Kompozitorius Mārtiņš Viļums. Apie muziką ir „viršmuzikinius“ dalykus

25 Lap Kompozitorius Mārtiņš Viļums. Apie muziką ir „viršmuzikinius“ dalykus

2019 metų kovo 3 d. savo 45-ąjį gimtadienį šventė Mārtiņšas Viļumsas – kompozitorius, pedagogas, filosofas, muzikologas ir puikus pašnekovas. Ši proga tapo puikia priežastimi Jekaterinai Kostinai pasikalbėti su juo apie muziką, kūrybą, budizmą, egzistenciją ir kitus ne mažiau svarbius bei įdomius gyvenimo aspektus.

Ne paslaptis, kad didžiąją gyvenimo kelio dalį Jus lydėjo muzika. Kada su ja susipažinote?

Gyvendamas Rygoje, jau antroje mokyklos klasėje susitikau su muzika. Mokytojui paklausus, kas norėtų groti akordeonu ar fortepijonu, aš pakėliau ranką ir pasakiau, kad noriu skambinti fortepijonu. Tačiau buvau suprastas neteisingai ir teko mokytis groti akordeonu (juokiasi). Norėjau sieti gyvenimą su muzika, tad privačiai lankiau solfedžio pamokas ir pasiekiau rezultato: patekau į muzikos mokyklos ketvirtąją klasę. Metus pasimokiau ir įstojau į Rygos Jazepo Medinio muzikos koledžą, kur mokiausi akordeono specialybės. Ten praleidau penkerius metus.

Kada pradėjote kurti? Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

Muziką pradėjau kurti tik būdamas trečiame kurse. Jaučiau kompleksą dėl savo muzikinio išsilavinimo, tačiau daug kuo domėjausi, labai norėjau rašyti. Vėliau, kadangi buvau laimėjęs vieną iš daugelio akordeonininkų konkursų Latvijoje, profesorius Eduardas Gabnys, kuris tuo metu dalyvavo vertinimo komisijoje ir buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) prorektorius, mane pakvietė studijuoti į Lietuvą. Įstojus čia, man nebuvo lengva, prireikė laiko adaptuotis. Tačiau po metų aš sėkmingai perstojau į kompoziciją. Tuo metu nebesijaučiau visai naujoku šioje specialybėje, nes buvau parašęs gana neblogą styginių kvartetą, laimėjęs kamerinės muzikos konkursą Latvijoje.

Kas pasikeitė mokantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Čia viskas po truputį pradėjo keistis. Prieš tai mano stilius buvo egzistencinis-ekspresionistinis-maksimalistinis, tarsi visus ginklus bandyčiau susmeigti į klausytoją (juokiasi). Vėliau mano ekspresionizmas įgavo kitas savybes ir aš supratau, kad daug ką muzikoje suvokiu vizualiai, kartu su „viršmuzikiniais“ dalykais. Tad kildavo klausimas, kaip visa tai man projektuoti muzikoje, nes tradicinė muzikos kalba, kurios mus mokė, neleidžia to daryti arba leidžia tik tam tikromis priemonėmis, kurios jau yra ne taip aktualios. Suvokiau, kad reikia tiesiog atrasti savo garsą. Profesorius Rimantas Janeliauskas sakė: „kūrėjas turi prieiti prie savo bedugnės, kur nėra nieko ir išgirsti savo garsą iš naujo“. Taip ir keitėsi mano muzikos suvokimas bei pats stilius, kai pradėjau bandyti atskleisti gyvenimą paties garso viduje – ataką, spektrą, spektrinį srautą, svyravimą ir t. t., o taip pat gimimą bei mirtį. Šie dalykai man buvo svarbūs, bandžiau atrasti koncentruotas priemones, kaip nuspalvinti garsą ir atverti įvairias jo savybes. Man buvo svarbūs garsai atskirai ir jų sujungimas kartu, sukuriant jų, kaip atskirų linijų, gyvenimą, bet tuo pačiu sudarant bendrą skambesio erdvę. Garsai yra tarsi šviečiantys objektai erdvėje, o ta erdvė yra begalinė – ji tęsiasi nuo žemiausio iki aukščiausio garso, o skambesio vertikalės struktūrinis santykis yra harmonijos matrica, kuri gali būti stabili, mobili, turinti triukšmo pavidalą ir pan. Nemažiau svarbios yra ir vidinės dimensijos, vienos dalelės iškėlimas į priekinį planą ir kitos pasilikimas tolimame, paskutiniame plane. Tą paskutinę garso dimensiją vadinu šešėliniu tonu, kuomet girdimas šnaresys (ššššš), bet paties garso nėra. Įdomu, jog iš panašių šešėlinių tonų gali išaugti tam tikros figūros ir vėl sugrįžti atgal į pradinę tamsą. Taigi, trumpai tariant, taip laipsniškai ir susiformavo mano muzikos supratimas, mikrosonoristinis stilius, kuris studijų ketvirto kurso pabaigoje jau buvo išsikristalizavęs.

Kada, Jūsų nuomone, žmogus gali vadinti save kompozitoriumi? Ar tam reikalingas kitų asmenų pripažinimas?

Tai klausimas, kurio atsakymą sąlygoja daug aspektų. Asmeninis ir visuomenės požiūris, koncepcinės dimensijos. Pavyzdžiui aš – ar esu kompozitorius visada, ar tik tuomet, kai rašau, ar tik tuomet, kai atliekami mano kūriniai, ar tik tuomet, kuomet esu priimtas į Lietuvos kompozitorių sąjungą ir panašiai? Renkuosi kurti ir neatsakyti į šį klausimą. Tegul tai padaro kiti.

Koks yra menininko pašaukimas šiuolaikiniame pasaulyje? Ar kūryba savo malonumui ir klausytojų auditorijai gali būti vienas ir tas pats?

Koks paprastas ir sudėtingas klausimas (juokiasi)! Manau, kad kiekvienas žmogus atsakys vis kitaip, nes vieni kūrėjai mano, jog menas turi reaguoti į tam tikrus socialius įvykius, kiti – politinius, treti sako, kad menas neturi būti politizuotas. Menas ir yra unikalus tuo, kad jis egzistuoja visur ir visaip, kaip ir pats gyvenimas. Ar žmogaus gyvenimas politizuotas? Ir taip, ir ne. Tai priklauso nuo jo paties, kiek ir kam jis skiria savo dėmesį. Kokios yra jo vertybės – tokia ir yra meno raiškos forma. Jei mano vertybės – išsaugoti gamtą (kas dabar labai aktualu), aš apie tai ir rašau muziką. Žmonės gali tai girdėti, gali ir negirdėti, bet jeigu aš anotacijoje parašau, kad šis kūrinys skirtas gamtos išsaugojimui, tai visi dabar sakys: „o, labai gera tema!“ Tačiau klausimas, ką pati muzika, nežinant anotacijos, transliuoja mums? Kaip skambesio visuma mus įtakoja? Juk muzikoje dažnai vyksta daug spekuliacijų. Mano manymu, kompozitorius visų pirma turėtų būti ir klausytojas. Tai reikštų, kad jam turėtų patikti muzika, kurią jis kuria. Kompozitoriaus pasakymas, kad jis rašo, jog žmonėms patiktų, manyčiau, yra pasiteisinimas rašyti muziką, kuri pačiam patinka (pvz. populiariąją muziką). Dažnai teisinamasi ar koketuojama su tam tikrais kultūros, socialiniais sluoksniais. Mes, kaip klausytojai, radikalesniame šiuolaikinio meno pasaulyje neretai reflektuojame tarp dviejų meno aspektų: arba aš kažko nesuprantu, arba „karalius yra nuogas“. Čia sąveikauja mūsų estetinis pajautimas, skonis, įgyta patirtis ir konteksto pažinimas.

O kodėl kuriate Jūs?

Sunku pasakyti. Man atrodo, kad tai neišsakoma žodžiais. Juk nesu kažkuo išskirtinis. Visi mes esame kūrybiški žmonės ir visi mes kuriame. Netgi kai klausomės muzikos – mes ją sau sukuriame. Kai perskaitome knygą – mes ją taip pat sau sukuriame. Kalbant konkrečiai apie muziką, klausydamiesi empatiniu būdu suvokiame, kad tai yra kažkas daugiau, nei tiesiog garsai. Tuo metu ir atsiranda kūrinys. Dažnai mes bandome atkurti to kūrinio savastį, kuri buvo užkoduota. Nors paradoksalu, jog ta savastis gali būti visai kitokia, nei kūrėjas bandė perteikti. Tačiau vis tiek jaučiame ir kuriame daugiadimensinį pasaulį iš kūrinio, o tai ir yra svarbu. Tad atsakant į klausimą, kodėl kuriu, negalima įsisprausti į rėmus, kadangi kūrybai įtakos turi daug dalykų, kurie yra svarbūs. Kiekvienas iš mūsų turi savą stiklo gabalėlį ar paviršių, į kurį krenta saulės spindulys ir šviesa yra laužiama vis skirtingu kampu. Tame ir atsispindi visas grožis.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybos stilių? Kas iš žymių kompozitorių yra Jums artimiausias ir kodėl?

Neretai savo kūrybą apibūdinu kaip mikrosonoristiką – dėl tam tikrų muzikos procesų artikuliavimo pobūdžių ir priemonių. Apie muzikos estetiką ir raiškos aspektus reikėtų kalbėti atskirai. Reflektuojant savo kūrybą kontekste, kaip artimą muzikos kryptį turėčiau apibrėžti gana platų postspektralistinės muzikos lauką, t.y., tokia muzika, kaip kompozitorių Kaijos Saariaho, Helenos Tulve ir kitų. Kaip jau minėjau, man asmeniškai svarbūs „viršmuzikiniai“ muzikos aspektai, poetiškumas, metaforiškumas ir skambesio vidinių savybių atvėrimas. Suprantama, daug ką kompozicijoje lemia kūrinio pobūdis, idėja, koncepcijos, sprendimų kompozicinės priemonės, tikslas bei tikslumas.

Galbūt turite artimiausių planų, kuriais galėtumėte pasidalinti? Koncertai, festivaliai ar naujų kūrinių idėjos?

Šiuo metu turiu du užsakymus: iki 2020 m. pavasario sukurti kūrinį Rygos Sinfonietai ir kompoziciją Latvijos radijo chorui iki 2020 m. rudens.

Kur ieškote įkvėpimo ar minčių savo kompozicijoms?

O, dažniausiai tai visgi ateina ne iš muzikos pasaulio. Vėlgi, tai „viršmuzikinės“ dimensijos, kurios gali būti siejamos su bet kuo iš gyvenimo patyrimo. Tikriausiai turėčiau save įvardinti, kaip kompozitorių-mistiką (šiandien ne itin populiaraus pobūdžio apibūdinimas). Meno kūrybos kelią matau, kaip egzistencijos įprasminimo aukščiausią formą, kurioje neapsakomai integruojasi religija-filosofija-jausmai ir kitos mentalinio patyrimo formos gyvenimo ir mirties akivaizdoje. Šiuo atžvilgiu kūrybos kelias – sielos kelias. Mano atveju tai turėtų skambėti kukliai, labiau per budistinę supratimo trajektoriją.

Na, o pačios inspiracijos įvairios: būna iš anksto apčiuopiamos ir suvokiamos, o būna, kad kūrybos procesas virsta kelione, kurioje nieko nežinai. Ji gana įdomi procesualumo atžvilgiu, kadangi dažniausiai kūrėjas turi prekompozicinį planą, bet, aišku, jei jo neturėdamas rašo, tai nereiškia, kad kompozicija savyje neturės struktūros. Viskas atsiranda tuo metu, kai kuri. Jei konkrečiai apie inspiracijas – mane dažnai inspiruoja dalykai, kurie atrodo svarbūs, nustebina.

Ar galite pasidalinti konkrečia kurio nors muzikinio kūrinio inspiracija?

Galiu šiek tiek papasakoti apie kūrinį, kuriame pirmą kartą įgyvendinau mikrosonoristinius aspektus – „Everything and Nothing“ (2000 m.). Gyvenant bendrabutyje su dabar jau aktoriumi Salvijumi Trepuliu, kambaryje stovėjo į stiklainį pamerkta gėlė, tačiau ilgą laiką ja niekas nesirūpino, todėl ji visiškai išdžiuvo ir tapo panaši į kaukolę. Toks vaizdinys man pasirodė panašus į metaforą: kaukolė, šviesa, dulkės – šie dalykai asocijavosi su jau minėta egzistencija, tuo, kad viskas šiame pasaulyje yra laikina ir po kurio laiko virsta dulkėmis bei atsiranda iš tų pačių dulkių. Tai ir buvo mano prekompozicinis vaizdas, kurio pagalba sumąsčiau sistemą, kai garsai mirga tarsi dulkelės. Tuo pačiu reikėjo sugalvoti, kaip organizuoti visą turimą laiką, kadangi bet kaip garsų dėlioti nenorėjau. Jie turėtų keistis, kad mes klausos požiūriu nesuvoktume, kokiu būdu tarpusavyje formuojamas muzikinis raštas: įstojimas, pasikeitimas. Juk dėl panašių amorfinių formų mūsų klausa nesuvokia struktūros, tačiau ji egzistuoja. Taigi, kartais tokius dalykus, kurie galėtų būti interpretuojami kaip improvizaciniai, reikėtų labiau struktūruoti.

Papasakosiu plačiau apie idėją, kuri kilo kuriant bakalauro darbo kompoziciją styginių orkestrui „The Sense of the Past“. Mane inspiravo lenkų-žydų rašytojo Bruno Schulzo knyga „Cinamoninės krautuvės“. Ji pilna įvairių poetinių apibūdinimų, kuriuos skaitant suvokiau, kad negaliu vienu metu perskaityti daug. Įveikus vieną pastraipą, atsiveria vaizdinys ir suprantu, kad turiu sustoti ir padėti knygą į šoną. Tuomet lėtai mintyse atsiveria visa fantasmagorija, kuri buvo užkoduota. Čia tinka palyginimas su senovinėmis technikomis, kuomet nuotraukas išryškindavo įmerkiant į skystį. Kilo mintis pabandyti tokį efektą sukurti muzikoje – pasiekti įspūdį, jog vaizdinys išsiryškina laipsniškai, tarsi į skystį panardinta fotografija.

Galbūt turite vieną iš savo mėgstamiausių kūrinių?

Yra keletas kūrinių, dėl kurių jaučiuosi gerai, palikdamas juos po savęs ir kurių atvaizdus nešuosi giliai savyje: tai „Le temps scintille“ ir misterija „Aalomgon“, o iš instrumentinių kūrinių – „Tvyjoraan“ kameriniam orkestrui. Visuose juose skirtingų dalių ištakos formuojamos iš gyvenime patirtų ryškiausių mentalinių vaizdinių. „Le temps scintille“ mintys paimtos iš Polio Valeri ir Rainerio Maria Rilkes tekstų, kurie byloja apie tai, kad gyvenimas yra tarsi sapnas ir viskas pro mus teka, kaip oro virpėjimas. Visas mūsų gyvenimas virsta oro virpėjimu. Tą pagrindinę mintį ir siekiu įgyvendinti muzikoje.

Mūsų pokalbio pradžioje užsiminėte apie budizmą. Ar Jums priimtina budizmo pasaulėžiūra?

Taip, neabejotinai. Visuomet vadovaujuosi nuostata, kad viskas gali būti visaip. Tai susiję ir su mūsų aptartu klausimu, kodėl aš kuriu muziką. Kažkas, kas tuo pačiu metu yra ir viskas, ir niekas. Dao – kažkas, kas tiesiog atsiranda. Tai gali būti viskas, kas gali atsirasti. Tiesa gali būti viskas, kas gali būti tiesa. Viskas yra reliatyvu ir priklauso nuo konteksto. Kai buvau šešiolikos metų, iškilo tie egzistenciniai klausimai „kas aš esu, kur aš esu, kas čia vyksta?“. Tada pradėjau skaityti įvairius filosofinius veikalus, Rytų ezoterinę literatūrą. Tuomet supratau, kad filosofijoje iki galo negalima atsakyti nė į vieną klausimą. Tai lyg kažkas panašaus į nuolatinį arbatos pylimą į puodelį – pili ir per kraštus liejasi. Nes mūsų pažinimas, kokį mes turime, yra ribotas. Tačiau kai kurios praktikos siūlo platesnį esaties pažinimą per savo sąmonės plėtimą, o tas pažinimas įmanomas tik tobulinant patį save. Europietiškas pasaulio supratimas vyksta per išorinį pasaulį, o rytietiškame svarbu pažinti save ir savo proto galimybes. Kažkur tarp tų dviejų pasaulių aš vis dar braidžioju tarpukeliais.

Ką palinkėtumėte dabartiniams studentams, tik pradedantiems savo kelią? Kur vertėtų kreipti žvilgsnį ir apie ką neužmiršti?

Multiorientuotos kultūros kontekste, kuomet tinka „bet kas bet kaip“ supratimas apie vertybinius kriterijus ir kylančius klausimus, manyčiau, atsakymas slypi kiekvieno mūsų viduje. Refleksija į muzikos raiškos kontekstus yra kūrybinis suvokimo ir realizacijos aktas; jame atsispindi mūsų savitumas. Tad linkėjimų galėtų būti daug: nepamesti savęs, suvokti save kontekste (dabartiniame ir istoriniaime), nebijoti įsisąmoninti ir pripažinti savastingumo, stipriai dirbti prie visų kūrybos stadijų, pajungti gyvenimo patirtį muzikos patirčiai ir t. t. Na, o kadangi man asmeniškai svarbu sukurti muzikos pasaulį ne tik kaip vieno kūrinio koncepciją, bet kaip visą estetinę visumą, tai ir linkiu visiems ta linkme tobulėti. Kaip sakoma – „gyvenk kiekvieną dieną, kaip paskutinę“. Perfrazuočiau taip: „rašyk kiekvieną kūrinį, kaip paskutinį!“. Galbūt skamba šiek tiek juokingai, kaip idealas, neatitinkantis realybės, bet aš manau, kad tai tiesa. Juk tada, kai susikaupi visa savo esybe ties vienu dalyku, sukuri kažką, kas yra vertinga. Ir nepamiršti, vardan ko visa tai darome.

Ačiū už pokalbį!

Jekaterina Kostina
Lietuvos muzikos antena