Algimantas Kubiliūnas. Truputį apie „Iš arti“ ir dar kai ką

03 Gru Algimantas Kubiliūnas. Truputį apie „Iš arti“ ir dar kai ką

Lapkričio 22 d. nuskambėjo paskutiniai XXIII Kauno tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ garsai. Žvelgdami į šio festivalio istoriją, turime pripažinti vieną faktą: visą nueitą kelią, nuo 1997 m., festivalis išlaikė starto (pirmojo festivalio) deklaruotą kryptį: tarptautinis, šiuolaikinės muzikos (nuo XX a. muzikinės kūrybos iki šiandieninio avangardo), ženkli festivalio koncertų programos dalis – lietuviška muzika (lietuvių klasikų ir šiuolaikinių kompozitorių kūriniai) ir nesileidžianti festivalio koncertų tiek atlikimo, tiek programų kokybės kreivė.

Manau, kad pastarasis festivalis yra šios kreivės pakilime. Mano įsitikinimu – vienas geresnių „Iš arti“ istorijoje. Apskritai, šis festivalis – vienas sėkmingiausių viešųjų kultūrinių LKS Kauno skyriaus sumanytų ir įgyvendintų projektų. Gimęs 1997 m. kompozitorės Dalios Kairaitytės iniciatyva (tuomet ėjusios LKS Kauno skyriaus vadovės pareigas) ir iki šiol išlikęs kompozitorių rankose, pateisino visų visus lūkesčius.

Pradžiai priminęs festivalio veidą, toliau nesileisdamas į jokius vykusių festivalių ir jų koncertų palyginimus, vertinimus ir nieko neanalizuodamas, o tik kaip klausytojas, kaip muzikas ir kaip kompozitorius, remdamasis kai kuriais pavieniais festivalio faktais, noriu pasidalyti bendro pobūdžio mintimis, kurias provokuoja šis renginys.

Kiekvieną rudenį nekantraudamas laukiu festivalio „Iš arti“ koncertų, vildamasis išgirsti kažką naujo, netikėto. Manau, kad taip jaučiasi visi muzikos mylėtojai – šio festivalio koncertų lankytojai, nes prisimenant ne tik praėjusį, bet ir ankstesnius festivalius, nusivilti dar neteko. Tad pasitinkant kiekvieną festivalį visada mintyse kirba klausimas: ko gi pasimokys artėjančioje muzikos šventėje koncertų klausytojai, kiek jie praturtins save muzikos pažinimu, galų gale – kokiu penu aš pats pamaitinsiu savo muzikinę fantaziją?

Be išimties visuose „Iš arti“ festivaliuose be lietuvių, klausome ir užsienio atlikėjų, dažniausiai kolektyvų (kamerinių ansamblių). Kauniečiai turėjo galimybę išgirsti iš užsienio įvairiausios muzikos propaguotojų, įvairiausio pobūdžio, neretai ir egzotiškų instrumentų ansamblių beveik iš visų pasaulio žemynų. Ir ne tik. Dažnai tenka klausyti ir tradicinių instrumentų netradicinių derinių ansamblius, kokių Lietuvoje vargu ar sutiksi. O ką jau kalbėti apie tokių egzotiškų mūsų ausims ir akims instrumentų, kaip tablos (indų mušamųjų), jungimą į ansamblį su europietiškaisiais instrumentais: fleita, gitara, violončele (šių metų festivalio dalyvis – švedų ansamblis „Ensemble Mykorrhiza“). Antra, užsienio atlikėjų programose šalia „tradicinės“ muzikos, beveik visada skamba ir kompozicijos, atkreipiančios mūsų dėmesį kitokia stilistika, kitokiomis išraiškos priemonėmis. Pvz. garsus muzikiniame pasaulyje lenkų ansamblis „Kvartludium“ šiais metais kauniečius vaišino lenkų kompozitorių šiuolaikinėmis (sukurtomis 2016–2018 m.) avangardinėmis kompozicijomis, kokių lietuvių atlikėjų koncertinėse programose tikriausiai neišgirsi, nes panašią muziką pastoviai grojančių atlikėjų Lietuvoje neturime. O gaila, nes galinčių kurti sudėtingiausias avangardines kompozicijas, tikrai atsirastų. Pavyzdys: šių metų festivalyje klausytojus maloniai nustebino ansamblio „Kvartludium“ sugrota kaunietės kompozitorės Giedrės Pauliukevičiūtės-Dabulskienės kompozicija „Stiklas“. Beje, ir kitas svečių ansamblis – švedų „Ensemble mykorrhiza“ atliko Vidmanto Bartulio kūrinį, Arturo Rimbaud tekstais „Je suis maitre“ („Aš esu tylos valdovas“). Šioje vietoje turėčiau pastebėti, kad reikia tik džiaugtis festivalio rengėjų nuostata: kviesdami užsienio atlikėjus į festivalį, beveik kiekvienam ansambliui „įperša“ bent po vieną šiuolaikinį lietuvių kompozitoriaus kūrinį. Taip mezgami lietuvių ir kitų tautų kūrėjų ir atlikėjų ryšiai, taip svetur skleidžiama žinia apie lietuvišką muziką.

Festivaliuose „Iš arti“ skambančios muzikos paletė plati ir įvairi – nuo XX a. klasikinio stiliaus iki šiuolaikinio avangardo. Juose girdime ne tik naujausius, paskutiniaisiais metais sukurtus kūrinius, bet net ir XX a. pirmosios pusės kompozicijų (šiemet skambėjo D. Šostakovičiaus jaunystės kūrinys – fortepijoninis trio op. Nr. 8, c-moll, kuriame dar girdimi S. Rachmaninovo muzikos atšvaitai), skambėjo ir E. Balsio du kūriniai. Neprisirišimas tik prie šiandien sukurtos muzikos nei kiek neprieštarauja festivalio apibūdinimui – „šiuolaikinės muzikos festivalis“. Juk XX a. modernioji muzika – tai ištakos, pagrindas šiandieninei muzikai, dabarties muzika dar neatsiskyrė nuo XX amžiaus į visiškai savarankišką kelią, jos šaknys dar gilios ir tvirtos netolimoje praeityje, mes dar tebealsuojame XX amžiumi. Taigi, šiandien pasaulyje rašoma labai įvairiais stiliais, XX a. moderniosios klasikinės muzikos tradicijų įtaką fiksuojame daugelyje šiuolaikinių, labai moderniškai skambančių kūrinių (tokių kūrinių girdėjome ir šiame festivalyje, pvz. JAV kompozitorės Ellen Taaffe Zwilich „Septetas“, 2008). Tad neabejodamas tvirtinu, kad festivalio „Iš arti“ koncertuose skambančių šiuolaikinių kūrinių stilistinė ir žanrinė įvairovė savotiškai atspindi šiandieninio muzikinio pasaulio kaleidoskopišką veidą. Atspindi ne globaliai, o „kameriniai“, o kartais, galbūt, dėl paties festivalio kamerinio dydžio galimybių, tik fragmentiškai. Tačiau atspindi. Toks paveikslas nuovokius festivalio klausytojus skatina plačiau susimąstyti apie muzikinę kultūrą ir pasaulį. Pavyzdžiui, tūlas filosofas ar linkęs filosofuoti muzikologas, kalbėdamas apie šiuolaikinės mozaikiškos muzikos/muzikinės kultūros vietą visuomenės gyvenime, gali drąsiai teigti, kad šiuolaikinė, be galo marga stilistiškai (nuo primityvo iki sudėtingiausio avangardo) muzika, savotiškai tiksliai perteikia šiandieninio susiskaldžiusio, be galo prieštaringo, nežinia kur einančio pasaulio nuotaikas ir jausmus. Ir atvirkščiai: žvelgdami pro pasaulio langą ir matydami idėjų, aistrų, meilės, neapykantos, prakeiksmo ir godumo draskomą žmoniją, galime suprasti, kodėl visu spektru šiuolaikinė muzika visumoje yra tokia, o ne kitokia. Ji tiksliai atspindi šių dienų žmonių/žmonijos pasimetimą ir emocijas, lemiančias daugelį mūsų nuostatų ir poelgių, nes iš visų menų – muzika meluoja mažiausiai. Literatūra, dailė, teatras, netgi architektūra lengvai gali būti priverčiami tarnauti konkrečioms ideologijoms, šių menų kūriniais nedviprasmiškai gali būti ir šlovinamas, ir niekinamas žmogus. Muzika (neskaitant atskirų muzikos kūrinių, tiesiogiai susietų su literatūra, teatru) yra laisva, ji nevaržomai savarankiškai ir savitai, be jokios netiesos dozės atskleidžia daugiaveidžio žmogaus emocinį vidų. Ar ne dėl to didieji totalitariniai XX a. režimai (fašizmas ir jo brolis komunizmas) taip neapkentė savojo laiko naujosios muzikos ir visomis priemonėmis ją gujo iš savo visuomenės gyvenimo.

Dažnai pagalvoju: kompozitorius – kūrybos žmogus. Festivalio organizaciniai rūpesčiai, negailestingas biurokratinis popierizmas, lėšų paieška, eikvojamas laikas… Seku kompozitorę Zitą Bružaitę ir stebiuosi jos sumanumu, energija ir ištverme. Ypač ištverme. Ji štai jau daugiau kaip dešimtmetį yra šio festivalio siela, smegenys ir savų sumanymų vykdytoja.

Nuskambėjo, baigėsi XXIII festivalis „Iš arti“. O laikas nesibaigė.

Algimantas Kubiliūnas
Lietuvos muzikos antena