena nata, o kalbėjimas kūrė ritminę partitūrą. Taip verčiau tekstą į natas.
Kaip atrodo Jūsų muzikos komponavimo rutina?
Vieną dieną tai klostosi lengvai, o kitą – sunkiau. Norisi, jog vyktų lengvai ir, kai būna sunku, atrodo, kad kažko trūksta. Sprendimus bekomponuodamas priimu pagal tai, kas veikia, kas tinka idėjai išreikšti. Pats kūrinys nusako pabaigos momentą, bet kartais jis niekada nesibaigia: vis tampai, vis redaguoji, kritikuoji, grįžti atgal.
Stengiuosi kalendoriuje susiplanuoti laiką. Dažnai būtent nustatytas terminas ir lemia proceso pabaigą. Žinau, jog liko tam tikras laiko tarpas, kiek galiu kvailioti, o vėliau reikės visą netvarką sudėti į atliekamą, skaitomą versiją. Galiausiai kūrinys organiškai išsidėlioja jį atlikus scenoje. Nėra plano, ko koncerto metu noriu iš publikos. Publika pati ateina su savo bagažu ir pati susiinterpretuoja. Manipuliuoti publika, galbūt, nėra taip paprasta ir nematau tame prasmės. Kuriu savo muziką, o klausytojas kuria savo santykį su tuo.
Ačiū už pokalbį!
Ona Jarmalavičiūtė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra