Ona Jarmalavičiūtė. Ne ornitologas, o paukštis. Interviu su kompozitoriumi Jonu Jurkūnu

10 Gru Ona Jarmalavičiūtė. Ne ornitologas, o paukštis. Interviu su kompozitoriumi Jonu Jurkūnu

Skirtinguose kūrybos sluoksniuose veikiantis kompozitorius Jonas Jurkūnas kuria tiek akademinę, tiek populiariąją, tiek taikomąją muziką teatrui bei kinui. Kompoziciją jis studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vytauto Barkausko klasėje, magistro studijas tęsė pas Rimantą Janeliauską, o doktorantūrą – pas Ričardą Kabelį. Vėliau elektroakustinės ir instrumentinės kompozicijos studijas gilino Liono nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje. Kompozitoriaus muzika artima minimalizmui ir naujojo tonalumo estetikai. Jis dažnai dirba su paprastomis garsinėmis medžiagomis, pulsuojančiais ritmais, nuolat ieško naujų arba pamirštų tembrų. Šias strategijas autorius dažnai derina su eksperimentine ar klubine elektronika, ambient stilistika, populiariosios, džiazo ar romantizmo muzikos elementais. Pokalbyje Jonas Jurkūnas, pasitelkdamas dailės metaforas, pasakoja apie savo kompozicinio proceso sandarą ir kūrybos prasmę.

Ar Jūsų kūrybiniame procese yra pasikartojantys veiksmų modeliai?

Pasikartojantys modeliai yra tokie, kad dažnai vėluoju (juokiasi). Muzikos medžiaga kartais per daug įtraukia ir norisi padaryti daugiau, negu yra laiko. Tuomet tenka grįžti ir kažką keisti. Žinau, jog kai kurie kolegos dirba taip, jog pirma sugalvoja viso kūrinio struktūrą ir tuomet belieka ją išskleisti ant popieriaus. Man taip kurti nesigauna.

Mano procesas chronologiškai susideda iš kelių modelių. Pirminės kūrinio atsiradimo priežastys būna įvairios. Dažniausiai susitarimas, užsakymas. Jeigu kilusi idėja nesusijusi su užsakymu ir neturi perspektyvos kažkur suskambėti, aš ją įdedu į idėjų aplanką ir gal kada nors prie jos grįžtu. Kartais pasiduodi tam kūrybiniam atsitiktinumui, kažkas šauna į galvą, kažką išgirsti mieste ar per radiją. Šioje kūrybos proceso stadijoje reikia šiek tiek užjautrinti visas klausymo antenas, bandyti pagauti tai, kas yra aplinkui.

Būna, kad negaliu paaaiškinti, kaip idėja gimė. Tarkime, pavasaris, klegantis paukštis, kojų dundesys per medines grindis duoda pradinį impulsą. Tai gali būti atsitiktinumai arba ankstesnės idėjos, kurios persekioja, nes niekada negavo progos būti įgyvendintos iki galo.

Muzika man yra tikėjimas. Kuo tiki gyvenime, tokia ir muzika gaunasi, tokią ją ir rašai, jeigu esi nuoširdus. Tikėjimas formuojasi į tam tikrą sistemą. Gali sekti paskui idėjos srautą ir prieiti kažkokią kryžkelę, o sistema padeda apsispręsti. Sistema mano kūryboje dažniausiai yra garsynas. Sumodeliuoju jį kompiuteriu, kaip konkrečią muziką. Kuriu iš įrašytų garsų, o ne notuotos muzikos. Pasidarau elektroninį modelį, kuriame atsispindi tembrai, energetika, sąskambiai. Labai lengvai gali prisikarpyti, dirbti su gyvais garsais. Iš to atsiranda ir komponavimo technika. Labai intensyvaus montažo metu pradinė medžiaga gali būti išskaidyta per visą kūrinio lauką, įvairiomis trukmėmis, naudojama augmentacija, diminucija, retrogradai, inversijos, srautai… Vėliau gali ją transkribuoti į abstrakčią intrumentinę muziką. Su vienais ar kitais nuostoliais, nubyrėjimais. Sustoji tuomet, kai pats džiaugiesi savimi ir rezultatu. Aišku, atlikus gyvai kūrinys gali nesuskambėti taip pat, kaip programoje. Gyvi žmonės groja kitaip. Kompiuteris viską kampuotai įspaudžia į sekundes, o gyvenimo į tokias kategorijas neįsprausi.

Kitas etapas – išdaila. Nebūtinai jos reikia. Čia muziką galima palyginti su tapyba – yra labai detali tapyba, kur visas miškas išpaišytas, visos eglutės, visi spygliai išpaišyti. Gali būti labai realistinė tapyba, o gali būti piešiama su labai dideliu, stambiu teptuku. Arba labai iščiustytas kontrapunktas ir blizganti orkestruotė, arba netašyti kampai, grubi faktūra, palikti atviri galai. Būna ir primityvistinis menas. Išdaila muzikoje ne visada yra reikalinga.

Minėjote, jog idėjos gimsta nebūtinai garsinės – labiau kaip asociacijos, vaizdai. Kaip vyksta jų transkribavimas į muzikos kalbą?

Davidas Langas yra pasakęs: „Jeigu galėčiau žodžiais išreikšti tai, ką noriu, aš nerašyčiau muzikos. Muziką rašau dėl to, kad tai yra vienintelis būdas kalbėti apie man rūpimus dalykus. Aš negaliu to žodžiais išreikšti, negaliu nupiešti.“ Sunku pasakyti, kaip transformacija į garsą vyksta. Tikriausiai ir rašytojas nepasakys, kaip jis dėlioja žodį po žodžio. Galbūt proceso ir nėra – sėdi ir darai. Abstraktūs dalykai gali realizuotis, idėjos gali vaikščioti tarp medijų. Su tam tikrais praradimais arba su kūrybiniu požiūriu galima migruoti iš vienos meno rūšies į kitą. Tai yra pakankamai sudėtinga ir nežinau, ar visada atspindi esmę. Geriau apie tai negalvoti, ypač jeigu nesi ornitologas, o labiau paukštis (juokiasi). Jeigu paukščio paklausi, kaip jis čiulba, jis tikrai nepasakys.

Kokias tendencijas įžvelgiate šiandienos muzikos pasaulyje?

Manau, jog šiandieną mes gyvename vizualioje kultūroje, bendraujame daugiau vaizdais, negu garsais. Mūsų smegenys yra taip sulituotos, kad vaizdas mums atrodo nepavaldus laikui, vienalaikis įvykis. Vaizdais komunikuojame greičiau, nes juos galime greičiau įsisavinti. Polinkis link vizualumo yra juntamas ir muzikoje. Pati muzika vizualėja ir atlikimo, ir jos suvokimo prasme. Žymiai lengviau sujungti skirtingas meno šakas ir hibridizuoti kūrybą.

Yra teorinis kompozicinio proceso skirstymas į prekompoziciją, kompoziciją ir postkompoziciją. Ar Jūs galėtumėte taip suskirstyti savo procesą?

Būtų gerai sugebėti gyvenimą ir kūrybą išdėlioti į tokius stalčiukus. Iš tiesų tai yra labai sunku. Yra kompozitorių, kurie kuria tokiais etapais. Viena vertus, taip yra lengviau, kita vertus – sunkiau. Vienas iš mano profesorių, Rimantas Janeliauskas, ne kartą sakė, kad reikia gerbti ir patį garsą. Kada jis atsigula ant popieriaus, tu jam suteiki šansą egzistuoti ir kartais jis pradeda diktuoti savo sąlygas. Galima sakyti, jog turiu savo bendrą suvokimą, sistemą arba kodeksą.

Mano nuomone, gali ruoštis ir prekomponuoti kiek nori, bet pats garsas kartais nusprendžia, kaip jis nori gyventi. Dažnai galvoju, jog dabar aš „sukalsiu“ struktūrą ir ją įgyvendinsiu. Nori, nenori, vistiek tikrovė pradeda keistis. Iki galo bandau išlikti nuoširdus sau.

Kai analizuoji jau sukurtą kompoziciją, ji atrodo tokia paprasta, tokia lengva suimituoti. Ji turi griežtą struktūrą, akivaizdžias sąlygas, organizaciją. Tačiau kūrinyje yra posūkis, kabliukas, kuriame slypi muzikos gyvybė ir ji netelpa į tą sistemą, yra už jos ribų.

Net ir po premjeros kūrinys nebūna iki galo pabaigtas, nepadėtas taškas. Gyvenimas dėlioja tuos taškus. Vertinu kolegas, kurie sugeba grįžti prie senų kūrinių, pripažinti klaidas. Tačiau aš taip nedarau. Juk kiekviename kūrinyje slypi ilgai šlifuotas judesys, o visos klaidos ir nelygumai yra estetikos dalis.

Kaip formavosi Jūsų braižas ir kito Jūsų santykis su muzikos komponavimu?

Studijų metais mano komponavimas buvo paprastas, studentiškas. Tai tokia stadija, kai komponavimas lyg ir yra tavo profesijos dalis, tačiau labai nereguliari, labiau primenanti hobį. Pasineri į studentiškus malonumus, imi iš gyvenimo viską, ką jis tuo metu siūlo. Komponavimas priklauso nuo „sportinės“ formos. Jeigu reguliariai tuo užsiimi – gali reguliariai gerai rašyti, o jeigu prisėdi tik kartą per mėnesį – forma bus blogesnė. Aišku, yra biologinės ribos, kiek galima kokybiškai sukurti muzikos. Reikia pailsėti, pailsinti ausis. Aš einu fotografuoti, tuo metu kiti smegenų centrai dirba. Po kažkiek laiko galiu vėl grįžti prie muzikos.

Koks Jūsų santykis su kūriniu?

Santykis su kūriniu gali būti intymus: suteiki jam asmeniškas reikšmes, prasmes, kurias po to paleidi į pasaulį ir jos gyvena savo gyvenimą. Kūrinys gali būti ir savotiška laiko dokumentacija: klausydamasis grįžti į tuos metus, kada kūrinys buvo sukurtas.

Pats komponavimo procesas turi ypatingą reikšmę: kuriant man lengviau ant dūšios. Kažką sukuri ir atsiranda stebuklėlis kažkoks: anksčiau nebuvo, o dabar yra. Iš viso pasaulio, visos visatos atomų kombinacijų sukūrei tai, ko dar nebuvo.

Ar siekiate kažkaip paveikti klausytoją?

Nesakyčiau, kad tai būtų poveikis, kaip kažkokia manipuliacija. Nors būna, kad filmo režisierius reikalauja muzikos, nuo kurios žiūrovai verktų. Aš atsakau – gerai, bus! Poveikis klausytojui yra kūrinio dalis, savotiškas žaidimas, mainai. Kūryba – tarsi išsiųstas kompozitoriaus laiškas. Mes visi esame sujungti muzika, tuo, jog galime ją priimti ir jos atspindžius suprasti.

Ar yra Jūsų darbe rutinos?

Aišku, kad yra. Kasdieną kovoju su rutina, kuri skverbiasi ir viską bando surėdyti savaip. Iš visų jėgų bandau tam priešintis ir dažnai pralaimiu. Stengiuosi susiplanuoti laiko kūrybiniam darbui ir siekiu jį maksimaliai išnaudoti. Dažnai nepavyksta dėl rutininių dalykų. Būna, paskambina kas nors ir po pokalbio praeina dvidešimt minučių, kol vėl susikaupiu kūrybai. Arba pradedu eksperimentuoti ir idėjos įgyvendinimo kelias ima įdomiai vingiuotis. Einu juo ir žiūriu, kur tai gali nuvesti. O jei kelias buvo klaidingas, tenka grįžti ir pradėti viską iš naujo. O tuomet nebelieka jėgų pradėti iš naujo arba laikas baigėsi. Ko gero tai yra amžinas žmogiškas siekis – suvaldyti laiką.

Kaip žinote, kad kūrybinis procesas baigėsi?

Jeigu struktūra yra įsiskverbusi į visas detales ir skaidri, kas yra mano siekiamybė, tai jau iš anksto turėtų būti aišku, kada kūrinys baigiasi. Reikia atidžiai stebėti, kada muzika pradeda pati save „valgyti“ ir neleisti tam vykti. Taip pat yra struktūros, idėjos, konceptualūs sprendimai, kurie nulemia. O kartais ir emociniai arba neracionalūs dalykai, kai bandai tą išbaigtumą išjausti. Tai diskusija tarp racionalaus ir emocinio prado. Vieno recepto nėra. Gali būti taip, kad ir išoriniai veiksniai nulemia, kada reikia tašką padėti, pavyzdžiui, kai priartėja terminas. Kada deimantas tampa nušlifuotas? Kuomet yra visi kampai ir jais visais yra atspindima šviesa. Po to belieka, kaip Mikelandželas sakė, iš marmuro gabalo išlaisvinti skulptūrą, kuri jau yra jame.

Kaip Jūs suvokiate įkvėpimą?

Įvairiai. Iš niekur staiga šauna mintis ir bandai ją „uždaryti į eilėraščio narvą“, cituojant A. Baltakio eiles. Jeigu atsimeni, gali prie jos grįžti. Būna, kaip kėkštas, sėklų prisėji, pamiršti kur kas įdėta ir po to nebepavyksta grįžti. Įvairių užrašų, garso įrašų stalčiuose yra sukaupta labai daug. Reikia papildomo laiko visa tai inventorizuoti. Įkvėpimas paprastai būna visiškai atsitiktinis, jis gali aplankyti, kai esi kūrybinėje neviltyje. Staiga – ba-bach, sprendimas ateina, „labas, aš sprendimas, važiuojam!“

Įkvėpimas yra vienas žodis, bet jam tūkstančiai vardų. Jis gali būti visoks. Kartais įkvėpimą galima suformuoti iš vidinio užsispyrimo. Tai kainuoja laiko, jėgų, bet jeigu tiki, tai įmanoma. Savo arba kitų gyvenimo kelio fiksavimas irgi gali duoti įkvėpimą arba kūrybinį impulsą. Arba reakcija į kažkokį kitą kūrinį, replika, polemika, diskusija.

Kaip ruošiate savo smegenis, jog jos kultyvuotų idėjas?

Baltas lapas gali būti gąsdinantis dalykas. Bet yra išbandytų technikų, kaip tai apeiti. Kaip yra teorija, kad ateiviai negrobia žmonių, kurie netiki ateiviais – baltas lapas neegzistuoja tiems žmonėms, kurie netiki balto lapo baisybe. Galima save apgauti ir sakyti, „ne, ne, aš dabar nerašau, aš čia tik šiaip pasiėmiau rašymo priemonę, čia baltas lapas, žiūrėsiu televizorių ir ranka pati kažką rašys“. Kita vertus, gal tas baltas lapas kažką tau sako. Galbūt dabar reikėtų pabūti su tuo baltu lapu kurį laiką. Gal jis ne be priežasties yra baltas. Gali pasigerėti jo baltumu ir duoti jam pabūti baltu kurį laiką. Galbūt tame baltume galima įžiūrėti kažką.

Kaip Jūsų kūryboje pasiskirsto cikliškumas ir linearumas?

Muzika yra laikui pavaldus dalykas. Tradiciškai ji skleidžiasi laike. Kurdami mes turime kompoziciją už laiko ribų. Tai reiškia, kad galime grįžti į kūrinio pradžią ir ten kažką keisti, tada keisti pabaigą ir taip atsiduriame amžinoje laiko kilpoje. Aš manau, kad kūrinio cikliškumas yra susijęs su buvimu už laiko matmens kuriant tą kūrinį.

Taip pat pastebėjau, kad yra cikliškumas tarp kūrinių. Vienas kūrinys yra sąlyga kitam kūriniui atsirasti. Jie atsiranda iš medžiagos, kaip remiksas, ar parafrazė. Tarytum matrioška ar to paties kūrinio rekompozicija, tačiau visą laiką su kryptimi aukštyn. Tai organiškas procesas, kuomet iš gilės išauga ąžuolas. Cikliškumas tame, jog viskas yra natūralu ir visą laiką persipynę. Tiesioginis perimamumas iš kūrinio į kūrinį būna segmentais. Taip tikrai yra.

Kartais jaunystėje gimsta idėjos, bet dar nesupranti, ką su jomis daryti. Kaip bebras esi prikaupęs visokių šakalių, idėjų, nesirealizavusių dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tik kaip toliau tos idėjos galėtų gyventi – nežinai. Yra tik idėjų gumulas kažkoks. Kai praeina daug laiko, atsidarai tą stalčių, žiūri į tas senienas ir tarp idėjų staiga randi vieną, kurios anksčiau nesuvaldei ir neperpratai, o dabar viskas aišku. Tokiems dalykams reikia suteikti laiko ir erdvės subręsti. Galbūt tada smegenų pritrūko, jog tai idėjai duočiau šansą. Dabar gal irgi trūksta smegenų kažkam, ką kursiu ateityje.

Ačiū už pokalbį!

Ona Jarmalavičiūtė
Lietuvos muzikos antena