12 Gru Stengiuosi išlikti ištikima savo vertybėms. Vaidos Urbietytės pokalbis su kompozitore Juta Pranulyte
Koncertai, projektai, renginiai, festivaliai – jauno žmogaus kasdienybė. Kaip visur suspėti? Kai nori – gali viską. Būtent taip noriu pradėti savo tekstą, kuriame trumpai pristatytsiu šaunios kolegės, kompozitorės Jutos Pranulytės portretą. Gavusi pasiūlymą pakalbinti Jutą, labai apsidžiaugiau, nes savą žmogų pristatyti visuomet įdomu. Šiuo ypatingai darbingu laikotarpiu susitikti ilgam pokalbiui sudėtinga, bet trumpai pasikalbėti visuomet galima.
Nesinori pokalbio pradėti klausimu apie tavo pasirinkimą keliauti muzikos keliu ir pan. Tiesiog šį kartą noriu paklausti apie tavo patirtis tarptautinėse rezidencijose. Ar daug jų teko aplankyti?
Tik prieš metus su trupučiu baigiau kompozicijos mokslus Glazge, taip pat kasmet dalyvauju įvairiuose tarptautiniuose kompozicijos kursuose. Kalbant apie tarptautines rezidencijas, dar neteko lankytis daugelyje – Švedijoje įvyko mano pirmoji. Ši šalis man labai patiko, jaučiu, kad tai tikrai ypatinga aplinka. Ramybė, nuostabi gamta, erdvė mąstyti, kvėpuoti, kurti. Tai buvo tobulas daugelio išsvajotas escape‘as.
Esu tikra, kad sudalyvausi dar ne vienoje ir įgausi daug vertingos patirties. Šiuo metu turi daug įvairių veiklų: kūryba, organizavimas, projektai ir kt. Kaip visur suspėji?
Šiuo metu išgyvenu ypatingą laiką: išėjus iš akademinio „burbuliuko“ (maniau, kad tik trumpam) susidūriau su „tikru“ pasauliu, kuriame kompozicinės žinios retai kam atrodo vertingos ir dažnai nesuprantamos. „Pagal profesiją“ etatinio kompozitoriaus darbo tiesiog nėra. Jei gauni kokius tris užsakymus per metus, tai jau džiugu, bet tai toli gražu nepadengia net ir basic išlaidų. Taigi, kompozicija išlieka labai mielas ir mylimas side job’as. Čia kalbu apie akademinę kūrybą, su populiariąja muzika yra kitaip, bet, deja, šitam, rodos, gebėjimų neturiu – aš gal per rimta.
Tiesa, taip pat nesinori dirbti darbo už 500 eurų, kuriuo visai netikiu. Man labai svarbu darbuotis prasmingai. Etatiniai darbai kultūros (muzikos) srityje Lietuvoje yra prastoki ir kartais stebiuosi, kaip kai kurios įstaigos dar vis yra išlaikomos valstybės 2019-aisiais tikrai nuostabioje šalyje, Lietuvoje. Dažnai pagalvoju, kad geriau tuos pinigus valstybė skirtų kam kitam, pavyzdžiui, mokytojams. Taigi, sukuosi muzikoje: ieškau, stengiuosi išlikti ištikima savo vertybėms, daryti prasmingus ir gražius darbus, ir tikiuosi kada nors atrasti stabilesnį gyvenimo būdą. Nors, galbūt, ir ne, gal mano charakteris diktuoja tokį daugiasluoksnį veikimą.
Papasakok apie savo studijas užsienyje. Ką jos tau davė? Gal gali palyginti kultūrinį gyvenimą Lietuvoje ir Škotijoje?
Glazgas – kultūra kvėpuojantis miestas. Ten nuolat vyksta gausybė koncertų, bet į visus juos nueiti tiesiog neįmanoma. Pamenu, pirmaisiais metais atvykusi iš Lietuvos dar turėjau įprotį nepraleisti vertingų renginių, tačiau greitai supratau, kad fiziškai tai nelabai įmanoma. Jungtinėje Karalystėje taip pat gausu galimybių jauniems kompozitoriams – open call‘ų, konkursų, dirbtuvių. Bene kiekvienas profesionalus orkestras, ansamblis ar muzikinė organizacija (pavyzdžiui, operos teatras, BBC Škotijos simfoninis orkestras, Londono simfoninis orkestras) turi schemą, skirtą jauniesiems kompozitoriams. Kaip ir patys sako – jiems yra garbė prisidėti prie jaunųjų talentų ugdymo. Tad Škotijoje (ir visoje Jungtinėje Karalystėje) susidūriau su gausybe galimybių, kurių Lietuvoje jauniems muzikos kūrėjams dažnai trūksta. Retas profesionalus muzikos kolektyvas atsiveria nepatyrusiems kūrėjams. Nors tiesa, Lietuvos teatrai jau kuris laikas kaip yra atvėrę duris jaunoms idėjoms.
Bet, visgi, šiandien, kaip ir daugelis mano kartos kūrėjų, jau nemąstau vien Lietuvos ribose. Europoje ir pasaulyje gausu labai įdomių renginių ir bendradarbiauti norinčių atlikėjų, kūrėjų bei organizacijų.
Aplinkui visko vyksta tiek daug, tempai beprotiški, tarsi labai paprasta „išnykti“ toje masėje. Kaip išlikti savimi?
Stengiuosi nuolat būti veiksme, domėtis tuo, kas vyksta aplinkui ir ten dalyvauti. Taip geriau suprantu, kokiame lauke veikiu, kokiame kontekste esu. Galvoju, kad kartais pavyksta užčiuopti išskirtinius savo gebėjimus ar patirtis, bet pasigilinusi nuolat atrandu gausybę panašių minčių ar praktikų. Sunku kalbėti apie unikalumą, manau, man tai dar labai tolima. Kūryboje, tikiuosi, kad unikalumas susiformuos su laiku, patirtimis, branda. Dabar vis dar ieškau, bandau vis ką nors naujo, tad dažnai mano kūriniai labai smarkiai vienas nuo kito skiriasi. Bet visi išlieka man labai artimi.
Kur semiesi idėjų kūrybai?
Kiekvieną kartą vis kitaip. Kartais tai – instrumentai, jų savybės, galimybės, reikšmės, kartais atlikėjai, kartais žmonės, su kuriais dirbu. Vokalinėje muzikoje – tekstas. Kartais nutinka taip, kad kyla muzikinė idėja, kuria galiu išsakyti savo mintis, pykčius ar džiaugsmus. Pavyzdžiui, dabar mąstau, kad reikėtų sukurti ką nors apie medkirčius.
Man visuomet smalsu pasižvalgyti po jaunų kūrėjų veiklas. Kas šiuo metu atima daugiausiai laiko? Kas artimiausia, mieliausia širdžiai?
Su bendraminčių komanda šiemet įkūrėme „Muzikalkę“ – muzikos kūrybos ir improvizacijos mokyklą. Šiame darbe matau labai didelę prasmę. Jaunus žmones mokome laisvės, kūrybos, improvizacijos, supažindiname su šiandienos kultūros reiškiniais ir kūrėjais. Čia keliauja daug mano (kūrybinių) minčių ir energijos.
Taip pat prisidedu prie festivalio „Muzikos ruduo“ organizavimo, ruošiame „Druskomanijos“ festivalį, turiu kelis projektus, kuriuos vykdau ir jau planuoju naujus. Taip pat kūrybiniai darbai, kuriems taip pat skiriu daug laiko.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu kuo daugiau kūrybinių idėjų!
Vaida Urbietytė
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra