Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Šiuolaikinės muzikos lapkritis Kaune. Iš arti

06 Gru Aušra Strazdaitė-Ziberkienė. Šiuolaikinės muzikos lapkritis Kaune. Iš arti

Kauno gyvenimui festivalis „Iš arti“ yra ypatinga, neatskiriama rudens tradicija, laukiama šiuolaikinę muziką mėgstančių melomanų, kurių gyvenimas festivalio savaitę teka visai kitokiu ritmu. Tradicija jau tapo, kad atidarymo ir uždarymo koncertuose skamba orkestro muzika, o tarp jų – įvairioms kamerinėms sudėtims ir įvairiems skoniams skirti koncertai, kuriuose groja tiek lietuvių, tiek užsienio atlikėjai, skamba lietuvių autorių premjeros. O premjeros – tiek brandžių, seniai pripažintų autorių, tiek naujų, kuriems festivalis tampa savotišku tramplinu į sceną.

Jau trejus metus prieš festivalį „Iš arti“ skamba sakralinės muzikos premjerų koncertas, kuriame – kauniečių kompozitorių kūriniai. Būtina paminėti ir kitą projektą – koncertų bažnyčiose ciklą „Motetų vėrinys“, dedikuotą Juozo Naujalio 150-osioms metinėms, kuriame skambėjo ir šiuolaikiniai choriniai kūriniai.

Kaip visada spalvingas „Iš arti“ festivalis pristatė du orkestro muzikos vakarus – su solistais Motiejumi Bazaru ir violončelininku Mindaugu Bačkumi, du subtilius kamerinės muzikos koncertus, radikalų lenkų koncertą ir ekologiškus švedus su puikiąja Karin Lovelius. Net sunku būtų išskirti, kuris koncertas buvo pats puikiausias. Šio festivalio naujiena – konkursai „SymphoChance“ ir „ChamberChance“, lietuvių ir užsienio autorių kūriniams simfoniniams orkestrui ir kamerinei muzikai. Laimėtojų – Ryčio Mažulio ir Lino Rupšlaukio kūrinių premjeros buvo atliktos festivalio koncertuose. Apskritai, festivalyje vyravo gamtos tema, labai įvairiai ir skirtingai interpretuota kompozitorių ir atlikėjų.

„Mašinos ir šokiai“ – taip festivalį lapkričio 16 d. Kauno filharmonijoje energingai pradėjo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistas M. Bazaras ir dirigentas Martynas Staškus. Koncertą vedęs 75-metį šiais metais švenčiantis kompozitorius Giedrius Kuprevičius šmaikščiai pranešė, jog dirigentas M. Štaškus šiais metais mini savo 50-metį, o kartu švenčiamas ir Juozo Naujalio bei Eduardo Balsio jubiliejus. Iš tiesų gera kompanija – galima tik pritarti G. Kuprevičiui.
Ne mažiau gera buvo ir visa kita koncerto „kompanija“ – Jonas Jurkūnas, Maurice‘as Ravelis, R. Mažulis, G. Kuprevičius ir Michaelas Nymanas.
Kompozitoriaus J. Jurkūno penkių dalių (1. Robots; 2. Petals; 3. Ghost in the Machine; 4. Cyclic Waves; 5. Scrapheap Tornado) kompozicija „Robotai ir žiedlapiai“ (premjera, 2016–2019) buvo sukurta kaip doktorantūros meno projekto kūrybinė dalis. Autorius prisipažino, jog jį įkvėpė György Ligeti koncertas fortepijonui (o kartu – G. Ligeti asketiškas santykis su muzikine medžiaga), M. Bazaro atlikėjiškas daugiabriauniškumas ir jų abiejų simpatijos Franco Zappos kūrybai (taigi – pankiškai popsuojantis skambesys). Jau kelerius metus bendradarbiaujantis su M. Bazaru J. Jurkūnas liko labai patenkintas premjera – solistas ne tik meistriškai viską atliko, bet ir sugrojo fantastišką kadenciją, kuriai autorius pateikė tik „provokuojančias grafinės notacijos gaires“. M. Staškaus diriguojamas orkestras nuostabiai susiliejo su orkestru ir net Kauno filharmonijos salės erdvė sukūrė idealų fortepijono ir orkestro skambesio balansą.
Paklaustas apie jo santykį su fortepijonu ir orkestru, J. Jurkūnas pastebėjo, jog kiekviena karta ieško savito santykio su simfoninio skambesiu, tą stengiasi daryti ir jis pats. Jam simfoninis orkestras – savotiškas laikmečio veidrodis. O jo paties simfoninės muzikos skambesiui įtakos turi daugybė kitų jo kuriamų muzikų – elektra, kinas, teatras. Nors kompozitorius – ne pianistas, jo santykis su fortepijonu netgi intymus: dėka žmonos Agnės Jurkūnienės – pianistės, koncertmeisterės, pedagogės, jis puikiai susipažinęs su fortepijoninės muzikos repertuaru, turi daug artimų bičiulių pianistų. Gražus sutapimas – toliau koncerte skambėjo M. Ravelio, kurio Koncerto fortepijonui G-dur antrosios dalies anglų rago solo – vienas iš J. Jurkūno muzikinių epizodų TOP 10. Tad ir savo koncerto trečioje, lėtojoje dalyje jis panaudojo šį solo primenančius anglų rago solo fragmentus.
Vienas mėgstamiausių dirigento M. Staškaus kūrinių – M. Ravelio „La valse, poème chorégraphique pour orchestre“ (1919) nukėlė klausytojus visu šimtu metų atgal (šis kūrinys – seniausias festivalyje). Kūrinys, sukurtas kaip baletas, užkariavo scenas kaip koncertinė pjesė. Po Pirmojo pasaulinio karo parašyta kompozicija kitaip atstovavo koncerto temą „Mašinos ir šokiai“ – nors pats Ravelis neigė daugelio girdimas aliuzijas į tragiškas karo pasekmes ar mirties ir gyvybės šokį, būtų sunkoka kitaip vertinti šį kūrinį ir šiandien. Galingame, viską nušluojančiame šokyje ir šiandien matėsi karo mašina, šmėkla – kitaip persirengusi, bet ne mažiau bauginanti ir, deja, per šiuos šimtą metų ne tik niekur nedingusi, bet ir vis labiau šiepianti dantis.
Šiame koncerte suskambo ir vieno ryškiausių lietuviškos šiuolaikinės muzikos kūrėjų, R. Mažulio kompozicija simfoniniam orkestrui „Ex Machina“ (premjera, 2019). Šioje programoje jis – specialaus festivalio konkurso „SymphoChance“, skirto naujo simfoninio kūrinio sukūrimui, nugalėtojas. „Ex Machina“ – itin mažuliškas opusas, nuostabiai išspalvintas M. Staškaus diriguojamu Lietuvos valstybinis simfoninis orkestru.
G. Kuprevičius klausytojams pristatė unikalią savo kompozicijos „Simfonija be fortepijono“ (1970–2019) istoriją – pasirodo JAV melomanams taip patiko jo Sonata fortepijonui nr. 20, jog jie kreipėsi į kompozitorių, teiraudamiesi apie orkestrinę šios sonatos versiją. Nors buvo skelbiama, kad kompozitorius „nupūtė“ dulkes nuo beveik prieš pusę amžiaus sukurto kūrinio ir 2018 m. instrumentavo sonatos muziką, nuostabus trijų dalių (idėjos – darbas – rezultatai) simfoninis kūrinys suskambo itin gyvai, energingai ir šiuolaikiškai.
M. Nymano Simfonijos nr. 8 „Water Dances“ pirma dalis tapo tikru koncerto desertu – fantastiška muzika, šokis, atliekamas fantastiškų atlikėjų – dievaži, salė lingavo sekdama ritmą. Peterio Greenaway‘aus 1984 m. dokumentiniui filmui „Making a Splash“ apie sinchroninį plaukiojimą sukurtą muziką autorius vėliau išplėtė iki aštuonių dalių koncertinio kūrinio fortepijonui ir orkestrui. M. Bazaras buvo nuostabus, orkestro muzikai akivaizdžiai mėgavosi atliekama muzika, o dirigentas M. Staškus beveik šoko!

Lapkričio 17 d. koncerto „Apie jūrą, paukščius ir jausmus“ programoje skambėjo kamerinės muzikos ansamblio „Musica humana“ muzikų Roberto Beinario (obojus), Algirdo Vizgirdos (fleita), Evaldo Petkaus (violončelė), Gedimino Kviklio (klavesinas, vargonai), vokalinio dueto „Cantus Coronatus“ (Simona Liamo ir Nora Petročenko) bei pianistės Birutė Asevičiūtės atliekami kūriniai. Šiame koncerte ypač aiškiai atsispindėjo pagrindinė festivalio tema – gamta. Plačioje, įvairialypėje programoje skambėjo latvių (Egīlio Straumes „Pro memoria „Estonia“ fleitai, violončelei ir klavesinui, Pēterio Vaski „Pieskrieni“ obojui solo (1982), esto Peeterio Vähi „Pastoral of Computerized World“ fleitai, violončelei ir fortepijonui (arba klavesinui) (sukurtas UNESCO 50-čio minėjimui 1995 m.) bei lietuvių kūriniai – Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Nubudimas“, Algimanto Kubiliūno vokalinis ciklas „Žemės diena“ (premjera), Loretos Narvilaitės diptikas sopranui, fleitai, obojui, violončelei ir fortepijonui „Rytas virš jūros“ (Antano A. Jonyno ž., premjera), „Nakties žingsniai“ (Leonardo Gutausko ž.), Zitos Bružaitės „Mirusios kopos“ (premjera). Koncerto pabaigoje nuskambėjo Algirdo Martinaičio 1982 m. sukurta, meldimo pilna kantata-koncertas „Cantus ad futurum“ – naujai sukrečianti ir bauginanti.
Didžiojoje filharmonijos salėje atliekami tokio subtilaus skambesio kūriniai atitolo nuo klausytojo, o ir kompozicijų temos buvo skausmingos, bauginančios, raginančios permąstyti, ką veikiame ir ką prarandame. Gal dėl salės erdvės, gal dėl kūrinių aštraus subtilumo, o gal dėl skambesio gylio koncertas buvo kupinas vienišumo, liūdesio ir praradimo jausmo.

Vėl kitokia buvo lapkričio 19 d. programa „Muzika septyniems“, kuriame grojo du Kauno kamerinės muzikos kolektyvai – Kauno styginių kvartetas (Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė) ir Kauno fortepijoninis trio (Lina Krėpštaitė (fortepijonas), Indrė Andruškevičiūtė (smuikas), Asta Krištaponienė (violončelė)).
Tarsi pažadas į jaunųjų muziką, koncerto pradžioje suskambo septyniolikmečio Dmitrijaus Šostakovičiaus dar studijų metu sukurtas Fortepijoninis trio nr. 1 op. 8, 100-etį mininčio E. Balsio „Habanera“ iš muzikos Vytauto Žalakevičiaus filmui „Adomas nori būti žmogumi“ (1959) ir Klauso Ferretti 2018 m. styginių kvartetui aranžuota Johno Lennono ir Paulo McCartney daina „Things We Said Today“.
Jurgis Kubilius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Vaclovo Augustino kl.) studijuojantis kompozitorius, jau žinomas publikai iš tarptautinio chorinės kūrybos konkurso „Vox Juventutis“, kuriame 2018 m. dalyvavo su kompozicija „Sofijos sapnas“, o 2019 m. laimėjo antrą vietą su kūriniu „Pavasario madrigalas“. Taip pat šis autorius talkina pristatydamas Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ programas. Jo debiutas festivalyje „Iš arti“ – „Quatuor de Pascal“, kurią atliko Kauno styginių kvartetas. Tai – subtilus, mielas ausiai kūrinys, vertai įsiliejantis tiek į festivalio programą, tiek į Kauno styginių kvarteto repertuarą.
Kita premjera, kurioje apsijungė Kauno styginių kvartetas ir Kauno fortepijoninis trio – trimito virtuozo Lino Rupšlaukio „Oumuamua“. Jo kūrinio idėja nugaėljo šį pavasarį festivalio „Iš arti“ organizuotame konkurse „Symphochance & Chamberchance“. Kompozitorių įkvėpė Saulės sistemos tarpžvaigždinis objektas – sistemą praskridęs asteroidas, kurio pavadinimas sudarytas iš havajietiškų žodžių junginio „oumuamua“. Kūrinį pristatė ir dirigavo pats autorius. Mane pakerėjo ir kūrinio idėja, ir jo skambesys, žadantis ne grėsmę, o žinią, gerą naujieną.
Koncertą baigė visus sužavėjusi Ellen Taaffe Zwilich kompozicija „Septetas“ (2008) fortepijoniniam trio ir styginių kvartetui, nuo kurio ir buvo pradėta komponuoti koncerto programa. Jį Lietuvos klausytojams pristatyti sumanė pianistė Lina Krėpštaitė.
E. T. Zwilich – vyresnės kartos kompozitorė, kaip ir A. Kubiliūnas šiais metais švenčianti 80-metį. Ji laikoma viena grojamiausių ir populiariausių JAV gyvų kompozitorių, yra pirmoji JAV kompozitorė moteris, kuriai 1983 m. skirta Pulicerio premiją už muzikinę kūrybą – kompozitorei šį prestižinį apdovanojimą pelnė Simfonija nr. 1 (Three Movements for Orchestra) (1982). Nuo 1943 m. skiriama Pulicerio muzikos premija tik aštuonis kartus buvo paskirta moterims.
Nuo pat pirmų taktų įtraukiančia ir nepaleidžiančia „Septeto“ muzika žaidė tai trio, tai kvartetas, tai pilna septeto paletė, tai išsiskiriantys solistai. Kauno fortepijoninis trio ir Kauno styginių kvartetas yra idealūs partneriai šiam kūriniui – stiprios, talentingos asmenybės, perteikiančios muzikos prasmę ir, pagal autorės sumanymą, kūrinyje būnantys tiek virtuoziškais solistais, tiek jautriais partneriais. Jautrus, subtilus abiejų ansamblių atlikimas, puiki muzika tiesiog vainikavo koncerto programą.

Po ausį glostančių styginių lapkričio 20 d. programa „Įelektrinta muzika su Kwartludium“ buvo kaip stipraus vėjo gūsis galvai. Kaip buvau pasiilgus tokios muzikos! Mane gerai nuteikė vien laidų kiekis ant žemės, o kur dar mušamųjų (liečiamųjų, braukiamųjų) instrumentų gausa! Ir nors Mažoji filharmonijos salė nebuvo pilna klausytojų, ji buvo kupina tos ypatingos „Kwartludium“ atliekamos muzikos, tad visi klausytojai buvo tiesiog transe – tai buvo daugiau, nei buvo galima tikėtis. 2002 m. susikūręs, aktyviai pasaulyje koncertuojantis ansamblis „Kwartludium“, kuriame bendradarbiauja Dagna Sadkowska (smuikas), Michałas Górczyńskis (klarnetas, bosinis klarnetas), Pawełas Nowickis (mušamieji) ir Piotras Nowickis (fortepijonas), atlieka naujausius kūrinius, sukurtus būtent tokiam instrumentų sąstatui ir improvizacinę muziką, jų repertuare – grafinės ir intuityviosios muzikos kūriniai.
Ansamblis, skelbiantis, jog groja naujausius kūrinius, iš tiesų pristatė kompozicijas, sukurtas per pastaruosius trejus metus ir Giedrės Pauliukevičiūtės kūrinio „Stiklas“ premjerą. Koncerte skambėjo jaunų autorių kūriniai: Wojciecho Błażejczyko „General Theory of Relativity“ (2018) smuikui, kontrabosiniam klarnetui, fortepijonui, mušamiesiems ir juostai; Krzysztofo Woleko „Amplified, What is There?“ (2018) klarnetui, mušamiesiems, smuikui ir fortepijonui; Piotro Peszato „Real life proof“ (2018) klarnetui ir bosiniam klarnetui, vibrafonui, fortepijonui, smuikui, dviejų kanalų garso sistemai ir video projekcijai (video autorius Grzegorzas Martas, teksto autoriai – Błażejus Baueris ir Piotras Peszatas) bei truputį vyresnės kartos kompozitoriaus ir kontrabosininko Tadeuszo Wieleckio „Multiple Image for Ensamble and Clocks“ (2016).
G. Pauliukevičiūtė, gavusi pasiūlymą sukurti kūrinį šiam ansambliui, buvo suintriguota – ji jau kelis metus nekūrė tokios stilistikos muzikos. Ilgokai negalėjusią nutarti, kaip kurs, apsvarsčiusią ne vieną idėją, komponavimo principą, išraiškos priemones, kompozitorę patraukė stiklas. Kaip sakė pati – „jo tiek daug mūsų gyvenime, jis permatomas, tyras, nepastebimas, tobulai švarus, bet tik pakanka keliems lašams nuriedėti ir jis pasikeičia, iškreipia vaizdą… Svarsčiau, kad stiklo simbolis gali vaizduoti žmogaus vidinį pasaulį, vertybes, nuotaikas. Taip mąstydama nutariau garsais kurti savo Stiklo veikėją…“ Premjeros metu girdėjosi, o ir autorė patvirtino, jog „Kwartludium“ įsigilino į visuomet subtilios G. Pauliukevičiūtės partitūrą, išieškojo tembrinius atspalvius ir štrichus ir planuoja šį kūrinį atlikti dar ne kartą.

Nuostabus, bet emociškai sunkus buvo lapkričio 21 d. koncertas „Gamta ir tyla“. Šiame koncerte atlikti kūriniai pagrindinę festivalio – gamtos – temą atskleidė aštriai, nebe romantiškai. Kartu ansamblyje „Mykorrhiza“ grojančius Sareidah Hildebrand (fleita, Švedija), Joakimą Lundströmą (gitara, Švedija), Suranjaną Ghosh (tabla, Švedija-Indija), Mattiasą Rodricką (violončelė, Švedija), Karin Lovelius (mecosopranas, Vokietija-Švedija) suvienijo požiūris į aplinkos ir klimato kaitą.
Idealiai grojantys kartu šie atlikėjai gerai žinomi ir atskirai: įspūdingo tembro K. Lovelius dainuoja įvairių teatrų scenose, šiuo metu yra pagrindinė dramatinio mecosoprano vaidmenų atlikėja Leipcigo operoje. S. Hildebrand ir J. Lundströmsd yra žinomi kaip šeimyninis „Haga Duo“, tablos atlikėja S. Ghosh groja muziką, pradedant indų raga ir baigiant (nebaigiant, tik stabtelint) džiazu, bliuzu, flamenku, opera; o M. Rodrickas dalyvauja įvairiuose kameriniuose ansambliuose.
Programoje ansamblis pristatė tris kūrinius – Andrew Fordo „Nature“, Emmy Lindstrom „Mykorrhiza“ ir – tradiciškai užsienio atlikėjų koncerte – lietuvių autoriaus premjerą: Vidmanto Bartulio „Je suis maitre“.
Koncertą pradėjo Australijos kompozitoriaus A. Fordo kompozicija „Nature“. Stebinančios, giliaprasmės kompozicijos autorius teigia, jog jam žodžiai muzikoje svarbūs, jis nori pasidalinti tekstais, kurie jį vienaip ar kitaip palietė. Tikrai verta įsigilinti į šiuos tekstus dar ir dar kartą (autoriaus puslapyje). Taip pat nuostabu tai, jog nors „Nature“ buvo sukurtas keturiems kolektyvams – „Haga Duo“ ir jų draugams Stokholme bei Sidnėjaus, Dublino ir Oslo ansambliams, pirmieji jį 2019 metų rugsėjo mėnesį atliko K. Lovelius, Haga Duo, M. Roderickas ir S. Ghosh.
E. Lindström – jaunosios kartos Švedijos kompozitorė ir smuikininkė, kurios kūrinio pavadinimu „Mykorrhiza“ pasivadino ir pats ansamblis. Mikorizė – tai augalų šaknų simbiozė su grybais. Šiuo kūriniu kompozitorė ir ansamblis siunčia žinią klausytojams ir pasauliui – apie tarpusavio ryšius gamtoje, o, kartu, ir visoje planetoje.
Kaip „absoliučią nekonfliktybę“ savo kūrinį „Je suis maitre“ („Aš esu tylos valdovas“, pagal Arthurą Rimbaud) pristatė visuomet itin lakoniškas V. Bartulis. Jo pastarieji kūriniai pasižymi unikaliu, užliuliuojančiu skambesiu, ramia tėkme. Rami, santūriai spalvinga kompozicija, regis, natūraliai įsiliejo į bendrą darnos emociją.
Puiku, jog tarp emocionaliai sudėtingų kūrinių atlikėjai darė pertraukėles, pristatė kūrinius, o S.a Ghosh supažindino klausytojus su tablos ypatybėmis, grojimo būdais.

Festivalį lapkričio 22 d. uždarė koncertas „Atspindžiai“, kuriame Klaipėdos kameriniam orkestrui dirigavo „Sinfonietta Rīga“ meno vadovas ir dirigentas Normunds Šnē (Latvija). Koncerto programoje skambėjo lietuvių kompozitorių 2019 m. premjeros – Žibuoklės Martinaitytės, „Sielunmaisema“ (Sielovaizdis) ir Dalios Kairaitytės „Nerimo jūra su EdBa garsų inkrustacijomis“. Taip pat moderni klasika – lietuvio, amerikiečio ir lenko sukurta 9-ame dešimtmetyje: E. Balsio „Jūros atspindžiai“ (1986), Johno Adamso „Shaker Loops I“, (1983) ir Wojciecho Kilaro „Orawa“ (1986). Visuose tokiuose skirtinguose kūriniuose jautėsi tiesiog puikus, subtilus dirigento N. Šnē vadovavimas šiam puikiam orkestrui. Šis vakaras buvo tiesiog nuostabus!
D. Kairaitytės didinga kompozicija „Nerimo jūra su EdBa garsų inkrustacijomis“ puikiu orkestro skambesiu tarsi natūraliai atliepė vienai svarbiausių E. Balsio kūrybos temų – jūrai, ir tapo subtiliu nusilenkimu Mokytojui.
Šis jos kūrinys, minint E. Balsio 100-ąsias metines, nukėlė į kitą simbolinį „nusilenkimą“ E. Balsiui – kuomet, minint jo 75-į 1995 m. sausio 12 d., Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Donato Katkaus, atliko unikalų kūrinį – „Dedikaciją Eduardui Balsiui“ (variacijos E-d-B-a tema). Tuomet tai buvo keturiolikos kompozitoriaus mokinių: V. Bartulio, D. Kairaitytės, G. Kuprevičiaus, Anatolijaus Lapinsko, Vido Ločerio, Lauryno Vakario Lopo, Vytauto Mikalausko, A. Martinaičio, Vaclovo Paketūro, Anatolijaus Šenderovo, Juozo Širvinsko, Jono Tamulionio, Kristinos Vasiliauskaitės ir Audronės Žigaitytės bendras kūrinys. „Dedikacija Eduardui Balsiui“ buvo įtraukta į Lietuvos rekordų knygą kaip kompozicija, sukurta didžiausio autorių skaičiaus. Metams ji „paaugo“ ir 2009 m. nuskambėjo papildyta naujomis variacijomis, kurias sukūrė kiti buvę E. Balsio studentai – Julius Andrejevas, Gintaras Samsonas ir Faustas Latėnas.
Ypatingo subtilumo ir skaidrumo buvo Ž. Martinaitytės „Sielunmaisema“, kurio solo partiją griežė orkestro meno vadovas M. Bačkus. Kūrinį prilygindama būsenai, Ž. Martinaitytė nuostabiai moka sukurti unikalią erdvės atmosferą, garsais ausdamą perregimą garsovaizdį. Autorė jau dešimt metų gyvena Niujorke. Šiemet už kompaktinę plokštelę „In Search of Lost Beauty“ buvo apdovanota geriausio albumo ir geriausio kompozitoriaus kategorijose.
Gerai žinomo autoriaus, taip pat Pulicerio muzikos premijos laureato J. Adamso „Shaker Loops I“ originaliai buvo sukurta styginių septetui 1978 m., o versija styginių orkestrui – 1983 m. Taip pat ši muzika buvo panaudota Barbeto Schroederio filme „Barfly“ (1987), Luca Guadagnino filme „Io sono l‘amore“ (2009) bei kompiuteriniame žaidime „Civilization IV“.
Gerai žinomas dėl savo filmų ir religinės muzikos W. Kilaras, kurio energingą, kintančių ritmų orkestro hitu tapusį kūrinį „Orawa“ tiesiog fantastiškai atliko Klaipėdos kamerinis orkestras. „Orawa“ – vienas iš W. Kilar kompozicijų ciklo, inspiruoto kalniečių folkloro, kūrinių. Viename iš interviu autorius užsimena, jog svajojo sukurti kūrinį, inspiruotą lenkų kalniečių (górale) kapelų muzikos ir jam tai pavyko būtent šiame kūrinyje. Kuklus kompozitorius yra sakęs, jog tai vienas iš tų retų atvejų, kai jis visiškai patenkintas kūriniu.
Nuostabu tai, kad net nežinantys šio kompozitoriaus pavardės, tikrai girdėjo jo muziką. Sukūręs muziką daugiau 130 filmų, jis bendradarbiavo su režisieriais Andrzejumi Wajda, Krzysztofu Zanussi, Romanu Polańskiu, Franciu Fordu Coppola, Jane Campion; sukūrė muziką tokiems filmams kaip „Bram Stoker’s Dracula“ (1992), „The Ninth Gate“ (1999), „The Pianist“ (2002). Jo muzika skamba ir filmo „The Truman Show“ finale.

Ar begalima klausti, kiek geras buvo festivalis „Iš arti“? Dvylika metų festivaliui vadovaujanti kompozitorė Z. Bružaitė yra prasitarusi, kad festivalis jai buvo tarsi mokykla. Ją ji baigė su pagyrimu. Nuo 1997 m. vykstančiam festivaliui vadovavo kompozitoriai D. Kairaitytė, V. Bartulis ir Z. Bružaitė. Kaip teisingai pasakė A. Kubiliūnas, festivalis visada buvo kompozitorių rankose. Šiais metais administracinę darbo dalį Z. Bružaitė perleido energingai ir visapusiškai Andrijanai Filinaitei, kuri, pasak Z. Bružaitės, yra „tas žmogus“. Festivalio kartelė užkelta!

Lietuvos muzikos antena